Nuostabi, subtili praeitų metų siaubo drama iš Švedijos. Toks filmas, kuris turėtų patikti ir siaubo žanro "skeptikams" t.y. žmonėms, kurie galvoja, kad siaubo žanras kvailas, miręs ir t.t. Filmo atmosfera unikali, hipnotizuojanti ir literatūriška. Su kiekviena minute susidaro vis pilnesnis ir žavingesnis bendras vaizdas, kuris gale palieka tokį pergalingą jausmą, kaip perskaičius gerą gerą knygą (o juk užrašas ant plakato teigia, kad jis ir yra pastatytas pagal knygą...). Nenoriu išduoti visiškai nieko, tad detalių neaptarinėsim, pasakysiu tik tiek, kad klasikiniai siaubo atributai čia aprengiami didingais, gražiais draminiais rūbais, todėl filmas žavi ir sukrečia, tai kas kituose filmuose panašiom temom gal juokinga ar net kvaila, čia atrodo gilu ir kraupu. Kraupu ne ta prasme, kad bus baisu žiūrėti, bet ta, kad filmas verčia susimastyti apie tai koks iš tiesų turėtų būti siaubo personažų gyvenimas (egzistavimas), į kurį retai, kada sugebama žiūrėti be šypsenos, o juo labiau perteikti nuotaiką ir žiurovui. Trumpai - į siaubo žanrą čia pažvelgta labai, labai rimtai ir tai turėtų būti pavyzdys. Deja holivudui ne tas galvoje, bet kam mums jo reikia, mes juk, skirtingai nei jie, mokam skaityti subtitrus. Labai graži ir įtraukianti siaubo drama, apie kurią nesugalvoju nė vieno blogo žodžio.
Old skūlinių exploitationų dvasia alsuojantis visai šviežias, 2008-ųjų Kanadiečių filmas GutterBalls pradžioje atrodo kaip gan mėgėjiškai susukta komedija paaugliams. Daug keiksmų, regis daug beskonybės ir kiek panašu į Tromos trashą. Tačiau jau per pirmas 20 filmo minučių jis staiga grubiai persimaino su stirpiai kvapą gniaužiančia nepridengtos seksualinės prievartos scena, kuri net leido prisiminti kokį I spit on your grave. Ir visas filmas toks - siužeto linija gan puskvailė, absurdiška ir veiksmas nedaug skiriasi nuo kokio kvailo filmo paaugliams amerikiečiams, bet kitą akimirką ir vėl mes užpuolami nesveiku gore, atvirom sekso scenom, trumpai sakant - neadekvačiai :) Taip susidaro labai įdomus ir savotiškas, sarkastiškas efektas, kuris leidžia išskirti šitą filmą iš kitų. Veikėjai dar tokie prikolni irgi nepavadintini klišiniais. Muzika ir bendra filmo atmosfera man pasirodė orientuota į panašius aštunto dešimtmečio filmus, tas sakyčiau irgi pavykę. Tarsi žiūrėtum seną, keistoką exploitationą, su paaštrintu violencu. Savotiškas filmėcas, bet man labai patiko. Anyway, not for normal people.
Kietai kalė Ispanai su 2008-ųjų SHIVER, filmu, kuris prikaustė ir išlaikė išsižiojusį, įsispitrijusį į ekraną iki pat pabaigos. Nors ir apibrėžiamas kaip paprastas siaubo filmas, čia gerai išlaikytas tas netikėtumo faktorius ir maždaug iki vidurio iš tiesų nesupratau, su kuo gi veikėjai turi reikalą. Tas labai įtraukė ir užkabino, o po to labiau leidžiamasi į tas vadinamas "tradiciėmis" siaubo fiškes - sėlinimą, laukimą, nemalonų susitikimą... ;) Visa tai čia atlikta nepriekaištingai, buvo ne tik labai idomu, bet ir baisu! Vaizdai labai gražiai nufilmuoti ir pateikti, apskritai sunkiai rastum prie ko prisikabinti. Tikrai pavyzdinis šių laikų siaubiakas, o dėl minėto netikėtumo, kad nesupranti "kuo" bus gasdinama, nieko nesakysiu ir apie istoriją. Užteks trumpai - filmas superinis, gal nėra tarp visų laikų "must see", bet tarp naujos kartos siaubiakų - stiprus dalyvis! Ispanai dabar ruošia ir [REC] tęsinį. Nagi laukiam, žiūrėsim. Daugiau apie Shiver Lietuviškai galite paskaityti čia http://www.siaubas.lt/shiver-eskalofrio-2008/
Tpfu, pagaliau baigėsi! :D Koks aš laimingas matydamas pabaigos titrus. 1995-ųjų "Mirties Mašina" - mano mėgstamiausio filmo apie vampyrus - BLADE režisieriaus Stepheno Norringtono darbas, regis ir debiutas. Labai, labai kvailas filmas ir savotiškai smagus dėl savo debiliškumo. Galėtų tik būti valanda trumpesnis tai būtų labai gerai! Bet dvi valandos tokių nesamonių tai jau neblogai įgriso. Šiaip užkabinta neblogų dalykėlių, blogietis gan žavus, "metalo ir žiežirbų" scenos galingai atrodo, bet viskas sukišta į tokį durnos, durnos komedijos rubą ir gaunasi gan keistas mišinys - lyg ir rimta mokslinė fantastika, lyg ir beprasmis absurdas. Taigi žvengiau, žvengiau, bet gale supratau, kad labai beprasmiškai praleidau šitą laiką. Smagu, kad šitas filmas toks blogas, nepavadinčiau jo nežiūrimu ar šiaip šūdu, bet oi tikrai tikrai ne kiekvienam. Nusiteikit kiek ištemptam puskvailiui cyberpunkui, be jokios didelės prasmės su humoro jausmu, panašiu į Dark Star ir gausit ko norit. Jei ieškot rimto sci-fi, nesivarginkit. Nors pinigų būtų užtekę ir tokiam! Taigi idomu kaip čia yra: ar "mėginom, bet nepavyko" ar "išsidirbinėjom ir kažkas visai gavosi"? :) Gal ir prikolna savotiškai... Ypač jei man būtų penkeri.
Post-apokaliptinė rusų kino klasika, 1979-ųjų Tarkovskio - Сталкер. Tikrai magiškas filmas savo nuotaika, atmosfera, erdvėmis, genialiai sukurtomis praktiškai iš nieko. Ypatingas kameros darbas, bendras vaizdo pateikimas sudaro hipnotizuojančią ir unikalią vizualinę patirtį. Taip pat ir muzika, sakyčiau smarkiai pralenkusi savo laikmetį. Išvis šitas filmas smarkiai pralenkęs laiką. Net ir šiandien žiūrint jis visai nekvepia kažkokia seniena. Manau sovietmečiu jis turėjo būti sutiktas gan neigiamai, nežinau ar tiesa, bet vienas pažįstamas minėjo, kad Tarkovskis buvo neretai bepročiu pavadinamas. Na, o mano supratimu šis filmas slepia gan stiprią filosofinę potekstę, nuolat provokuoja tam tikrus apmastymus ir skatina mus klausti. Kai kurios scenos "plaukiančios", filmas gan ilgas - dvi su pusė valandos, bet labai neprailgsta tikrai, kažkas vis naujai sužadina susižavėjimą, o kartais tai labai paprasti kinematografiniai, sakyčiau netgi teatriniai "pokštai" - žaidimai šviesomis ir panašiai. Čia aukštesnio lyio mokslinė fantastika, ne tokia, kuri tik parodo ką nors "futuristinio", bet tokia, kuri įpina žiūrovą į sudėtingas žmogaus ir pasaulio sąntykio dilemas, pasaulio po tam tikros pabaigos. Istorija pasakoja apie žmogų, pravedantį norinčius į nelegalią zoną. Zoną, kurioje nėra jokių žmonių, kur tikrovė fiziškai kinta, tarsi būtų gyva, reaguoja į atvykėlius. Tenai stūkso kambarys, kuriame išsipildo patys giliausi troškimai, tenai ir keliauja veikėjai - mokslininkas, rašytojas ir jų vedlys - stalkeris. "Zona" padeda jiems reflektuoti kas jie yra, ką jie daro, dėl ko jie gyvena, ko jie iš tiesų nori ir kas žmogus per padermė apskritai. Filme viskas labai subtilu, o čia būtent to ir reikia. Nereali, unikali atmosfera neleis pamiršti Stalkerio, tamsaus, liūdno ir gražaus filmo.
Rusiškas 1986-ųjų post-apokaliptinis filmas (Письма мёртвого человека). Labai nuotaikingas (niūrumo prasme), be galo lėtas, ramus, vietomis sakyčiau rusiškasis Threads. Čia daugiau tokia fantastinė drama, daug veiksmo ar kažkokių super efektų tikėtis nereikia. filmas nelengvas, reikia susikaupti ir įsijausti, bet šiaip įspūdis nuostabus. Tokia nyki atmosfera, taip pilka, šalta, graudu ir beviltiška. Tikėtina, kad taip ir atrodytų pasaulis po apokalipsės. Šio filmo vizija - pasaulinį branduolinį karą išgyvenę žmonės, tūnantys požemiuose. Čia iššaukiamas visas jų liūdnas žmogiškumas, tokiu labai paprastu ir artimu, dramatišku būdu. Filmas ramus, kuklus, bet labai paveikus. Keliantis daug minčių apie bendro žmonijos judėjimo (kur link?) ir individualaus žmogaus mąstymo susidūrimą. Ką gali paprastas vienišas žmogus? Ką mums reiškia pasaulis netekus tų, kurie mums brangūs? Ir tuomet, kas mums yra tikrosios vertybės? Labai dėmesio vertas filmas, kuris liks atmintyje ilgesniam laikotarpiui. Čia filmo pabaiga, tad jei rimtai ketinate žiūrėti filmą - šito video nežiūrėkit.
Naujoji, daug kainavusi Diena kai apsišiko žemė versija, su Keanu Reevesu ir mano mylima Kathy Bates. Na krūtas čia gal filmas, bet nieko daugiau. Senoji versija nors buvo labai cheesy, bet turėjo įdėja ir žavesį. Čia šių dalykų nėra, tad jie užkišti milijoniniais efektais. Man aišku labai smagu žiūrėt kaip griūna pasaulis arba į tą didelį kietą robotą, bet šiaip jau šitas filmas tuščiaviduris holivudinis saldainis. Daug blogąja prasme holivudiškų vietų, nemažai nesamonių ir iš originalo paimta idėja, kuri neišsakyta iki galo. Blogiausia filmo dalis tai tas šūdinas, mandras vaikas gudročius ir ta jo niekam neidomi drama su mirusiu tėvu, kuri suryja pusę filmo laiko. Nors žiūrėt labai idomu ir smagu, tai tik dėl brangių efektų. Karoče nelabai rimtas pop filmas popkornai koka kola. Smagiai užmušė laiką belaukiant Transformerių 2 ;)
2001-ų metų filmas, Japonų režisieriaus Sogo Ishii. Galima sakyti trumpametražis, truputi daugiau nei 50 minučių, juodai baltas. Toks išprotėjęs, siautėjantis, cyberpunkinis stuffas apie bičą, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo elektros įtampos, kurią jis iškrauna siautėdamas su elektrine gitara. Labai ryškaus siužeto ir nėra, daugiau tokia pokšinti pankova beprotybė, bet trumpai kalbant jis sutinka kitą, panašų į save, (Griaustinis Buda!!!) tas be didelio pagrindo užsirauna, tad abu jie stoja į žaibais blyksinčią ir žiežirbom byrančią kovą! Patiks tiem, kam patinka "išprotėję" azijos filmai. Man tai jėga, bet ne dešimtukui. Smagiausia žiūrėti kaip magiškai jis draskosi su savo mylima gitara!
Dar garuojantis, šių metų, Dead Birds režisieriaus filmas apie grupelę samdomų amerikonų kareivių, užstrigusių islamiškame krašte ir susiremiančių su vietiniais demonais. Labai nejaukus, gerai sukaltas filmas, kurs nepaisant poros trūkumų privertė mane prakaituoti prilipus prie ekrano. Šiaip vertinti galima panašiai kaip ir dead birds, jei anas nors kiek patiko tai patiks ir šitas, čia formulė gan panaši - izoliacija, kraupūs garsai, dvasios, laukimas... nors konceptualiai šitas filmas gal artimesnis kokiam Outpost (kam šitas patiko, tai red sands - must see) ar R.point. Minėti trūkumai tai gal keli nepavykę kompiuteriniai efektai, bet man asmeniškai jie nė kiek netrukdė. Visgi žinau, kad bus žmonių, kurie dėl jų spjaus į šį filmą, na bet whatever. Žiūrėjau tamsoje tai tikrai labai nejaukiai jaučiausi, lyg drauge su veikėjais būčiau atsidūręs tam smėlio užpustytam užkampy, iš kurio jie negali ištrūkti. Demonas neva esąs beformis, tad tai kas juos puola yra daugiausiai psichologiniai dalykai, tie gliūkai smagiai žiūrisi, o pora "ištysiusių" efektų man net maloniai priminė išgirtą, košmariškąjį D@bbe. Šiaip nėra čia idealus filmas, bet man tikrai buvo jėga. Ir tikrai idomu ir net baisu. Smarkiai rekomenduoju siaubiakų mylėtojams, visai krūti šitie kūrėjai atrodo, tikimės ateity dar ką išspaus įdomaus. O čia kolkas iš šviežiausios horror produkcijos neabejotinai smarkiai vertas dėmesio kūrinys. Bet kultinis nebus.
Trečiasis brolių Pangų "Akies" [1, 2] filmas - "Matyti vaiduoklius 10", dar žinomas kaip The eye: infinity. Kitaip nei pirmose dviejose dalyse, šioje įmaišoma daug keistoko humoro ir net fantasy elemenų. Nebesistengiama statyti rimtos vaiduoklinės istorijos, o tiesiog leidžiamasi į linksmus eksperimentus. Būrelis jaunuolių mėgina įvairiausius būdus dvasioms išsikviesti. Visi jie daugiau mažiau veikia ir šis filmas gaunasi kaip kratinys tokių "pasišokimų" su vaiduokliais. Pangai turi babkių, tad atrodo visi tie žaidimai tikrai gražiai ir filmas žiūrisi lengvai ir maloniai. Linksma, tik, kad galima sakyt apie nieką. Fun with ghosts ir tiek. Tad nusiteikit pamatyt kažką kitokio nei įprastos asian vaiduoklių siaubo kino istorijos. Ištraukėlė:
Labai faina Mažabiudžetinė 2001-ųjų Amerikiečių mokslinė fantastika patiekta pseudo-dokumentikos stiliumi. Šiaip jau atrodytų kaip dokumentinė drama, tik, kad veiksmas vyksta 12 metų PO apokalipsės. Tai post-apokaliptinis filmas, kokio dar niekad nemačiau ir dar vienas iš daugybės įrodymų, kad norint padaryti kokybišką produktą reikia noro ir pastangų, o ne milijono babkių ir brangiausių efektų. Šis filmas didžiąją dalį postapokaliptinių vaizdinių palieka fantazijai, tik čia tas ne erzina, o suveikia labai teigiamai. Ištuštėjusių miestų parodoma tik akies krašteliui, bet tie keli kadrai labai iškalbingi ir įtaigūs savo paprastumu. Filmo pagrindas - kalbinami apokalipsę išgyvenę žmonės ir iš tų intervių, bei šiek tiek kartu patiriamų nuotykių sulipdytas dokumentinis filmas, kurį mes jau žiūrime, tarsi iš tiesų būtume tie žiurovai, kuriems jis ir statomas. Gera idėja pakaustyta geru atlikimu: nerandu priekaištų montažui, vaidybai, režisūrai. Laikas prabėga labai maloniai, o tai ką veikėjai pasakoja yra taip įtaigu, tarsi iš tiesų prieš tave sėdėtų žmogus ir pasakotų tau kažką įdomaus. Klausydamasis jų šnekėjimo, galvoje konstruoji apokalipsės ir postapokaliptinio pasaulio viziją, kuri kai kuriais aspektais gali pasirodyti daug mielesnė, nei pasaulis, kuriame iš tiesų gyvename šiandien. Be to, kad čia šiaip jėgovas filmas ir smagu jį žiūrėt, jis dar ir provokuoja šiek tiek susimąstyti, apeliuoja į mūsų žmogiškumo supratimą, tolerancijos ribas, pajudina suvokimą apie tą amžiną norą būti "laisvais" ir verčia paklausti savęs ar mokame mes elgtis su ta savo laisve. Kažkokį kuklų, mažą stebuklą regis aš čia šiandien pamačiau. Išskirtinis post-apokaliptinis filmas, kurį rekomenduočiau visiems.
Dar vienas kūrinys į asian ghost terror stalčių - 2006-ųjų, pietų Korėjos - Arang. Gražiai sumanytas, gražiai padarytas, bet kalbant apie šiuos azijietiškus vaiduoklinius siaubo filmus, visgi nėra čia nieko naujo ar kažkur jau nematyto. Žinoma, jiems visada pavyksta išgasdinti kokiu pamėklišku veidu pasirodančiu fotoaparato objektyve ir graži drama čia išties puikiai sukurta, bet nieko naujo, nieko originalaus ar nieko įpatingo nesitikėkite. Siužetas kiek primena Tailandiečių Shutter, tik, kad anas geriau padarytas, o šiaip tik dar vienas eilinis, estetiškas, gražiai padarytas asian ghost filmas, kuris žiūrėjosi gražiai, bet neprabėgus daug laiko, bus užmirštas.
Įdomus mažabiudžetis 1974-ųjų filmas. Yra ir kažkoks senesnis filmas tokiu pat pavadinimu, tad šitam suteikta ir kitų vardų: deathdream, Night walk, the night Andy came home, the veteran, whispers. Vis dėl to pradžios titruose jis užvadintas Dead Of Night, tad tis šiuo vardu ir apsistokim. Filmas palyginti tikrai senas, bet mano žiūrėta kopija atrodė tikrai gerai, nieku gyvu nepasakyčiau, kad filmas 74-ų, spėdamas sakyčiau, kad kokių 85-ų ir keista, bet klysčiau. Labai malonu kai toks senas ir mažo biudžeto filmas atrodo taip gerai. Aišku tas "gerai" - sąlyginis, kaip ir visuose b-klasės filmuose čia yra visokių realybės atvaizdavimo trūkumų, pvz.: vaizdas nelabai sutampatinis su garsu ar panašiai, bet man tai nelabai ką reiškia, tad tas visai netrukdė mėgautis. Šitas filmas turi tą dėmesį prikaustantį kabliuką, kurio kiti panašaus amžiaus filmai kartais stokoja. Mintis gan idomi ir gerai pateikta, vietomis susimaščius ir šiurpuliukas suima. Tėvai laukia sūnaus grįžtančio iš karo, deja gauna tik pranešimą apie jo žūtį. Tačiau mama taip sielvartauja ir jo ilgisi, kad jis grįžta dar tą pačią naktį! Tik jau nelabai gyvas. Ši idėja priminė man Kingo "Naminių gyvūnėlių kapines" ir net privertė susimąstyti. Kad ir kaip mes ilgimės savo artimųjų, gal geriau tai kas mirė ir lieka tarp mirusiųjų. Nieko gero kai susiduria tie pasauliai. Kažko labai jau įpatingo gal ir nesitikėkit, Andžiui (toks veikėjo vardas) žinoma reikia pasiurbti gyvasties, kad jis ir toliau būtų... [ne]miręs (Angliškas geras žodis yra - Undead). Bet šiaip jau man labai patiko kaip viskas atlikta ir parodyta. Ir baugoka ir šmaikštu ir net graudoka vietomis, puiki horror patirtis ir dar vienas old school'o bei b-klasės jėgos įrodymas. O štai imdb rašo, kad ir perstatymas planuojamas. Kaži ar pavyks jiem ten išlaikyti tokią atmosferą? Ne tobulybė, bet tikrai geras horroro seansas, kurį rekomenduoti galima nesibaidantiems b-kategorijos.
Tai pats pirmasis filmas (2000), nuo kurio prasidėjo kultinis Japoniškas JU ON košmaras, mūsuose gal geriau žinomas "Pagiežos" vardu. Iš tiesų, populiarioji amerikietiška "Pagieža" yra trečiosios JU ON dalies perstatymas, deja, retas tai žino. Japoniški filmai išversti į Lietuvių kalbą, o taip pat ir rodyti per teliką buvo pristatyti kaip Pagieža 1 ir Pagieža 2, nors realiai tai yra JuOn istorijos trečia ir ketvirta dalys. Kad būtų mažiau tos painiavos, štai kaip atrodo ta "Pagiežos" istorija chronologiškai, pagal imdb. 1) Ju-on (Japonija 2000) a.k.a. Ju-on: the curse 2) Ju-on 2 (Japonija 2000) a.k.a. Ju-on: the curse 2 3) Ju-on 3 (Japonija 2003) a.k.a. Ju-on: the grudge 4) Ju-on 4 (Japonija 2003) a.k.a. Ju-on: the grudge2 5) The Grudge (Amerika 2004) 6) The Grudge 2 (Amerika 2006) ir dabar dar matau, kad šymet žadamas (ar jau net yra) amerikiečių Grudge 3. Taigi kažkas tokio. Noriu pasakyti, kad susizgribau, jog pats mačiau tik 3 ir 4 originalios istorijos dalis, todėl nutariau pažiūrėti nuo ko visa tai prasidėjo. Nenustebino, nes gero ir tikėjausi, o buvo visgi labai gerai. Be "lindimo iš po kaldros" bei "sustingusio vaizdo televizoriuje" scaresų, kitos pagrindinės scenos jau patalpintos pačioje pirmojoje dalyje. Pats pasakojimas tokios pat formos kaip ir tęsiniai, scenos suskirstytos pagal veikėjus, pristatomos vardais. Ir istorija jau nuo pat pradžių ta pati. Turiu omeny vaiduoklius ir tai, kodėl jie tokie, kokie yra. Galvojau gal pradinė dalis turi kažkoką kitokią siužetinę giją, bet ne - ji ta pati. tik, savaime suprantama, dabar man aiškiau kas ten, kaip ir dėl ko. Kaifas tas, kad biudžetas aiškiai minimalus, o tai eilinis puikus įrodymas, kad pastatyti geram filmui kalnas pinigų nebūtinas. Didžiąją dalį padaro gera idėja ir pastangos: geras montažas, geras garso takelis, gera režisūra ir panašiai. Turbūt neverta ir vėl verkšlenti, kad "ir Lietuviai taip galėtų, jei norėtų", tas ir taip akivaizdu. Ju On yra prakeiksmas, savaime gimstantis tada, jei kas nors miršta su didžiule, galinga pagieža. Geriausia žinoma būtų nuo šitos dalies ir pradėti viską žiūrėti, nes taip aiškiau, nuosekliau ir šviežiau. Man taip jau nepavyko, bet jei tamsta dar nematėt nė vienos "Pagiežos", tai tikrai siūlau paeiliui. Gal galėčiau sakyt, kad šita dalis galingiausia, turint omeny, kad ji buvo pirmoji, minimalaus biudžeto, o kokį turi efektą, bet dar nemčiau Ju-on2, reikės užlipdyt ir šią spragą. O šiandien galiu pasakyti, kad šis 2000-ųjų filmas atgaivino ir atšviežino puikią siaubo istoriją, kuri jau buvo mano galvoje nublankusi, dėl nuolatinio masinio jos linksniavimo, už kurį dėkingi turime būti žinoma remeikui, kurio nemačiau ir tikiuosi nepamatysiu.
Fuck yeah! Superinis true old skūlinis 1987-ų siaubiakas su juodu humoru. Tikrai labai patiko iš karto, o tokiais atvejais labai sunku apsakyt kaip ir kodėl. Tiesiog prisimenant tuos senus tikrus tikrus siaubekus, nuo kurių ir prasidėjo visa šita karštinė, labai malonu vėl kažką tokio išvysti netikėtai. Šitas filmas gan paprastas, bet labai krūtai padarytas. Jis turi kažką iš evil dead, kažką iš braindead, kažką iš the blob, kažką iš the house ir panašiai. Neturiu ką pasakyt - jėga ir tiek. Labai fainas ir smagus. Ir soundtrekas awesome. Beje, mačiau yra trys tęsiniai, reikės gal savo dantukus į juos nutaikyt greitu metu. Ištraukėlė:
1974-ųjų Džono Karpenterio mokslinė fantastika. Iš pavadinimo tikėjausi, kad tai bus rimtas, tamsus nors gal ir nelabai didelio biudžeto filmas, o pasirodo čia puikus absurdiškas, šitkorovas humoras. Taigi sakykim juodoji komedija kosmose! Pusė juokų gaunasi matyt dėl paties pateikimo, kuris yra toks cheesy, kad net apsakyt sunku, reik pamatyt. humoras toks absurdiškas, nes toks įspūdis lyg jis netyčia padarytas, bet kelios vietos išduoda, kad gal ir intentional šitas shitkoras! Šiaip jau ne kartą įsitikinau, kad Carpenteris žino ką daro ir šis keistas nuotykis kosmose taip pat nenuvylė. Gal ir nelabai gudrus, užtat sunkiai pamirštamas, puskvailis pasivartymas beorėje erdvėje. Man patiko šitas kosmoso keistuolių durnynas!
Kultinio Evil Dead ir šiaip kultinis b-klasės filmų aktorius Briusas Kempbelas vėl grįžta, šįkart su keistoka, ironiška saviparodija, kurios net pavadinimas jau šį tą byloja - Mano vardas - Briusas. Šiame filme jis vaidina pats save ir jam tenka susikauti su piktu Kinų demonu, po to kai prisiekęs jo fanas atskuba pas jį į vagonėlį prašyti pagalbos. Situacijos gan absurdiškos, kaip ir priklauso, daug nesamonių, Campbellas nevengia pasijuokti iš savęs, kas irgi atrodo gan smagu, o taip pat ne piktai, bet šauniai parodijuojamas ir visas b-horror žanras apskirtai. Jis pats šitą filmą ir režisavo. Taip pat čia daug referencų į kitus jo filmus. Laikas prabėgo tikrai smagiai ir maloniai, bet tiesa sakant laukiau kažko stipresnio. Praeitas su juo matytas Man with a screaming brain man patiko labiau, na bet šito nusivylimu irgi nepavadinčiau. Labai gera pramogėlė, tik jei žinai kas tas Briusas Kempbelas, jei nežinai - neverta šito tau žiūrėti. O Briuso fanai manau liks tikrai patenkinti šia šaunia, nerupestinga juodąja komedija. Savotišką ir visai priimtiną humoro jausmą turi šita chebra.
1984-ų Honk Kongo siaubo filmas su vabalais. Na, pasirodo man old skūlinis HK horroro stilius ne itin priimtinas, filmas man buvo nuobodokas ir sunku buvo visą pažiūrėti, bet dabar džiaugiuosi, kad neišjungiau ir iki galo pamačiau. Šiaip man gan šlykštu visokie vabalai, šimtakojai, bet net nepaisant to buvo sunku įsijausti. Na, bet čia mano problemos gal, o ne filmo. Aš būčiau įdėjęs daug daugiau vabalų, nes kai jie pasirodo tai tikrai zjbs. Neiškęščiau tokių scenų, kaip aktoriai kur tarp tų daugybės vabalų jie voliojasi, vemia jais ir panašiai. Už tai respektas. Bet šiaip pasikartosiu - daugiau vabalų - mažiau plepalų! Seni HK siaubekai turi savotišką "sūrio" skonį (+ dar visokie fantasy pasproginėjimai) - jei jis patrauklus, ar jūsų netrikdo, tuomet puiku, bet bent jau man priprasti prie jo sunkoka. Tikrai ne pats įdomiausias filmas, bet varyt čia dabar ant jo kažkaip irgi nekyla. Taip kad - skonio ir nuotaikos reikalas!!!
Geraja prasme truputėlį keistas ir visai jėgovas 1999-ųjų štatų siaubiakas. Jau nuo pat pradžių atrodo kažkaip įdomiau pateiktas, šokinėja nuo scenos prie scenos, regis ne visai supranti kas vyksta, bet greit veiksmas pasisuka gan įprasta siaubo filmams linkme. Tačiau nepaisant gan reguliarios formulės, visą filmo laiką jis vistiek išlieka kiek savotiškas už ką jam didelis pliusas ir dėl tos pačios priežasties - sunkoka jį su kažkuo palyginti. Įdomiai šliaužioja veiksmas nuo cheesy prie krūto, nuo šiurpaus košmariško bauginimo prie goravo slasherio ir panašiai. Visa tai ir sudaro tą jo unikalumą ir matyt patrauklumą. Dar yra veikėja vardu Kyra ir jos vardas gan dažnai čia skamba, kas man pasirodė kažkiek tai amusing ;) Trumpuoju - tikrai gardus kepsnys horroro mylėtojams, nors average žiūrovui gali pasirodyti ir per "sūrinis". Man tai nepaisant keletos kiek nuobodesnių vietelių čia tikrai buvo gan jėga.
Na, o čia dar viena maloni nuostaba kaip su minimaliu biudžetu galima sukurt labai fainą, žiūrimą filmą. Pavadinimas gan pompastiškas, bet nereikia tikėtis kažkokio didžiulio sci-fi sprogimo. Taip, fantastikos čia yra, bet tai daugiau įtempto siužeto, įkaitų trileris. Kadangi buvau nusiteikęs nieko įpatingo nepamatyti, mane tikrai maloniai prikaustė prie ekranų šis gan originalus 2008-ųjų amerikonų variantas, talpinantis savyje The mist, invasion of the body snatchers ir panašias idėjas ir sukergiantis jas į naują vykusį nuotykį. Aišku yra čia trūkumų, kaip nebus mažo biudžeto filme, bet yra ir keletas tikrai smarkių kadrų, po kurių pasakiau "geras", taip pat personažai nepavadintini silpnais, kas irgi daug duoda. Veiksmas gerai pateiktas, daug kas paliekama fantazijai, bet tai veikia, įtampa ir susidomėjimas išlaikomi. Kaip jau sakiau, turim įkaitų situaciją, kurioje dalyvauja keturios pusės: pagrobėjai, įkaitai, policija lauke ir kažkas nežemiško. Nereikia būti genijum, kad greit suprastum kas vyksta, bet pramoga nuo to neišgaruoja. Ir nors nėra čia įspūdingiausias praeitų metų filmas, bet kaip prie mažabiudžetinių manau tikrai paminėtinas kaip lyderis. Better than expected. Gal ir jūs didelių lūkeščių nedėkit prieš žiūrėdami ir jum bus visai šaunus seansas. Ne tiek kaifas su ateivių terroru kiek šiaip geras laikas su kritinėm situacijom. Verta pamėgint.
Nuostabi, subtili praeitų metų siaubo drama iš Švedijos. Toks filmas, kuris turėtų patikti ir siaubo žanro "skeptikams" t.y. žmonėms, kurie galvoja, kad siaubo žanras kvailas, miręs ir t.t. Filmo atmosfera unikali, hipnotizuojanti ir literatūriška. Su kiekviena minute susidaro vis pilnesnis ir žavingesnis bendras vaizdas, kuris gale palieka tokį pergalingą jausmą, kaip perskaičius gerą gerą knygą (o juk užrašas ant plakato teigia, kad jis ir yra pastatytas pagal knygą...). Nenoriu išduoti visiškai nieko, tad detalių neaptarinėsim, pasakysiu tik tiek, kad klasikiniai siaubo atributai čia aprengiami didingais, gražiais draminiais rūbais, todėl filmas žavi ir sukrečia, tai kas kituose filmuose panašiom temom gal juokinga ar net kvaila, čia atrodo gilu ir kraupu. Kraupu ne ta prasme, kad bus baisu žiūrėti, bet ta, kad filmas verčia susimastyti apie tai koks iš tiesų turėtų būti siaubo personažų gyvenimas (egzistavimas), į kurį retai, kada sugebama žiūrėti be šypsenos, o juo labiau perteikti nuotaiką ir žiurovui. Trumpai - į siaubo žanrą čia pažvelgta labai, labai rimtai ir tai turėtų būti pavyzdys. Deja holivudui ne tas galvoje, bet kam mums jo reikia, mes juk, skirtingai nei jie, mokam skaityti subtitrus.
