Brangioji, aš sumažinau vaikus idėja grįžo, bet šį kart daugiau kaip socialinio eksperimento fantazija. Mattas Damonas yra šioks toks kokybės ženklas, tikrai galiu paliudyti, gavosi nebloga drama ir tuo pačiu visai smagi romantinė komedija. Neslėpsiu, vaizduotę įaudrino taip, kad visai įsivaizduoju ir kokią trilogiją įvykstant, nors realiai to tikrai nereikia. Filmas gerai sužaidžia visokiom emocijom ir net momentais, kai tampa naivokas, visvien žiūrisi smagiai.
Norvegai išsprendžia populiacijos problemą revoliucingu medicinos metodu sumažindami žmones iki mažojo pirštuko dydžio. Procesas negrįžtamas, tačiau vilioja sunkiau besiverčiančius, nes šiandienos paskolos, tapus mini savęs versija, pavirsta tikrais turtais, mažo dydžio viskas kainuoja centus. I can see the appeal, bet blemba negalėjau nustoti galvoti, kaip lengva būtų surengti siaubingą teroristinį išpuolį prieš tokį mini miestą.
Tačiau dydis išsprendžia ne viską, širdies ir galvos problemos lieka tokios pačios, nepriklausomai nuo tavo ūgio, o ir naujoji utopija turi savo tamsiąją pusę.
Išvados gražios, nors pabaiga ir truputi silpnoka, likau labai patenkintas šiuo netikėtai smagiu seansu. Drąsiai rekomenduoju, kai norisi lengvesnio, tačiau kokybiško dalyko.
Jei Hunger games trilogija nepasirodė pakankamai retarded tai galite dar šitą pamėginti. Aš asmeniškai reidžinau nuo pat pirmų minučių ir tas nervas kažkaip nedingo per visą seansą, bet buvo ironiškai pakankamai įdomu pabaigti, tiesiog kad žinočiau apie ką visa tai. Antrąją trilogijos dalį išjungiau kažkur po 20 minučių. "Pakaks" pagalvojau ir vietoje to, įsijungiau gerą filmą. Siūlyčiau ir jums taip padaryti net kalbant apie pirmąją dalį, nebent norite labotomuotis 15-os valandų skrydyje arba kokiam drinking geimui su chebra panaudoti. Kitu atveju tai yra tiesiog įžeidimas intelektui.
Uždara stovykla, kurioje vien burbuliuojančio lytinio geismo amžiaus berniukai tris metus negali sugalvoti kaip ištrūkti iš juos supančio labirinto, o naktimis juos kartkartėm užpuola itin skurdžios fantazijos dizainerio kurti kompiuteriniai padarai. Nieks nieko neatsimena, neprievartauja per užpakalį ir nesmauko, o laikosi tvirto moralės kodo, bet visa tai greit pasikeičia, kai į veiksmo vietą atvyksta mūsų pagrindinis, niekuo nuo visų kitų veikėjų nesiskiriantis, herojus ir pradeda per dieną atrasti visokį revoliucingą šūdą, tiesiog drįsdamas kvestionuoti nusistovėjusią tvarką, kas labai nepatinka tokiam komiškų antakių personažui su peraugusia galva.
Jam aišku viskas gerai einasi, nors atsakymai į klausimus dažnai scenarijuje matyt buvo tiesiog neparašyti, bet daugmaž aišku, kad viskas veda link green-screene vykstančių pergalių ir smarkiai debilavoto twisto. Ai tiesa, apie vidurį į veiksmą dar įmetama mergina, kuri ko gero turėtų būti pagrindinio veikėjo meilės interestas ar pan., tačiau prie jos nieks nesikabinėja ir tikrai net nefancina tris metus nematę moters, nes yra svarbesnių reikalų, tokių kaip svarstyti kas ji tokia arba leisti jai pailsėti arba gintis nuo jos iš štabiko mėtomų kočėlų. Aš nelabai suprantu kokiai auditorijai šis filmas. Jei vaikams, tai norėčiau, kad mano vaikai žiūrėtų kažką gudresnio. Jei suaugusiems, tai tokie jie ir suaugę.
