Šis sukrečiantis, apokaliptinis 1984-ųjų filmas - tikras įspėjimas žmonijai kas gali nutikti branduolinio karo atveju. Šiurpinanti ir tamsi košmariška vizija paliečianti galimą tragediją tiek įvairiais socialiniais aspektais tiek ir žmogiškais, gyvenimiškais, buitiškais. Sunkoka likti abejingam.
Keistoka, kad tai televizinis filmas, įpainiojamas pseudo-dokumentikos stilius prideda įpatingo realistinio bjaurumo skonio. Žiūrėdamas į tai ką gali padaryti didingas žmonijos išradimas, pats pasijunti kaip mėsos gabalas, trapus ir nesaugus žmogelis tarp milijono tokių kaip tu. Po šito filmo net lauke man spalvos pasidarė niūrios ir grėsmingos. Mintis išsakyta idealiai ir bekompromisiškai. Nuotaiką sugadins garantuotai. Po tokio seanso lieki problokštas ir kažkaip net nesinori sugriauti tos rimties ir susimastymo. Tamsus Šedevras galiūnas su didžiuliu neigiamu krūviu. 10/10
Youtube parašę "Threads 1984" galite pasižiūrėti visą šį filmą, bet aš smarkiai rekomenduoju gauti normalią kopiją.
Plačiau:
“Threads” – “Gijos” tai 1984-ųjų metų Britų režisieriaus Micko Jacksono filmas, statytas televizijos ekranams. Nuostabu, kaip televizinis filmas gali būti šitoks stiprus, įtaigus ir smarkiai lenkiantis daugelį holivudinio kino gigantų, narpliojančius panašias temas. “Threads” tai grėsmė, kurią žmogus pats sukelia savo rūšiai. Metais, kai sovietų sąjunga dar nebuvo žlugusi, šaltasis karas ir atominiai sprogimai buvo istoriškai daug šviežesnis įvykis šis filmas pasirodė kaip siaubinga vizija to, kas ne tik galėjo įvykti, bet ir gali įvykti, jei žmonija nesuims savęs į rankas. Tai detalus, dramatiškas pseudo-dokumentinis pasakojimas apie tai, kas nutiktų branduolinio karo atveju. Numanant kaip toks karas turėtų atrodyti, jį galima papraščiausiai vadinti branduoliniu holokaustu. Filmas parodo įvykius visuose socialiniuose kloduose nuo aukštų valdžios pareigūnų iki paprastų civilių gyventojų. Labai realiai pavaizduojama viskas kas galėtų vykti, įvairiais aspektais – ekonominiu, socialiniu, etiniu, politiniu ir t.t. Kaip vystosi įvykiai prieš, per ir po. Kaip viskas keistųsi laikui bėgant, kaip atrodytų atominio karo nuniokota šalis po savaitės, mėnesio, metų ar dešimtmečio. “Threads” vizija tokia baisi ir kvapą gniaužianti, kad po peržiūros pats pasijunti mažu, trapiu, bejėgiu padaru, kurį bet kada gali sutrypti, regis, visiškai nuo mūsų nepriklausančios jėgos. Šiandien tokia vizija ne tik, kad yra ne mažiau reikšminga, manau, ji netgi dar svarbesnė, nes žmogaus žingsniai link taikos labai nerįžtingi. Juolab, kad šių laikų žmogui sumanius sukelti tokį masinį karą vargu ar beprireiktų naudotis branduoline bomba, juk jau yra daug modernesnių masinio naikinimo ginklų – pavyzdžiui virusai, bakterijos, ligos. Bekurdami saviginos priemones, susikūrėme tokių ginklų, kurių vien panaudojimo galimybė reiškia ne tik mūsų tariamo priešo, bet ir visišką mūsų pačių egzistencijos pabaigą. Norėdami tapti saugūs susikūrėme tokią grėsmę, kuri sunaikintų visą žmoniją. Tai galioja daugeliui modernių ginklų, bet, pavyzdžiui, Peteris Sloterdijkas knygoje “ciniškojo proto kritika” gan simboliškai pabrėžia būtent atominę bombą. Jos turėjimu įgyta galia, iš tiesų padarė mus bejėgiais ir beginkliais. “Prieš tokią mašiną nedera kurti strateginių planų, jos reikia labai klausyti. Bomba nereikalauja iš mūsų nei kautis, nei rezignuoti, o tik pažinti save. Mes esame ji. Ja baigiasi Vakarų subjektas. Mūsų didžiausias ginklas daro mus beginklius iki silpnumo, silpnus iki protingumo, protingus iki bailumo. Lieka vienintelis klausimas, ar mes pasirinksime išorinį kelią, ar vidinį – ar supratimas ateis per apmąstymus, ar per ugnies debesį virš Žemės.”
Verta permąstyti kas esame ir kokią rytdieną norime matyti, ką patys dėl to galėtume padaryti. Toks filmas kaip “Threads” išties ne tik veikia nuotaiką ir nepalieka abejingų, jo mintis išsakyta tiksliai ir bekompromisiškai. Net truputi keista, kaip televizinis filmas savyje turi tokią galią. Šaltas, purvinas, blyškus ir tamsus apokaliptinis pasakojimas, kuris deja nėra vien tik mokslinė fantastika.
