Įtemptas ir slogus 2013-ųjų detektyvinis trileris, to paties režisieriaus, kuris pastatė Incendies, Arrival ir greit pasirodysiantį Blade Runner 2049. Kaip matote, pakankamai niūrus ir tamsus, kad tinka ir į šitą blogą, jis pasakoja apie dviejų mergaičių pagrobimą ir nenuilstančią tėvų, bei policijos kovą, jų beieškant. Priminė man tuos visų išliaupsintus, trivalandinius, komplikuotus Korėjos detektyvus, kaip I saw the devil, The Wailing ir t.t. Tik skirtumas toks, kad šitas mažiau užpisa. Palyginimui, momentais dar pagavau panašių vaibų kaip Snowtownar net legendinio Silence of the lambs.
Ką galima pasakyti apie gerą detektyvą, juos reikia žiūrėti pačiam. Noriu tik išskirtinai pabrėžti kaip visada puikią, o čia itin realistišką, Gylenhalo vaidybą. Maladėc bachūras, tačiau visi aktoriai tikrai nepriekaištingai pasirodo. Dvi su pusė valandos gniuždančios (ne)vilties, išnervina ir prikausto tik gerąja prasme. Buvo momentų kai net nusijuokiau iš nemalonią įtampą sekančio nustebimo. Siužeto vingiai įdomūs ir originalūs, bet ne per daug mandri ir užpančioti, tai bonusas filmui, kad kas vyksta gali suprasti net ir toks durnelis, detektyvų-invalidas kaip aš. Vienkartinis seansas, bet labai geras. Kai norisi ilgesnio, rimto filmo.
Kur aš buvau šešis metus, nežinau, bet labai džiaugiuosi pagaliau pažiūrėjęs šitą (beveik) tobulą, 80's dvasia alsuojantį, keršto - veiksmo grynuolį. Pasirodė jis 2011-ais, tai dar buvo tik tik prieš pat sprogstant visam tam "new retro" kultūros dalykui, taigi smagu, kad estetika čia išnaudota ne dėl to, kad dabar madinga ir "taip reikia", o dėl tikros meilės jai ir realaus kūrėjų supratimo, kas yra zjbs šitam žanre, kodėl dalykai būdavo, kokie būdavo ir kaip tas gaires tinkamai panaudoti šiais laikais.
Stiliaus čia daugiau nei gudraus siužeto, bet tuštumo jokio nesijaučia. Net ir paprastai išdėstoma istorija nenuvilia, su gerais aktoriais, kvapą gniaužiančiu veiksmu, naiviu romancu, nuostabia muzika ir staiga, netikėtai pažyrančiom aršaus smurto scenom. Pabaigoj pasigedau šiek tiek "fejerverkų" ir ne visą logiką surankiojau pasakojime, tai iki dešimtuko trūksta, bet šiaip tai buvo nuostabus reginys, įsirėšiantis atmintim ilgam, kaip vienas esminių elementų, dabar jau popsu tapusioj, amerikietiškos 80's estetikos atsigavimo kultūroj.
Popsas-ne-popsas, kas liečia kiną, žinokite man px, aš tikrai visada mieliau žiūrėsiu dar vieną kruviną, purviną robokopą, nei eilinę, milijoninę komiksų nesąmonę apie ilgaplaukį su plaktuku, žmogu kojinę su skydu ar moterį-stebuklą. Drive nuostabiai įkūnija jausmą, kurį myliu ir kurio ilgiuosi, bet jo vertė ne tik nostalgijoj. Kerinti kinematografija prirakina, net jei veikėjai ir paprasti, o vystosi lėčiau, nei dabar įprasta. Vaizdai, garsai - atmosfera, tobulam lygy, tai jei dar esi toks žioplelis kaip aš ir nematei, - laukia nuostabi patirtis. Jei matei ir jau žinai ką čia bandau pasakyti, padaryk dar nemačiusiam draugui paslaugą rekomendacija.
