ONLY LOVERS LEFT ALIVE

Trumpai reziumuosiu, kas manau pasirodys labai neigiamai, bet neskubėkim su išvadom: tai lėtokas Jarmuscho filmas apie snobiškus, hipsteriškus anglus vampyrus. Filme ir istorijoje nedaug veiksmo ir jei ne tas faktas, kad veikėjai - ne žmonės, tai tebūtų nuobodi melodrama arba nejuokinga romantinė komedija. Viskas ką jie čia veikia tai nuobodžiai leidžia laiką užsidarę namie ir diskutuoja aukštom materijom apie meną, apie tai, kokie jie seni, protingi ir geresni už visą žmoniją. Vėliau užsuka įkyri giminaitė, įvyksta gan nuspėjamas konfliktas, trumpa kelionė, na ir tai daugmaž viskas.

Jei būčiau pamatęs tokį trumpą aprašą - gyvenime nežiūrėčiau tokio filmo. Skamba kaip blogiausia, kas gali būti, tačiau dėl to ir perspėjau pradžiai - filmas tikrai nėra blogas. Biški užpiso tas mandras datų citavimas, bet būtent tie maži, kasdieniški, žmogiški dalykai ir jausmai, kurie čia tyliai burbuliuoja ir padaro filmą kažkaip keistai žavingu. Ir vampyrai nervinasi, kai užsibūna svečiai, ir vampyrus jaudina muzika, ir vampyrai būna erzinantys, apgailėtini snobai. Visai kaip mes, tik su smagiom pasakišom smulkmenom, kaip nepakantumas saulei, ar neįprastais talentais, kaip super-greitas skaitymas. Šios smulkmenos nuobodžią melodramą apie mianininkus, padaro visai savitą, žavingą ir žiūrimą. Beje, privalau paminėti, paskutinė filmo sekundė - geriausias viso filmo kadras.

6/10

5150 RUE DES ORMES

Žinant, kad tai filmas apie žmogaus pagrobimą (tiek galima nutuokt jau pamačius plakatą), iš ekstrymą mėgstančių prancūzų, tikėjausi dar vieno brutalaus, gniuždančio siaubo seanso apie nežmonišką elgesį. Tačiau biuletenišką rytą sveikti padėjo visai smagus trileris, turintis stiprių dramos ir komedijos elementų. Kaip visada, po laiko. Filmas 2009-ųjų, tačiau manau be vargo galima būtų jį kišt į (tų) metų topus.

Taip, iš esmės, tai dar vienas siaubo filmas apie psichų šeimynėlę, tačiau šį kart išviniotas tikrai originaliai ir ne visada nuspėjamai. Kaip dažnai sakau, kai paprasti dalykai padaromi gerai, tai tik primena, kad paprastuose dalykuose ir slypi genialumas. Tas pats su kinu, tas pats su muzika ir gal net gyvenime! Nesvarbu, kad dar ir dar kartą... Jei patiekalas paruoštas gerai, žanro mėgėjai visada tai įvertins.

Net ir su tokiu paprastu startu, filmas sugeba nustebinti prikolnais sprendimais, įspudingu veikėjų vystimu, jų charakterio pažinimu ir motyvacijos suprantamumu. Žinoma, kai kurie posukiai nepraeina be šypsenėlės, tačiau tai palaikantis sirgalio šypsnis, o ne nusivylimo pasivaipymas. Jei filmas ir nesileidžia į šiuolaikines prancūziškas brutalybes, tai visai nereiškia, kad siaubo fanatai neras čia aukso vertės dalykų. Aš radau.
Ne toks, kur žiūrėčiau dar daug kartų, bet nuostabiai praleistas laikas.

8/10

UNDER THE SKIN

Laaabai lėto judesio, atmosferinis ir super-"mianiškas" naujas filmukas, su Scarlett Johansson. Jos vaidmuo toks pilkas ir bejausmis, kad ko gero bet kas galėjo jį atlikti, dėl to žiūrint neapleido mintis, kad ji čia paimta tik tam, kad padėtų pritraukt žiūrovą prie šio gana lėtai besivystančio ir beveik įkyriai-metaforiško kūrinio, kuris vargu ar susilauktų didelio dėmesio, be garsių vardų. Aišku gražu į ją žiūrėti, nes man ji patinka, ji yra graži moteris ir gera aktorė, tad neryškinu to kaip minuso, tik sakau, kad filmas gana šaltas. Šaltas ir tamsus.

Labai mažai dialogų, tačiau tikra puota akims. Gražūs Škotijos gamtos, bei Edinburgo miesto kadrai ir gudriai panaudoti praktiniai efektai, kuomet minutę, ar net kelias, žiūrime į kažkokią užburiančią spalvų abstrakciją, mėgindami suprast kas čia vyksta (truputi primeną galutinį Kosmoso odisėjos segmentą). Ir tas nuolatinis mėginimas už kažko užsikabint ir suvokt, kas čia vyksta galiausiai pasiekia tokį lygį, kur emocinė transliacija nebetenkina ir jauti, kaip filmas jau nuėjo toliau už tave. Tuomet prasideda žiovulys ir žvilgčiojimas į laikrodį.

Nors man ir patinka lėto vartojimo filmai, kaip pvz. mano mėgstamiausio Japonų režisieriaus Kiyoshi Kurosawos kūryba, tačiau tą lėtumą irgi reiktų kažkaip subtiliau, įdomiau pateikti. Čia mes įmesti į tokį didelį klaustuką, apie tris kartus turime pažiūrėti daugmaž tą patį veiksmą (kaip rusiškam anekdote), kaip herojė, susikuklinusi juodoji našlė, suvilioja ir namo parsiveda vyrukus. Vėliau atsiduriam kažkokiam veikėjo apsivertime, kur ji lyg ir tampa nebe gruobuonimi, o auka. Sunku pasakyti, nes veikėja tokia tyli ir paslaptinga, kad vietoj jos kartais galėtų manekenas stovėti ir nebūtų skirtumo. Viskas vyksta taip pasyviai ir mandrai, kad galiausiai tie vidiniai klausimai "kas čia vyksta?" tampa tokiais klausimais kaip "kodėl man tai turėtų rūpėti?".

Visa ta atmosfera, dėl kurios šis filmas yra unikalus ir sunkiau pasimirš sudaryta lėtai judančiais vaizdiniais ir klasikinį siaubiaką primenančia muzika. Tačiau šių dviejų dalykų neužtenka šedevrui pastatyt. Pati istorija nors ir mįslinga, bei metaforiška (sunku net pasakyti ar čia kažkoks sci-fi siaubiakas, ar kažkokia teatrinė, perkeltinių, literatūrinių prasmių prikišta drama) ją vistiek būtų galima papasakot žymiai greičiau ir idomiau. Tad po visu tuo nuotaikos kevalu slepiasi ne tokia ir gili dvasia, gal dėl to jaučiuosi kiek apgautas. Rodos su įmantriais užmojais norėtųsi ir įmantraus turinio, tačiau palieka tik gražu ir keista, o likusią tuštumą užsipildykite patys. Rekomenduočiau, jei norisi kažko ramaus ir abstraktaus.

6/10

AS ABOVE SO BELOW

Dar rodos vasarą kine pamačiau filmo plakatą ir jis labai patraukė akį. Treileris irgi pasirodė neblogas, tad visai nudžiugau pagaliau gavęs progą pasižiūrėti šį Poughkeepsie Tapes režisieriaus siaubuką. Tačiau ką jūs manote - vėl pseudodokumentika, drebanti kamera, mirksinčios šviesos ir skaitmeniniu "triukšmu" paslėpti trūkumai. Na kiek gi galima, ar ne? Nors kartais, itin retais atvejais, kažką originalaus dar pavyksta išmušt iš to padvėsusio arklio. Čia liko toks nuotaikų miksas tarp kažko visai originalaus ir super banalaus.

Estetiškai gal kažkiek panašu į žymiai geresnį The Tunnel. Be to manau, kad Paryžiaus katakombos - visai gera vieta siaubiakui įsteigti. Tiesa, kai pats buvau paryžiuje, į katakombas, su draugu, nutariau neiti, nes eilė sukosi aplink visą pastatą ir buvo gailą pusę dienos joje sugaišti. Dabar kažkiek gailiuosi to, bet manau, kad Paryžiuje dar kada nors būsiu, tai pasistengsiu pasitaisyti. Tačiau tas Europos miesto faktorius čia nelabai išnaudotas, Paryžiaus ir realių katakombų parodyta nedaug, o likę 90% filmo panašu jog galėjo būti nufilmuoti betkokio didmiesčio daugiabučio rūsyje, tad ir ta autentika kažkur išblanksta.

Kaip danguje, taip ir žemėje (ko gero taip lietuviškai verstusi teisingai?) buvo visai neblogų sprendimų. Patiko, žanrui, gan originali pabaiga, patiko kai kurie klaustrofobijos atvaizdavimo momentai, bet šiaip didžioji dalis filmo (bent jau ta, kuri matosi per kameros drebinimą, šviesos trūkčiojimą ir visą digital trydą) buvo nuobodi ir juo labiau erzinanti, nuspėjamų klišių prikišta nesamonė, su nesvarbiais veikėjais. Kai kurie posūkiai tokie vaikiški ar idiotiškai akivaizdžiai išryškinti (žiūrėk, dabar kažkas bus; žiūrėk, šita boba kažkokia keista *zoom*), kad galiausiai bendras filmo rezultatas tiesiog nervina. Nervina, erzina, tačiau išlaiko dėmesį iki pabaigos, vien tam, kad paliktų tokį vidutinišką "meh".

5/10

THE LEFTOVERS [Season 1]

Serialai - daug laiko ryjantis dalykas, bet pastebėjau, kad šiomis dienomis TV serialai neretai būna aukštesnės kokybės už pavienius kino filmus. Tad kodėl gi nepasidarius sau paslaugos?
Jau rašiau apie Black Mirror, sužiūrėjome Breaking Bad ir Fargo, o dabar štai užrekomendavot ir The Leftovers. Kolkas tik pirmas sezonas ir dešimt serijų po valandą (antras sezonas numatomas šiemet), tačiau jau to užteko užsitvirtinti.

The Leftovers yra labai dvasinga, rimta ir liūdna sci-fi drama, tiesiog širdį drąskanti patirtis. Vieną dieną, nei iš šio nei iš to, be jokio paaiškinimo dingsta apie 2% žemės gyventojų. Iškart šokame tris metus į priekį po to įvykio ir neriame į socialinį aftermathą. Sugriauti gyvenimai, išbarstytos šeimos, suskeldėję proteliai ir širdys, kupinos vilties, skausmo ir nuolatinio nerimo bei nežinios. Plaukiojama nuo graudžios dramos, lynčiško keistumo atmosferos iki tikrai kraupių momentų, iš kurių galėtų pasimokyt ir pats Styvenas Kingas.

Nelengvas reginys, nevinioja šūdo į lavašą. Jei rodomas smurtas tai jis tikrai realistiškas ir nemalonus, jei žmonės kalba, tai kalba kaip tikri, su visais keiksmažodžiais ir epitetais. Žodžiu reikalas suaugusiems ir tikrai ne iš linksmiausių, tačiau tai visai nereiškia, kad jis kažkoks brutalus ar ne estetiškas. Atvirkščiai, - serialas super jausmingas ir pripildytas sodrios dramos, kuri išryškinama itin emocingu, dažnai viską užgožiančiu, garso takeliu.
Jei patinka protingas socialinis sci-fi ir gera drama, neabejokite nė sekundės. Rekomendavę bičiuliai buvo visiškai teisūs - aukščiausio lygio reikalas, pripildęs širdį melancholiško gerumo ir meilės savo artimui. Ačiū jums.

10/10

REC 4

Štai ir ketvirtoji kultinio ispanų zombinio siaubiako dalis. Šį kart grįžtama prie originalios istorijos linijos, o taip pat fanų džiaugsmui grįžta ir simpatingoji Angela. Veiksmas perkeliamas į izoliuotą laivą, kuriame, kaip patys suprantate, vėl įvyksta outbreakas. Gaila, bet nieko gero negaliu pasakyti, labai vidutiniškas filmukas.

Nepriklausomai nuo lūkesčių, nieko doro čia neišspausta. Pradžioje dar buvo kažkiek idomu, bet galop pagavau save pauzinant filmą, kad pasitikrint feisbuką ir taip išsiblaškyti miegus. Viskas jau kažkur matyta, veikėjai nekabina, scenarijus pilnas banalių sprendimų. Savaime gal ir nieko toks paprastas siaubukas būtų, bet palyginus su pirmtakais - kiek liūdnas įrašas frančizėje.  Silpnai vidutiniškai.

5/10