UNDER THE SKIN

Laaabai lėto judesio, atmosferinis ir super-"mianiškas" naujas filmukas, su Scarlett Johansson. Jos vaidmuo toks pilkas ir bejausmis, kad ko gero bet kas galėjo jį atlikti, dėl to žiūrint neapleido mintis, kad ji čia paimta tik tam, kad padėtų pritraukt žiūrovą prie šio gana lėtai besivystančio ir beveik įkyriai-metaforiško kūrinio, kuris vargu ar susilauktų didelio dėmesio, be garsių vardų. Aišku gražu į ją žiūrėti, nes man ji patinka, ji yra graži moteris ir gera aktorė, tad neryškinu to kaip minuso, tik sakau, kad filmas gana šaltas. Šaltas ir tamsus.

Labai mažai dialogų, tačiau tikra puota akims. Gražūs Škotijos gamtos, bei Edinburgo miesto kadrai ir gudriai panaudoti praktiniai efektai, kuomet minutę, ar net kelias, žiūrime į kažkokią užburiančią spalvų abstrakciją, mėgindami suprast kas čia vyksta (truputi primeną galutinį Kosmoso odisėjos segmentą). Ir tas nuolatinis mėginimas už kažko užsikabint ir suvokt, kas čia vyksta galiausiai pasiekia tokį lygį, kur emocinė transliacija nebetenkina ir jauti, kaip filmas jau nuėjo toliau už tave. Tuomet prasideda žiovulys ir žvilgčiojimas į laikrodį.

Nors man ir patinka lėto vartojimo filmai, kaip pvz. mano mėgstamiausio Japonų režisieriaus Kiyoshi Kurosawos kūryba, tačiau tą lėtumą irgi reiktų kažkaip subtiliau, įdomiau pateikti. Čia mes įmesti į tokį didelį klaustuką, apie tris kartus turime pažiūrėti daugmaž tą patį veiksmą (kaip rusiškam anekdote), kaip herojė, susikuklinusi juodoji našlė, suvilioja ir namo parsiveda vyrukus. Vėliau atsiduriam kažkokiam veikėjo apsivertime, kur ji lyg ir tampa nebe gruobuonimi, o auka. Sunku pasakyti, nes veikėja tokia tyli ir paslaptinga, kad vietoj jos kartais galėtų manekenas stovėti ir nebūtų skirtumo. Viskas vyksta taip pasyviai ir mandrai, kad galiausiai tie vidiniai klausimai "kas čia vyksta?" tampa tokiais klausimais kaip "kodėl man tai turėtų rūpėti?".

Visa ta atmosfera, dėl kurios šis filmas yra unikalus ir sunkiau pasimirš sudaryta lėtai judančiais vaizdiniais ir klasikinį siaubiaką primenančia muzika. Tačiau šių dviejų dalykų neužtenka šedevrui pastatyt. Pati istorija nors ir mįslinga, bei metaforiška (sunku net pasakyti ar čia kažkoks sci-fi siaubiakas, ar kažkokia teatrinė, perkeltinių, literatūrinių prasmių prikišta drama) ją vistiek būtų galima papasakot žymiai greičiau ir idomiau. Tad po visu tuo nuotaikos kevalu slepiasi ne tokia ir gili dvasia, gal dėl to jaučiuosi kiek apgautas. Rodos su įmantriais užmojais norėtųsi ir įmantraus turinio, tačiau palieka tik gražu ir keista, o likusią tuštumą užsipildykite patys. Rekomenduočiau, jei norisi kažko ramaus ir abstraktaus.

6/10