INSIDIOUS

Taip pat naujas, praeitų metų, James'o Wan'o, režisieriaus pastačiusio kultinius Saw ir Dead Silence, siaubo filmas Insidious. Wan'as taip pat bus kultinė asmenybė tarp siaubo mėgėjų, nors ir teko matyti jo nelabai vykusį veiksmo filmą Death Sentence, tačiau kai šis vyrukas imasi horroro, rodos viskas tampa auksu ir Insidious dar kartą tai įrodo.

Formulė gali būt gana paprasta, užuomazga kažkur jau matyta, tam tikrus epizodus galima priskirti kaip įtakotus vieno ar kito žymaus filmo, tačiau visi šie pasvaičiojimai nebetenka prasmės prieš galutinį variantą. Insidious sutraiškė mane kaip vabaliuką, dabar mėginu atsiminti koks filmas paskutinį kart mane taip įbaugino ir turbūt reikia mastyti keletą metų atgal ir gal net atsigrežti į Azijos kūrybą. Tiesa, per Dead Silence taipogi buvo pilnos kelnės, bet čia Wan'as smarkiai save pranoko.

Paprasti siaubo filmo įrankiai, tačiau meistriškose rankose - tokie veiksmingi. Insidious yra persunktas siaubo. Aš krupčiojau, gniaužiau kumščius ir buvau pamiršęs kvėpuoti. Akys buvo labai plačios, o ausytės stačios. Link tobulybės dar kilstelėjo fantastikos elementas.
Jei kalbant apie ką čia viskas, tai labiausiai šitas filmas man priminė Poltergeist. Tačiau imant lyginti matosi, kad Poltergeist prieš šitą tampa tik Spielbergo spalvojimo knygele penkių metų vaikams. Insidious puola paprastai, bet stilingai, tamsiai, plešriai ir kraupiai iki maksimumo.

Idealaus, nors ir paprasto siaubiako pavyzdys: jis žaidžia mūsų jutimais, dėl ko ypač svarbu atmosfera, kuriai sukurti reikalingas nepriekaištingas ir apgalvotas montažas. Ar nebus tik nufilmuotos medžiagos dėliojimas į vietas svarbiausias tokio patiekalo ingredientas? Tuomet čia ar ten iššokantis snukis nebeatrodo lėkšta ir banalu.
Tikra šėtono išpera. Užmigti buvo nelengva, nakty vėjas plazdeno užuolaidas, iš balkono sklido neaiškūs girgždesiai. Sapnai taipogi po seanso kažkodėl pasitaikė tamsūs ir neramūs. Rodos aš jau nebe vaikas ir siaubo filmą nebe pirmą kart matau, o šitaip dar jie sugeba mane sujaudinti ir sužavėti.

Nenoriu leistis gilesnėn analizėn vien tam, kad nėr čia ką daug šnekėti - reik žiūrėti ir visai nenoriu pagadinti jums to malonumo.
Garantuotai baisiausia ir geriausia iš horroro ką kol kas mačiau šįmet. Gerai, kad žiūrėjau ne vienas, turbūt širdis būtų sustojus. Bet užteko ir taip. Jei šį helouviną ketinate praleisti su siaubo filmais, - šitas privalo būti jūsų saraše. Galėsit ir lemputę mažą užsidegt, kad drasiau būtų.
Nepadės.

10/10

THE WARD

Naujas, siaubo kultūrai smarkiai nusipelniusio režisieriaus, Džono Carpenterio filmas The Ward. Iš tokio šulo aišku visad tikimės geriausio, tad galiu pasakyt, kad Ward ir nėra prastas, tačiau iš tiesų - nieko labai ypatingo. Labai įtemptas, nepaleidžiantis tigro ūso visą savo trukmę, bet daugiau toks trileris su paslaptimi, kurį idomu pamatyti tik kartą.

Nežinia, sutapimas ar kaip, bet jau trečio iš eilės žiūrimo filmo veiksmas vėl nukelia mane į psichūškę, prieš tai teko laimė pamatyt Grave Encounters ir nelaimė bandyt pamatyt naują pop grupės Yva vaizdo klipą Sucker Punch (deja ištvėriau tik iki vidurio). The Ward veikėja vėlgi randasi psichiatrinėje ligoninėje, kurioje kažkas, žinoma, negerai.

Toliau vienas kitas spoileris, bet jei labai to bijote, kam tada išvis skaityti recenzijas, ane?
Prasideda filmas nuo to, kad ši mergina, vardu Kristen, padega namą vienkemyje. Čia netyčia šalimais buvus policija ją sučiumpa, o kadangi jinai užuot ką nors paaiškinus tik draskosi ir spardosi - šie nutaria atiduoti ją daktarams. Kristen neatsimena kodėl taip pasielgė. Ji jaučiasi tvirta ir maištinga, įsitikinusi, kad beprotnamyje laikoma be pagrindo. Kuruodama ir kitas merginas ji nuolat stengsis pasprukti, tačiau tai pasirodo ne taip lengva. Ir ne tik dėl grotuotų langų.

Paslaptis atsiskleidžia ją bevystant, visą laiką esame surakinti erzinančioje įtampoje, ką šį kart sakau geraja prasme. The Ward yra nejaukus ir įtemptas siaubo trileris, bet kaip jau sakiau - vienkartinis. Keletą kart jis jus išgasdins, taip pat manau, kad tikrai bus daugiau-mažiau idomu, tačiau su laiku jis nugrims užmarštin kaip neypatingas, dėl to turėsiu padėti jį prie vidutiniškų. Gal tai salygoja kertelė iškeliama Carpenteriui, iš tokio master of horror visad norisi geriausio. Dar tiesa yra esminis twistas, tiem kas mėgsta tokius, bet man pavyko jį nuspėti. Bendra išvada būtų tiesiog: neblogai.
7/10

UNINHABITED

Kuklus praeitų metų Australų siaubiakas apie porelę atvykstančią paatostogauti į negyvenamą salą.
Sala savaime aišku ne tokia jau ir negyvenama. Rojaus kampelis pamažu tampa pragaro kampeliu. Pora kaip visad neišneša kudašiaus, kol dar turi progą tai padaryti na ir tada jau viskas velniop. Žinot patys kaip tai atrodo.

Filmukas visai nieko, gana nejaukus, kiek erzinantis. Vis neatrenku kas labiau mane čia erzina ar tas neaiškumo ištestumas, ar veikėjai ar muzika. Negaliu tiksliai apibrėžti kas, bet kažkas nervina. Istorija gana vaikiška ir nuspėjama. Veikiau tokia kur vaikai pasakoja stovykloj nusikreipę sau į veidus žibintuvėlį.

Bet iš tikro ir kritikuot per daug nesinori. Filmas kuklus, tačiau neišsišokantis ir tas yra visai faina. Per teliką netyčia įsijungus manau labai maloniai susižiūrėtų. Tad ir labiau siaubus mėgstančiam gal ir verta sugaišti čia, jei daugiau šįvakar nesugalvojat ką pažiūrėt. Nieko puikaus, bet vienas tokių, apie kuriuos sakome OK.
6/10

STAKE LAND

Dar viena naujiena ir dar vienas gan originalus miksas: postapokalipsė + vampyrai + religiniai fanatikai + veiksmo + kelio filmas. Visko čia prikimšta, gal net kiek per daug, kas išeina filmo nenaudai. Daugybė kruvinų nuotykių permaišyta įvairiausiomis nuotaikomis ir spalvomis... Siaubas, romantika, drama, kova, nuotykiai, na toks tortas savotiškas.

Nuoširdžiai mėgavausi viskuo, ko čia prifarširuota, bet jaučiu, kad butų filmui nepakenkę kiek daugiau subtilumo. Tam tikrose vietose susilaikius, o kitose paspaudus būtų išėjęs antras The Road. Kita vertus, gi toli gražu nėra taip blogai, kaip galėjo būti, tarkim prisiminkime The Book Of Eli.
Taigi Stake Land gal ir turi trukumų, bet yra veikiau žiūrėtinas, nei nežiūrėtinas.

Jis iškart užsipuola pagirtinu beširdiškumu, prieš vaiko akis brutaliai sudorojami jo tėvai ir mažas kūdikis. Vaikį pačiumpa ir išgelbsti iš niekur atsiradęs "Ponas", kuris tampa jo globėju ir išgyvenimo mokytoju. Drauge jie keliauja per zombinių vampyrų infekuotą Ameriką link šiaurės, kurioje neva esąs naujasis rojus. "Zombinių" sakau, nes vampyrai čia, labiau kaip zombiai, tik kad nužudyti juos reikia, antivampyriškais rakandais. Visgi man maloniau matyti apsiseilėjusį, pūliais virstantį, išverstakį vampyrą, nei pederastą paauglį sulaižytais plaukučiais, tad šitai pavadinsim pliusu.

"Ponas" labai teisuolis ir kietuolis. Visad nepriekaištingai susitvarkęs ūsus, pakeliui vis išgelbsti kokį nelaimėlį, kuris prisijungia prie jų kelionės. Stake Land šerdis - kelionė, tai kelio ir nuotykių filmas, su siaubo sustojimais. Smurto per akis, viskas gana idomu ir vaizdai tokie ryškūs, neblogai, tikrai maloniai žiūrisi, nors galas posilpnis.
Tačiau nors nuomonė paliko gana gera, kažkodėl vistiek manau, kad po savaitės jau neatsiminsiu kas ten tiksliai buvo.
7/10

GRAVE ENCOUNTERS

Nauja pseudodokumentika, šių metų Grave Encounters, nežinau nė kaip čia teisingiau versti, gal Pamėkliškieji susidūrimai? :)
Šiaip labai geras siaubiakas, tamsus, nejaukus, slegiantis, gasdinantis ir visu tuo - smagus.

Internete daug kas lygina su Paranormal Activity, Bleiro Ragana, REC ir tas yra suprantama, nes tai kiti, taip pat šauniai pavykę pseudodokumentiniai siaubo filmai. Bet iš tiesų šis filmas pačia istorija man gal labiau priminė '99-ųjų House on the haunted hill versiją. Beprotnamio koridoriai, baugūs gaudesiai ir šiurpūs susidūrimai su vaiduokliais...

Jei kalbant apie lyginimus su kažkuo, tai nuoširdžiai turiu pasakyti, kad Grave encounters man labiausiai siejasi su pirmuoju Silent Hill žaidimu, būtent tuo epizodu, kur Haris strigęs ligoninėje. Fiziškai besikeičianti aplinka, tik blausia žibintuvėlio šviesele apšviesti tamsūs, nesibaigiantys koridoriai. Tiesa, Haris buvo vienut vienutėlis, filmo veikėjai laksto būreliu, kas jiem duoda peno panikai. Panika išprovokuoja daugiau plėšrumo, judesio.

Na, o jei apie lyginimus nešnekėti tai mano galva yra tikrai vykęs, pakankamai originalus ir prikaustantis siaubo filmas. Pseudodokumentavimo faktorius čia tinka, neerzina. Laiką praleidau puikiai, tikrai rekomenduoju kaip gerą siaubiaką pasišiurpinti. Pračekinkit vakare užsitraukę užuolaidas.
9/10

RUBBER

Keletas rekomendacijų ir naujas, meniškasis Rubber / Guma. Nenoriu būt bjaurus, stengiaus mėgti ši filmą su visu jo keistumu, tačiau visgi įspūdžiai blogi. Ta pseudo-neįdėja, apie tai, kaip filmuose viskas vyksta be priežasties mano galva - šlamštas.

Kažkas filmuose neva vyksta be priežasties ir šis filmas tai duoklė tam bepriežastingumui: iš smėlio pakyla gyva padanga ir nurieda. Pakeliui sutiktus objektus ji ima sprogdinti telekinezės pagalba. Galiausiai ji pririeda ir gyvus padarus. Pradžioje tai tik triušis ar balandis, vėliau pasitaiko ir žmonių.

Tam kas vyksta žinoma ir nėra jokios priežasties, tačiau jų absurdo spektaklio pavaizdavimas kažkoks bukai dirbtinis. Nėra paties absurdo pojūčio, yra tik erzinančio ir pretenzingo šiuolaikinio meno pojūtis. Kol galiausiai iš beprasmybės parodijos imi justi tikrą, šlykščią ir prieš tavo akis vykstančią beprasmybę. Jei tai prikolas, tuomet neišbaigtas ar nepavykęs. Arba gera idėja atsidūrė nevykėlių rankose arba šūdiną įdėją bandė gelbėt zjbs kūrėjai. Linkęs esu prie pirmojo.

Kad ir koks tai būtų "prikolas", vien dėl to, kad nesamonė, išvadas darau iš to, kad man buvo tiesiog neidomu. Ok, padanga rieda ir sprogdina galvas, pirmas dešim minučiu imi tikėtis įvairių keistenybių, tačiau deja čia tik tiek ir tėra. Poroj vietų nusižvengiau aišku, tačiau net ir labai neilga trukmė filmo, sugebėjo prailgt. Labiausiai pyktį kelia tai, kad iš savo absurdo jie mėgino perteikt kažkokią "koncepciją"... "No reason". Mano šikna tai no reason. O šita padanga tai man primena kokybišką šitkorą. Visi turėtų suprasti kaip blogai tai yra.

Galiausiai gera pastaba vieno recenzento iš imdb:
"...gerai, gal ateivis iš ET ir yra rudas be priežasties, tačiau kam sakyti, kad Texas Chain Saw Massacre nieks neina į tualetą, jeigu filmas blet net ir prasideda nuo to, kaip autobusiukas sustoja, nes invalidui Franklinui reikia nusimyžti!! Prieš pezėdami apie filmus, galėjote nors pasivarginti juos pažiūrėti!"

Žodžiu pretenzingas šmc šūdas apie padangą, kuris nori būti trenktas taip pat, kaip Fredas Durstas nori būti juodas. Not recommended. 3/10