Neįdomi, pasipūtusi, kvaila šlykštaus būdo studentė išgyvena švilpiko dieną, kurios gale visuomet miršta. Jos tikslas, išsiaiškinti, kas ją žudo ir nutraukti užburtą ratą. Deja, niekaip negaliu suprasti iš kur pilnas internetas visai pusėtinų reviewsų, nes man tai vienas blogiausių šiemet matytų dalykų. Tiesą sakant didesnę laiko dalį pražvengėm iš to, koks jis blogas, tad gal kaip komedijos ir nereiktų visai nurašyti, bet filme yra rimta porcija "rimtų" epizodų, leidžiančių suprasti, jog humoras nebuvo tai, kur kūrėjai taikė.
Didžiąją dalį fanų įtariu sudarys vyresni moksleiviai, nes filmas gana akivaizdžiai subuildintas penkiolikmečio protui. Personažai nesimpatiški, aktoriai pervaidina iki apsišikimo, scenarijus daugiau nei nuspėjamas, tačiau filmas net neseka savo paties taisyklių, dėl ko visas premise gaunasi bergždžias ir sunku susidėlioti bet kokią logiką. "Žaidimo" taisyklės ir siužeto posūkiai vingiuoja, kaip tik patogu, veikėjų elgseną tiesiogiai įtakoja tai, kiek "twistų" žiūrovas jau žino. Na tragiškas, įžūlus, neskoningas šūdas, bet kažkokiu keistu būdu, net sugebėjo pakelti subjurusią nuotaiką. Jei nutarsite pasipudrinti juo smegenėles, patarimas, bent jau nedarykite to blaivūs.
Katastrofų filmai, pastaruoju metu, pasidarė tokie kvaili, kad nieko, be griūvančių miestų vaizdų, spausdami "Play", iš jų ir nebesitikime. Geostorm nėra toks blogas, kaip tikėjausi po treilerių, tačiau toli gražu ne išimtis taisyklei. "Mokslinė logika" tokia, kaip perkėlus visą kosmosą į Vichi vandens parką, tačiau tiesą pasakius, man buvo labai smagu žiūrėti ir nuoširdžiai su žmona prisijuokėme iš visų tų skubotų nesąmonių, dėl to be vargo galima džiaugtis juo, kaip "so-bad-it's-good" produktu.
Žemę darko audros, tad joms suvaldyti sukuriamas kosminių palydovų tinklas, gebantis keisti oro sąlygas apačioje. Šis patenka į negerų žmonių rankas. Jų motyvacija, bei veiksmų sekos logika neaiški, tačiau mum juk terūpi griūvantys miestai. Jų čia yra nemažai, bet šiek tiek mėgautis trukdo super greitas montavimo stilius.
Senesniuose, kad ir kvailuose, katastrofų filmuose destrukcijos scenų būdavo mažiau, bet kai jau ateidavo jų laikas, viskas aplink nuščiūdavo ir žiūrovas, lyg maža skruzdelytė, būdavo paliktas vienas prieš faktą, bejėgiškai stebėti viską griaunančios jėgos siautėjimo.
Čia visko primesta daug, bet dėl trumpos trukmės, ar noro daug apsižioti, viskas sumontuota tokiu "tep lep" stiliumi: "na va, nutiko tai, tada nutinka tai, tada bum nutinka tai, pabaiga", o pačiu disasterio didingumu ir galybe taip ir neleidžiama normaliai pasimėgauti.
Patiko matyti daug pažįstamų veidų, ypač Jim Sturgess iš Heartless, ir kaip jau sakiau, nėra taip blogai, kaip tarkime kokiam San Andreas, tačiau žinokite, kad sėdatės žiūrėti tik efektų prikimštos nesąmonių komedijos ir galbūt smagiai pasijuoksite. Kitaip gali būti sunkoka, ypač į pabaigą.
Jau trečiasis iš Beždžionių Planetos prequelių (po Rise ir Dawn) ir vis dar puikiai žiūrisi šitie naujos kartos Apes filmai. Dabar jau ir CGI susitvarkė iki neįtikėtino lygio, šitiek nuotaikų perteikta vien per beždžionių išraiškas ir veiksmas atrodo tikrai neblogai. Įmesta rimtų referencų originalo fanams, tačiau bendrai filmas daugiau žaidžia emocijom ir drama nei yra toks totalinis karas, kaip galima buvo įsivaizduoti. Labai kalama į vienus vartus ir jaučiasi tas toks stūmimas, stengiantis pabrėžti, kurioje pusėje blogiečiai.
Duodamas žiupsnelis atsakymų, tačiau su jais, ateina ir nauji klausimai. Ar atsakymų į juos bus ieškoma būsimuose filmuose nežinau, holivudas dabar stipriai užsiėmęs man visiškai neįdomių "komiksų visatų" kūrimu. Taip pat sunku pasakyti ar tikrai reikia dar filmų, gal jau geras taškas viską užrišti ir naujiems/jauniems fanamas (vėl) jungtis originalą. Iki šiol jo nieks neperspjovė, bet ir neprivalo, o aš kaip ne per seniausiai iškeptas fanas šita dalimi frančizėje likau patenkintas. Puikus laikas peržiūrai namuose.
Tiesiog natūralu, kad Netflixe sprogęs Stranger Things be delsimo susilaukė tęsinio. Keistoka net vadinti tai antru sezonu, kai visos serijos pasirodo iškart. Šiuolaikiniai serialai tai lyg naujoji karta filmų, sudalintų segmentais.
Didžiausia problema šiame "sezone" manau buvo pirmtake aukštai užsikelta kertelė. Dabar kūrėjams sunku perspjauti patiems save, o publika visada juk nori, kad būtų tik geryn. Dažnai būna atvirkščiai, na ir šiuo atveju rodos Duffer brotheriams labai kažkuo nustebinti kaip ir nepavyko.
Mėginta įmesti tą sesers konceptą, bet tai nelabai išvystyta, išskyrus tą vieną gražią, bet labai išsiskiriančią seriją Čikagoje. Atrodo keistokai ir iškrenta iš konteksto, nebent aišku prie to dalyko bus grįžtama trečiam sezone.
Drąsiai ir daug besireiškiantys vaikai vėl vaikšto ant nervinimo ribos ir šį kart kelis kart ją jau peržengia. Buvo keleta svetimos gėdos momentų, ko pirmame sezone dar pavyko išvengti. Vėl turėjau niurzgalo dėl monstrų: kompiuteriniai "šunys", kažkokie čiuptuvai, milijardą kart girdėti stock sound efektai, labai skurdi fantazija monstrų dizaino departamente.
Dar vienas riebus minusas toks, kad daug kas labai nuspėjama ir iki skausmo klišiška.
Tačiau nepaisant to, visa kita kokybė išlaikyta ir nors nepralenkia, bent jau tempia iki to paties lygio. Gražūs vaizdai, spalvos, muzika, puikiai atkurta ir romantizuota 84-ų atmosfera, įsimintini ir organiški personažai. Patiko, kad vėl nėra to durno "netikėjimo vaikais" iš suaugusių pusės ir iškart imamasi veiksmų kai šūdas trenkia ventiliatoriui.
Jei bus trečias kartas, o turint omeny populiarumą manau jis tikrai bus, abejoju, kad Dufferiams pavyks dar kart prakišt tą patį, mano nuomone jau reiks pametėti daugiau šviežių įdėjų. Gal padės tai, kad vaikučiai bręsta ir tampa nebe vaikučiais?
Mano močiutė mėgo Kingą. Jos dėka dar visai mažiukas būdamas jau skaičiau "Ruką", "Kapinių pamainą", "Švytėjimą" ir t.t., tame tarpe ir "Džeraldo žaidimą". Įspūdį paliko stiprų ir beveik visas smulkmenas atsiminiau iki dabar, tad buvau maloniai nustebęs sužinojęs, jog pagaliau ekranizuojama ir ši knyga. Šiaip Kingas daug šūdo prirašęs ir dar daugiau šūdinesnių filmų prikurta pagal jo knygas, tačiau čia nors ir ne pati geriausia jo knyga, - drįsčiau sakyti, kad tikrai viena geresnių ir tikslesnių ekranizacijų.
Viskas labai paprasta: pagyvenusi porelė neturi vaikų, jų aistra išblėsus, dėl to jie atvyksta į atokią sodybą gaivinti santykių, pasitelkdami kiek šiurkštesnį seksą. Džeraldas prirakina žmoną prie lovos antrankiais, įkala viagros ir... numiršta.
Rizikingas dalykas tie psichologiniai trileriai, kurių visas veiksmas vyksta vienoje vietoje. Meistriškai neišdirbus ar dirbant su silpnesniais aktoriais susimauti labia lengva, tačiau čia tai padaryta beveik nepriekaištingai. Nė viena akimirka nebuvo nuobodi, vidiniai pokalbiai įtraukia ir padeda veikėjai suktis iš susidariusios situacijos. Su naktimi grįžta ir praeiteis baubai, kurių pagalba paprastas trileriukas įgauna gilesnius istorijos ir estetinius klodus. Knygoje aprašytos detalės iki menkiausių smulkmenų atkartotos nepriekaištingai, o Carla Gugino yra puiki aktorė ir beveik viena puikiausiai neša visa filmą.
Pabaiga kiek drąsesnė nei įprasta šių dienų filmams ir bendras tonas turi tokios unikalios magijos, kurios dauguma šiuolaikinių kūrėjų galbūt vengtų, bijodami būti ne taip suprasti. Filmas ištikimas savo source materialui, dėl to ir unikalią atmosferą pavyko išlaikyti. Man tai asmeniškai yra geras pavyzdys paprasto, bet kruopščiai išskaptuoto horror, kuriam buvimas kukliu netrukdo tapti įsimintinu, rimtu vardu istorijoje. Su džiugesiu pranešu, kad pranoko lūkesčius, loved it.
Kai išgirdau apie idėją gaivinti "Twin peaksą", iškart ją iškoneveikiau ir visai ne dėl to, kad būčiau baisus dviejų pirmų sezonų fanas. Gal net sakyčiau atvirkščiai, skirtingai nei Fire walk with me (kuris man yra 10/10 filmas), "senasis" twin pyksas man atrodo ganėtinai nuobodus šūdelis, taip išlindęs tik per nuostabią muziką ir tai, kad buvo smarkiai kitoks savo laikmečiui, su visom keistenybėm ir psichodeliniais intarpais. Dabar kai viskas taip važiuoja ant nostalgijos ir rodos tiek mažai išeina originalaus turinio, buvau pasipiktinęs, kad rodos ir Lynchas sumanė šokt į tą traukinį ir galvojau, kad jau tikrai nieko gero iš to pusėtino kulto nebebus. Klydau.
Lynchas regis ilgai nieko nedarė, bet dar kartą įrodė, kad yra savotiškas kino genijus. Jei savo laiku Twin pyksas buvo kitoks, dabar, po 25 metų, šiais moderniais post-visko laikais, jis vėl kitoks. Tiek kitoks nuo visko kas įprasta, kad net sunkoka jį rekomenduoti keistenybių dažnai nežiūrintiems žmonėms ir tiek kitoks nuo pirmųjų dviejų sezonų, kad net norisi jį vadinti atskiru dalyku, o ne tęsiniu. Manau net galima be didesnių problemų mėgautis 2017 Twin Pyksu nemačius nieko su juo susijusio iki tol. Siužetinė linija čia tikrai ne pirmos eilės dalykas, o aš visada žiūriu kiną labai emociškai, tad gerai tai jaučiu. Viskas kas buvo negerai ar nuobodu senuosiuose sezonuose išbarstyta ir palikta užmarščiai. Tai kas buvo gerai, čia iškristalizuota ir išgryninta iki tyros tobulybės.
Skirtingai nei dabar vartojimui paruoštiems produktams įprasta, serialas leidžia sau visiškai neskubėti. Net aštuoniolika serijų po valandą! Tai tikrai nemažai ir šiuolaikiniais tempais turbūt būtų galima viską tą patį papasakoti per kokias penkias, tačiau čia tikslas visai ne toks. Tikslas pilnai išgyventi, leisti skęsti ir tuo mėgautis. Tikslas laužti ir tempti gumą iki absurdo ribos. Tikslas užtęsti tylą ir siaubą ir humorą iki kol tampa tiesiog nepatogu. Bet visą tai, tik geriausia prasme, rankomis žmogaus, kuris kuo puikiausiai žino ką daro. Ne dėl to, kad taip būtų, o dėl to, kad šiuo momentu tai yra gėris. Tai ne tik pasakojimas ir reginys, tai patirtis. Tokia, kuriai pasibaigus, norisi kartoti.
Vizualiai nėra tekę matyti nieko panašaus. Nuostabiausias dalykas čia, tai kaip išnaudoti praktiniai specialieji efektai ir maišyti su skaitmeniniais. Visi numanome, kad su tokio tipo produkcija tikrai galima padaryti daugmaž nepriekaištingus efektus, tam, ką čia norima parodyti, tačiau Lynchas nesistengė kažkam įtikti ar pasiekti tam tikrą standartą. Jis darė meną. Ir jam pavyko. Efektai, kuriuos matome "psichodelinėse" scenose yra tokie keisti, išsiskiriantys ir nepatogiai unikalūs, kad sukuria visiškai analogų neturinčią, kraupią atmosferą prilygstančią keisčiausiems sapnams, o jei gerai suprantu Lyncho kūrybą, didelė dalis jos labai atremta į sapnų pasaulį ir jo pajautimą. Bra-vo *demonstratyvūs aplodismentai*.
Grįžta beveik visi pažįstami personažai. Kai kuriuos matyti labai smagu,
dėl kitų gal labiau px, bet labai gera, kad visi dar čia. Ir net tie,
kurių ne baisiai mėgau čia parodomi pakankamai įdomiai ir prikolnai, kad
būtų smagu. Dar patiko išplatėjusi geografija. Iš nubododžių mediena
apkaltų kambarių persikeliame ir šokinėjame po visą Ameriką. Taip
žiūrėti tikrai įdomiau. Daug daugiau laiko praleidžiame keistose, alternatyviose dimensijose. Tai nebėra trumpi susapnavimai, o veikiau po pusę serijos trunkantys haliucinogeniniai tripai su tokiom vizulkėm, kokių reta ir smarkiuose noizo koncertuose. O palikti neaiškūs siulo galai manęs tikrai neerzina. Twin peaksas niekada nebuvo apie atsakymų radimą.
Vienintelis priekaištas kurį turiu, tai perdėm fetišizuoti muzikiniai intarpai. Taip, muzika visada buvo stipri Twin pykso ir apskritai Lyncho filmų dalis, tačiau čia atliekami muzikiniai "numeriai" po keletos kartų ima atrodyti tuštoku dalyku ir overstajyina savo welcome. Bjauriausias pavyzdys ko gero smarkiai per ilgas Nine Inch Nails video klipas tiesiog įpistas į vidurį serijos. Čia kaip su bajerio kartojimu: pirmą kart juokingą, antrą kart jau nelabai, trečią kart - debilas.
Nepaisant šito - beveik galima vadinti šedevru. Tinkamas jis ne kiekvienam, bet geresnio tęsinio nelabai ir įsivaizduoju. Instant kultas.
Anglai jau ne pirmą kart parodo, kad moka į zombių žanrą pažiūrėti kitaip. Jie atsakingi ir už 28 days later bėgiojančius "infekuotuosius" ir už zombių parkūrą The Devil's playground, už originalesnes komedijas kaip Shaun of the dead ar Cockneys Vs. Zombies, o taip pat ir krūvelę mažiau vykusių eksperimentų šia tema. Na ir kai jau regis viskas išsunkta iš šito dalyko, štai ir vėl matome, kad šviežio požiūrio niekada nesustabdysi.
Atleiskite, abejoju ar daug parašyčiau apie šį filmą, nors kiek neužsimindamas apie tai, kas jame vyksta. Taigi, postapokaliptinė ateitis, pora mokslininkų ir pora kariškių bando išgyventi ir galimai išgelbėti pasaulį, kompanijoje turėdami ypatingą (tačiau ne vienintelę pasaulyje tokią) mergaitę: grybiena užkrėsto zombio (čia vadinamų the hungries) ir žmogaus hibridą.
Gal skamba nekaip, bet išpildymas geras ir drama aštri, tai patikėkite senu žanro fano žodžiu - tikrai neblogai. Patiko, kad net ir be kosminio biudžeto primontuota neblogų postapokaliptinio miesto vaizdų. Geriausias dalykas be įprastinio zombie-action'o čia tai, kaip kitu kampu pažvelgta į gyvybę ir gyvų dalykų mastymą/veikimą, norint išlikti. Buvo keletas progų stačia galva rauti į pigią, visiems suprantamą dramelę, tačiau pabaigai pasirinktas netikėtas, kraupokas, bet racionaliai tikrai tvirtas ir gerai suvokiamas sprendimas.
Nepaisant kelių silpnokai ar gėdingai atrodančių epizodų, galbūt dėl vaikų vaidybos ar naivesnio režisieriaus sprendimo, tai tikrai vertas dėmesio filmas, kuris įsimins ilgesniam laikui ir, manau, bus daugelio minimas, kaip "kitoks" įrašas zombių žanro istorijoje.
Amerikietiško Skambučio ir kažkurių Karibų Piratų režisieriaus siaubiakas, kurio veiksmas vyksta nuostabiai gražių Šveicarijos kalnų apsuptame SPA centre. Jaunas, ambicingas, tačiau nelabai simpatiškas vadovas iš pinigingos New Yorko firmos, pasiunčiamas čia parsivežti kolegos, kuris panašu visai nenori grįžti.
Pirmai akį pagauna skoningai nufilmuoti gražūs vaizdai ir rodosi bus visai įdomus seansas, tačiau prabėgus trečdaliui filmo progresas sustoja ir pradeda kartotis tas pats per tą patį. Vyksta dalykai, kurie niekada nėra normaliai paaiškinami, o tai kas paaiškinama, nuvedama keistokais keliais ir ne geraja prasme.
Kelis kart nesėkmingai mėginama gąsdinti unguriais, viską gaubianti keista paslaptis ekrane neatrodo tokia jau mistiška ir nenuspėjama, kaip tikriausiai turėjo būti. Galiausiai sustoja ir personažų vystymas, tik mėginama vėl ir vėl pakraupinti žiūrovą nelabai paveikiais pabauginimais ir pašlykštinimais. Regis jau iš nevilties griebiamasi net kankinimų empatijos metodų - dantisto kėdė, force-feedinimas šlykštynėmis... pigu.
Tuomet kai žiūrovui jau stobal neberūpi, rodos mažiau rūpi ir personažams: prasideda nelogiškas žiūrėjimas pro pirštus, totaliai nukertantis ryšius su betkokia sąrišine realybe. Veikėjas, kaip auksinė žuvelė pamiršta, kas įvyko prieš penkias minutes, atleidžia bet kokias nuoskaudas, nes nuolat turi atrodyti sumišęs dėl visko kas čia vyksta (aš gal irgi atrodyčiau aktoriaus vietoje). O škykščiausia man ne tai, kad visiškai nesukontroliuota, kas galėjo gautis neblogas filmas, o ta neva sofistikuota "elegantiška" gotikinio horroro nuotaika, dėl kurios šiais laikais vykstantis veiksmas pradeda atrodyti kaip kažkoks tarpukaris.
Reziumuojant, nelabai matau dėl ko kam nors turėtų patikti šitas filmas. Visi mėgstame gerai papasakotas, paslaptingas baugias istorijas, kuomet paslaptis po biški detektyviškai atsiskleidžia, galiausiai pasirodydama visu savo kraupiu gražumu arba twistu. Čia su visu tuo susimauta ir visos durys, pasirodo, veda į niekur. Personažai nesimpatiški, atmosfera ir muzonas visiškai ne mano skonio. Pabaiga ne šokiruoja, o tiesiog tampa kažkokiu gašliu absurdu. Gal būt filmas ras savo publiką tarp trylikamečių gočių. Man tai nelabai malonu paliko, kad visai nebloga pradžia taip negražiai apgavo.
Įtemptas ir slogus 2013-ųjų detektyvinis trileris, to paties režisieriaus, kuris pastatė Incendies, Arrival ir greit pasirodysiantį Blade Runner 2049. Kaip matote, pakankamai niūrus ir tamsus, kad tinka ir į šitą blogą, jis pasakoja apie dviejų mergaičių pagrobimą ir nenuilstančią tėvų, bei policijos kovą, jų beieškant. Priminė man tuos visų išliaupsintus, trivalandinius, komplikuotus Korėjos detektyvus, kaip I saw the devil, The Wailing ir t.t. Tik skirtumas toks, kad šitas mažiau užpisa. Palyginimui, momentais dar pagavau panašių vaibų kaip Snowtownar net legendinio Silence of the lambs.
Ką galima pasakyti apie gerą detektyvą, juos reikia žiūrėti pačiam. Noriu tik išskirtinai pabrėžti kaip visada puikią, o čia itin realistišką, Gylenhalo vaidybą. Maladėc bachūras, tačiau visi aktoriai tikrai nepriekaištingai pasirodo. Dvi su pusė valandos gniuždančios (ne)vilties, išnervina ir prikausto tik gerąja prasme. Buvo momentų kai net nusijuokiau iš nemalonią įtampą sekančio nustebimo. Siužeto vingiai įdomūs ir originalūs, bet ne per daug mandri ir užpančioti, tai bonusas filmui, kad kas vyksta gali suprasti net ir toks durnelis, detektyvų-invalidas kaip aš. Vienkartinis seansas, bet labai geras. Kai norisi ilgesnio, rimto filmo.
Kur aš buvau šešis metus, nežinau, bet labai džiaugiuosi pagaliau pažiūrėjęs šitą (beveik) tobulą, 80's dvasia alsuojantį, keršto - veiksmo grynuolį. Pasirodė jis 2011-ais, tai dar buvo tik tik prieš pat sprogstant visam tam "new retro" kultūros dalykui, taigi smagu, kad estetika čia išnaudota ne dėl to, kad dabar madinga ir "taip reikia", o dėl tikros meilės jai ir realaus kūrėjų supratimo, kas yra zjbs šitam žanre, kodėl dalykai būdavo, kokie būdavo ir kaip tas gaires tinkamai panaudoti šiais laikais.
Stiliaus čia daugiau nei gudraus siužeto, bet tuštumo jokio nesijaučia. Net ir paprastai išdėstoma istorija nenuvilia, su gerais aktoriais, kvapą gniaužiančiu veiksmu, naiviu romancu, nuostabia muzika ir staiga, netikėtai pažyrančiom aršaus smurto scenom. Pabaigoj pasigedau šiek tiek "fejerverkų" ir ne visą logiką surankiojau pasakojime, tai iki dešimtuko trūksta, bet šiaip tai buvo nuostabus reginys, įsirėšiantis atmintim ilgam, kaip vienas esminių elementų, dabar jau popsu tapusioj, amerikietiškos 80's estetikos atsigavimo kultūroj.
Popsas-ne-popsas, kas liečia kiną, žinokite man px, aš tikrai visada mieliau žiūrėsiu dar vieną kruviną, purviną robokopą, nei eilinę, milijoninę komiksų nesąmonę apie ilgaplaukį su plaktuku, žmogu kojinę su skydu ar moterį-stebuklą. Drive nuostabiai įkūnija jausmą, kurį myliu ir kurio ilgiuosi, bet jo vertė ne tik nostalgijoj. Kerinti kinematografija prirakina, net jei veikėjai ir paprasti, o vystosi lėčiau, nei dabar įprasta. Vaizdai, garsai - atmosfera, tobulam lygy, tai jei dar esi toks žioplelis kaip aš ir nematei, - laukia nuostabi patirtis. Jei matei ir jau žinai ką čia bandau pasakyti, padaryk dar nemačiusiam draugui paslaugą rekomendacija.
Kol visi lesa ir su šūdais mala Alien: Covenant, visai nedaug laiko pries tai pasirodė kitas, kuklesnis kosminis horroras, - Life. Be galo paprasta, bet puikiausiai veikianti formulė: kosminė stotis, nežemiška gyvybės forma, shit goes down. Be jokių filosofinių užmojų, filmas paprasčiausiai leidžiasi įtempto veiksmo trilerio keliu ir po vieną meta mums siaubingas veikėjų mirtis. Nėra daug nesąmonių (nors keletas tikrai yra), personažai elgiasi gan realistiškai, aktoriai ne iš kelmo spirti (vaidina ir Jake Gyllenhaal).
Pabaiga gal šiek tiek klišinė, kaip siaubiakui, tačiau filmas ir nemėgino būti niekuo kitu, kaip tik smočnu siaubiaku kosmose. Dar patiko tas dalykas, kad erdvė sąlyginai reali / artima: stotis skriejanti aplink žemę ir gyvybės semplas tiesiog iš marso. Nereikia nė jokių ten "MISIJA: AKROPOLIS 3947-ieji..." Dėl to paprastumo viskas tiesiog veikia ir nors stopudovai greit pasimirš, kažkaip daugiau sunkoka rasti prie ko prikibti.
Jau rašiau apie pirmuosius du šio serialo sezonus, tad šį kart gal neišsiplėsiu apie trečiąjį, o tiesiog norisi tarti kažkokį išvadų žodį, mat LEFTOVERS, mano dideliam širdies skausmui, baigėsi. Vos aštuonios serijos, paskutiniame sezone, didžiąja dalimi iš „Miracle“ miestelio nukelia mus į egzotiškąją Australiją, kur tarp didmiesčių dangoraižių ir dykūmos tuštybių, mums jau gerai pažįstami ir, rodos, tokie artimi herojai, toliau mėgina susidėlioti kažkokius atsakymus iš aplink vykstančio randominio chaoso.
Tai vienas gražiausių dalykų, koius esu matęs ir tikrai nesinori tikėti, kad jis baigėsi, nors giliai ir žinau, kad taip turbūt geriau ir vietoj trijų sezonų gavus dešimt, jausmai ko gero sunkiai išliktų tokie šilti. Tačiau vieno nenuslėpsiu – norisi dar. Ir serialui toks būdingas, ilgesio jausmas, nugula sielon kas kart pagalvojus apie viską ką čia matėme. Jaučiu po kelių metų reiks sėsti maratonui ir viską nuosekliai dar kart peržiūrėti šviežiomis smegenimis. Kolkas tiesiog negaliu pabrėžti kaip smarkiai rekomenduoju visiems, dar nespėjusiems pasižiūrėti.
Tai daugiasluoksnė skausminga ir savaip sušildanti patirtis, kupina prasmių ir dramatiškų pamokų. Tikrai nelengva žiūrėti, kas manau iš dalies paaiškina tai, kodėl šis serialas liko toks neįvertintas, nors fanų akimis tai tikras meninis šedevras. Iš kritikos nuolat girdžiu, kad jis depresovas ir daug dalykų lieka nepaaiškintų, tačiau, mano supratimu, tai ir yra viena iš pagrindinių šio serialo žinučių: parodyti kaip žmonės išgyvena ir elgiasi, kai aplink vyksta sunkiai paaiškinami dalykai. Ypač jautrioje aplinkoje, - kai kalbame apie artimųjų mirtį, ar kitokią jų netektį. Be to, tik aklas nematytų tūkstančių tonų labai, labai gero, skoningo absurdiško humoro, kurio čia tikrai pakankamai prikimšta į kiekvieną laisvą tarpelį, o taip pat nebijoma ir labai drastiškai staigiai keisti nuotaikas.
Mirtis dažnai tokia pat efektinga ir nepaaiškinama. Vieni gauna closure, kiti ne, tačiau visiems tenka kas rytą nubusti su tuo nepakeliamu jausmu krutinėje – tavo mylimo žmogaus nebėra. Gyvenimas vyksta toliau, rodos beprotystė gyvena visiškoje harmonijoje su visatos darna ir iš to mes mokomės būti stiprus ir toliau mylėti iki kol ateina ir mūsų pačių eilė. Ir iš čia kyla visos tos fantazijos – „o kas jeigu?“ Ir Leftovers leidžia mums bent trumpam užmesti akį į vieną iš tų „kas jeigu“ realybių. Vienas geriausių kolkas matytų TV serialų, dedu tobulybės štampą: must see
10/10.
Blompkampo Alieno kolkas negavom, bet pats Ridley Scotas išgimdė Prometheus tęsinį, bei tuo pačiu, Svetimo priešistorę, oi laukiau aš nekantriai ir bėgau į kiną iškart vos tik jam pasirodžius. Dabar jau geriau galvoje viskas susigulėjo, tai įspėju, toliau gali sekti lengvi spoileriai.
Išėjau su dvilypiais jausmais. Iš vienos pusės, Ridley Scotas yra kinematografijos meistras, gerai žino ką daro ir kaip reikia dalykus nufilmuoti, tad vizualiai bei garsiškai filmas tikrai įspūdingas ir labai gražiai padarytas. Yra ta old-skūlinė dvasia išlaikyta ir kai užpuola padarai visokie, tikrai atrodo kietai ir grėsmingai. Tai iš tos pusės beveik be priekaištų, o tai jau didelė dalis gero efekto.
Iš kitos pusės nelabai patiko pasirinkta istorijos vystymo kryptis, ateivių prigimties atskleidimas, CGI vietomis atrodo keistokas, o didžiausias mano priekabis būtų paskutinis filmo segmentas kosminiame laive. Negi būtina tęsti tradicijas, vardan patenkintų fanų, net jei atrodo prastai, neįtikinančiai, nelimpa prie konteksto, ir papiktina tuos pačius fanus? Tas paskutinis epizodas atrodo dirbtinai prilipdytas ir nereikalingas, jis labiausiai ir sugadino man nuotaiką.
Kritikai internete neigiamos kritikos negaili ir daug kas sako, kad be Fassbenderio, kurio aš nesu baisiai didelis fanas, šiame filme nieko gero nėra. Su šūdais jie maišo viską: aktorių neišnaudojimą, Prometheus užgautų akordų netesybas, kvailus personažų poelgius ir disposable veikėjus, silpną Ripley kopiją, xenomorphų demistifikavimą, "dušo" sceną ir t.t.
Aš tai nebūčiau toks griežtas, mano galva tai visai neblogas Svetimo filmas frančizėje, nors visi tie trūkumai ir tiesa, bet gal tai daugiau dėl baisiai didelių lūkesčių? Juk tai siaubo filmas apie ateivį kosmose, ar tikrai visi be išimties tikisi superinės logikos ir vandenyno gylio filosofijos? Taip, kai kurie sprendimai kvailoki, nepatiko ir man, twistas lievas ir nuspėjamas, bet šiaip jau actionas smagus, tamsi atmosfera realiai juntama ir žiūrėti tikrai nėra gėda.
Ateityje norėtųsi kažko kitokio, gal būt laikas atsitraukti nuo sunkiai limpančios žmonių-protėvių temos ir grįžti prie bukesnio klaustrofobiško horroro. Gal būt pažvelgti į viską iš dar kitokios perspektyvos, ką manau Blompkampas labai sėkmingai padarytų. Nelabai norisi žiūrėti dar vieną tokį filmą, kur vėl kažkas nusileidžia į kažkokią planetą ir kažką randa, o tada Fassbenderis daug šneka. Tai pagyvensim pamatysim, bet aš iš kino šį kart išėjau su šypsena. Covenant tikrai turi trūkumų, bet sąžiningai - nėra šūdas ir fanai tikrai turėtų rast kuo pasidžiaugt. Šneku lyg būčiau vienas jų, nes taip ir yra.
Neblogai užrekomenduotas šviežulys, dar vienas geras naujas siaubiakas. Sunku pasakyt ar taip keli geri iš eilės tikrai išėjo, kas teiktų malonių vilčių, ar tiesiog man dėl laiko stygiaus papuola į akį jau tik gerai prafiltruoti, išliaupsinti, kokybiški darbai. Kaip bebūtų, Get out yra tikrai geras siaubo trileris, turintis tiek ir skoningo juodo humoro, tiek ir nemalonaus grotesko bei siurrealizmo. Labai malonus ir lengvai žiūrimas kokteilis, nors iš pažiūros didelę filmo dalį, be plepalų, lyg nieko labai ir nevyksta.
Jei nespėjote dar susispoilinti siužeto su treileriu ir pasakojimais, tai aš tuojau pat paspoilinsiu, nors pats žiūrėjau nežinodamas nič nieko. Tai istorija apie juoduką, atvažiuojantį susipažinti su balta savo merginos šeimyna. Tiek šmaikščiai tiek ir nemaloniai išnaudotas tas rasinės įtampos elementas, kai jis ima pastebėti, kad visi tarnai juodaodžiai, o suvažiavusi minia svečių, - išskirtinai "balta". Tačiau vietoje lengviausiai nuspėjamo kelio, pasirenkamas, irgi nesunkiai numatytas, bet truputi subtilesnis ir košmariškesnis vignis.
Aiškiai juntama trilypė pasakojimo struktūra: pradžioje lengva dramelė ir komedija, vėliau tas jausmas, kad kažkas ne taip ir liguista įtampa ir galiausiai groteskiška kulminacija, kurios metu jau horroro pūliai lenda per visus kraštus. Patiko nedingstantis, pagrindinio veikėjo, sveiko proto komentaras, kuomet jis lyg ir garsiai pagalvoja ką nors, ką turbūt galvoja kiekvienas žiūrovas. Šito šiek tiek pasigendu siaubo filmuose. Čia tie geri bajeriukai laiku ir vietoje, sumaišius su kraupiais, netūpais pagąsdinimais ir pašiurpinimais + gana originali istorija ir rimtas pasitaškymas gale, palieka tikrai labai neblogą bendrą įspūdį, dėl kurio manau šito filmo vardą matysite ne vienoje metinėje suvestinėje.
Mačiusiems - geriausia scena :) reikalauju oskaro!
Panašiai kaip nutiko su Mama, nerealiai geras trumpametražis siaubukas, pelnytai tampa pilnametražiu, tik šį kart ir originalą ir full feature, ačiū dievui, pastatė tas pats žmogus, taigi ir nuoširdumo, bei kokybės lygis išlaikytas.
Formulė ir vėl labai paprasta, tačiau veikia, nes gerai ir tinkamai panaudotos klasikinės priemonės. To rezultate turim vieną baisiausių matytų filmų per paskutinius kelis metus, drąsiai stojantį šalia Autopsy of Jane Doe, Insidious, Conjuring, Babadook ir kitų panašaus plauko įprastinių, veiksmingų horrorų.
Čia daugiausiai sužaista tamsos baime ir jump-scares'ais: išjungi šviesą, kažkas, blet, stovi. Įjungti, - nebėra, išjungi vėl, nes nesi tikras ar tikrai kažką matei... OMFG!
Nesaikingas jump-scare'ų naudojimas ko gero ir būtų pagrindinis šio filmo minusas, mano skoniui norėtųsi ir šiek tiek lėtesnio, sunkesnio, tįstančio siaubo. Tačiau čia tik stilius ir skonio reikalas, o gerai padaryti pokštelėjimai irgi yra gerai. Ypač kai ji, kaip tarkim pas Jamesą Vaną, tikrai kraupūs, o ne vien paremti dideliu garsu ir kokiu nors "oi tai tebuvo katė" apgavimu.
Dar patiko tai, kad, kaip sakoma, neviniojama į vatą. Veiksmas prasideda daugmaž iškart, įtampa nuolat laikoma na max, nėra kažkokios ištemptos paslapties, kuri po biški skleidžiasi vidury filmo veikėjams ką nors "paguglinus". Viskas yra daugmaž aišku nuo pat pradžių ir net kaip ir aišku ką reikia daryti, tačiau linksmieji siaubo kalneliai vėl ir vėl mus prigauna, neleisdami atsikvėpti, net ir paprasčiausiais, nuspėjamais metodais ir lūpos pačios nebyliai dėlioja "zjbs". Labai malonu kai galima ramia sąžine rekomenduoti visiems tradicinį siaubiaką. Geriausias efektas būtų garsiai, tamsoje ir ant pachmo, kad tikrai sustotų širdis.
Nuostabi "pasakėlė iš rūsio" pachmielnam sekmadienio vakarui, kai viskas ir taip baisu, bet kažkaip ir biški juokinga.
Neturiu daug žodžių po šios praeitų metų siaubo filmo peržiūros, bet tie keli žodžiai, kuriuos turiu, yra labai geri. Širdis pasiilgusi buvo ir labai džiaugiasi gavus dozytę tokio tikro, paprasto ir puikaus horroro. Tokių visada norisi, tik kodėl jų tiek mažai? Klasikinės siaubiakų priemonės, gerai panaudotos klišės, suprantami ir tinkami motyvai kuria puikiai nejaukią, kraupią ir tuo pačiu smagią atmosferą. Šiaip jau beveik viskas ko aš noriu iš siaubiakų, o iki dešimtuko trūksta nebent gylio. Labai zjbs.
The Void yra 2016 siaubiakas, labai stiprus savo vizualine puse. Spalvos, garsai, pažarstyti simboliai - tikras grobis horror estetikos mylėtojams. Čia galima užčiuopti ir The Thing ir Silent Hill ir Hellraiser ar net Event Horizon prieskonių, tačiau iki tobulos duoklės dar trūksta kažko organiško, kas jungtu šitų gerų dalykų makalynę į vientisą, naują kūrinį. Net nesakyčiau "minties", gal labiau - "stuburo".
Dabar šiek tiek sunkoka suprasti kas vyksta ir kodėl, o priimti to neaiškumo kaip žavingos paslapties nesinori, nes žiūrint aiškiai jaučiasi, kad į vaizdus darbo įdėta daug daugiau nei į istoriją ir su paaiškinimais nepersistengta. Na bet tai toli gražu nereiškia, kad čia kažkas labai jau blogo, tikrai siūlyčiau pamėginti pažiūrėti.
Iš tikro tai sunku nesidžiaugti, matant ekrane kokybiškai atgyjančius dalykus, įkvėptus aukščiau išvardintų šedevrų.
Patiko agresyvus startas, kai pradžioje lyg ir apsigauname, kad tempas bus įprastas, o tada iš karto nutinka/užpuola net trys skirtingos negandos. Seniai begirdėjau tokią paprastą ir gerą theme music. Gaila, kad ji suskambėjo tik pradžioje, norėtųsi bent kelis kartus per filmą ją išgirsti, bet tikriausiai nuspręsta, kad trukdys bendrai, niūriai nuotaikai. Na ir su nuotaika pavyko, nieko neprikiši.
Viskas čia badass ir kietai, tikrai gražių, tamsių dalykų, simbolių kabinta, ir aš ir kiti siaubo fanai manau tą puikiai mato. Tik vat gaila, kad tie visuals'ai nusveria visus kitus įprastinius elementus ir bendram įspūdy lieka neaišku kas ir kodėl čia nutiko. Per didelė laisvė interpretacijai, šiuo atveju, sufleruoja... tuštumą. Kūrėjai juda teisinga linkme, bet ateičiai jiem reiktų dar patobulinti ne tik spec. efektų "departamentą" ir tuo met galime iš jų sulaukti nepriekaištingo horroro.
Po kelių labai neblogų filmų [Sixth Sense, Unbreakable, Signs], ponas M. Naktis Šiamalanas pridarė prastesnių filmų [The Village, The happening] ir daug apverktino šūdo [The Last Airbender, After Earth, The Visit] ir dėl to tapo savotišku pajuokos objektu, tačiau regis pagaliau atsitiesia. Mano ir turbūt daugelio kitų žiūrovų nuostabai, Split pavyko kaip visai intelektualus ir gražiai žiūrimas trileris. Girdėjau, kad prie kinematografijos nagus prikišo It Follows kinematografas, tai žiūrint juntama, kad žmogus žino ką daro. Kampai, kompozicija ir transitionai labai gražūs. Soundtrekas irgi geras, ypač artėjant finalui.
Šiaip tai yra gana paprastas siaubiakas apie psychą pagrobiantį keletą mergų. Kabliukas čia tame, kad maniako kūne gyvena daug skirtingų asmenybių, kurios mainosi ir lenda lauk, vis kitaip įtakodamos jo ir aukų elgesį (plojimai pagrindiniam aktoriui). Nors ir neaišku nuo pat pradžių, kodėl jos tiesiog tryse nesupisa jam galvos, pamažu sluoksneliais atsiskleidžia personažų istorija, kuri daugmaž visus neaiškumus ir padengia. Faina, kad ne viskas parodoma tiesiog kaip faktas, yra nutylėtų dalykų, kuriuos žiūrovui leidžiama suprasti pačiam. Taip atsiranda tas geras jausmas, kad filmo autoriai nelaiko tavęs visišku debilu. Na ir aišku, koks gi Shiamalano filmas, be rimto twisto pabaigoje. Visai gerai, tikėkimės režisierius įsiklausė į kritiką ir šitas atsigavimas ne vienkartinis.
Ilgai kabėjo ant sąžinės man šita milžiniška kino išsilavinimo spraga, bet kas matė nors vieną Tarkovskio filmą, žino, kad jie labai lėti ir jiems nuoširdžiai prisiruošti reikia laiko ir tinkamos nuotaikos, kitaip gali pasirodyti tiesiog nuobodu. Na tai pagaliau sulaukiau to didžiulio noro, pasižiūrėti legendinį Soliarį, nes remeiką su Clooney jau esu matęs daug ankščiau. Tai padaryti mane pastūmėjo įdomus video, kuriame gana detaliai išdėstoma, kaip Solaris galimai tiesiogiai įkvėpė žaidimo Silent Hill 2 siužetinę liniją. Sąsajos tikrai regimos, bet ne tame esmė.
Solaris tikrai yra nuostabus meno kūrinys, bet, kaip ir tikėtasi, siaubingai lėtas. Tas subtilumas žavi ir pakeri, bet turite būti tikrai gerai išsimiegoję, nes kitaip snausite jau po pirmo trečdalio, o filmas trunka beveik tris valandas. Tačiau skirtingai, nei filmuose, kurie yra lėti blogąja prasme, iš čia nieko nepavyktų išimti, nesugriovus bendro vaizdo, taigi tiesiog reikia suprasti, kad kaip ir knygos, ne visi filmai yra skirti grynai pramogai ir čia vienas tų atvejų. Lėtumą ir kuklumą atidėjus į šalį, Solaris tai unikalus ir sunkiai užmirštamas dalykas, bent jau mano galvon, manau, pasiliksiantis ilgam, panašiai kaip Kosmoso Odisėja.
Liūdnas, baugus, drąsus (ypač savo laikui ir šaliai) ir labai filosofiškas.
Romantinė drama kosmose, su ta negražia čikita iš Hunger Games. Sci-fi ir jausmai, visada verta rizikuoti. Žiūrisi tikrai smagiai ir pirmoji filmo pusė net visai faina, nepaisant labai paprasto ir nuspėjamo veiksmo, tačiau paskutinis trečdalis atrodo dirbtinas ir tuščiaviduris, o galas tiesiog kaip išsileidęs balionėlis nuzvimbia šalin pirsteldamas apgailėtiną cyptelėjimą, nesusilaikau nesusijuokęs. Tai toks vat truputi geriau nei vidutiniškas, lengvas seansiukas pagyringam sekmadienio vakarui. Smagu, bet greit pasimirš.
Dar vienas Netflixo sci-fi, šį kart laiko-kilpos detektyvas/trileris. Protingai išnaudotas nedidelis biudžetas, filmas kukliai nufilmuotas vienoje chatoje, bet veiksmas visai gudriai sumestas taip, kad žiūrėti nepabostų ir jau vien iš dialogų galima prisimedžioti nuotrupų, padedančių susidaryti "bigger picture", apie tai kas vyksta lauke. Stebuklų tikėtis neverta ir pavyzdžiui Ipsanų Timecrimes panašia tema man paliko žymiai gilesnį įspūdį. ARQ gana vidutiniškas ir turbūt neturi ilgalaikės vertės, tačiau vieną kart pasižiūrėti lengvam vakarui visai tinka ir kokybės šūdu nevadinti pakanka.
Specialiai Netflixui pastatytas, 2016-ų, sci-fi veiksmo filmas apie kareivius, susiduriančius su neaiškia, žudančia, paranormalia jėga. Pirmas trečdalis filmo su originalia grėsme tikrai intriguoja, tačiau negaliu nepastebėti antrąjam Svetimui (ALIENS) identiško siužetinio stuburo: kareiviai su tanketėmis įvažiuoja į "zoną", prietaisų pagalba stebima grėsmė, skerdynės, nepavykes extractionas, randama mergaitė... Na labai jau daug mielų sutapimų :) Vienintelis skirtumas tik aišku - priešas ir dėl to filmas laikosi geram aštuonetui.
Antrasis trečdalis pradeda atskleisti smulkmenas ir aiškiau rodyti "dalykus", tuomet kažkiek nelogikos ir naivumo jau kliūna kritiniam mąstymui ir išankstinis vertinimas krenta iki septintuko.
Finalinė filmo dalis atrodo skubota ir nejuokais ima panašėti į labai vaikišką kompiuterinį žaidimą, kurį stebint mintyse jau nuliūdęs rašau penketą. Tačiau pačioje pabaigoje atsikleidžiama dar šiek tiek pikantiškų detalių, kurios pakelia filmo balą nuo "meh šūdas" iki visai žiūrimo average seanso. Taigi jei norėsis įdomaus, kažkiek originalaus, tačiau ir geras tradicijas sekančio fantastinio veiksmo, galite mėginti. Tikrai visai fainai kartais tokį pasižiūrėti, o ir netradicinio "priešo" mintis verta poseansinių diskusijų.
Angliškas, 2015-ų, mažo biudžeto siaubiakas apie greitus zombius, arba tiesiog "užkrėstuosius".
Būna ir labai susiveržę diržus chebra pastato šedevrus, pvz Berlin Undead, būna kartais truputi bado akis, bet galima kentėt, na ir būna, kad žiūrėti beveik neįmanoma, kaip kad nutiko šį kart. Mėginta filmą sulipdyti kaip labai rimtą, bet tiesiog skauda žiūrėti į medinę vaidybą, klausyti apgailėtinai dirbtinų dialogų, sekti neįtikėtinai naivų ir tūpą siužetą, kuriame jokios logikos ar realumo, į kurį graudžiai apeliuota, beveik nerasta.
Kažkoks pientraukis nubunda papludimy, aplink apokalipsė. Jis atsiduria užskvotintam name su grupele paauglių, kurie ten tiesiog geria užsikalę langą ir kalbasi pačiais nenatūraliausiais įmanomais užrašytais dialogais. Karts nuo karto atbėga rėkiantis infekuotasis, tuomet jis greit nukaunamas pasitelkus super-staigius kameros judesius, nutinka viena kita laidos "okna" lygio dramelė, o negana to šią šutvę persekioja šimtas "elitinių" kareivių, kurių kiekvieną nesunkiai galima įveikti plikomis rankomis. Matyti, kad norai buvo geri ir kad tikrai chebra bandė, tačiau deja tik tiek gero ir galiu pasakyti.
Pradžioje dar mėginu pasidžiaugti mėgėjiškais bandymais išlaužti gerą atmosferą. Vėliau suprantu, kad didelė dalis vilties jau negrįžtamai prarasta, bet vis dar įdomu kaip gi čia viskas baigsis. Paskutinis trečdalis filmo jau lenda sausai ir skausmingai ir nebepadeda niekas, nei pagalvę įsikąsti, nei įsivaizduoti, kad tiesiog esi labai labai girtas ir žiūri kažkokį 28 days later fanų filmą. Ekrane mirga riebus vidurinis pirštas, o aš jau skrolinu delfi telefone ir tai atrodo žymiai įdomesnė ir prasmingesnė veikla, nei stebėti po pievą ratukais lakstančius Brigthon'o sudegusio teatro būrelio studentus. Tikrai negaiškite.
Vėl Amerikonai padarė Godzillos remeiką ir Japonai tokie: "Wtf is this? Ne ne ne, pala, ne taip turi būt" ir pisteli savo variantą. Kaip ir budinga Japonams, kiek keistokos nuotaikos ir netradicinio pateikimo, bet tuo savitu žavesiu jie ir paperka vakariečius. Kiek kitokie muzikiniai sprendimai, "greitas" montažas, kaip žirniai į sieną beriami dalykiniai dialogai ir be didelių ceremonijų milžiniškas gyvis jau ropoja Tokijo gatvėmis.
Man tai labiausiai patiko minimalus kompiuterinių efektų panaudojimas. Holivudas nerizikuoja, - jei reik parodyti kažką realiai neegzistuojančio - viskas įkalama su kompu ant žalio ekrano. Dažnas naujas blokbusteris dėl to paprasčiausiai tampa neiškenčiama, tuščia, CGI tryda. Japonai štai nebijo kvailai pasirodyti, eksperimentuoja su klasikiniais kino triukais - kostiumais, modeliais, perspektyva ir t.t. ir rezultatas tiesiog keri akis.
Visi momentai kol Godzilla yra ekrane atrodo neįtikėtinai, gniaužia kvapą ir tiesiog gražu žiūrėti kaip Japonai daro savo gerai išmoktą klasiką, tačiau žmonių personažai gana pilkoki ir valdžios burbėjimas apie tai, ką daryti ir ko nedaryti, greitai pasidaro nuobodus, o į antrą pusę filmo jau gana stipriai verčia žiovauti. Galas taipogi man pasirodė kiek neįspūdingas, nors vėl gi, gal ir zajabys netradciniai sprendimai.
Verdiktas toks, kad masėms ko gero nepatiks, bet Godzillos fanams, monster movie fanams ir praktinius efektus mėgstantiems žiūrovams tai tikras akių saldainis. Gaila tik mūsų kinų nepasiekia.
Serialai, serialai... auksinis serialų amžius dabar ir panašu, kad Netflixas su savo "visas sezonas iškart" politika jau pasiekia HBO kokybės ir populiarumo lygį. The OA pavadinčiau kažkuo tarp Stranger Things ir Leftovers, tik gal deja ne taip stipriai, kaip pastarieji. Kažkas naiviai, vaikiškai Styven Kingiško, susiduriančio su kažkuo subtiliu, tragišku ir skausmingai gražiu.
Paslaptis atskleidžiama istorijos pasakojimo stiliumi, kai turime realų "dabarties" veiksmą ir atpasakojamus praeities įvykius. Pasakojimas tampa įdomesnis už dabartį, su kuria ima persipinti ir tai verčia be pertraukos jungti dar ir dar vieną seriją. Per pirmas 4-5 serijas istorija įsibėgėja iki pilno tempo ir rodos, pasiekia savo viršūnę. Ketvirtos serijos gale mano burna prasižiojus ir akys žiba "wow".
Vėliau pasirenkamas kiek keistokas posukis ir daugelio žiurovų entuziazmas prigesinamas naiviai dramatiškom, kiek kvailokai atrodančiom scenom, tačiau tuo pat metu likusios trys serijos yra ir atitinkamai trumpesnės, tad žiūrint viską vienu ypu kažkaip galutinai neužpūčia susižavėjimo ugnelės.
Pastaruosius porą metų man labai įdomi ir aktuali atrodo tema apie paralelinius pasaulius, "multivisatas", kitokias realybes, nenutrūkstamą buvimą ir kitus psichodelinius dalykėlius. Čia visu šituo gėriu paremtas ne tik siužeto pamatas, bet ir visa estetika. Aš suprantu, kad sunku nesijuokti stebint ekspresyvius "magiškojo šokio" judesius, tačiau pamėginkite suvokti, kad tam, ką bandoma perteikti, nėra žodžių žmonių kalboje ir lieka tik kažkokie jausmo trupiniai, padrikos raidės ir kūno kalba.
Taip nepriimant visko tiesiogiai, už gryną pinigą, net kvailokas koncepcijas galima pasiversti gražiais simboliais ir pasimėgaut keista istorija iki pat pabaigos. Man tai pavyko, bet suprasiu ir tuos kam nepavyko.
Na, o kas be masyvių absurdų pačioje istorijoje, tai padaryta tikrai gražiai. Vaidyba, montažas, epiška įžanga netikėtai atsiskleidžianti po geros valandos pirmos serijos pradžioje, viskas labai subtiliai ir gražiai sulipdyta, bei patiekta. Be sveiko proto nebuvimo kažką dar gali erzinti personažai, neadekvatus jų elgesys ar pasirinkimai, bet pažiūrėjus tokius pusėtinus šūdus kaip Under the Dome arba Wayward Pines,OA tikrai stovi gana aukštai iškėlęs galvą. Antras sezonas gal ir nereikalingas, bet pirmas tikrai gražus ir visai rekomenduočiau pamėginti nebijantiems šiek tiek naivios, psichodelinės beprotystės.
Nedidelio biudžeto, bet tikrai neblogas ir žiūrimas, nuoširdus sci-fi/horroras apie žmonių kūnus apsėdantį parazitą. Kažkas panašaus į The Thing arba Slither, tik biški kukliau.
Nors viskas gana paprasta, patiko ir personažai ir siužetas. Nuotaika neblogai sukurta turimom priemonėm ir įtampa visai juntama. Labai tik nervino prastai padarytos veiksmo scenos, kuomet kratoma kamera, kad nepastebėtum lievų efektų, bet dėl to sunku suprasti ir kas vyksta, negalima normaliai apžiūrėti padaro. Bet ačiū dievui nepersimesta ant kompiuterinių efektų! Tuo tikrai galima pasidžiaugti ir shaky-cam'ą atleisti.
Dar šiek tiek nelogiški veikėjų veiksmai truputi erzino, bet iš esmės reikalo nepagadino. Puikus, teisingos trukmės seansas lengvam vakarui.
