SALO: The 120 DAYS OF SODOM

Dar vienas žymus/liūdnai pagarsėjęs (yra toks parankus angliškas žodis - infamous) filmas kino istorijoje, tarp "sunkesniųjų" 1975-ųjų Italų Salo: 120 Sodomos dienų. Jau daug buvau girdėjęs apie šitą filmą ir skaitęs šį bei tą, tad manęs pernelyg nepribloškė, tačiau seansas vistiek nemalonus ir po jo jaučiuosi purvinas. Man buvo daugiau kažkaip šlykščiai pošla nei shocking. Iš tikro ir savo nuotaika ir turiniu filmas man labai priminė kažkada skaitytas De Sado knygas. Labai giminingas dalykas "Filosofijai buduare". Kas užklįsta į šitą mano puslapiuką, turbūt daugiau-mažiau žino kas čia per filmas, tad tik trumpai pasakysiu, kad jis pasakoja apie fašistų ištvirkavimo stovyklą, kurioje jie apsigyvena su būreliu "laimingų" atrinktųjų ir ten kasdien visaip aukština bei stimuliuoja savo gyvulišką pradą / "aną galą". Taigi eilinį kart pasibjaurėti žmonėmis labai tinkamas filmas, įsivaizduoju, kokią reakciją turėjo sukelti savo laiku. Be to - neužmirštami neigiamų herojų snukučiai :)

SAIREN a.k.a. FORBIDDEN SIREN

2006-ais metais išėjęs Japonų produktas, kaip suprantu tiesiogiai įtakotas kompiuterinio žaidimo Siren. Žaidimo žaisti neteko, bet filmas tikrai neblogas, jei jau kalbant apie žaidimus tai man tikrai priminė Silent Hillą daug kuo. Galėtų vadintis "Silent hill kuri nors dalis: Sirenos sala" :) Na ir pats filmas toks geiminis: paslapties apgaubtoje saloje, veikėja laksto po rūką ir randa visokius clues, kurie vis painioja istoriją jos (ir mūsų) smegenyse. Yra kraupių vietų ir apskritai filmas labai estetiškai gražus savo atmosfera, spalvomis. Pabaiga taipogi gražiai padaryta ir verta jos palaukti. Nesakyčiau, kad labai super, bet tikrai neblogas filmas, kurį rekomenduoju "mistikos" ir paslapčių mylėtojams, bei aišku urban decay stiliaus fanams. Tas kraupus pavojaus sirenos garsas - šitoks paprastas siaubo kūrinių fintas, o veikia visuomet taip įtaigiai. Matyt ne šiaip sau tas garsas sukurtas būtent toks, koks yra. Kiekvienam žmogui jis visad siejasi su kažkuo baisaus ir negero, todėl abejingų nepalieka. Ir čia jis padėjo didelį kozirį (na juk pagal pavadinimą - sirena, beveik pagrindinis veikėjas :) ir jau kai darydavosi biški nuobodu, kas kartą jį išgirdus, išputi akis. 7,5/10

MIRACLE MILE

Uou kaip netikėtai man čia viskas įvyko: susiviliojau pažiūrėt šitą filmą tik iš poros frazių forume "filmas, kuris gydo pachmielą" ir "nuostabus soundtrekas". Neskaičiau jokių imdb, tiesiog ėmiau ir parsisiunčiau šiam pachmelnam vakarui, tikėdamasis kokios šaunios dramos su gražia roko muzika :) Ir pradžioje buvo net galima taip ir pagalvoti, tačiau filmas visai netikėtai ima ir pasisuka visai kitokia linkme ir mielas/jaukus seansas akimirksniu tampa kažkuo nerealaus ir totally fucking awesome. Taip iki galo ir išsėdėjau suakmenėjęs, žiūrėdamas į kažką nuostabaus, kas atrodo išropojo iš mano paties šiurpių (bet masinančių) berniukiškų apokaliptinių fantazijų ar dusinančių sapnų tokiomis temomis. Kažkas baisaus turi įvykti, minutės suskaičiuotos. Žinote tokius sapnus, kai turi kažkur vykti ir vis ruošiesi, ruošiesi, kažkas vis trukdo, kojos tokios sunkios ir atrodo vis nepasieki to tikslo, o tuomet pabudus lieka nelabai malonu? Tai vat toks šitas filmas. Žavus ir labai įtraukiantis, truputi iracionalus, todėl nuolat maloniai erzinantis ir pagaliau sukrečiantis. Totali jėga, tik "oho" ir begaliu pasakyt. 1988-ieji įputė nuostabių įspudžių man šiandien ir tegaliu pasakyt 10/10 bei must see. In my book, apokaliptinių filmų žanre, Miracle Mile užima vietą tarp geriausiųjų. Net keista kažkaip, kad ničnieko neteko iki šiol apie jį girdėt, idomu kiek tokių dar slepiasi... tikiuosi kuo daugiau :) Seriously guys, nežiūrėkit net treilerio.

ROVDYR

Visiškai netyčia man ir vėl papuolė Norvegų siaubo filmas, 2008-ųjų "Rovdyr" ("Žmonių medžioklė"). Na šitas visai neprastas, žiaurokas toks. Nors originalumu neišsiskiria, bet žiūrisi neblogai. Apie ką jis - išduoda jau pavadinimas, apie nelaimėlius turistus, medžiojamus Norvegijos miškuose (kurie kartais visai kaip Lietuvos miškai), kaip kokius žvėriukus piktų, barzdotų, Norvegų medžiotojų :) Įsivėlimo į šią bėdą formulė tokia klasikinė, eiga, išvados, daugiau mažiau, irgi, bet įdomiai žiūrisi tas paniškas bėgiojimas po girią, o kelios scenos buvo tikrai nelabai malonios ir truputi net priminė man ne taip seniai matytą Ukrainiečių žudikų video... Kai kurios vietos biški "tuščios", bet jose pagavau save besigrožint gamta, tad kaip ir neprailgo. Kaip dažnai nutinka norisi paauklėt veikėjus (paimk kirvį, dūra, ko lauki etc.) Įtampą pavyksta išlaikyt beveik iki pat pabaigos ir nors bendrai žvelgiant viskas labai paprasta, bet tikrai neblogas siaubiakas su gaudynėmis! Smagiausi dalykai tai gore scenos, kurių tiesa nepersūdyta, bet jos labai kokybiškos ir tas sarkastiškas medžioklės rago pūtimas :)

FRITT VILT a.k.a. COLD PREY

Dar vienas filmas iš šiaurės, 2006-ų metų Norvegų slasheris - Cold Prey. Deja, šį kartą - visiškas nusivylimas. Biudžetas ir kokybė yra, todėl iš pat pradžių patraukia akį, deja daugiau čia nieko gero. Atrodo, kad Norvegai bandė padaryt kažką holivudiško ir pataikė padaryt holivudinį šūdą. Čia toks filmas, kurį galima pavadinti visiškai klišiniu, taip kaip aš tai suprantu, būtent neigiama "siaubiakų standarto" prasme. Va čia tikrai viskas nuspėjama, nebaisu, neoriginalu, neįdomu... net nejuokinga. Nepavykęs, brangus tuščiagalvis bučkis holivudo debilams į šikną. Siūlyčiau vengti.

INSIDE a.k.a. À l'intérieur

Dar viena bombikė iš Prancūzijos siaubo kūrėjų - 2007-ųjų "Viduje". Šokiruojantis, stiprus ir žiaurus filmas su daug gore. Siužeto linija atlieka menką vaidmenį, viskas paremta aršia beprotyste ir tykštančiais kraujais, kurie žinoma šokiruoja, įtampa prikausto, bet filmas turi tokią keistą, savotiška, nuotaiką. Sakau tą iš gerosios pusės. Veiksmas kartais pasidaro absurdiškas, įmiešta kažkokio liguisto juodo humoro, dėl kurio vėliau varvant kraujo upeliams sunku suprasti "ar aš normalus, kad dabar šypsausi"? Be to, prie nestandartinio veiksmo pritaikytas ir įdomus/kitoks garso takelis; kažkokie ambient/minimal noise garsai, susiliejantys su tuo, kas vyksta. Dar kartą agresyviai peržengtos sveiko proto ribos. Aršus, tamsus ir sarkastiškas nihilizmo siautulys, tiem, kas, kaip sakoma, turi guts'us.

SAUNA

Niūrus, rimtas praeitų metų Suomių horroras. Tikrai idomus, skandinavų filmus ne kasdien žiūriu, o juo labiau siaubo. Na skandinaviškas šaltis čia puikiai jaučiasi, visas filmas tamsus toks ir nejaukus, vietomis ir pašiurpinęs šiek tiek neblogai. Istorija nukelia mus praeitin kur keli Suomiai su keliais Rusais keliauja kažkur taikiai atsižymėti teritorijų, kaip supratau. Vyrai visokio plauko, pakeliui pridaro negražių dalykų, kurie vėliau slegia jų sąžinę ir juos persekioja. Filmas toks rimtoj nuotaikoj, beveik draminis, kartais įpuolantis į siaubo momentus, kažkuo giminingus azijiečių siaubams. Po peržiūros lieka toks brandus, gražus, literatūrinis įspūdis. Trukmė nedidelė - 1h 19minučių, bet man kažkaip pasirodė pats tas, susikaupti, įsijausti, drauge su herojais šį tą išgyventi ir nespėti pajusti nuobodulio. Tikrai verta užeiti į Sauną apsiplauti nuodėmių!
P.s.: o Lietuviai pasirodo nuo seno pagarsėję kaip niekadėjai ;)
P.p.s: čia ne prie siaubo, bet prie skandinavų - vakar žiūrėjau nuostabų Norvegų filmą SVIDD NEGER. Išprotėjęs, žavingas, labai smagus, metaforiškas ir gražus. Ir soundtrekas nuostabus. Būtinai pasižiūrėkit jei tik gausit progą.

JIGOKU a.k.a. HELL

Visai idomi old skūlinė, 1960-ųjų, Japonų pragaro vizija. Jaučiasi tas senumas, visgi filmui jau 50 metų, idomu paragauti ir senesnės, daugiau klasikinės, jų kultūros. Iki vidurio nebuvo labai idomu, bet žiūrėjosi kažkaip jaukiai, o vėliau kai prasidėjo tos pragaro scenos tai visai kietai pasidarė. Labai idomiai, teatrališkai pavaizduotas tas tradiciškai įsivaizduojamas pragaras. Gyvenkit gražiai ir nenusidėkit, nes pakliūsyt į nelabai malonią vietą ;) Dar idomus pastebėjimas, kad pas juos nuodėmė yra vaikui mirti ankščiau už savo tėvus ir būtent už šią nuodėmę irgi yra speciali bausmė pragare! Na nepasirodė man labai super filmas, bet turint omeny, kad old skūlas tai tikrai gan idomus, originalus ir įsimenantis. Gal biški ir prailgo, bet, kaip rašo durnuose testuose su penkiais atsakymų variantais - labiau patiko nei nepatiko.

ISOLATION

2005-ų metų Airių/Anglų produktas, kurį galima prilyginti legendiniam Carpenterio The Thing, tiek turiniu, kiek "nuotaika" ir "išvaizda". Aišku nesakau, kad visiškai prilygsta ar yra vienas ir tas pats, bet The Thing, Alien ir panašių filmų fanai turėtu suklusti. Čia veiksmas rutuliojasi gan lėtai, nėra daug veiksmo scenų, bet tas prideda kažkokio gyvenimiško realumo, o įtampa ir kraupumas išlaikomas visą filmą. Jis tamsus, nejaukus, permirkes nemaloniomis, gličiomis emocijomis. Tikrai šlykštoka, įsijautus, net norisi pakelt kojas nuo žemės kai pagalvoji ar nėra ten kokio gyvio. Ne pretenzingas, bet labai stiprus ir toli gražu ne malonus siaubiakas. Rekomenduoju nepraileisti.

MARTYRS

Dusinantis 2008-ųjų shockeris iš Prancūzų, kurie rodos vis labiau stebina savo žiaurumo atvaizdavimu. O brol, tokius filmus reikia žiūrėti mažomis dozėmis, antro tokio iškart tikrai neištverčiau. Kažkaip net norisi skirti atskirą atšaką tokų kokybiškų, rimtos nuotaikos filmų, kurių horroras atremtas vien į neapsakomą žiaurumą, nežmogiškumą. Čia patektu visi tie Frontiere(s), Eden Lake, Broken ir t.t. Pavadinčiau juos "filmais, kuriuose žmonės labai negražiai elgiasi vieni su kitais" ;) Ir Europiečiai labai gerai tą daro, pasivydami ir nežmoniškus Azijos smurto festus, kaip all night long 2 ar kokį Kichiku Dai Enkai. Martyrs ("Kankiniai") iš karto, be jokių kompromisų, įsviedžia žiūrovą tiesiai į kruvinos beprotybės piką, dar nespėjusį suprasti, kas čia/už ką/kodėl. Filmas įpatingas tuo, kad per visą savo trukmės laiką nelabai ir leidžia atsipūsti, atrodo, kad pradžioje įkvėpi oro ir turi išlaikyti nekvepaves iki pat pabaigos. Po to belieka tik smarkiai atsidusti. Jausmas toks tarsi kas nei iš šio nei iš to trenktų į dantis, o po to su kerzu pusantros valandos spardytų į kiaušus! Net ir daugiau tų siaubo filmų mačius, taip kokybiškai ir aršiai pateiktas smurtas perduoda tam tikrą nihilizmo jausmą ir verčia klausti savęs "ar mums nuolat reikia aštrinti dirgiklius, "didinti dozę" dėl savo vis labiau atbunkančių pojūčių"? Gal graudu prisipažinti, bet tai - faktas. Kita vertus, juk šis nihilizmas gali būti suprantamas kaip papraščiausias realizmas, natūralizmas. Gvildenama tema - neapsakomai žiauri, smurtas, kančia realybėje niekaip negali būti gražūs ar idealizuojami, tad kodėl gi meno kūrinys turėtų vengti apeiti šiuos reiškinius? Martyrs smūgis - tiesiai į tai, brutalus, ciniškas, be kompromisų. Į pabaigą paaiškėja, kad visa ši bjaurastis net gi ne "šiaip sau", o dėl "didingo tikslo", kas man taipogi pasirodė itin ciniška ir bjauru (Kažkas gal sakys, kad tai visgi idealizavimas, bet aš nesutikčiau. Sveiko proto žmogui tai vistiek suveiks atvirkščiai). Be abejonės vienas geriausių praėjusių metų siaubo filmų, kuris tiesiog "sumuša" žiūrovą, taip, kaip sugeba retas siaubo filmas, panašia tema. Pagaliau pats jautiesi kaip praėjęs tam tikrą šoko terapijos seansą, kratytas elektra ir pradėjus bėgti pabaigos titrams, sutinusiu veidu giliai atsidusti "išganytas", sau panosėje: "pyzdėc"...
Stipru kaip druska ant žaizdos. Nenustebčiau jei daug kas tiesiog išjungs nebaigęs žiūrėti. Bet aš kaip visada džiūgauju perbėges per tokį laužą.

BATTLE ROYALE

2000-ųjų smūgis iš Japonijos sučiupes mane už atlapų ir prikaustęs prie ekrano visas dvi valandas taip, kad net nusimyžt nėjau iš to kaifo! Tikrai nerealus, labai įviariapusiškas ir neabejotinai žavingas filmas, tikras žanro pavyzydys. Kalbu apie "mirtinų žaidimų" filmus, kur kokių nors realybės šou ar turnyrų forma dalyviai turi išskersti vieni kitus, kad išgyventų. Šitoks yra Battle Royale. Klasė mokinių prievarta įkalinami izoliuotoje saloje kur per tris dienas turi vieni kitus nužudyti. Dalyviu virš 40 ir patikėkit, filmo kūrėjai leidžia jums nesveikai mėgautis ne tik kiekvieno jų agonija, bet supažindina ir su drama: praeitimi, santykiais, meilės istorijomis, net sapnais. Nors žaidimas ir žudymai tikrai žiaurūs, filmas pamažu persismelkia visa nuotaikų spalvų palete, kuria pabaigoje nutapomas nuostabus bendro įspūdžio paveikslas. Tai ne tik puikus gore/action flickas, bet ir prasmingas filmas, paliekantis kažką viduje po peržiūros. Kažką smagaus, kažką net mielo, kažką graudaus ar net estetiškai gražaus. Daugialypis ir labai turiningas piktas nuotykis. Be to labai įvairus ir patrauklus vizualia prasme, o ir garso takelis be priekaištų. Jei nebijot ciniškų, žiaurių žudynių sportiniais sumetimais vizijos, tučtuojau čiumpat savo davinį su ginklais-staigmenomis ir marš į Battle Royale salą! Neabejotinai 10/10 ir vienas iš Azijos must-see.

UNBORN BUT FORGOTTEN

2002-ų siaubukas iš Pietų Korėjos. Toks gan lėto veiksmo, sėlinantys momentai nelabai jaukūs, bet realiai nieko tikrai baisaus. Šiaip gan vidutiniškas filmas ir buvo tikrai nuobodoka. Tarp viso to j-horroro stoja į ilgą eilę arčiau galo. Nelabai turiu ką ir pasakyti, kokybiškai viskas atlikta, bet nepamaišo dvigubo greičio peržiūros funkcija, o gal tiesiog labai ne ant tos nuotaikos pataikiau. Nežinau, manau rytoj jau neatsiminsiu kas slypi po šiuo pavadinimu.

SLEEPAWAY CAMP 3: Teenage wasteland

Trečiasis filmas apie Andželą - stovyklautojų žudikę. Prasčiausia iš kolkas matytų dalių, [1 ; 2] bet gal ir nieko keisto, visgi istorija gan tuščia ir visos šito filmo dalys tokios tiesiog "fainos prie alaus". Na ir šita prabėgo gan greitai, nieko nepraleidi nuėjęs į tualetą, nepaspaudęs pauzės... Toks mielas, jaukus paprastas slasheris, ne šūdas, bet nieko įpatingo tikėtis nereiktų.

BABY BLUES

Praeitų metų amerikietiškas trileris pasakojantis neva tikrą istoriją apie tai kaip atokiam vienkemy, vienos šeimynos mamytei pavažiuoja stogas. Tėvas išvykęs dirbti, šeimoje keletas vaikų, nuo pat filmo pradžios su mama aiškiai kažkas ne taip ir po keletos atsitiktinių, nelabai aiškių haliucinacijų jos protelis galutinai pasimaišo ir jai labai prireikia nužudyti savo vaikus. Panašių istorijų ir Lietuvoje teko girdėti, kas čia man patiko tai, kad nelabai gilinamasi į tai kodėl yra kaip yra, o įšokama praktiškai iškart į pačią mamos siautulio naktį. Prieš tai tiesa parodomi keletas mamytės gliūkų, jie niekuo nepagrindžiami, bet man pasirodė, kad savyje turi kažką krikščioniško. Taigi mama (kuri atrodo kažkokia erzinanti nuo pat filmo pradžios) čiumpa kapoklę ir puola savo vaikus. Tai tiesiog tokia paprasta baisi istorija, kurią galima papasakoti labai trumpai, na, o čia su smulkmenom pritempta iki viso pilnametražio filmo. Jei žiūrėti kaip į rimtą, tamsų siaubo pasakojimą tai įspūdis skystokas: vaidyba vietomis nekokia, scenarijus, aktorių eilutės atrodo silpnai ir kai kurios vietos labai nepavykę, bet iš kitos pusės - buvo tikrai neblogų momentų ir pažiūrėjau iki pabaigos gan susidomėjęs. Keletas vietų man pasirodė juokingos, nežinau ar jos turėjo tokios būti. Be to kaip suprantu tai režisieriaus (režisierių) debiutas, tad gal bendrai žiūrint ir visai nieko, ateitin įdėt vilčių galima. Na bet nepaisant keletos tikrai gerų kadrų (vieną įdėjau čia) man Baby Blues pasirodė gan vidutiniškas filmas, kurį greit užmiršiu. Manau reikėjo arba rimtesnio pagrindo įtampai kurti arba daugiau brutalaus chaoso šokui sukelti. Dabar gi toks mėtymasis nuo vieno prie kito, nė vieno iki galo neišpildant. Gal kažką labai sukrės smurtas prieš vaikus, na bet aš buvau nusiteikęs kažkam aršesnio :)

FEAST 3: The Happy Finish

Ir paskutinė pašėlusios Puotos [1, 2] trilogijos dalis. Taipogi toliau tęsia istoriją nuo ten kur ji baigėsi ir išlaiko visą tą exploitationinę mėsmalę. Absurdas čia gal jau kartais pasiekia, net naujų Japonų gore filmų lygį, kuo tikrai džiaugiuos, nes labai reikia žmonių, kurie gali taip pavaryti ne tik azijoje. Tikiuosi nesiliaus šitas režisierius tokią temą stumt (nors Feast 4 gal jau nereikia). Dabar bendrai peržvelgus visas tris dali jos visos kažkuo gal ir skiriasi, tačiau nenorėčiau skaldyti šio bendro įspūdžio kurį patyriau, todėl kažkaip smagiau galvoti apie tris FEAST filmus kaip tris serijas. Todėl ir jums labai rekomenduoju žiūrėti visas tris dalis iškart, susidaro nereali patirtis. Visiškas must see gore ir exploitation fanams, labai dėkoju siaubo mėgėjams, kurie parekomendavo man šitą trigubą stebuklą. PUOTA!!!

FEAST 2: Sloppy Seconds

Puota tęsiasi. Jau praeitais metais išėjusi antra trilogijos dalis man dar labiau patiko už pirmąją. Jos kažkiek susiję - antra dalis prasideda toj pačioj vietoj, kur mus paliko pirma, įjungiama naujų veikėjų, kas savaime suprantama - juk anie beveik visi buvo išskersti. Taip pat, pirmoji dalis vyko sėsliai - vienoje vietoje, na, o čia monstrų apokalipsė jau išsiveržia į gatves, kur verda tikras, kruvinas chaosas. Čia regis dar daugiau to persūdyto smurto nei pirmame, žiūrovą stengiamasi kuo labiau supurtyti pasitelkiant visokius smagius exploitationiškus pokštus: siaubingomis mirtimis miršta tie, kas mažiausiai nusipelnė, kai kas išvis labai ilgai nemiršta, kad parodyti kuo daugiau kančios, kuri vėliau tampa net biški absurdiška mūsų visų smagumui, na ir visa kita - papai, motociklai, tatuiruotės... Na, žinokit, aš manau nemažai jau matęs to kino "purvo", bet žiūrėdamas šitą valgiau tokį rieboką patiekalą tai tikrai, net pasidarė biški bloga :D Visiškai, absoliučiai nerealu, negaliu sulaukti trečios dalies todėl tuoj pat ją surysiu ir pirštus apsilaižysiu! Pati tikriausia nesveikai smagi goro puota!
Tikrai, kad "FUCKING AWESOME"!!!

FEAST

Pramoginis 2005-ųjų gore smagumynas iš Amerikos. vienas iš tokių filmų, kurie prabėga tarsi 20 minučių, palikdami tik saldų, dvasinį, "proto-išeiginių" orgazmą. Tokių filmų mes norime dar ir dar, todėl džiugu, kad manęs laukia du tesiniai. Formulė čia labai paprasta, be jokių paslapčių - tarsi "Žemės virpesiuose" ar "nuo sutemų iki aušros" antrosios filmo pusės situacija - būrelis žmonių, be didelių ceremonijų, brutaliai užspaudžiami į kampą ne aišku iš kur atsiradusių šlykščių padarų. Jokios gilesnės minties nėra tik labai kruvina naktis įtraukianti žiūrovą kaip karusėlė. "Būm! Tykšt!!!". Žmonės užsikala bare, nagli monstrai bando patekti vidun, o kai įkiša savo šlykščius snukius, pilasi daug kraujo, nukrenta galūnės ir t.t. Panika savaip veikia ir žmonės, šie patys moką pasigadint situaciją. Trumpai tariant - super pašėles siaubo traukinukas, be bereikalingų smegenų po kurio atrodo, kad veidas pačiam aptyško kraujais iš ekrano. Gal ir ne dešimtukas, bet arti. Dar vaidina Henris Rolensas. Čia treileris, kuriame pateikta ir kažkokia priešistorė, kurios filme nebuvo.