Vienas džiugiausių ir esminių metų įvykių siaubo / sci-fi "bendruomenėje", jei leisite taip išsireikšti. Ekranuose sprogęs naujas Black mirror sezonas, šį kart netflixe, visos šešios serijos iš karto, tad nekantriausi galėjo suėsti per dieną (nors mano galva tai gero daikto iššvaistymas), o gurmanai galėjo mėgautis pamažėle, skanaudami po vieną. Kam kaip patinka, - geriausias lankstus variantas, dabar net ir su tokiu, iš prigimties nelanksčiu dalyku, kaip TV serialai, kurie pastaraisiais metais, be jokių abejonių, savo kokybe ir pasauliniu populiarumu pralenkia net brangiausius kino filmus. Nesunkiai galima būtų daug čia prirašyti nupasakojant ir aptariant kiekvieną segmentą, tačiau sąmoningai to nedarysiu. Tegu visas atradimo ir pažinimo malonumas lieka žiūrovui, o aš tiesiog primigtynai rekomenduosiu dar nemačiusiems.
Black Mirror yra šedevras ir tokiu išlieka dar vieną sezoną. Manau jis turėtų būti išverstas į visas kalbas ir rodomas viso pasaulio mokyklose, senelių namuose ir per visus TV kanalus. Vėl gauname skaudžią ir įtraukiančią dozę beveik idealaus sci-fi, horroro, dramos, politinės satyros, bei socialinės kritikos. Tikrai ne prasčiau, nei praeituose sezonuose. Juodasis veidrodis mus skoningai ir ironiškai mokina mylėti vienas kitą, būti atsargesniems su technologijomis, niekuomet nepamiršti žmogiškumo ir moralės pagrindų. Saviironiškas visuomenės veidrodis. Kiekviena serija galėtų būti atskiras, kultinis, ant savo kojų tvirtai stovintis filmas, bet tai, kad visa tai surinkta į tokią kompiliaciją, o dar beveik viskas išplaukę iš vieno žmogaus smegeninės man yra tiesiog neįtikėtina. Mažiau kalbų daugiau peržiūrų.
Dar vienas naujas Korėjos filmas, susilaukiantis daug gerų atsiliepimų internete. Tai lėtai viniojama, tamsi siaubo istorija, papasakojama kaip detektyvas. Panašiai kaip ir su kultiniu I Saw The Devil, kurį visi liaupsina, aš susiduriu su kažkokia dėmesio stokos problema, žiūrėdamas tuos "gilius", ilgus, trijų valandų, detektyvinius pasakojimus. Paprasčiausiai nemėgstu detektyvų, todėl negaliu perlipti per save ir sakyti, kad man labai patiko, nors su pačiu filmu savaime, tikrai nėra nieko blogo.Jei jum patinka niūrios, lėtai atskleidžiamos paslaptys, tikrai mėginkite. Pasakojimas tikrai originalus ir ne lėkštas. Mano skoniui tai pasirodė tiesiog per ilgas ir buvo kiek nuobodoka.
Don't Breathe yra naujas, gana paprastas, bet labai įtemptas ir įtraukiantis, Evil Dead remeiko režisieriaus, siaubo trileris.
Apleistame Detroito rajone, jaunimo būrelis įsilaužia į namą, kuriame tikisi rasti riebesnę krūvelę pinigų. Žiūrovai neblogai supažindami su personažais, dėl to veikėjų motyvacija aiški ir nesunku juos palaikyti, bei už juos sirgti nutikus nemaloniems netikėtumams, kurių čia, kaip visi suprantate, bus ne vienas ir ne du.
Trileris geras, bet tiesą sakant, nelabai daug ką yra ir papasakoti. Kas dėl įtampos - tikrai visą laiką laikiausi įsikibęs kaldros krašto, bet efektas vienkartinis, abejoju ar filmas užstrigs atmintyje ilgesniam laikui. Patiko, jog gerai išnaudotas vieno iš veikėjų negalios elementas, panašiai kaip ne per seniausiai žiūrėtame Hush. Jei turite nors menkiausią norą šį vakarą nusikramtyti nagus - neabejotinai griebkite. Gyvenimo aukštyn kojom neapvers, bet solidi pramoga užtikrinta.
Va taip vieną dieną ima ir atsiperka pusėtino šlamšto peržiūrinėjimas, įvairių rekomendacijų rinkimas ir nuolatos rusenanti viltis, kad mylimas žanras nustebins dar ir dar kartą. Taip šiandien Traukinys į Busaną įvažiavo man į širdį, prasiskverbdamas kiaurai sergančius kaulus. Tikiuosi šis filmas privers mane ir vėl daugiau domėtis Azijos kinu, nes pastaruosius kelis metus, jau smarkiai nuo jo atitrūkau ir, rodos, visai nieko nebežinau. Per tą laiką, kol holivudas kepa savo pačių remeikų remeikus ir debiliškus komiksų superherojų filmus, ko gero atsirado daug daugiau tokio išgryninto gėrio? Meldžiu, rekomenduokite.
Zombių žanras kine, pastaruoju metu, susilaukia tikrai daug dėmesio.
Nemaža dalis tų filmų atrodo prastokai, bet fanai visvien turėtų
džiaugtis, turėdami ką explorinti. Kartais ima ir pasirodo štai
toks grynakraujis, primindamas mum, kaip iš tiesų atrodo gerai padarytas dalykas. Kai net paprasta ir jau daug kur matyta apokalipsė, gali būti nepriekaištingai pavaizduota, vien pasirinkus įdomesnį, ar dar nematytą, rakursą. Traukinys! Auksinė niša kurėjams ir praktiškai neribotos galimybės: kaip atrodys tas pats dalykas, žmonėms atsidūrusiems skirtingose, kasdienio gyvenimo situacijose? Ar tiesiog netradicinėse vietose, kaip tarkime lėktuve, laive arba dangoraižyje?
Gal ir drąsiai čia brūkštelsiu, bet dabar, kiek galvoju, ko gero tai vienas geriausių zombinių filmų, kokius kada nors mačiau. Požanrio fanatams, reikėtų pabrėžti, jog tai "greitieji" zombiai, kokius matėme 28 Days Later, [REC] ir t.t. Train to Busan ir kokybe nenusileidžia pastariesiems dviems, nebent kažkam gal patrukdys gabaliukas melodramos antroje filmo pusėje. Man tai visai tiko, o nenuilstanti, sukaustanti įtampa, gera vaidyba, realistiškas grėsmės pavaizdavimas ir skoningai panaudoti efektai visiškai papirko. Iš esmės kaip ir nerandu prie ko rimtai prikibti, gal nebent soundtrekas skurdokas, bet to nepaisant, nejuokais kvepia šedevru. Kraują stingdantis siaubo trileris apie norą gyventi ir išgyventi. Tikiuosi sulauksime tęsinio ir dar daug tokios kokybės siaubiakų iš Korėjos.
Aš myliu ir gerbiu Rob Zombie. Man nesvetima jo muzika ir labai patinka jo, kaip režisieriaus, stilius. Visada su pasididžiavimu sakau, kad Devils Rejects, antras tarp mano mylimiausių visų laikų filmų. Tačiau tai nereiškia, kad viskas, prie ko jis prisiliečia yra aukso vertės ir tikrai neprivaloma tylėti, jei jis padaro šūdą. Naujasis jo filmas "31" nuvylė visais įmanomais aspektais. Tai labai nevykęs bandymas eiti klasikinių exploitationų ir slasherių vėžėmis, be jokio realaus siužeto ar originalių idėjų. Sunku rasti gerų žodžių po šio beprasmiško, nuobodaus ir erzinančio nesusipratimo.
Grupelė keliautojų, su režisieriaus žmona priešaky (taip, ir vėl) papuola į nagus kažkokiem išsičiūsčiusiem sadistam, organizuojantiems absurdišką gaudynių-žudynių, išgyvenimo žaidimą, panašų į The Running Man. Gal skambėtų neblogai, bet turiu nuvilti, nes susimauta beveik visur, net paprasčiausiuose dalykuose. "Maniakai" erzinantys, tiek jų, tiek aukų vaidyba perspausta ir bloga, vietoje žavingų Tarantiniškų dialogų čia likę tik bereikalingi nešvankybių šūkčiojimai. Veikėjai tiek neįdomūs, o scenarijus tiek skystas, kad labai greitai pasidaro baisiai nyku ir neidomu. Geriausios filmo vietos, - keli epizodai iš įžangos, kai realiai dar nieko nevyksta, o visa kita, - beprasmiškai išmestas laikas. Nepatariu kankintis, bet viliuosi, kad ateityje Rob Zombis atsigaus.
Wesas Cravenas laikomas kultiniu siaubo režisieriumi, nes jis pastatė tokius revoliucingus filmus kaip Last house on the left, Hills have eyes, Scream ir žinoma Nightmare on Elm Street, kurie paliko ryškius įspaudus modernioje siaubo kultūroje, tačiau ne visi jo filmai buvo tokie vykę. Štai puikus pavyzdys, kiek naivesnis ir linksmesnis, o gal ir apskritai ne toks žinomas - Pelkių Dalykas. Tikrai nesakau, kad jis blogas, atvirkščiai, jis gana mielas ir originalus, tačiau tiesiog smarkiai "cheesy" ir tas be abejonės atbaido didžiąją dalį "rimtos" publikos.
Tai pagal komiksą sulipdyta istorija, apie mokslininką, po nelaimingo nutikimo mutuojantį į pelkių pabaisą ir besikaunantį su piktadariais. Tam tikra prasme ir superherojinis filmas, jei taip norite. Šiek tiek primena The Toxic Avenger, tik humoras žymiai subtilesnis ir galutinis produktas daug nuobodesnis. Į pagrindinį herojų žiūrėti be šypsenos sunku, tačiau pagirčiau tai, kad jo rodoma daug ir atvirai, bent jau nemėginta jo slėpti prastais spec. efektais. Kad ir koks "cheesy/campy" prasme kvailas šis filmas bebūtų, jį tikrai ilgai atsiminsiu ir su niekuo nesupainiosiu - kas turbūt ir yra didžiausias jo pliusas.
Penkta, ir ko gero jau, paskutinioji Phantasm'o dalis. Taip pat paskutinis Tall Man'ą vaidinančio aktoriaus pasirodymas ekrane - Angus Scrimm (RIP). Senis atrodo tikrai kraupiai, kaip tiesiai iš šermenų, tai čia jam ir tinka taip būti. Šiek tiek keista matyti visus tuos pačius personažus iš 1979-ų, bet tuo pačiu ir labai miela, bei nuoširdu. Vaikas jau senstantis diedas, senstantis diedas, jau senis, o baisusis senis - išvis lavonas.
Filmo kokybė šiek tiek nukentėjusi dėl biudžeto, daug kas atrodo išskirtinai pigiai ar net juokingai, tačiau užmojai vis dar drąsūs ir galiausiai tas išradingumas ir nuoširdumas vis vien nugali. Niekad aš iki galo nesupratau to Phantasmo iš tikro, bet tas ir žavi. Šis tęsinys tęsia pasakojimą su tais pačiais elementais, tačiau platesnių klodų neatveria. Jei norite dar vieno Phantasm filmo nostalgiškam padūsavimui ir visai nebijote "sūrio" - enjoy. Jei nematėte dar nė vieno, gal geriau apsiribokite pirmais dviem.
