INDEPENDENCE DAY: RESURGENCE

20 metų praėjo nuo tada, kai tėvai nusivedė į kino teatrą pasižiūrėti Nepriklausomybės Dienos, kuri tuomet visiškai nurovė mano jauną stogelį. Tęsinys pasirodo tik po šitiekos laiko ir deja toks jausmas, kad jau pavėluotai, nes vaikai užaugo, o juokeliai liko tokie pat tūpi. Patiko, kad bliūdas žymiai didesnis (virš viso atlanto!), patiko Londono destrukcijos gravitacijos jėga scena, tačiau ji truko labai neilgai, vos spėjau pradėt džiaugtis ir *pist* baigėsi. Didmiesčių griuvimas, buvo esminis Nepriklausomybės Dienos elementas ir čia man jo pasirodė mažokai.

Gana greit viskam įvykus prasideda žvaigždžių karai: PEW PEW PEW, skraidymai ir šaudymai lazeriukais. Krūva, neaišku kam reikalingų personažų ir scenų, per prievartą grūdami personažai iš '96-ųjų filmo, prastoki bajeriai, žaliam kambary nufilmuotas veiksmas ir pabaigai idiotiškas dar vieno tęsinio announcmentas. Žiūrisi, bet jovalas. Gal ir visai net įdomu, jei išjungi smegeninę ir atsikemši skarbą, juk būkim sau atviri, pirmasis filmas irgi nebuvo intelekto viršūnė... tiesiog gera, durna pramoga. Tačiau be šviežumo ir dvasios neveikia ir tai. Reikalingi elementai lyg ir yra, bet be šarmo ir be gyvybės. Taigi labai vidutiniškas žiuralas, tik iš bėdos.

4/10