Malonus reginys iš mūsų artimųjų Estų, trumpametražis, pusvalandžio trukmės siaubo filmas Keliautojas/Bastūnas/Klaidžiotojas (?). Gera matyti kokybišką, nejaukų produktą iš kaimynų, atrodo taip sava ir pažįstama, nors man estų kalba ir jie patys labiau jau skandinavija dvelkia. Vis sakau, kad reiktų lietuviams sukt tamsų siaubiaką su folkloro motyvais, estai čia panašiai ir pavinioja: tįstančios ir juoduojančios miško dvasios man labai pakeliui.
Trūkumų aišku yra, bet šiaip tikrai neblogai, norėtusi sulaukti panašaus pilnametražio kūrinio su didesniu biudžetu. Manau būtų kultas savotiškas ir galėtų skelt geriau už kokį Dabbe. Gera pradžia pusė darbo, tad pagiriam, o patys iš kaimynų mokomės. Treilerio nerandu, bet va imdb. Jei kas rasit - duokit, - įmesiu.
2008-ų Tromos išleista nesamonytė. Draugės susirenka į plotą praleist naktelės kikendamos, plepėdamos apie seksą su vaikinukais, o kaip tik tuo metu iš vietinio durnyno pabėga krūva psychų - žudikų maniakų ir visi jie puola mergiočių rajoną. Pirmas pusvalandis labai patiko, dialogai šmaikštus ir juokučiai švieži tačiau kuo toliau į galą, tuo labiau palaida bala darėsi, kol galiausiai viskas virto nekontroliuojama betvarke ir ne gerąja prasme.
Gal ir smagus toks laiko švaistymas su mažabiudžetine entuziastinga beprotyste, tačiau jei jau sėsit žiūrėt rekomenduoju turėt svaigalų, kad pradžioje būtumėt blaivi, o poto girtėtumėt kartu su filmu. Gal taip pavilgius ir neskaudės smarkiai.
Kalėdiniam baubukui pasirinkom Japonų 2004-ų Yogen / Nujautimas. Labai rimtam padaže patiekalas, atmosfera tamsi, bet veiksmas toks potūpis, šiek tiek siaubo pasakos stiliuje. Soundtrekas labai neblogas, ekstremaliai panašus į Yamaokos kompozicijas Silent Hillui, tai nuotaika sukuriama nebloga. Prisivalgius sunku išsilaikyti neužmigus, vyksmas lėtas, keletą kartų pabudina baisios iššokančios scenos, bet šiaip jau reikia įsijungti šviesą, kad ištverti iki galo neužmigus, tad kas bijo labiau zanūdnų seansų alia Kairo, gal turėtų šito ir privengti.
Istorija tai Rytdienos Laikraštis. Deja čia beveik be jokio šanso laimingai pabaigai: apie įvykius nelaimėlis herojus sužino vos prieš pat jiem įvykstant, o jei ir pavyksta pakeisti įvykių eigą, - tuomet, tarsi už bausmę, jis pats pradeda pūti. Nelabai malonus likimas. Pagrindinis blogietis čia iš tamsos išnyrantis laikraštis, o dalį to juntamo tūpumo manau sudaro nekoks vertimas, deja patikrinti to negaliu. Vidutinis j-horroriukas ir jei ne subžanro pavyzdys, vistiek daug geriau už didelę dalį vakariečių filmų panašiom temom. Beje Išleistas vienoj J-horror theater serijoj su Sakebi, Infection, Rinne...
Senesnės versijos su Stallone matyti neteko, tad su šituo komiksų veikėju man čia - šviežia pažintis. Treileris pasirodė lievas (muzonas tragiškas), po tokio tikrai atrodo bus ne kas, bet filmas tai šauniai sukaltas, atsiliepimai internete nemeluoja. Gaila, kad šito kine pasižiūrėti nesugebėjau, būtų buvę įspūdinga 3D. Dredd, tai tamsus, žostkas, berniukiškas actionas, toks kur žino, kad konceptualiai yra tūpas, bet gerbia subžanrą, todėl pateikia viska su maksimaliai įmanomu kietumu.
Kupinas veiksmo, smurto ir kraujo. Gal net per žostkas vietomis man pasirodė, bet čia turbūt dėl to, kad ant pachmielo žiūrėjau, kai viskas atrodo labai žiauru ir baisu. Neturiu ką pridurti, jokios minties čia nėra, jokios komedijos, jokios dramos, tyras fantastinis boevykas. Dreddas kietas, jo lengvai nepaimsi, jo priešininkė - Mama, - dar kietesnė, jos bijo net augaloti mafijozai. Smurtas, šūviai, kankinimai - neabejojantis snukiadaužis, stačiai šaunu. Vaikiška pramoga tik suaugusiems ir turbūt kultiniu tapsiantis, vienas geresnių metų sci-fi.
Turėjom pakvietimus į kiną, galioja iki metų galo, tai jau spaudė laikas nueiti ir kažką pasižiūrėt. Lietuvos kino teatruose tai tragedija kažkokia, ne tik, kad naujo Silent Hill neatvežė, bet kolkas nematau ir naujo Tarantino filmo reklamų, nenustebsiu jei ir to neparodys debilai. Tai peržiūrėjom repertuarą, vieninteliai dėmesį patraukė Hobitas ir šitas. Į Hobitą manęs su pagaliu nenuvarysi, per Žiedų Valdovą užmigau keturis kartus, tad ilgai galvos laužyt į kurį eit - nereikėjo.
Debesų žemėlapis prabangus, gudrus filmukas, pasieksiantis plačią publiką, tad daug apie jį nekalbėsiu. Buvau nuteiktas, kad bus nieko gero, bet man asmeniškai visai patiko. Idėjos jo aišku nerevoliucingos, kaip mano kai kurie žiūrovai, jokio naujo filosofinio klodo jis neatveria, viskas matyta, suprantama ir aišku. Tačiau labai gražu vizualiai, padaryta su tinkamu subtilumu ir visumoj gaunasi tikrai įspūdingas epas. Jei ne savo mintimis tai bent gražiu istorijos (ar tiksliau - istorijų) papasakojimu.
Smagu matyti kaip persikūnyja tie patys aktoriai, juokinga matyti baltuosius su "azijietišku" grimu, taip pat šmaikštus ir atvirkštinis variantas. Patiko ateities Korėjos vizija, patiko, kad vaidina mano mėgstamas Jim Sturgess iš Heartless, patiko Tomo Hankso įkūnytas mafijozas, nes paprastai jis vaidina kažkokius pastumdėlius. Pagirtinai linksmos muštynės Škotijos bare, noriu į Škotiją.
Didžiausi trūkumai - trukmė ir saldumas. Per tris valandas nuolat kartojama tai, kas aišku jau po pusantros, nors žinoma gerai kai kine gali pasimėgauti už "pilną kainą". Saldėsio, cukraus kiek per daug, mane kaip eilinį žiūrovą maloniai masturbuoja hepi endas, bet čia jų kokie septyni gal, per daug romantiškai išsiriša viskas. Bendrai paėmus tai puikus, įdomus filmas. Gal greičiau pasimiršiantis, tačiau tikrai entertaining kiekviena savo minute ir tikrai ne toks šūdas, kaip daug kas teigia internete ir t.t. Susidaryti savo nuomonę rekomeduoju!
Martyrs režisierius ir pavadinimas taip maloniai padvelkęs Phantasmu, sukėlė didelius lūkesčius. Filmas pradžioje irgi tikrai įtraukė, buvo nuostabi kvapą gniaužianti gaudynių scena, buvo ir paslaptis ir šiurpuliukai, bet vėliau kai prasidėjo visas "twistinimas", pamažėle įspūdis ėmė garmėti po velnių. Nuolat dar turėjau vilties, kad viską ištrauks koks naujas netikėtas posūkis, bet pati atomazga man pasirodė tokia be galo nepagrįsta, absurdiška ir nepateisinanti nieko ką ką tik mačiau, kad tiesiog negaliu jos suvirškinti. Dabar liko stačias klausimas: ar čia aš per durnas ar filmas per protingas?
Tik po peržiūros aš galvojau, kad aš tiesiog kažko nesupratau, negalėjau patikėti, kad išvados čia būtent tokios, tačiau pasiskaitinėjau biški, panašu, kad ir mačiau, tai ką mačiau, tad manau čia labai tiktų posakys, kur iš didelio rašto išėjo iš krašto. Taip norėjo padaryt kažką kitokio ir nenuspėjamo, kad gavosi Antichrist lygio pretentious laiko gaišinimas. Ok sakykim idėja pakankamai ciniška ar sprendimas, - netradicinis, tačiau man vistiek nesueina galai, nors tu ką. Galima filmą pagirti už tai kad sukėlė įdomių jausmų ar privertė pagalvoti, bet šiaip tai daugiausia antipatija. Net katė dabar vemia kol rašau šitą paskubom :D
Dar vaidina ta šlykšti mergaitė, savo retardiška morda sugadinusi pirmą Silent hill ir ta negraži boba iš TCM remeiko. O dar yra kadras, kur jos abi vienoj scenoj ir ta mergaitė tokia sick, kad tiesiog negali šnekėti ir rašo ant lapuko, bet rašo visada aiškiai, per vidurį ir su piešinukais, kad visi suprastume. Žodžiu: nusivylmas, žiūrisi gal idomiai, bet pats kūrinys - apgavikiški pezalai. Right? Right? Right?
Netikėtai gera pirmoji dalis susilaukė didelio pasisekimo, todėl natūralu, kad gana greit pasirodė ir tęsinys. Galima burbėti, bet tokie jau industrijos dėsniai, filmą pirks ir žiūrės dėl pirmosios dalies sėkmės, turbūt dėl tos pačios priežasties ir pats susiviliojau, tad kodėl gi ne. Tęsinyje atskleidžiama daugiau istorijos, bet pametama labai daug paslapties, baisumo ir žavesio. Kažkas panašaus menu nutiko kai pasirodė [REC]2.
Mums pasiūloma versija, kad pirmas filmas iš tiesų yra tikri kadrai ir antras filmas statomas ant to pamato, kad pirmo filmo fanai važiuoja įsitikinti tų vaizdų realumu. Pasitelkiama daug šiuolaikinių savokų: video blogeriai, filmų reviewsai, pasibeldžiama į L.A. kino industrijos užkulsius. Kažkokia intriga užsipina, bet bendrai paėmus atrodo kaip išjuoktinas bullshitas.
Istorija čia daug kvailesnė ir mažiau įtikinama, vietomis persūdyta intrigų, fantastikos ir veiksmo, būtent dėl to prarandamas tas baisumas, esminis siaubo filmų elementas, tačiau nuo to nesidaro mažiau įdomu. Iki pat pabaigos žiūrėjau išsižiojęs, nors ne kartą ir ne du norėjosi rėkti "Ou Kaaaamon!" Bet tai dažnas atvejis su tęsiniais, tad užskaitome vykusį, kaip tęsinį. Nedaro jis šlovės pirmam filmui, bet retas tęsinys daro. Nelyginant su pirma dalim - puiki smaguma, bet sunkoka nelyginti, kai visas veiksmas tiesiogiai iš originalo plaukdinamas.
Rusas režisierius pastatęs filmus Dienos/Nakties Sargyba (nemačiau, sako neblogi) dabar sukūrė veiksmo kupiną amerikiečių blockbusterį Abraomas Linkolnas: Vampyrų medžiotojas. Komiksinis pavadinimas, komiksinis ir filmas, toks greitas kino maistas, kaip hamburgeris, kur labai skanu, lengvai sueina, bet vitaminų nedaug. Pats tas ant pachmo lengvai sužiūrėt ilsinant smegenis.
Mastyt daug nereikia, veiksmo scenos lipte lipa viena ant kitos, pilasi efektai, žvanga kirviai, sulėtintai skraido figūros, na meistriški saliūtai. Patiko kaip padaryti vampyrai, net išsigandau pradžioj vienoj vietelėj, personažai irgi simpatingi tokie, Abraomas - mielas bičas. Žodžiu viskas čia gerai su šitu filmu, vienintelis trūkumas jo tik ta jo holivudinė tuštybė, kas irgi automatiškai anuliuojasi, nes tikrai kūrėjai nė nemanė daryt kažko intelektualaus. Tai pramoginis filmas, geriausiai turbūt atrodęs kine ir šitoj terpėj jis tikrai spardo šikną. Galėtų tokie šūdai kaip Priest pasimokyt.
Troma, troma, troma... ką gi apie tave dar papasakoti. Kas kart kai pažiūriu kokį Tromos filmą, nebežinau ką naujo pridurti, kas kart taip panašu ir kas kartą taip pat gerai. Žiūrėjom su draugu ir alum, tai nutarėm, kad turbūt reiktų parašyt vieną gerą straipsniuką apie tai kaip ten viskas yra ir likusius kartus tiesiog dėti nuorodą į jį :) Na tai čia tas pats: ta pati klasikinė Troma, paties viršininko Kaufmano režisuota '86-ų klasika ir pasididžiavimas.
Sendamas vis daugiau matau ir suprantu kaip viskas yra (dvitaškis d didžioji), tad dabar jau išneša kopūstas, kad Troma nėra tokie ir bebiudžečiai namudinukai: šita Niu Jorko kompanija įtakojo ir padėjo iškilti daugybei žymių žmonių, kurie dabar yra A klasės aktoriai, holivudo režisieriai ir t.t. Class of nuke 'em high puikiausias jų darbų pavyzdys, neatsiliekantis nuo geriausių perlų. Čia kaip visada bus papų, bezdalų, burbuliuojančių toksinių atliekų, kraujo, jaunatviškos muzikos, išradingų skarmalų ir t.t. Mačiau ir tęsinių pora yra išvemta, reiks gal susipažinti prie sekančio alaus.
Istorija vėl vyksta "Tromavilyje", kuriame mokykla stūkso prie pat atominės elektrinės. Ši aišku nelabai saugi, viskas ten varva ir pan. Vietiniai pankai - blogiukai iš čia perka žolę ir užperka partiją išmirkusią kažkokiuose toksiniuose šūduose. Nusprendę, kad tai - tik privalumas, jie pavadina šiuos narkotikus - atomic high ir visiems iš eilės juos pardavinėja savo mokykloje. Ant nosies vakarėlis, tad prikėjų netrūksta, visi ankščiau ar vėliau papeša atominį jointą, o tada prasideda linksmybės: įvairiausios mutacijos, monstrėjimai, degančios odos, agresijos priepuoliai... Užverda toks balaganas, kad sunku ir suprast, kas realiai vyksta, tačiau Tromos balaganas geras ir žavingas, jį stebėti visada gera.
Skaitau dabar šito režisieriaus Danny Draven knygą "The Filmmaker's Book of the Dead: How to Make Your Own Heart-Racing Horror Movie", joje jis kaip pavyzdį nuolat kiša savo šitą Ghost Month: "kai statėm ghost month tai darėm tą, o kai statėm ghost month tai darėm aną..." etc. Pagalvojau, kad šiaip nė vieno filmo jo nemačiau ir kad jau skaitau pirmą knygą, po devyniasdešimt dviejų metų pertraukos, tai gal reik pažiūrėt tą jo Vaiduoklių mėnesį. Na, mielas filmukas, ypač jei gilintis į efektus, į tai kaip ten viskas nufilmuota ir t.t. gal ir idomu pirmas 40 min., tačiau vėliau vistiek pasidaro nuobodu.
Mačiau ant plakatų lyginamas su Pagieža etc, nu tikrai nieko panašaus, čia toks šiaip kuklus, mažabiudžetis amerikonų filmukas su tokiom OK vaiduoklių scenom, ne daugiau. Kokia Absentia, su turbūt dar mažesniu biudžetu, sutrėškia šitą kaip vabaliuką. Smarkiai ištestas, būtų drąsiai galima apipjaustyt bent 20min. Aktoriai tikiu nuoširdžiai dirbo, bet galutiniam rezultate vaidyba vistiek kažkaip gerą sūrį išspaudžia, ko pasekoje yra labai hilarious scenų, kaip pavyzdžiui šita. Dėl tokių dialogų ir kitų dalykėlių aš mėgstu tokio lygio filmus, bet kokiam horror skeptikui nereikėtų jų rodyti.
Nu ir daugiau nežinau ką pasakyti, toje knygoje kalbama apie techniką, tai techinškai filmas tvarkingas, bet kas iš to. Istorija gana zanūdna - savotiško grožio amerikonė atsikrausto dirbt namų tvarkytoja pas keistą pagyvenusią kinę ir jos tetą. Šios gyvena toli nuo miesto, gamtoje, kuri tampa puikiu prieglobščiu veikėjai, norinčiai pamiršti savo psichopatą vaikiną. Septintas metų mėnuo - Kinijos vaiduoklių mėnuo, kuomet pragaro vartai laisvai atidaryti ir pro juos vaikšto kas tik nori, taigi mergaitei ima rodytis visokios šmėklos. Gerų yra vietų, kai, tarkime, vienu metu, veikėjai (turbūt ir režisieriui) pačiai to nesuprantant, iškyla toks grėsmių trikampis...
Iš toliau pažvelgus man patiko, tikrai ne taip blogai, kaip imdb vertina tik galėtų trumpesnis būt. Turbūt čia panašiai kaip gert kokią naminę, jei pačiam smagu - gerk į sveikatą, bet draugo geriau nenuodyk.
Vėl Tarantino klijuoja savo vardą ant neaiškios kilmės produktų ir jaučiu tai didžiausia, jei ne vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės žiūrės šitą filmą. Žmogus plieniniais kumščiais tai toks savotiška beskonybe kvepiantis nesusipratimas, kartais primenantis nepagrįstai išsitęsusias Kill Bill finalines scenas, o kartais visą tą hipertrofuotą Japonijos gore absurdą, bet ne iš gerosios pusės. Labiausiai ko gero tikrai panašu į Sukiyaki Western Django, tik subtilybės dar mažiau, o jos čia labai reikėjo, tam, kad atskiesti daug neapgalvoto ar neapšlifuoto Heraklio ir Jolajaus šūdo.
Kaip režisierius čia debiutuoja reperis RZA. Blynas su daug grietinės, bet vistiek prisvylimų nepaslėpsi, daug dar jam mokytis šito meno reikia, jei norės papasakoti istoriją įtikinamai, o ne tik atakuoti žiūrovą veiksmo makalyne. Kas dedasi sunkoka suprasti, o kai supranti, tai nelabai ir rūpi, siužetiniai siūlai labai ploni ir esantys čia tik tam, kad parodyti visą tą išprotėjusį veiksmą... ir čia jau suprasite kodėl išvis šnekam apie šitą filmą: exploitation. Tai kvailas pramoginis veiksmo filmas ir už tai jį reikės pagirti. Jokio subtilumo, jokio intelekto, erzinantys personažai, nedatempti stereotipai, bet užtat smagus veiksmas, o taip pat ir žiupsnelis fantastikos.
Kraujas, išradingi ginklai, gravitacijos nepaisanti choreografija, prostitutės, - tai geri dalykai. Tačiau "geras-blogiukas" Ruselas Crow su visiškai bereikalinga įvadine scena, užguitas kalvis, buvęs vergas RZA, į pabaigą nei iš šio nei iš to tampantis Jax'u iš Mortal Kombat ir neįtikimai greit - pagrindiniu keršytoju, visi tie angliškai nusišnekantys Kinai su perukais, remiksuotas repas prie martial arts kovų scenų, na nieks čia man nesižiūri normaliai. Daugiau tūsas kūrėjams, nei kokia nors išliekamoji vertė. Didelė, stambi, riebaluota beskonybė ir tiek, tačiau priėmęs visą tą kvailystę, vistiek gali smagiai išsėdėt iki galo ir dar pasimėgaut pabaigos titrais, su besimaivančiais aktoriais. Taigi sakyčiau toks labai prieštaringas filmas, suprasiu visus kam jis patiks ir visus kas jo nekęs, nes pats net nežinau kaip jaučiuosi. Nebūčiau linkęs rekomenduoti: kažko labai daug norėta ir nedadaryta, o kas padaryta, padaryta gana kvailokai ir pro šalį. Subtiliaiu ir preciziškiau kažkaip reikėtų, vyrai.
Esu jau minėjęs turbūt, kad vilkolakiai - nėra mano mylimiausia tema. Šito filmo dvd turbūt kokius du metus gulėjo mano spintelėj ir laukė savo laiko, vakar užsimetu vieną filmą - šneka tailandietiškai ir nėra titrų. Susinervinau, užsimetu kitą - ispaniškai ir nėra titrų. Spjoviau į naujus filmus, atsisukau į spintelę, o ten mane žvilgsniu kviečia vilkas -Nicholsonas. Kažkaip cheesy atrodo man tas viršelis, gal dėl to ir delsiau tiek laiko, bet iš tikro ta lengva šypsenėlė bežiūrint pasirodė tik porą kart, o filmas pats savaime yra tikrai geras.
Kiek suprantu čia yra Wolfman remeikas? imdb apie tai nerašo, bet rodos video game nerd'as yra minėjęs? Gal Satanaitis atsakys? :)
Anyway tie seni nespalvoti filmai irgi ne mano sfera, tad originalo kolkas esu nematęs ir lygint negaliu, todėl '94-ųjų Wolf man kolkas - unikali patirtis. Pamenu ir per teliką jis jau rodytas turbūt ne kartą, bet kažkaip visada atgrasė mane tas Nicholsonas, Pfeifer... Kažkaip per daug sūrio kaip A klasei atrodė. Dabar džiaugiuos, kad pagaliau perlipau savo snobizmus.
Wolf kupinas gražių Niu Jorko vaizdų, labai patiko toks horror klasikos pojūtis: gražuolė ir pabaisa, meilė, kuriai keroti nelemta ir panašiai. Tų puskvailių momentų sunkoka išvengti kai rodai plaukuotą žmogų, virstantį į vilką, bet labai gerai įvestas žmogiškasis žvėries aspektas. Turiu omeny, kad jis ne tik uosto šiknas ir šlapinasi žymėdamas savo teritoriją, bet naujasias galias pasitelkia žmogiškam konkuravimui - karjerai, tarpusavio santykių aiškinimuisi ir t.t. Filmo eigoje išryškėja ir antiherojus, pradžioje atrodęs, kaip nekaltas, grėsmės nekeliantis kolega vėliau išgryninamas kaip tikras šiknius ir pagrindinis antagonistas. Kulminacijoje tai veda prie aršios dviejų galingų vyrų dvikovos, bet pagrindinė jėga čia turbūt visgi - visų trokštama moteris.
Smagu žiūrėt kaip Nicholsonas vaiposi, nors nevadinčiau savęs didžiausiu jo fanu. Kažkaip kai jis būna filme, atrodo, kad jis pavogia visą šou. Tokia jau charizmatiška asmenybė, kad net per ekraną švyti, įtraukia ir suvalgo. Tai gal ir nereikėjo jam per daug stengtis suvaidint tokį sužverėjusį laimėtoją. Bet koks kitas aktorius būtų jo vietoje ir jau turėtume visai kitą filmą. Tad nusiteikit - čia Nicholsono triumfas ir kai su tuo susitaikai, - tikrai geras reginys gaunasi. Pfeifer įveda slaptą erotikos klodą, nors jokios nuogybės deja taip ir neišvysime.
Daugelis turbūt matėt šitą filmą per kokias nors TV kalėdas, tad daugiau nežinau ar verta ir pasakoti. Būtų idomu sužinoti, kaip kiti siaubo mėgėjai į jį reaguoja. Man tai įspūdingas filmas vilkolakių tema, bet ne visai toks, kokį mėgčiau matyti. Paprasta, bet vykusi klasika. Ir nebijokit juokingo viršelio.
Užimtą savaitgaliuką turėjau, tik vieną filmą spėjau pažiūrėt, bet užtat kokį gerą. Sėdžiu dabar prie kompiuterio su alaus skarbonke ir kažkaip visai nenoriu daug apie jį rašyti. Tai be abejo labai populiarus reikalas, Briusas Willis, visa kita, tad daugelis turbūt žinote ir apie ką čia ir kas čia maždaug yra (o jei nežinot - tik įdomiau), nėr daug prasmės pasakoti ar dėstyti savo įspudžius, apart to, kad pasakyt - man labai patiko, tad gal tik trumpai.
Gaivalingas ir auksu žibantis sci-fi boevykas, kokių dabar labai trūksta. Kažkas kas tikrai kvepia senais gerais kultiniais filmais, su kuriais nuolat lyginame šiandien išeinantį dišovą šlamštą. Labiausiai gal priminė Laiko policininką su Van Damu, bent idėja kažkuo užneša. Idomus, intriguojantis, žostkas, žiaurus, nesiseilėjantis ir į mažamečių reitingą netaikantis protingas ateities nuotykis. Kelionės laiku su savo paradoksais taip turbina vaizduotę, o kai gerai padaryta.... mmm-mmmm!
Nematau reikalo prie nieko kabintis, tikrai senokai turėjau tokį kokybišką seansą brangaus fantastinio veiksmo. Kaip klizma išganinga po visokių Total Recall remeikų ir po dviejų minučių pasimirštančių Priest. Tokios produkcijos mes norime iš didžiųjų kino statytojų ir už tokią niekad negaila būtų susimokėti kine. Intelektualus, fantaziją kurstantis, gerai atrodantis trileris, kurį manau mielai pažiūrėsiu dar bent kartą. Toliau neišsiplėčiant - tiesiog pasižiūrėkit, manau vertas labai gero vertinimo tad why not. Nx tik tas dubstepas treilery, ačiū dievui filme nėra jo.
10/10
Šitam buvo sunkoka ir kažkokį atsipindintį "plakatą" surast, tad uždėjau tiesiog pavadinimą iš įvadinio klipuko. Iškart pasakysiu, kad šitas anglų reikalas įprasmino mano užtarnautą išeiginę, vidury savaitės. Tai šviežiai iškeptas mini-serialas, pirmam sezone tik trys serijos, bet kiekviena jų pilnai galėtų būti atskiras pilnametražis filmas, kino teatruose šluojantis babkes, rimtai sakau, čia ant tiek gerai.
Iš esmės tai ir gaunasi kaip trys skirtingi filmai. Trunka viena serija - beveik valandą, kiekviena su kitais aktoriais, kita aplinka ir kita istorija. Jas sieja gal tik tiek, kad iš esmės tai niūrus mūsų kasdienio gyvenimo veidrodis, tik daugiau pateiktas per fantazijos pusę, ką turbūt ir byloja pavadinimas. Mokslinė fantastika ar trileris čia gudriai pasitelktas, kaip socialinė kritika. Realus ar išgalvotas pasaulis savotiškom priemonėm vistiek šneka apie tai, kas mes per padarai. Kas mus žavi, nugali, paperka ar skaudina.
Žiūrint visas tris dalis iškart pasijutau kone blogai užsigalvojęs, kad pats šitas kūrinys ir tas faktas, kad aš jį žiūriu - tik neatskiriamas dėmuo visko kas čia svarstoma ar kritikuojama, pagaliau galima taip susitapatinti, kad visas kasdienybės spektaklis apie save primena ir prislegia. Aš, kaip tie pasimetę veikėjai ekrane, taip pat tamsoje su ausynėm varvinu akis į tą pačią mediją, su kuria kasdieną praktiškai intymiai santykiaujame ir net nesukame sau galvos dėl to, kas tikra, o kas jau nelabai. Paprastai nemėgstu pigių seilėjimusi kur sakoma "išjunk televizorių ir eik į lauką", bet čia viskas daug sudėtingiau ir tikrai stipru. Be nuspėjamų išvadų, visada su atvirom galimybėm.
Pirma istorija - be sci-fi. Ji pasakoja apie tai, kaip pagrobiama britanijos princesė. Mainais į jos gyvybę pagrobėjai nori tik vieno, - kad Anglijos ministras pirmininkas, gyvam eteryje, žiūrint visai šaliai... papistų kiaulę. Pirmas įspūdis galvytėje suprocessinus tokia idėja sukelia juoką, tačiau čia viskas nutapoma labai realiom spalvom ir komedija tampa šlykščia, nemalonia, gilius žmogiškumo ir visuomenės klausimus, už nervų galiukų tampančia, istorija. Gal kiek ir aštrus paveikslas, bet manau labai sveika. Efektingas trileris.
Antra istorija vyksta sunkiai apibrėžiamoj erdvėj, kuri turbūt veikia geriau, jei iškart priimame ją, kaip alegoriją, kažkokią perkeltinę vaizdinę priemonę, o ne kaip pilnai nuo a iki z įsteigiamą naują pasaulį. Tačiau kiek pagalvojus, - turbūt dauguma tikrai gerų ir laiko patikrintų sci-fi filmų, būtent tokie.
Pačiu pirmuoju potyriu man kažkas šaukia apie mūsų gyvenimėlius ekonominių procesų gniaužtuose. Kasdienybės, bukinančio darbo konfliktas su saviraiška ir begaliniu jos troškimu. Noru būti 'kažkuo', tarp bliaunančių avių bandos, tačiau tuo pat metu suprantant, kad be tos pedalus minančios ir į ekranus žiūrinčios avių bandos, nebūtų ir to 'kažko'.
Ar mūsų gyvenimai tikrai tokie jau unikalūs ir ypatingi, ir jei taip, kas būtent juos tokiais padaro? Gal visi mes kvėpuodami tuo pačiu mėšlu išgyvename sąlyginai panašius patyrimus? Ar noras rytoj gyventi geriau ir to noro užturbintas dar gilesnis murkdymasis kasdienybės šūde yra smerktinas?
Liūdna ir baisi vizija, o dar baisiau supratus, kad nelabai čia daug ir tos fantastikos.
Paskutinė serija daugiau knaisioja žmonių tarpusavio santykius. Melą, meilę, pavydą ir t.t. Fantastinis ir esminis elementas čia - mažas atrminties čipas įsiūnamas mums į galvas, kad nieko nepamirštume. Jei ką pamiršai - peržiūri, kaip youtube vaizdelį, taip pat labai patogu parodyti draugams, ką patyrei, daug 'tikriau' negu papasakoti. Kiek kartu prisigėrėte taip, kad nieko neatsimenate? Tai irgi nebe bėda, ryte pachmelna galva, galite viską peržiūrėti. Tik iškyla stambi abejonė, kad tai ką matote - jums patiks. Ir šis įrenginys padeda žmonėm matyi daugiau, nei jie matytų šiaip ir daugiau nei jie norėtų. Mūsų smegenys turi savybę nemalonius atsiminimus ilgaainiui užglaistyti, o su šituo aparačiuku, - nieko nebepaneigsi. Įdomi įdėja su įdomiai besiklostančiais įvykiais.
Viena serija geresnė už kitą. Gaila, kad jų tėra tik trys kolkas, tačiau matau, kad jau kuriamas antras sezonas. Tikrai nepražiopsosiu. Tai Prieblandos zona ir Pasakaitės iš rūsio, kurios papurto mus kaip pati geriausia kino drama. Ne šiaip kokios siaubo istorėjėlės, bet intelektuali fikcija, aktuali kiekvienam šiandien mūsų visuomenėje gyvenančiam žmogui. Ar kiekvienam įkandama - čia jau jūs man pasakykit, bet pamėginti rekomenduoju nė nemirktelėjus. Gal net mažesnėm dozėm, nes vienu prisėdimu sukišęs šitą trigubą buterbrodą jaučiuosi nuo to pakratymo kiek apspangęs. Ko gero must-see.
Belekiek laiko tempiau pažiūrėti šitą seną (1976) Romero filmą, keletas metų tai tikrai. Štai atėjo diena, išaušo laikas ir pagaliau susiruošiau susipažinti su Martynu - vampyru. Visas idomumas tame, kad iš tikro jis visai ne vampyras, veikiau traumuotas paauglys, įstumtas į tikėjimą, kad toks yra, tačiau būtent dėl to ir atsiranda visas šito filmo cinkelis. Ar tikras vampyras būtų mažiau tikras jei mes juo netikėtume? Ir ar labai skiriasi paprastas žudikas nuo antgamintės butybės, vien dėl to, kad jo nedegina kryžius ar česnakas?
Labai idomių minčių moderniam horrorui užkabino zombių tėtė. Martyną įsivaizdavau kaip galingą bičą. Pasirodo jisai daugiau toks Džoni Depiškos išvaizdos sūsna, tačiau žavi tas jo stiklinis žvilgsnis, traukia akį pamėkliškas snukelis, tenka pripažinti, kad jis - įsimintinas personažas.
Taip pat pats filmas nėra labai uždegantis, tiesą sakant šiek tiek net ėmė miegelis ir laukiau kol baigsis vienas ar kitas epizodas, tačiau taip dažnai man būna su senesniais filmais: bežiūrint gal ir neatrodo puiki pramoga, tačiau jau pažiūrėjus atpildo jausmas nuostabus. Turbūt tiesiog kitų laikų žmogui kitaip ir žiūrisi kito laiko kūrinys, tad nėra čia daug kuo stebėtis.
Dar kažkaip geraja prasme kliuvo tai, kad iš pažiūros visai negražios moteriškės parodytos kažkaip erotiškai. Papas, nuoga pėda šen bei ten ir atsiranda kažkoks malonus erotinis atspalvis, meistriška subtilybė pukiai deranti su tamsiom siaubo išmonėm. Žudynėmis dabar jau niekuo nenustebinsi, bet užtat galėtų remeikų gamintojai šiame amžiuje pasimokyti originalių įdėjų iš tokių filmų kaip Martin. Senas horroras su idėja, kur idėja pasilieka aukščiau už galutinį produktą. Bendrai pasvėrus, geras old skūlas.
Ačiū tiems kas parekomendavo, puikiai suėjo šitą tamsią sekmadienio popietę niūrus, košmariškas airių/jk produktas. Kaip viena draugė parašė feisbuke - 'šiandien temsta nuo pat ryto'. Tokia niūri diena, tikrai atrodo šviesos vos pora valandų ir tos blausios kaip mirštanti žvakė, tikras ruduo. Toks ir filmas šitas tamsus, liūdnas ir baugus, negeras sapnas.
Priminė jis man kažką tokio kaip Heartless sumaišius su The Brood ir pridėjus sapno efektą. Tie kapišonuoti UK gengai jau tampa kaip savotiškas, atskiras "blogietis", atskira pabaisų rasė siaubo filmų istorijoje ir nauji filmai toliau gerai plėtoja šitą temą. Kas jie? Demonai? Išsigimėliai? Nelabai aišku, bet jie simbolizuoja ir neša blogį ir tas jų įvaizdis man patinka. Citadel grėsmė dėvi gobtuvą.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas, - jaunas tėtis, sergantis agorafobija. Rodos niekad nemačiau šios ligos atvaizduotos kine, bet vaizdelis ne koks. Net patys paprasčiausi dalykai, tokie kaip nueiti iki autobuso stotelės, jam yra pati sunkiausia užduotis. Kartu jaučiame tą paniką, dusimą, įtampa niekad neslūgsta. Plius jau minėjau įjungtas toks dream mode, įmaišyta kažkiek siurrealizmo, tikram gyvenime jokiais būdais negalėtų būti tokių dalykų, tad kai tai supranti, žiūrisi visai kitaip. Negali pabėgti, negali kovoti, graudu.
Filmas tamsėja, tamsėja, link pabaigos tie siurrealistiniai pezalai gal jau pradeda šiek tiek erzinti, bet tas suirzimas netrunka daugiau kaip dvi minutes, visa kita - puikiausias slegiantis gėris, kelionė kartu su personažu, jo kovoje su baimėm ir regis be jokio reikalo jo pečius užgulusiu blogiu. Geras filmas, ne toks gražus kaip Heartless, bet tikrai alsuoja panašia dvasia, o ir šiaip europinė atmosfera ta valdo. Jei nebijot kiek nerealistinio, blogus sapnus primenančio miegamojo rajono horroro - čia puikiausias pasirinkimas toki sušikta lapkričio sekmadieni.
Da viens visai smagus, mažesnio biudžeto anglų filmukas, šį kart iš Londono nukeliantis mus į atokų šiaurės anglijos užkampį. Pagyvenusi pora su keletu socialinių problemų turinčių jaunuolių atvyksta į kaimą užsiimti kažkokiu geresnio elgesio projektu, tačiau pasirodo visas kaimelis yra psychai, kažkas panašaus į šitą. Čia baro savininkas laiks nuo laiko surengia "šou", kur visi susirinkę kaimiečiai gali paspoksoti į tikrą egzekuciją.
Nors parašyta, kad tai siaubo komedija, didelio juoko filmas nekelia, nebent tokį nerimtą juokutį. Matyt nesistengta, kad jis būtų labai juokingas, bet veikiau taip gavosi kūrėjams, dėl nedidelio biudžeto ar panašiai. Logikos čia nėra, siužetas ir veiksmai ne protingi, bet ne tame visai čia reikalas. Čia toks filmas, kaip tūsas, kuris smagus tik kūrėjams ir užkietėjusiems horror mylėtojams, kurie supranta, kad ne viskas tobula, bet yra pilnai patenkinti kai mato prikolnas žudynes. Normalūs žmonės to nesupras, bet žiūrėdamas, po ilgo laiko, net prisiminiau šedevrą Killers.
Ne kaip atrodo kai anglai bando vaizduoti amerikonų redneckus. Neturi jie to gamtovaizdžio, ne ta kultūra, ne kas ir gaunasi. Tokia nešmaikšti parodija. Tai čia pagrindinis minusas. Siužetiniai klijai kaip sakiau ir nestiprūs, bet viską gelbėja daugiau mažiau simpatingi pagrindiniai personažai ir savotiškas nerūpestingumas. Tikrai ne visiems filmukas, bet aš mėgčiau tokiam pavaidinti. Bent jau kažkas savotiško ir mielo tai tikrai, o iš klaidų mokytis galima.
Viską Prisiminti su Arnoldu Švarcnegeriu yra kultas, klasika ir šiaip šventas reikalas. To kas veikia, taisyti nereikia, todėl pasigirdus kalboms apie šį perstatymą, dažnas iškart jį nurašė į šuns dienas. Taip nutinka su kone kiekvienu remeiku, kurie tokie populiarūs šiais laikais, tačiau nebūtinai jie visi būna blogi. Kai kurie atiduoda atitinkamą duoklę originalui, kiti jį visiškai perkuria, koks itin geras gal net perspjauna, nors tai nutinka retai, bet faktas, kad ne visada būna taip tragiškai blogai, kaip skeptikai paišo dar nė filmo nematę. Su ta pakilia gaidele ir ryžausi prisiminti vaikystės šedevrą... gal nebus taip blogai...
Treileris smarkiai smirdėjo šūdais, į plakatą net dabar rašydamas negaliu žiūrėt, bet vistiek tikėjausi kažko nors dalele teisingo, ar įspūdingo. Juk naujos technologijos, brangūs efektai, nors pramoga turėtų būti šiokia tokia, ne?
Filmas primena ne brangų, naujovišką remeiką, o veikiau kliedesius stipriai sintetiniais narkotikais apsvaiginto žmogaus, bandančio prisiminti originalų filmą, aiškiai šnekančio apie kažkokį visai kitą filmą, bet iš baimės nusišnekėti įmetančio tam tikrų detalių iš originalo. Nors siužetinės gairės neva atkartotos, iš tikro abu Total Recall turi labai mažai bendro.
Filmas galėtų puikiausiai vadintis kaip nors kitaip, tarkime Neįtikėtini Collino Farelio ir jo ūsiukų nuotykiai žemės centre ir jo kokybė tikrai nė kiek nenukentėtų (jei manyti, kad šioje vietoje yra kam nukentėti.) O taip pat būtų galima išvengti daugybės užkietėjusių fanų kritikos strėlių ir beprasmiškų palyginimų apskritai. Aišku niekinti šventą vardą visada yra rimta priežastis, beveik visada ta priežastis - pinigai. Tokie rinkos dėsniai, visi nori skaniau valgyt, šioje vietoje kūrėjų ir nekaltinsiu, BET.
Su tokiu biudžetu ir tokiais užmojais galima pastatyi bent jau pusėtiną reginį. Ne kartą mačiau kaip tai padaroma ir puikiai žinau, kad tai įmanoma. Tad kodėl net iš šitos pusėtinos idejos reikėjo padaryti totalų mėšlą? Pasiteisinimo nėra jokio. Matyt kūrėjams nelabai rūpėjo, rodosi, kad jie labai skubėjo greičiau užbaigti šitą filmą iki deadlaino, tep lep, su neDArašytu scenarijum, nebaigtais "processinti" efektais, ir t.t. Režisierius dirbo su ketvirtuoju Kietu riešutėliu, visai geras beovykas, tad tikėčiausi nors kokio kvapą pristabdančio actiono, tačiau turime tik miegą keliančią makalynę, su neišpildytom idėjom, sumautais konceptais, prasta išvaizda ir vaidinti nemokančiomis aktorėmis, nesugadinamomis šukuosenomis.
Čia toks esminis pasipiktinimas, nes nors ir labai noriu tiesiog išpilti bačką pamazgų ant šito niekalo, vistiek reikėtų kažkaip savo nuomonę pagrįsti, tad gal reiktų grybštelti ir šiek tiek smulkmenų. Pirmiausia tai 'šviesos linijų' efektai. Žinot kai filmuojamas ryškus šviesos šaltinis nukreiptas į kamerą jis ant ekrano sudaro tokią savotišką šviesos blyksnio liniją. Tai va, šitam filme tokią pamatysite bent kas dešimt sekundžių, nemeluoju. Jausmas panašus kaip žiūrint Lietuvišką tragediją Stiklainis uogienės, kur pusę filmo mum rodoma tik pusė ekrano, dėl to jausmas lyg stebėtum kitų žmonių gyvenimus, kaip iškrypėlis, besimasturbuojantis iš už kampo.
Po to aišku visa krūva sci-fi nesamonių. Net man, nieko apie fiziką neišmanančiam žmogui, aišku, kad tas tunelis per žemės centrą, atrodytų švelniai tariant... kitaip. Dabar ne tik, kad ten nesijaučia, nei greičio, nei jėgos, nei kažkokių ekstremalių temperatūrų pokyčių, o gi veikėjai dar ir drįsta išlipti ant to lifto stogo ir pasimušti. Robotų invazija - penkiasdešimt skardinių, kurias nušauti lengviau nei žmogų. Įmagnetinti dvipusiai greitkeliai, kuriais lekianti mašina, galėtų lėkti ir paprasta gatve. Neskoningi kabantys miestai, kaip kava apipiltas anime komiksas belekaip pakabintas virš senojo Londono. Į ranką įsiūvami mobiliakai, kuriais gali naudotis tik radęs gabalą stiklo ir stebint pusei gatvės. Na tokių smulkmenų galima daug iškrapštyt nuosekliai analizuojant ir aš paprastai tokių dalykų nepastebiu, nesuprantu arba bent jau stengiuos prie jų nekibti.
Filmas vėl padarytas vaikams, nė lašo kraujo, nė žiupsnelio taip reikalingo smurto. Kai pirmą kart žiūrėjau Total Recall su Švarcnegeriu, mama pamatė tą sceną, kur jis prisidengia praeiviu, kaip skydu nuo kulkų ir toliau man žiūrėti uždraudė. Tada buvo ganėtinai liūdna, tačiau dabar visada man šypseną sukelia tas atsiminimas. Aišku tada filmą žiūrėjau dar daug kartų ir dabar jis visai nebeatrodo toks žiaurus, tačiau turiu pripažinti, kad Verhoevenas smurta nutapo kažkaip itin riebiai. Prisiminkite kaip žostka buvo rūgštis išpilta ant žmogaus Robocope arba visos tos nutrauktos galūnės Starship trooperiuose. Čia - geriausiu atveju sutrenkta galvytė, net makiažas nenubėga, tuo tarpu kai vaizduojant tokį veiksmą, ten būtų tikrų tikriausia mėsmalė.
Tarkime visą tai nesvarbu, žiūrėkime į filmą kaip į Transformerius, besmegenę pramogą, puotą primityviausiams jutimams, tačiau net šis paskutinis šiaudas nieko negelbsti. Pramogos nėra jokios, veiksmas chaotiškas, labai sunku suprasti kas vyksta, dėl to labiausiai kalti 100% sintetiniai kompiuteriniai efektai, elementarus skaitmeninis balaganas. Jau ne tas žodis, kad sunku įsijausti į veikėjo situaciją, kai per skaitmeninę trydą tau sunku apskritai suvokti kas vyksta ekrane. Iš pradžių tai siutina, vėliau kelia juoka, po to tiesiog ima neberūpėti ir užsimanai miego, lauki kol šita nesamonė pasibaigs. Garso efektai - ne ką geresni, kažkoks dubstepas, skaitmeniniai trūkčiojimai ir robotų perdimas, - dažnas atvejis bloguose šiuolaikiniuose fantastiniuose filmuose.
Kas lieka iš viso to? Nieko, nulis. Šis filmas neturi savyje nieko gero, nieko originalaus, nieko veikiančio ir nieko verto dėmesio. Negana to, kad pats iš savęs jis nieko mum padovanoti neturi, jis dar drįsta vadintis klasikinio Viską prisiminti vardu. Dėl to, blogiau už šūdą, kuris pats iš savęs nesukelia jokių emocijų, jis tampa dar blogesniu šūdu, manančiu, kad yra geresnis už kitus šūdus. Tai toks niekingas šūdinas mėšlo padaras, šikantis ant altoriaus ir už tai dar susirenkantis krūvą pinigų. Labai rimta priežastis kodėl į perstatymus investuoti nederėtų, tuomet jie nesukeltų tokio ažiotažo ir negaišintų mūsų laiko, negadintų nervų. Galu gale, kaip Farelio dramatiški ūsiukai galėtų, kada atstoti Švarcnegerio "Consider that a divorce"?
Labai seniai kažkokį filmą buvau taip įvertinęs, bet - kuolas. :(
Jei netyčia užvalgėte šūdo ir norisi šlykštų skonį nuplauti kažkuo kokybišku, tai čia jau galite pasitelkti The Pact. Kodėl toks pavadinimas - nesupratau, bet gal ir nelabai svarbu. Neišsišokantis, labai savo vietoj filmukas, tačiau tikrai geras, prikaustantis ir įbauginantis.
Subtilus ambientinis soundtrekas, geras fantastikos ir realybės siaubo mišinys užgniaužia kvapą ir ne vieną siaubo filmą mačiusiam žiūrovui.
Nesu detektyvų advokatas, filmas gaunasi toks didelis mįslės sprendimas, tačiau čia jis ne nervina, o kaiptik - tinka. Sudaroma būtent tai, kas filmų apibūdinimuose dažnai vadinama "mistery".
Ir kai tai tikrai veikia - mum rūpi. Man patinka veikėjai, man gera į juos žiūrėti (pagrindinio vaidmens atlikėja visai graži, o vaidina ir senai matytas Casper van Dien iš Starship troopers!), man baugi nežinia ir kraupūs gąsdinimai. Įtampa neapleidžia, paslaptis neaiški iki pat pabaigos, o labiausiai čia pasitarnauja tas skoningas subtilumas. Ne per daug, ne per smarkiai, visko būtent tiek kiek reikia. Tamsus, šiurpokas, paprastas ir geras siaubo filmas. Amerikoniškas, baisus, tačiau ne per daug baisus vaiduoklinis seansas. Pats tas niūriam lapkričio sekmadienio vakarui.
Praėjo vėlynės, helouvinas ir visi šventi. Tokiam tamsiam, priešžieminiam metų laikui siaubo filmai itin gerai limpa.
Kolkas turbūt turim ir stipriausią kandidatą į blogiausius metų filmus - Šypsenytė. Koncepcija sakyčiau drasiai idiotiška, tačiau vistiek patraukė mane savo išvaizda, nežinau kas labiausiai čia kaltas: ar plakatas ar youtube rekomenduotas treileris (kurio nežiūrėjau) ar vien tas minimalizmas - pavadinti ir paremti filmą štai taip --> ":)". Gal ir creepy idėja būtų kokiam geram slasheriui, tačiau čia situacija deja kitokia.
Tai siaubo filmas apie blogį sklandantį internete, patiekiamas ne rimtu tonu, kaip pvz. kai kuriuose Japonų siaubo filmuose, tačiau kaip tokią amerikonišką urban-legend siaubo pasakėlę, kaip Bitininkas ar bloody Mary. Veikia taip: prisijungi prie video chato su nepažįstamuoju, sugalvoji, kad norėtum pažiūrėti kaip jis miršta, tris kart parašai 'I did it fur the lulz', aukai už nugaros atsiranda šitas žudikas-šypsenėlė ir perrėžia jam gerklę. Kvaila? Žinoma. Tačiau su tam tikru komišku priėjimu gal būtų galima buvę visai nieko absurduką išraityt.
Sakau tonas ne rimtas, o komiškumo trūksta. Sunkoka paaiškinti tokią prieštarą, bet filmas ir pats toks yra - labai sau prieštaraujantis. Tarsi kūrėjai ir suprato, kad siužetas, idėja, istorija ir veiksmas yra visiškai nesamoningi, bet vistiek bandė pateikti tai kaip rimtą filmą. Kiek galima rimtai pasakyti 'I did it for the lulz' ir teigti, kad nuo to mirs žmogus? Patys pagalvokit. Čia gal kaip apipersti kokią ramunėlę pievoj ir tikėtis, kad drūgio efektas sukels zombių apokalipsę. Tačiau, o tu dievuli, veikėjai bando ir bando ir bando mus įtikinti. Gaunasi ne kas... Liūdniausia, kad juodinami realiai egzistuojantys interneto kanalai, be skrupulų švaistomasi 4chan ar anonymous terminais. Taip, mes žinom - ten žudikų, psichopatų, bei nesuprastų, mielų berniukų su emo šukuosenytėm irštva! Normalių žmonių internete nėra.
Pagrindinė veikėja tokia nesimpatinga pusprotė debilė, įtiki į tą mistiško žudiko personažą ir visą filmą dėl to isterikuoja. Bendras siužeto ir visų veikėjų poelgių bei dialogų paveikslas toks tragiškai apgailėtinas, kad pačius filmo kūrėjus tapatini su tai veikėjais. Galima pamanyti, kad jie -iš tiesų- yra tokie idiotai, kad tiki jog jų, gal ir nerimtai, pavaizduoti dalykėliai galėtų įvykti. Labai sunku nupasakoti kaip blogai čia viskas yra, lengviau turbūt pasižiūrėti pačiam, jei galvojate, kad turit stiprius kiaušus. Vienintelis dėmesį išlaiko turbūt tas dėstytojas, kartais debiliškai pafilosofuojantis 'į temą'. Visa kita, apgaulingi iššokantys scaresai (oi čia tik mano beprotė kambariokė), visiškai galo su galu nerišantys isteriški dialogai ir facepalmą sukeliantys pseudofilosofiniai pezalai apie interneto reikšmę.
O bendrai tai nežinau kaip reiktų labotomizuoti, kad ir patį kvailiausią amerikoną, kad jam šis filmas nepasirodytų išjuoktinas. Ką tikrai galima pripažinti, tai, kad filmas tikrai stiprus tarp blogų filmų. Tad jei norit su chebra ir alum pasivaipyti iš siaubo filmų arba šiaip pamatyti, kaip daryti tikrai negalima - visai rekomenduoju ":)". Kitu atveju tai mažu mažiausiai šventvagiška gaišti savo laiką tokiom peržiūrom, nebent aišku FOR THE LULZ. Nežinau ar tai paaiškina sąlyginai didelę jo sėkmę. Geriau paskaityti va kokią recenzija debilo, kuris neturi ką geriau su savo gyvenimu daryti, kaip tik žiūrėti filmus kaip šis, o paskui juos aprašinėti.
.jpg)
Senesnės versijos su Stallone matyti neteko, tad su šituo komiksų veikėju man čia - šviežia pažintis. Treileris pasirodė lievas (muzonas tragiškas), po tokio tikrai atrodo bus ne kas, bet filmas tai šauniai sukaltas, atsiliepimai internete nemeluoja. Gaila, kad šito kine pasižiūrėti nesugebėjau, būtų buvę įspūdinga 3D. Dredd, tai tamsus, žostkas, berniukiškas actionas, toks kur žino, kad konceptualiai yra tūpas, bet gerbia subžanrą, todėl pateikia viska su maksimaliai įmanomu kietumu.
Troma, troma, troma... ką gi apie tave dar papasakoti. Kas kart kai pažiūriu kokį Tromos filmą, nebežinau ką naujo pridurti, kas kart taip panašu ir kas kartą taip pat gerai. Žiūrėjom su draugu ir alum, tai nutarėm, kad turbūt reiktų parašyt vieną gerą straipsniuką apie tai kaip ten viskas yra ir likusius kartus tiesiog dėti nuorodą į jį :) Na tai čia tas pats: ta pati klasikinė Troma, paties viršininko Kaufmano režisuota '86-ų klasika ir pasididžiavimas.
