☠ Horror / Sci-fi / Exploitation / Weird / Gore / Etc ☠

2018/02/18

RAW

Elitinis Europietiškas ekstrymas, kokio seniai neteko regėti. Daugiau subtilus ir ne taip aštriai kalantis, kaip koks Martyrs ar Inside, tačiau nors ir alia drama, - netoli tos pačios estetikos. Kai reikia jis elegantiškas ir skoningas, bet kai kanda tai jau kanda skaudžiai (lol). Sąmoningai nenoriu aptarinėti siužeto detalių, tad labai trumpai visiems parekomenduosiu, tik su mažyte pastaba, kad gal nereiktų žiūrėti su maistu. Čia ir taip patiekalas pagardintas geru groteskišku humoru ir akys jį kaip mat suryja.

Sunku ir sugalvoti prie ko prikibti, daugmaž viskas padaryta nepriekaištingai. Ryškiai juntami veikėjai, aplodismentų verta vaidyba, įsimintina vizualika, sunku net patikėti, kad tai pirmasis režisierės pilnametražis kurinys. Kelios palaidesnės vietos gal patrukdė išsikovot šedevro statusą, bet kultas garantuotas be abejonių. Alkis, aistra, kūniškumas, žmogiškumas vs. žvėriškumas ir savos vietos po saule paieška, viskas čia maloniai persipina. Gal pati istorija ir nenuvers kalnų sudrebindama žiurovą, bet seansas tikrai kokybiškas ir vertas dėmesio. Great stuff išalkusiems gero kino siaubiakų bufete.

8/10


2018/02/17

HELLRAISER: JUDGMENT

Laikas liautis buvo prieš kokius keturis filmus jau, bet dabar imu galvoti, kad gal jau net metas remeikui, nes šitie tęsiniai frančizei gero vardo tikrai neneša. Tikėjausi aišku, kad bus blogai, bet galvojau bus bent toks žiūrimas "BTV 1h nakties, su S raide" blogai, o ne šitas laughable straight-to-video mėšlas.
Tikrai šiek tiek smagu buvo žiurėti, vien dėl so bad it's good faktoriaus, tačiau ne rimtu veidu, o tiesą pasakius, man kaip Hellraiserio fanui nuo seno, šiek tiek paslapčia skauda širdutę, žinokite.

Cenobitai plepa tarpusavyje, kaip pigaus lietuviško serialo herojai, kiekvieno aktoriaus povyza šnabžda "pažiūrėkite į mane, aš vaidinu tikrame kino filme". Siužetas apverktinas, matosi, kad režisuoja neprofas (šio filmo režisierius ir scenarijaus autorius realiai yra spec. efektų meistras) o twistą nuspėjome iki jo likus valandai. Dėl supergreito "videoklipo" stiliaus montažo, filmas veikiau žiūrisi kaip Hellraiserio parodija, nei tęsinys, tačiau per daug blyški ir nejuokinga, kad būtų verta gaišti jūsų brangų laiką. Patikėkite manim, aš daug šūdo matęs, nebent norėtumėte patys įsitikinti, kad dugną pasiekti galima ne kartą ir ne du.

2/10


2018/02/10

THE CLOVERFIELD PARADOX

Trečias Cloverfieldas, vėl kaip siurprizas iš niekur nieko ir jau prašom, Netflixe. Dabar veiksmas kosmose, man labai patinka, kad kas kartą vis kitu kampu prieinama prie to kažko. Pradžioje yra truputi šūdinas, pigaus filmo vaibas, dialogai atrodo kiek nenatūralūs, o aktoriai erzina, tačiau kai veiksmas įsivažiuoja ir užkabina, tas lyg ir prapuola. Tuomet jau tikrai įdomu kas čia bus ir nelabai pavyksta nuspėti, bent jau pirmoje filmo pusėje, tad žiūrisi smagiai.

Primesta daug humoro, vietomis atrodo kaip juodoji komedija. Keli veikėjai nužudomi gana groteskiškai originaliai. Finale išvados gal ir ne tokios fainos, kokios galėjo būti ir galingas sci-fi konceptas pasirodo truputi žaislinis, bet visvien kažkaip paglosto širdelę ir neatrodo mėšlas.
Manau, kad jei antras filmas pajudino tą "skirtingo priėjimo" mintį, tai šitas atvėrė tikrą pandoros skrynią. Dabar realiai bet koks filmas gali rutuliotis į Cloverfieldo visatą. Tai labai įdomu, bet yra ir didelė rizika kokybei. Paradox kolkas silpniausias iš trijulės, bet pats savaime tikrai smagus.

7/10


2018/02/08

DARK

Po gana kvailoku pavadinimu, slepiasi Netflixo šedevras iš Vokietijos. Jei reiktų papasakoti trumpai, apibūdinčiau taip: Stranger things ne vaikams. Labai panašios sandaros kūrinys, tačiau jokio mielo humoriuko ir erzinančių vaikučių. Čia šuo pakastas laike ir nors man asmeniškai patinka kiek kitokie žaidimai su laiku, linijinis šokinėjimas, bei paradoksai arba kilpos irgi labai įdomu, ypač jei tai gerai padaryta, kaip kad Dark.

Rodos tai pirmasis Vokiškas filmas prodiusuotas Netflixo, o tai irgi jau pasako daug apie užmojus ir kokybę. Girdėjau, kad yra sudubliuota versija, bet nepatingėkite užsidėti titrus.
Gera muzika, atmosferiškas intro, padeda ilgam įsiminti nuotaiką. Yra ir apie ką pagalvoti, krapštomas žmogiškumas, vertybės. Na ir ką jau kalbėti apie tai, kad įtraukia ir nepaleidžia - tai visada gero serialo ženklas. Tik čia skirtumas tas, kad nenueisit sumuštinio nepaspaudę pauzės, visos detalės yra svarbios.

Apart to, kad viskas čia kaip ir cool, mano asmeniniui skoniui iki dešimtuko netraukia, bet nepaisant to, tikrai primygtinai rekomenduoju pamėginti, tiek sci-fi, tiek detektyvų mėgėjams. Net ir gero horroro čia yra. Ir aišku matau jau Season 2 kepa. Gal net ir nereikalinga šiuo atveju, bet kodėl gi ne!

9/10

2018/01/20

BLADE RUNNER 2049

Niekad nebuvau labai pamišęs dėl originalo, bet žiauriai smagu pagaliau sulaukti tęsinio. Ne reimeiko, ne kažkokios naujos dešimt filmų frančizės ar persipinusios filmų visatos, o paprasčiausio tęsinio, kaip ir turėtų būt, bet dažnai deja nebebūna.
Naujasis Blade Runner gal ir nenustebina kažkokiom naujom filosofinėm įdėjom ar netikėtais siužeto vingiais, bet yra estetiškai tobulas. Vizualine ir garsine prasme tai yra tikras kinematografijos šedevras.

Draugai minėjo, kad trukdo lėtas veiksmas ar tiksliau, veiksmo stoka, tačiau man tas nė kiek netrukdo, atvirkščiai lėtai viniojamos scenos leidžia grožėtis, sugerti į save vaizdus, skęsti atmosferoje, o tai ypač svarbu, kai atmosfera yra tavo kūrinio pamatas. Būtų, manau, buvę labai lengva padaryt dar vieną veiksmo prigrūstą nobrainerį masėms, bet deja tuo keliu nesileista ir vietoj to padarytas normalus meno kūrinys. Toks dėl kurio ir mėgstame žiūrėti filmus, toks kuris primena mums dėl ko mylime šitą žanrą. Nedaug rebuso protui, bet tikra puota jutimams. Norėsiu pamatyti dar kart.

9/10


2018/01/19

BLACK MIRROR [Season 4]

Atrodo dar nebuvo Black Mirror sezono, kuris nebūtų 10/10. Tradicija tęsiasi, tik dabar jau antrą kart Netflixe ir visos šešios serijos iškart, plius, rodos serialas pagaliau įgyja vis daugiau pelnyto populiarumo, nors ir keista, kad tai neįvyko ankščiau ir dėl šios priežasties panašu, kad ir biudžetas didesnis. Tai matyti ir iš spec. efektų ir iš to, kad režisuoti imasi ir žymus vardai, pvz Jodie Foster.

Kas su šiuo sezonu kitaip, tai kad atsirado daug daugiau juodo humoro ir grotesko. Gal truputi pradėta kartotis ir persūdoma su tom košmariškom "įkalintos sąmonės" įdėjom, bet apskritai yra toks "Pasakaičių iš rūsio" vaibas, kurio ankščiau nebuvo. Tikiu, kad kai kuriuos aršesnius žiūrovus tai gali atbaidyti, tačiau man patinka skoningi bajeriai, tad aš asmeniškai tikrai nieko prieš.

Iš esmės tai konceptas tas pats: tai tamsiosios mūsų pusės atsiskleidžiančios per technologiją. Galima daug kalbėti apie kiekvieną seriją atskirai, nes kiekviena stovėtų ant kojų ir kaip geras, atskiras filmas, bet gal tiesiog trumpai peržvelgsiu, nes geriau, kaip visada, yra pačiam suskanauti šiuos kokybės ženklu pažymėtus kompiliacijos patiekalus. Taigi toliau bus spoilerių ir jei dar nepažiūrėjote, rekomenduoju liautis skaityti ir tiesiog žiūrėti patiems. Netikiu, kad visiškai nepatiks

USS Calister yra Star Treko parodijos stiliumi padaryta istorija apie gyvenime užguitą programerį, niekšiškai išsiliejantį savo užmodintame žaidime. Pradžioje simpatizuojame su šiuo vyruku iki kol nepamatome jo tikrojo veido. Turbūt spalvingiausia ir linksmiausia serija, nuostabus startas.
Arkangel yra apie čipą įstatomą vaikam, kad tėvai galėtų matyti kur jie yra, bet šioje istorijoje mama prakontroliuoja dukrą ir jai suaugus.
Crocodile pasakoja tragišką žudikės istoriją, kurios pėdsakais seka atsiminimus įrašanti technologija.

Hang The DJ turbūt šviesiausia ir romantiškiausia serija šitam sezone, įnešanti į bedugnę truputį vilties, panašiaip kaip mano praeito sezono favoritas San Junipero. Labai gražiai išviniota.
Metalhead yra tiesiog straight forward slasher siaubiakas, dar kart priminsiantis šiuo metu kariuomenės išradinėjamus robotus, dėl kurių vėliau tikrai nieks nesigailės.
Na, o finalinė Black Museum talpina savyje daug artefaktų iš visų sezonų, bet iš esmės tai yra tik groteskiškesnis, įkalintos sąmonės exploitationas, kokį jau matėme White Christmas.

Taigi truputi šmaikštesnis, bet vis dar turintis šarmo sezonas, man nuostabiai žiūrėjosi visos serijos be išimties. Gal ta nespalvota tik truputi sunkiau, bet ji ir ryškiai trumpesnė už kitas, tad bendram vaizdui nepatrukdė, o gal kaip tik net pagerino. Džiugu, kad serialas pagaliau gauna pelnytą dėmesį, nors aišku dažnai ir iš durnų žmonių, bet tik laiko klausimas buvo kada toks geras ir kokybiškas dalykas taps popsu, tad negalima pykti. Tikiuosi sulauksime dar sezono, nekantriai lauksiu ir katutėmis plosiu pirmoje fanų eilėje, širdyje pasidžaugdamas, kad buvau čia nuo pat pradžių.
It’s hard to imagine a bright future, but we must.

10/10


KILLING OF A SACRED DEER

Kidman, Farelis, tikėjausi nelengvos dramytės ir buvau visai maloniai nustebęs, kai ji praktiškai virto siaubiaku. Gal nuo pat pradžių ausis kiek per daug badanti "eerie" muzika turėjo išduoti.
Keletoje vietų ir nusijuokiau, nors nežinau ar derėjo, gal tai tiesiog aš nesu labai normalus, kad taip reaguoju į gana tamsius įvykius. Šio režisieriaus dar mačiau Lobsterį ir bandžiau žiūrėti Dogtooth, bet deja to neištvėriau. Killing of a sacred deer kolkas iš jo turbūt labiausiai patiko.

Visi personažai nuo pat pradžių elgiasi kažkaip šaltai ir nenatūraliai, gal net antžmogiškai. Tas sudaro tokią nuotaiką, jog tai ką žiūrime, neturėtų būti priimta visiškai tiesiogiai, kaip tiesiog pasakojama istorija, o veikiau, kaip metafora ar spektaklis. Iš dalies gal taip ir yra, paskaitinėjęs sužinau, kad filmas įkvėptas kažkokio antikinio mito.
Tragedija, siaubiakas ir šiek tiek juodos komedijos, nepamirštama "blogiečio" mordytė, all in all nelengvas, bet vertingas ir įsimenantis seansas.

8/10

2017/12/04

HAPPY DEATH DAY

Neįdomi, pasipūtusi, kvaila šlykštaus būdo studentė išgyvena švilpiko dieną, kurios gale visuomet miršta. Jos tikslas, išsiaiškinti, kas ją žudo ir nutraukti užburtą ratą. Deja, niekaip negaliu suprasti iš kur pilnas internetas visai pusėtinų reviewsų, nes man tai vienas blogiausių šiemet matytų dalykų. Tiesą sakant didesnę laiko dalį pražvengėm iš to, koks jis blogas, tad gal kaip komedijos ir nereiktų visai nurašyti, bet filme yra rimta porcija "rimtų" epizodų, leidžiančių suprasti, jog humoras nebuvo tai, kur kūrėjai taikė.

Didžiąją dalį fanų įtariu sudarys vyresni moksleiviai, nes filmas gana akivaizdžiai subuildintas penkiolikmečio protui. Personažai nesimpatiški, aktoriai pervaidina iki apsišikimo, scenarijus daugiau nei nuspėjamas, tačiau filmas net neseka savo paties taisyklių, dėl ko visas premise gaunasi bergždžias ir sunku susidėlioti bet kokią logiką. "Žaidimo" taisyklės ir siužeto posūkiai vingiuoja, kaip tik patogu, veikėjų elgseną tiesiogiai įtakoja tai, kiek "twistų" žiūrovas jau žino. Na tragiškas, įžūlus, neskoningas šūdas, bet kažkokiu keistu būdu, net sugebėjo pakelti subjurusią nuotaiką. Jei nutarsite pasipudrinti juo smegenėles, patarimas, bent jau nedarykite to blaivūs.

3/10


2017/11/23

GEOSTORM

Katastrofų filmai, pastaruoju metu, pasidarė tokie kvaili, kad nieko, be griūvančių miestų vaizdų, spausdami "Play", iš jų ir nebesitikime. Geostorm nėra toks blogas, kaip tikėjausi po treilerių, tačiau toli gražu ne išimtis taisyklei. "Mokslinė logika" tokia, kaip perkėlus visą kosmosą į Vichi vandens parką, tačiau tiesą pasakius, man buvo labai smagu žiūrėti ir nuoširdžiai su žmona prisijuokėme iš visų tų skubotų nesąmonių, dėl to be vargo galima džiaugtis juo, kaip "so-bad-it's-good" produktu.

Žemę darko audros, tad joms suvaldyti sukuriamas kosminių palydovų tinklas, gebantis keisti oro sąlygas apačioje. Šis patenka į negerų žmonių rankas. Jų motyvacija, bei veiksmų sekos logika neaiški, tačiau mum juk terūpi griūvantys miestai. Jų čia yra nemažai, bet šiek tiek mėgautis trukdo super greitas montavimo stilius.
Senesniuose, kad ir kvailuose, katastrofų filmuose destrukcijos scenų būdavo mažiau, bet kai jau ateidavo jų laikas, viskas aplink nuščiūdavo ir žiūrovas, lyg maža skruzdelytė, būdavo paliktas vienas prieš faktą, bejėgiškai stebėti viską griaunančios jėgos siautėjimo.

Čia visko primesta daug, bet dėl trumpos trukmės, ar noro daug apsižioti, viskas sumontuota tokiu "tep lep" stiliumi: "na va, nutiko tai, tada nutinka tai, tada bum nutinka tai, pabaiga", o pačiu disasterio didingumu ir galybe taip ir neleidžiama normaliai pasimėgauti.
Patiko matyti daug pažįstamų veidų, ypač Jim Sturgess iš Heartless, ir kaip jau sakiau, nėra taip blogai, kaip tarkime kokiam San Andreas, tačiau žinokite, kad sėdatės žiūrėti tik efektų prikimštos nesąmonių komedijos ir galbūt smagiai pasijuoksite. Kitaip gali būti sunkoka, ypač į pabaigą.

4/10


WAR FOR THE PLANET OF THE APES

Jau trečiasis iš Beždžionių Planetos prequelių (po Rise ir Dawn) ir vis dar puikiai žiūrisi šitie naujos kartos Apes filmai. Dabar jau ir CGI susitvarkė iki neįtikėtino lygio, šitiek nuotaikų perteikta vien per beždžionių išraiškas ir veiksmas atrodo tikrai neblogai. Įmesta rimtų referencų originalo fanams, tačiau bendrai filmas daugiau žaidžia emocijom ir drama nei yra toks totalinis karas, kaip galima buvo įsivaizduoti. Labai kalama į vienus vartus ir jaučiasi tas toks stūmimas, stengiantis pabrėžti, kurioje pusėje blogiečiai.

Duodamas žiupsnelis atsakymų, tačiau su jais, ateina ir nauji klausimai. Ar atsakymų į juos bus ieškoma būsimuose filmuose nežinau, holivudas dabar stipriai užsiėmęs man visiškai neįdomių "komiksų visatų" kūrimu. Taip pat sunku pasakyti ar tikrai reikia dar filmų, gal jau geras taškas viską užrišti ir naujiems/jauniems fanamas (vėl) jungtis originalą. Iki šiol jo nieks neperspjovė, bet ir neprivalo, o aš kaip ne per seniausiai iškeptas fanas šita dalimi frančizėje likau patenkintas. Puikus laikas peržiūrai namuose.

7/10


2017/11/12

STRANGER THINGS 2

Tiesiog natūralu, kad Netflixe sprogęs Stranger Things be delsimo susilaukė tęsinio. Keistoka net vadinti tai antru sezonu, kai visos serijos pasirodo iškart. Šiuolaikiniai serialai tai lyg naujoji karta filmų, sudalintų segmentais.
Didžiausia problema šiame "sezone" manau buvo pirmtake aukštai užsikelta kertelė. Dabar kūrėjams sunku perspjauti patiems save, o publika visada juk nori, kad būtų tik geryn. Dažnai būna atvirkščiai, na ir šiuo atveju rodos Duffer brotheriams labai kažkuo nustebinti kaip ir nepavyko.

Mėginta įmesti tą sesers konceptą, bet tai nelabai išvystyta, išskyrus tą vieną gražią, bet labai išsiskiriančią seriją Čikagoje. Atrodo keistokai ir iškrenta iš konteksto, nebent aišku prie to dalyko bus grįžtama trečiam sezone.
Drąsiai ir daug besireiškiantys vaikai vėl vaikšto ant nervinimo ribos ir šį kart kelis kart ją jau peržengia. Buvo keleta svetimos gėdos momentų, ko pirmame sezone dar pavyko išvengti. Vėl turėjau niurzgalo dėl monstrų: kompiuteriniai "šunys", kažkokie čiuptuvai, milijardą kart girdėti stock sound efektai, labai skurdi fantazija monstrų dizaino departamente.
Dar vienas riebus minusas toks, kad daug kas labai nuspėjama ir iki skausmo klišiška.

Tačiau nepaisant to, visa kita kokybė išlaikyta ir nors nepralenkia, bent jau tempia iki to paties lygio. Gražūs vaizdai, spalvos, muzika, puikiai atkurta ir romantizuota 84-ų atmosfera, įsimintini ir organiški personažai. Patiko, kad vėl nėra to durno "netikėjimo vaikais" iš suaugusių pusės ir iškart imamasi veiksmų kai šūdas trenkia ventiliatoriui.
Jei bus trečias kartas, o turint omeny populiarumą manau jis tikrai bus, abejoju, kad Dufferiams pavyks dar kart prakišt tą patį, mano nuomone jau reiks pametėti daugiau šviežių įdėjų. Gal padės tai, kad vaikučiai bręsta ir tampa nebe vaikučiais?

7/10


2017/10/07

GERALD'S GAME

Mano močiutė mėgo Kingą. Jos dėka dar visai mažiukas būdamas jau skaičiau "Ruką", "Kapinių pamainą", "Švytėjimą" ir t.t., tame tarpe ir "Džeraldo žaidimą". Įspūdį paliko stiprų ir beveik visas smulkmenas atsiminiau iki dabar, tad buvau maloniai nustebęs sužinojęs, jog pagaliau ekranizuojama ir ši knyga. Šiaip Kingas daug šūdo prirašęs ir dar daugiau šūdinesnių filmų prikurta pagal jo knygas, tačiau čia nors ir ne pati geriausia jo knyga, - drįsčiau sakyti, kad tikrai viena geresnių ir tikslesnių ekranizacijų.
Viskas labai paprasta: pagyvenusi porelė neturi vaikų, jų aistra išblėsus, dėl to jie atvyksta į atokią sodybą gaivinti santykių, pasitelkdami kiek šiurkštesnį seksą. Džeraldas prirakina žmoną prie lovos antrankiais, įkala viagros ir... numiršta.
Rizikingas dalykas tie psichologiniai trileriai, kurių visas veiksmas vyksta vienoje vietoje. Meistriškai neišdirbus ar dirbant su silpnesniais aktoriais susimauti labia lengva, tačiau čia tai padaryta beveik nepriekaištingai. Nė viena akimirka nebuvo nuobodi, vidiniai pokalbiai įtraukia ir padeda veikėjai suktis iš susidariusios situacijos. Su naktimi grįžta ir praeiteis baubai, kurių pagalba paprastas trileriukas įgauna gilesnius istorijos ir estetinius klodus. Knygoje aprašytos detalės iki menkiausių smulkmenų atkartotos nepriekaištingai, o Carla Gugino yra puiki aktorė ir beveik viena puikiausiai neša visa filmą.

Pabaiga kiek drąsesnė nei įprasta šių dienų filmams ir bendras tonas turi tokios unikalios magijos, kurios dauguma šiuolaikinių kūrėjų galbūt vengtų, bijodami būti ne taip suprasti. Filmas ištikimas savo source materialui, dėl to ir unikalią atmosferą pavyko išlaikyti. Man tai asmeniškai yra geras pavyzdys paprasto, bet kruopščiai išskaptuoto horror, kuriam buvimas kukliu netrukdo tapti įsimintinu, rimtu vardu istorijoje. Su džiugesiu pranešu, kad pranoko lūkesčius, loved it.

9/10


2017/09/08

TWIN PEAKS [Season 3]

Kai išgirdau apie idėją gaivinti "Twin peaksą", iškart ją iškoneveikiau ir visai ne dėl to, kad būčiau baisus dviejų pirmų sezonų fanas. Gal net sakyčiau atvirkščiai, skirtingai nei Fire walk with me (kuris man yra 10/10 filmas), "senasis" twin pyksas man atrodo ganėtinai nuobodus šūdelis, taip išlindęs tik per nuostabią muziką ir tai, kad buvo smarkiai kitoks savo laikmečiui, su visom keistenybėm ir psichodeliniais intarpais. Dabar kai viskas taip važiuoja ant nostalgijos ir rodos tiek mažai išeina originalaus turinio, buvau pasipiktinęs, kad rodos ir Lynchas sumanė šokt į tą traukinį ir galvojau, kad jau tikrai nieko gero iš to pusėtino kulto nebebus. Klydau.

Lynchas regis ilgai nieko nedarė, bet dar kartą įrodė, kad yra savotiškas kino genijus. Jei savo laiku Twin pyksas buvo kitoks, dabar, po 25 metų, šiais moderniais post-visko laikais, jis vėl kitoks. Tiek kitoks nuo visko kas įprasta, kad net sunkoka jį rekomenduoti keistenybių dažnai nežiūrintiems žmonėms ir tiek kitoks nuo pirmųjų dviejų sezonų, kad net norisi jį vadinti atskiru dalyku, o ne tęsiniu. Manau net galima be didesnių problemų mėgautis 2017 Twin Pyksu nemačius nieko su juo susijusio iki tol. Siužetinė linija čia tikrai ne pirmos eilės dalykas, o aš visada žiūriu kiną labai emociškai, tad gerai tai jaučiu. Viskas kas buvo negerai ar nuobodu senuosiuose sezonuose išbarstyta ir palikta užmarščiai. Tai kas buvo gerai, čia iškristalizuota ir išgryninta iki tyros tobulybės.

Skirtingai nei dabar vartojimui paruoštiems produktams įprasta, serialas leidžia sau visiškai neskubėti. Net aštuoniolika serijų po valandą! Tai tikrai nemažai ir šiuolaikiniais tempais turbūt būtų galima viską tą patį papasakoti per kokias penkias, tačiau čia tikslas visai ne toks. Tikslas pilnai išgyventi, leisti skęsti ir tuo mėgautis. Tikslas laužti ir tempti gumą iki absurdo ribos. Tikslas užtęsti tylą ir siaubą ir humorą iki kol tampa tiesiog nepatogu. Bet visą tai, tik geriausia prasme, rankomis žmogaus, kuris kuo puikiausiai žino ką daro. Ne dėl to, kad taip būtų, o dėl to, kad šiuo momentu tai yra gėris. Tai ne tik pasakojimas ir reginys, tai patirtis. Tokia, kuriai pasibaigus, norisi kartoti.

Vizualiai nėra tekę matyti nieko panašaus. Nuostabiausias dalykas čia, tai kaip išnaudoti praktiniai specialieji efektai ir maišyti su skaitmeniniais. Visi numanome, kad su tokio tipo produkcija tikrai galima padaryti daugmaž nepriekaištingus efektus, tam, ką čia norima parodyti, tačiau Lynchas nesistengė kažkam įtikti ar pasiekti tam tikrą standartą. Jis darė meną. Ir jam pavyko. Efektai, kuriuos matome "psichodelinėse" scenose yra tokie keisti, išsiskiriantys ir nepatogiai unikalūs, kad sukuria visiškai analogų neturinčią, kraupią atmosferą prilygstančią keisčiausiems sapnams, o jei gerai suprantu Lyncho kūrybą, didelė dalis jos labai atremta į sapnų pasaulį ir jo pajautimą. Bra-vo *demonstratyvūs aplodismentai*.

Grįžta beveik visi pažįstami personažai. Kai kuriuos matyti labai smagu, dėl kitų gal labiau px, bet labai gera, kad visi dar čia. Ir net tie, kurių ne baisiai mėgau čia parodomi pakankamai įdomiai ir prikolnai, kad būtų smagu. Dar patiko išplatėjusi geografija. Iš nubododžių mediena apkaltų kambarių persikeliame ir šokinėjame po visą Ameriką. Taip žiūrėti tikrai įdomiau. Daug daugiau laiko praleidžiame keistose, alternatyviose dimensijose. Tai nebėra trumpi susapnavimai, o veikiau po pusę serijos trunkantys haliucinogeniniai tripai su tokiom vizulkėm, kokių reta ir smarkiuose noizo koncertuose. O palikti neaiškūs siulo galai manęs tikrai neerzina. Twin peaksas niekada nebuvo apie atsakymų radimą.

Vienintelis priekaištas kurį turiu, tai perdėm fetišizuoti muzikiniai intarpai. Taip, muzika visada buvo stipri Twin pykso ir apskritai Lyncho filmų dalis, tačiau čia atliekami muzikiniai "numeriai" po keletos kartų ima atrodyti tuštoku dalyku ir overstajyina savo welcome. Bjauriausias pavyzdys ko gero smarkiai per ilgas Nine Inch Nails video klipas tiesiog įpistas į vidurį serijos. Čia kaip su bajerio kartojimu: pirmą kart juokingą, antrą kart jau nelabai, trečią kart - debilas.
Nepaisant šito - beveik galima vadinti šedevru. Tinkamas jis ne kiekvienam, bet geresnio tęsinio nelabai ir įsivaizduoju. Instant kultas.

9/10


2017/09/02

THE GIRL WITH ALL THE GIFTS

Anglai jau ne pirmą kart parodo, kad moka į zombių žanrą pažiūrėti kitaip. Jie atsakingi ir už 28 days later bėgiojančius "infekuotuosius" ir už zombių parkūrą The Devil's playground, už originalesnes komedijas kaip Shaun of the dead ar Cockneys Vs. Zombies, o taip pat ir krūvelę mažiau vykusių eksperimentų šia tema. Na ir kai jau regis viskas išsunkta iš šito dalyko, štai ir vėl matome, kad šviežio požiūrio niekada nesustabdysi.

Atleiskite, abejoju ar daug parašyčiau apie šį filmą, nors kiek neužsimindamas apie tai, kas jame vyksta. Taigi, postapokaliptinė ateitis, pora mokslininkų ir pora kariškių bando išgyventi ir galimai išgelbėti pasaulį, kompanijoje turėdami ypatingą (tačiau ne vienintelę pasaulyje tokią) mergaitę: grybiena užkrėsto zombio (čia vadinamų the hungries) ir žmogaus hibridą.

Gal skamba nekaip, bet išpildymas geras ir drama aštri, tai patikėkite senu žanro fano žodžiu - tikrai neblogai. Patiko, kad net ir be kosminio biudžeto primontuota neblogų postapokaliptinio miesto vaizdų. Geriausias dalykas be įprastinio zombie-action'o čia tai, kaip kitu kampu pažvelgta į gyvybę ir gyvų dalykų mastymą/veikimą, norint išlikti. Buvo keletas progų stačia galva rauti į pigią, visiems suprantamą dramelę, tačiau pabaigai pasirinktas netikėtas, kraupokas, bet racionaliai tikrai tvirtas ir gerai suvokiamas sprendimas.

Nepaisant kelių silpnokai ar gėdingai atrodančių epizodų, galbūt dėl vaikų vaidybos ar naivesnio režisieriaus sprendimo, tai tikrai vertas dėmesio filmas, kuris įsimins ilgesniam laikui ir, manau, bus daugelio minimas, kaip "kitoks" įrašas zombių žanro istorijoje.

7/10


A CURE FOR WELLNESS

Amerikietiško Skambučio ir kažkurių Karibų Piratų režisieriaus siaubiakas, kurio veiksmas vyksta nuostabiai gražių Šveicarijos kalnų apsuptame SPA centre. Jaunas, ambicingas, tačiau nelabai simpatiškas vadovas iš pinigingos New Yorko firmos, pasiunčiamas čia parsivežti kolegos, kuris panašu visai nenori grįžti.

Pirmai akį pagauna skoningai nufilmuoti gražūs vaizdai ir rodosi bus visai įdomus seansas, tačiau prabėgus trečdaliui filmo progresas sustoja ir pradeda kartotis tas pats per tą patį. Vyksta dalykai, kurie niekada nėra normaliai paaiškinami, o tai kas paaiškinama, nuvedama keistokais keliais ir ne geraja prasme.

Kelis kart nesėkmingai mėginama gąsdinti unguriais, viską gaubianti keista paslaptis ekrane neatrodo tokia jau mistiška ir nenuspėjama, kaip tikriausiai turėjo būti. Galiausiai sustoja ir personažų vystymas, tik mėginama vėl ir vėl pakraupinti žiūrovą nelabai paveikiais pabauginimais ir pašlykštinimais. Regis jau iš nevilties griebiamasi net kankinimų empatijos metodų - dantisto kėdė, force-feedinimas šlykštynėmis... pigu.

Tuomet kai žiūrovui jau stobal neberūpi, rodos mažiau rūpi ir personažams: prasideda nelogiškas žiūrėjimas pro pirštus, totaliai nukertantis ryšius su betkokia sąrišine realybe. Veikėjas, kaip auksinė žuvelė pamiršta, kas įvyko prieš penkias minutes, atleidžia bet kokias nuoskaudas, nes nuolat turi atrodyti sumišęs dėl visko kas čia vyksta (aš gal irgi atrodyčiau aktoriaus vietoje). O škykščiausia man ne tai, kad visiškai nesukontroliuota, kas galėjo gautis neblogas filmas, o ta neva sofistikuota "elegantiška" gotikinio horroro nuotaika, dėl kurios šiais laikais vykstantis veiksmas pradeda atrodyti kaip kažkoks tarpukaris.

Reziumuojant, nelabai matau dėl ko kam nors turėtų patikti šitas filmas. Visi mėgstame gerai papasakotas, paslaptingas baugias istorijas, kuomet paslaptis po biški detektyviškai atsiskleidžia, galiausiai pasirodydama visu savo kraupiu gražumu arba twistu. Čia su visu tuo susimauta ir visos durys, pasirodo, veda į niekur. Personažai nesimpatiški, atmosfera ir muzonas visiškai ne mano skonio. Pabaiga ne šokiruoja, o tiesiog tampa kažkokiu gašliu absurdu. Gal būt filmas ras savo publiką tarp trylikamečių gočių. Man tai nelabai malonu paliko, kad visai nebloga pradžia taip negražiai apgavo.

4/10


2017/07/28

PRISONERS

Įtemptas ir slogus 2013-ųjų detektyvinis trileris, to paties režisieriaus, kuris pastatė Incendies, Arrival ir greit pasirodysiantį Blade Runner 2049. Kaip matote, pakankamai niūrus ir tamsus, kad tinka ir į šitą blogą, jis pasakoja apie dviejų mergaičių pagrobimą ir nenuilstančią tėvų, bei policijos kovą, jų beieškant. Priminė man tuos visų išliaupsintus, trivalandinius, komplikuotus Korėjos detektyvus, kaip I saw the devil, The Wailing ir t.t. Tik skirtumas toks, kad šitas mažiau užpisa. Palyginimui, momentais dar pagavau panašių vaibų kaip Snowtown ar net legendinio Silence of the lambs.

Ką galima pasakyti apie gerą detektyvą, juos reikia žiūrėti pačiam. Noriu tik išskirtinai pabrėžti kaip visada puikią, o čia itin realistišką, Gylenhalo vaidybą. Maladėc bachūras, tačiau visi aktoriai tikrai nepriekaištingai pasirodo. Dvi su pusė valandos gniuždančios (ne)vilties, išnervina ir prikausto tik gerąja prasme. Buvo momentų kai net nusijuokiau iš nemalonią įtampą sekančio nustebimo. Siužeto vingiai įdomūs ir originalūs, bet ne per daug mandri ir užpančioti, tai bonusas filmui, kad kas vyksta gali suprasti net ir toks durnelis, detektyvų-invalidas kaip aš. Vienkartinis seansas, bet labai geras. Kai norisi ilgesnio, rimto filmo.

8/10


2017/07/27

DRIVE

Kur aš buvau šešis metus, nežinau, bet labai džiaugiuosi pagaliau pažiūrėjęs šitą (beveik) tobulą, 80's dvasia alsuojantį, keršto - veiksmo grynuolį. Pasirodė jis 2011-ais, tai dar buvo tik tik prieš pat sprogstant visam tam "new retro" kultūros dalykui, taigi smagu, kad estetika čia išnaudota ne dėl to, kad dabar madinga ir "taip reikia", o dėl tikros meilės jai ir realaus kūrėjų supratimo, kas yra zjbs šitam žanre, kodėl dalykai būdavo, kokie būdavo ir kaip tas gaires tinkamai panaudoti šiais laikais.

Stiliaus čia daugiau nei gudraus siužeto, bet tuštumo jokio nesijaučia. Net ir paprastai išdėstoma istorija nenuvilia, su gerais aktoriais, kvapą gniaužiančiu veiksmu, naiviu romancu, nuostabia muzika ir staiga, netikėtai pažyrančiom aršaus smurto scenom. Pabaigoj pasigedau šiek tiek "fejerverkų" ir ne visą logiką surankiojau pasakojime, tai iki dešimtuko trūksta, bet šiaip tai buvo nuostabus reginys, įsirėšiantis atmintim ilgam, kaip vienas esminių elementų, dabar jau popsu tapusioj, amerikietiškos 80's estetikos atsigavimo kultūroj.

Popsas-ne-popsas, kas liečia kiną, žinokite man px, aš tikrai visada mieliau žiūrėsiu dar vieną kruviną, purviną robokopą, nei eilinę, milijoninę komiksų nesąmonę apie ilgaplaukį su plaktuku, žmogu kojinę su skydu ar moterį-stebuklą. Drive nuostabiai įkūnija jausmą, kurį myliu ir kurio ilgiuosi, bet jo vertė ne tik nostalgijoj. Kerinti kinematografija prirakina, net jei veikėjai ir paprasti, o vystosi lėčiau, nei dabar įprasta. Vaizdai, garsai - atmosfera, tobulam lygy, tai jei dar esi toks žioplelis kaip aš ir nematei, - laukia nuostabi patirtis. Jei matei ir jau žinai ką čia bandau pasakyti, padaryk dar nemačiusiam draugui paslaugą rekomendacija.

9/10


2017/06/14

LIFE

Kol visi lesa ir su šūdais mala Alien: Covenant, visai nedaug laiko pries tai pasirodė kitas, kuklesnis kosminis horroras, - Life. Be galo paprasta, bet puikiausiai veikianti formulė: kosminė stotis, nežemiška gyvybės forma, shit goes down. Be jokių filosofinių užmojų, filmas paprasčiausiai leidžiasi įtempto veiksmo trilerio keliu ir po vieną meta mums siaubingas veikėjų mirtis. Nėra daug nesąmonių (nors keletas tikrai yra), personažai elgiasi gan realistiškai, aktoriai ne iš kelmo spirti (vaidina ir Jake Gyllenhaal).


Pabaiga gal šiek tiek klišinė, kaip siaubiakui, tačiau filmas ir nemėgino būti niekuo kitu, kaip tik smočnu siaubiaku kosmose. Dar patiko tas dalykas, kad erdvė sąlyginai reali / artima: stotis skriejanti aplink žemę ir gyvybės semplas tiesiog iš marso. Nereikia nė jokių ten "MISIJA: AKROPOLIS 3947-ieji..." Dėl to paprastumo viskas tiesiog veikia ir nors stopudovai greit pasimirš, kažkaip daugiau sunkoka rasti prie ko prikibti.

8/10


2017/06/13

LEFTOVERS [Season 3]

Jau rašiau apie pirmuosius du šio serialo sezonus, tad šį kart gal neišsiplėsiu apie trečiąjį, o tiesiog norisi tarti kažkokį išvadų žodį, mat LEFTOVERS, mano dideliam širdies skausmui, baigėsi. Vos aštuonios serijos, paskutiniame sezone, didžiąja dalimi iš „Miracle“ miestelio nukelia mus į egzotiškąją Australiją, kur tarp didmiesčių dangoraižių ir dykūmos tuštybių, mums jau gerai pažįstami ir, rodos, tokie artimi herojai, toliau mėgina susidėlioti kažkokius atsakymus iš aplink vykstančio randominio chaoso.

Tai vienas gražiausių dalykų, koius esu matęs ir tikrai nesinori tikėti, kad jis baigėsi, nors giliai ir žinau, kad taip turbūt geriau ir vietoj trijų sezonų gavus dešimt, jausmai ko gero sunkiai išliktų tokie šilti. Tačiau vieno nenuslėpsiu – norisi dar. Ir serialui toks būdingas, ilgesio jausmas, nugula sielon kas kart pagalvojus apie viską ką čia matėme. Jaučiu po kelių metų reiks sėsti maratonui ir viską nuosekliai dar kart peržiūrėti šviežiomis smegenimis. Kolkas tiesiog negaliu pabrėžti kaip smarkiai rekomenduoju visiems, dar nespėjusiems pasižiūrėti.

Tai daugiasluoksnė skausminga ir savaip sušildanti patirtis, kupina prasmių ir dramatiškų pamokų. Tikrai nelengva žiūrėti, kas manau iš dalies paaiškina tai, kodėl šis serialas liko toks neįvertintas, nors fanų akimis tai tikras meninis šedevras. Iš kritikos nuolat girdžiu, kad jis depresovas ir daug dalykų lieka nepaaiškintų, tačiau, mano supratimu, tai ir yra viena iš pagrindinių šio serialo žinučių: parodyti kaip žmonės išgyvena ir elgiasi, kai aplink vyksta sunkiai paaiškinami dalykai. Ypač jautrioje aplinkoje, - kai kalbame apie artimųjų mirtį, ar kitokią jų netektį. Be to, tik aklas nematytų tūkstančių tonų labai, labai gero, skoningo absurdiško humoro, kurio čia tikrai pakankamai prikimšta į kiekvieną laisvą tarpelį, o taip pat nebijoma ir labai drastiškai staigiai keisti nuotaikas.

Mirtis dažnai tokia pat efektinga ir nepaaiškinama. Vieni gauna closure, kiti ne, tačiau visiems tenka kas rytą nubusti su tuo nepakeliamu jausmu krutinėje – tavo mylimo žmogaus nebėra. Gyvenimas vyksta toliau, rodos beprotystė gyvena visiškoje harmonijoje su visatos darna ir iš to mes mokomės būti stiprus ir toliau mylėti iki kol ateina ir mūsų pačių eilė. Ir iš čia kyla visos tos fantazijos – „o kas jeigu?“ Ir Leftovers leidžia mums bent trumpam užmesti akį į vieną iš tų „kas jeigu“ realybių. Vienas geriausių kolkas matytų TV serialų, dedu tobulybės štampą: must see
10/10.

2017/05/21

ALIEN: COVENANT

Blompkampo Alieno kolkas negavom, bet pats Ridley Scotas išgimdė Prometheus tęsinį, bei tuo pačiu, Svetimo priešistorę, oi laukiau aš nekantriai ir bėgau į kiną iškart vos tik jam pasirodžius. Dabar jau geriau galvoje viskas susigulėjo, tai įspėju, toliau gali sekti lengvi spoileriai.

Išėjau su dvilypiais jausmais. Iš vienos pusės, Ridley Scotas yra kinematografijos meistras, gerai žino ką daro ir kaip reikia dalykus nufilmuoti, tad vizualiai bei garsiškai filmas tikrai įspūdingas ir labai gražiai padarytas. Yra ta old-skūlinė dvasia išlaikyta ir kai užpuola padarai visokie, tikrai atrodo kietai ir grėsmingai. Tai iš tos pusės beveik be priekaištų, o tai jau didelė dalis gero efekto.

Iš kitos pusės nelabai patiko pasirinkta istorijos vystymo kryptis, ateivių prigimties atskleidimas, CGI vietomis atrodo keistokas, o didžiausias mano priekabis būtų paskutinis filmo segmentas kosminiame laive. Negi būtina tęsti tradicijas, vardan patenkintų fanų, net jei atrodo prastai, neįtikinančiai, nelimpa prie konteksto, ir papiktina tuos pačius fanus? Tas paskutinis epizodas atrodo dirbtinai prilipdytas ir nereikalingas, jis labiausiai ir sugadino man nuotaiką.

Kritikai internete neigiamos kritikos negaili ir daug kas sako, kad be Fassbenderio, kurio aš nesu baisiai didelis fanas, šiame filme nieko gero nėra. Su šūdais jie maišo viską: aktorių neišnaudojimą, Prometheus užgautų akordų netesybas, kvailus personažų poelgius ir disposable veikėjus, silpną Ripley kopiją, xenomorphų demistifikavimą, "dušo" sceną ir t.t.

Aš tai nebūčiau toks griežtas, mano galva tai visai neblogas Svetimo filmas frančizėje, nors visi tie trūkumai ir tiesa, bet gal tai daugiau dėl baisiai didelių lūkesčių? Juk tai siaubo filmas apie ateivį kosmose, ar tikrai visi be išimties tikisi superinės logikos ir vandenyno gylio filosofijos? Taip, kai kurie sprendimai kvailoki, nepatiko ir man, twistas lievas ir nuspėjamas, bet šiaip jau actionas smagus, tamsi atmosfera realiai juntama ir žiūrėti tikrai nėra gėda.

Ateityje norėtųsi kažko kitokio, gal būt laikas atsitraukti nuo sunkiai limpančios žmonių-protėvių temos ir grįžti prie bukesnio klaustrofobiško horroro. Gal būt pažvelgti į viską iš dar kitokios perspektyvos, ką manau Blompkampas labai sėkmingai padarytų. Nelabai norisi žiūrėti dar vieną tokį filmą, kur vėl kažkas nusileidžia į kažkokią planetą ir kažką randa, o tada Fassbenderis daug šneka. Tai pagyvensim pamatysim, bet aš iš kino šį kart išėjau su šypsena. Covenant tikrai turi trūkumų, bet sąžiningai - nėra šūdas ir fanai tikrai turėtų rast kuo pasidžiaugt. Šneku lyg būčiau vienas jų, nes taip ir yra.

7/10