THEY CAME BACK

Ramus, lėtas ir baugus 2004-ų šedevras iš Prancūzijos, Jie Sugrįžo. Be smulkinimosi su pat pirmu kadru mums metama kraupi idėja, -mirusieji staiga atsikelia ir sugrįžta į namus, tačiau šį kart ne taip kaip visuose kituose zombių filmuose. Šie sugrįžėliai nesmirda, nebyra į gabalus ir netrokšta užkasti žmogienos. Jie atrodo kaip mes, šneka, šypsosi, vaikšinėja, skirtumas toks, kad jų kūno temperatūra kiek žemesnė ir jie rodos skesta nuolatinėje apatijoje.

Nuo pirmų akimirkų ši idėja man įvaro tikrą kapų siaubą. Kaip turi būti žostka kai prarandi brangų, mylimą žmogų, ilgus metus gyveni su tuo sielvartu kol pagaliau randi jėgų susitaikyti ir gyventi toliau ir štai vieną dieną jis vėl ateina išsišiepęs, visiškai iškreipia ir sudaužo ir taip iš šipulių surinktą tavo tvirtumą. Nebežinai kas tikra, o kas ne, kur galas, kur pabaiga. Ir žinoma - ar tai tas pats žmogus? Ar šitą sugrįžimą reiktų švesti ar dėl jo žegnotis? Iškyla ne tik emociniai, bet ir socialiniai klausimai: kur dėti šiuos mirusiuosius? Ar jie turi grįžti į visuomenę? Ar jie vis dar žmonės, kaip ir mes? Ar galima nurašyti artimąjį, vien tik dėl to, kad kartą jis... mirė?

Žodžiu tokie neįprasti klausimai kyla ir vien jau dėl to labai sveikintinas šitas kurinys, nes paliečia jis kažkokį naują akordą, regis dar niekur negirdėtą. Gal nebent kokiam nuostabiam filosofiniam šedevre Dellamorte Dellamore :) tik biški kitokia atmosfera. Tamsi, nuolatinė baimė, nors ir be jokių staigių pokštelėjimų. Nuolatinis, nemalonus ir visiškai nenuspėjamas, pamatinį nerimą keliantis vykstmas. Vystomas labai lėtai, su užburiančiu ir bauginančiu ambientiniu soundtreku, tad veiksmo ištroškusiems gali ir snūdą sukelti, tačiau man kaip tokiam K.Kurosawos fanui tai čia tikras saldainis, labai norėčiau net palyginti su Kairo išties. Tokia panaši idėja ir jausmas, amžina vienatvė, begalinis ilgesys, lemties neišvengiamumo tragedija ir jos žavesys.

Dar gal panašu kažkiek į Plague, bet tas greitai atpuola atgal į paprasto horroro primityvus, o šitas gi nepasiduoda jokiem stereotipam ir iki pat galo, smarkiai rizikuodamas susimauti su pop publika, lenda į vis gilesnius ir sunkiau suprantamos, drumstos filosofijos vandenis. Ne kiekvienam karoče šitas europietiškas Kairo, bet kas rimčiau į siaubo žanrą žiūri, visa širdim rekomenduoju, man tai pritrenkiantis, nuostabus meno kūrinys čia yra. Liūdnas, baisus, sukaustantis, literatūriškas, Prancūzų auksas.

10/10