Dar kažkaip negaliu suprasti kodėl po apokalipsės visi tampa pankais. Paaiškinti nemoku, bet man patinka. Ir čia spėju iš Mad Maxo antro daug ką Waterworld su Kostneriu nusižiūrėjo. Labai jau panašus visas sustatymas. Užbarikaduota bazė, rėkaujantys pankai blogiečiai, atgrasus herojus, šlykštus vaikas. Labai matyta. Gerai, kad skirtumas tarp filmų penkiolikos metų bent, bet vistiek netikiu, kad netyčia čia taip panašu. Melas Gibsonas tada gal dar buvo kvailas vaikas, o ne prasigėręs krikščionis, tad čia iš jo charizmos tik tiek, kiek jam suteikė koža ir siužetas. Žodžiu jo snukelis man netrukdo ir visai tą Maxą galima mėgti, pamiršus į kokias nesamones Melas Gibsonas įsivėlė poto.
Taigi dykuma, pankai, benzinas, kaukės, mašinos, motociklai, kraujas. Griaudžia motorai, vyksta karas dėl benzino. Pasiutusios lenktynės po dykumas su sprogimais, dūžtančiais metalais, prispaustais žmonėm, šūviais, kuokom ir kitokiom gėrybėm. Jei pirmas filmas buvo kažkoks nedagalvotas nesusipratimas, tai antras, - tikras tobulas, postapokaliptinis veiksmo gėris, įkvėpęs turbūt ne tik Waterwold, bet ir daug kitų poto išėjusių filmų. Žiūrėsiu butinai ir trečią dalį, nors apie tą beveik nieko nežinau. Tikiuosi bus daugiau dar tokių išvirtusių akių (pirmo filmo pažyba!). Puikus konceptas, kvapą gniaužiantis išpildymas, tikras old skūlinis, berniukiškas gėris, ką čia daug ir pridursi. Klasika yra klasika. Nors šiandien gal ir neatrodo jau taip neįtikėtinai, kaip kažkada stebuklingai mažam atrodė netikėtai išvydus per teliką. Su alum verta prisiminti ir dar kartą kitą.
No comments:
Post a Comment