Buvo rodomas mano jau seniau matytas Daybreakers, Lietuvių išverstas kaip Aušros kariai, naujas satanovas Egzorcisto "spin-offas" The Rite, Lietuvių išverstas kaip tiesiog Egzorcizmas ir naujas, brangesnis Legion režisieriaus darbas - Priest, trimatėje erdvėje, apie kurį bus atskiras postas. Kadangi Daybrekaers jau buvo matytas, tai idomu buvo pasižiūrėti, kaip jis žiūrisi antrąkart, dideliame ekrane, o buvo tikrai neblogai. Po pirmojo karto filmas paliko gan vidutinišką įspūdį, o po antrojo gal net pasitaisė, kas liudija jį iš tiesų turint vertės ir tai, kad iš esmės jis yra neblogas vampyrinis veiksmo filmas, nors vietom ir pokvailis. Po to, penkiolikos minučių pertrauka ir pradedam išvarinėti velnią.
Apeigos, šiemetinis 1408 režisieriaus darbas, su Oskaro laureatu - Antoniu Hopkinsu. Aišku Hopkinsas automatinis filmo koziris, tad ir jo veidas puikuojasi per visą, mano galva gana neskoningą ir šiaip negražų, plakatą. Reikia pripažinti, kad jei Hopkinso vietoje būtų buvęs kitas aktorius, veikiausiai nebūtų taip gerai, kaip buvo. Jau nekalbant apie tai, kad vidurinysis filmas man patiko labiausiai iš viso vakaro, bet tai ko gero vienas geriausių 1973-iųjų Egzorcisto vaikų. Nuo to laiko kai pasirodė legendinis The Exorcist, matėme labai daug kopijų, bandymų padaryti panašiai, prilygti ar perspjauti, bet visi jie daugiau mažiau buvo pusėtini, ar bent jau man neteko matyti nė vieno, kuris įveiktų klasiką. Gal tai dėl to, kad tą gi žiūrėjau mažiukas ir tuomet iš baimės šūdai tyško ant lubų, o gal tai dėl to, kad šį žiūrėjau dideliame ekrane, bet drįstu teigti, kad The Rite, turbūt smarkiausias mano matytas filmas šia tema, po 73-ųjų išvarinėjimo.
Nepriklausomai nuo to, tikite dievu ar ne, esame užauginti krikščioniškoje visuomenėje (nepradedant kabinėtis prie termino atspindžio realybėje) ir visiem sterblėje pasidaro baugu kai kalba palinksta link demonų. Net jei tai būtų bet kokia kita religija, velniai - visada baugino žmoniją, įvarinėjo visokius prietarus ir vertė kurti didžiausius mitus. Todėl bet kokia gerai sukurta siaubo istorija šia tema, visuomet turi galios.
Apie "rėmimasį tikrais faktais", net nepradėsiu, man tik smalsu, kaip į šiuos filmus žiūri užkietėję krikščionys? Ar jie į siaubo filmus nevaikšto? Sakoma, kad originalų Egzorcista persekiojo visokios negandos, būtinai pasieškosiu krikščioniškos publikos atsiliepimų ir apie šį. Mane asmeniškai geras demonų siaubas - visuomet gasdina iki pat kaulų. Gal giliai viduje, aš slapčia esu uolus katalikas, ar atvirkščiai užkietėjęs black metal estetas?
Iki vidurio The Rite rutuliojasi daugiau kaip tamsi drama, kažkiek vedžiodama už nosies ir skeptikams net leisdama sudvejoti velnio tikrumu. Kuomet jaunas, religiją studijuojantis, be-penkių-minučių-kunigas Maiklas Kovakas yra pasiunčiamas į Romą mokytis egzorcizmo meno, nuolat iškeliamas mokslo ir religijos konfliktas. Ramybės jam neduoda dvejonės, neapsisprendimas, pašaukimo trūkumas. Rodos jis norėtų mesti visą tai, tačiau kažkokios jėgos jį vis laiko prie "reikalo". Teologinio gyvenimo vingiai atveda jį pas Hopkinso personažą, patyrusį, užkietėjusį seną kunigą Luką, kuriam velnio išvarymas - kasdienybė.
Nors senis kartais ir gali pasirodyti gana ciniškai, tarkime egzorcizmo seanso metu, atsiliepdamas į telefono skambutį, tačiau jis labai geras žmogus, tiesiog norintis padėti kitiems ir jį patį kamuoja tokio tamsaus gyvenimo būdo pasėkmės. Pašnekesiai su velniu sausai nepraeina, tėvas Lukas pats priverstas abejoti, sielvartauti ir giliai viską išgyventi, o galiausiai tai prie gero neveda. Jiedu imasi reguliarių velnio išrūkimo seansų iš vietinės nėščios Italės, kuri, būdama ryškiu aukos-gasdintojos personažu, tampa ir tramplynu įsibėgėti istorijai.
Maždaug nuo vidurio, iš tamsios dramos jau neriame į horroro juodumas ir čia teks ne kartą pašokti kėdėje, griaužtis nagus kenčiant įtampą ir dėtis į pasamonę kraupius metaforinius vaizdinius, kurių vienas - raudonakis mulas: man asmeniškai kiečiausias dalykas šitam filme, kurį matyt pats dar susapnuosiu. (Čia turiu prisiminti vieną mėgstamiausių Agoraphobic Nosebleed gabalų Mule.) Kas link siaubo, tai šiurpus filmas varo tikrai kokybiškai, visomis prasmėmis. Teko porą kart kruptelti, o buvo ir taip pašokdinusių epizodų, kad nuoširdžiai sakau - pasišiaušė mėsos.
Pabaiga man pasirodė kiek antiklimaksiška, rodos trūko kažkokių logiškai besiperšančių išvadų, bet tas palieka savotišką neramumo įspūdį... Juk sako, blogis nepasitraukia, jis apgavikas ir tik nori, kad tu tikėtum, jog jo nebėra. Iš esmės nieko labai naujo, viskas jau kažkur matyta, bet sąžiningai vertinant - vykęs siaubo filmas, kurį negėda rekomenduoti. Ne tik ištemptas Hopkinso, bet apskritai gerai suklijuotas, gasdinantis, tamsus, įtraukiantis ir pakankamai slegiantis. Kažin ar velniai nebijo veistis, pačioje dievo bamboje - Romoje, kuri čia prigrūsta kačių ir taip įsimenančiai tamsiai nutapyta? Belieka nukelti kepurę prieš The Rite, kaip vieną stipresnių filmų apie egzorcizmus ir galbūt vieną geresnių šiemetinių didelio biudžeto siaubiakų.
8/10
No comments:
Post a Comment