I, ZOMBIE: The Chronicles of pain

Liūdnoka, rami ir gal truputi migdanti 99-ųjų, Anglų siaubo pasaka, kurios dalis filmuota Londone. Filmas gana buitinės išvaizdos, nors ir stengiasi būti rimtas ar net meniškas, mažas biudžetas šviečia iš tolo, tačiau mums tas juk tinka ir patinka. Savitas Europinis buitiškumas man be galo primena Nekromantiką ir kitus Buttgereito filmus, o ką jau kalbėt apie panašaus plauko, nepakartojamą ir nuostabų garso takelį? Vien už originalią, filmui parašytą, muziką galima duot dešimtuką. Drasiai sakau, kad ji - viena stipriausių filmo savybių. Po tuo jausmu slepiasi gana paprasta, tačiau gerai nupiešta siaubo istorija. Atlikinėdamas tyrimus užmieščio miškuose, jaunas vaikinas randa ligotą moterį, kuri jam įkanda. Išsigandęs šis pabėga ir grįžta miestan su nenumaldomu alkiu žmogienai. Jis - geras bičas, todėl eiti į gatves ir ieškoti maisto jam - didelė emocinė kančia, tačiau alkio keliamas skausmas nepernešamas. Iš savo parkių, bendram horroro kontekste, jis, sakyčiau, panašesnis į vampyrą. Jis kalba, masto, laiks nuo laiko turi kažką nudobti ir numalšinti savo alkį, tačiau jo kūnas pūna kaip zombio. Su grauduliu ir ilgesiu jis stebi save ir savo buvusio gyvenimo šipulius. Žmogėdra pabaisa labai ilgisi socializacijos, jo gyvenimas tampa paprasčiausiu egzistavimu, o pastarasis - tikra kančia. Ryškėja liūdnas klausimas: ar toks egzistavimas - dar vis gyvenimas?
Gražus, kuklus, tačiau gudrus, išskirtinai europietiškas ir truputi Buttgereitiškas siaubo filmukas. Bendrai: 8/10

Ištrauka įgarsinta Itališkai, tačiau nekreipkit į tai dėmesio. Filmas yra Anglų kalba