CONFESSIONS

Pastaruoju metu kažkaip užtūsinau, apsileidau, vien darbas ir išgertuvės užėmė mano laiką, bet gerai retkarčiais padaryti tokią pertraukėlę nuo filmų. Tik primena kaip nuostabu atgrįžt į mėgstamą hobį, o dar taip kokybiškai kaip šįvakar - jėgų jėga. Labai norisi kažką nuoširdaus ta proga parašyti.
Visų pirma tai žiūrėjau naują sportinę dramą The Fighter su Beilu ir Wahlbergu, labai įtraukianti ir gerai padaryta, net ašarėlę nubraukiau. Pirmojo Rocky dramos fanams labai rekomenduoju, tačiau su horroru ten nieko bendro, tad prie esmės: 2010-ųjų Confessions (Išpažintys) iš Japonijos. Tikrai neužmirštama patirtis. Nuostabus, suktas ir paslaptingas trileris, kuris verčia ir grožėtis ir baisėtis, ir nekesti ir mylėti. Labai stilingas filmas, kuriame daug lėtų ir gražių kadrų, tobulai suderintas su afigėnu garso takeliu (didelė dainų dalis amerikoniška, keistoka ir norisi paklaust kodėl... Radiohead? Na tinka tikrai, nesiginčyju), sudaro kone brangaus pilnametražio video klipo įspūdį. Tačiau stilius tik pradžia. Confessions tikrai intelektualus seansas, daugiau ar mažiau susuksiantis protelį kiekvienam žiūrovui. Būdamas gana apgaulingas/klastingas, jis taip pat yra ir metaforiškas. Gražiai patiekta tamsi istorija pasakoja apie kerštą, klastą, žmonių suktumą ir patiklumą, skausmą ir tai, kas išties turėtų būti svarbu. Įžvalgų daryti galima gana daug, bet mane labiau žavi bendras paveikslas, bendras istorijos ir pateikimo stiliaus pojūtis. Išties unikalus ir ne veltui iš Japonijos, iš kurios mus jau pasiekę neišmatuojami klodai kokybiškiausio ir intelektualiauso kino. Japonai, tvirta ir labai išmintinga tauta. Nuoširdžiai skaudu matyti juos krečiančias nelaimes, laikykime sukryžiavę pirštus, kad jie atsigautų ir dar daug metų mus džiugintų savo kino perlais. 9/10