THE FRAME

Jei kas prisimenat tokį gražų, labai vykusį filmą Ink, tai štai jų kūrėjų naujas darbas The Frame. Vėl tikrai originalus ir šviežias, estetiškai nuostabus ir atmosferiškas meno kūrinys, kuris parodo, kad tikrai yra ir Amerikoj išskirtinai mąstančių gamintojų, nebijančių imtis rimtų, drąsių idėjų, nepriklausomam kine, ir galinčių sulipdyt tokį puikų reginį. Meistriškai padarytas tripas su keliais klodais emocinių ir filosofinių linijų, bei potekstčių tikrai ras savo gerbėjų būrį ir aš būsiu tarp jų. Provokuojantis, smegenėles sukrečiantis žvilgsnis į mūsų gyvenimus, tarpusavio santykius, mūsų ir mūsų "kūrėjo" santykį ir panašiai, pasitelkiant kiną ar trečio asmens dėstomą istoriją, kaip įrankį.

Turime Aleksą - vyruką, ne iš gero gyvenimo, turinti dalyvauti kriminaliniame pasaulyje ir Sam - vienišą, tamsią praeitį užgniaužusią paramedikę, besistengiančią gyventi teisingai. Įdomumai prasideda tuomet, kai paaiškėja, kad Sam - tik realybės šou apie paramedikų komandą dalyvė laidos , kurią Aleskas žiūri namuose, o jis pats, tėra kriminalinio draminio serialo, kurį mėgsta žiūrėti Sam - aktorius. Staiga jie ima bendrauti, paslaptingos jėgos televizoriuje pagalba, patys nesuprasdami kas vyksta ir nei vienas nenorėdami pripažinti, kad yra tik kažkieno fikcija. Abu jie yra tikri ir abu jie yra sugalvoti. Taip jis stebi ją, ji stebi jį, o mes stebime juos abu.

Interpretacijų apie tai kas čia iš tiesų vyksta galima priraityti daug, bet aš žiūrėdamas mėgstu susidaryti tokią asmeninę emocinę patirtį, tad rekomenduoju taip daryti ir jums, nes Frame tikrai turi ką pasiūlyti įvairialypiam skoniui ir kažkuo pamaitint įvairias mintis, bei idėjas. Nepatiko tik tai, kad filmas gana ilgas ir dėl savo "atmosferiškumo" veiksmą vysto gana lėtai ir kartais nuobodžiai. Kartais apima toks jausmas, kad kažką bandoma pasakyti per lėtai ar pakartoti per daug, tačiau verta išlaukti tuos nuobodžesnius momentus, nes kulminacija tikrai galinga tiek vizualiai tiek emociškai. Aš pabaigoje buvau gana sugniuždytas ir priblokštas, jei ne dėl pamatinių ir egzistencinių filosofinių klaustukų, tai bent jau dėl to kaip vaizdiškai viskas išspręsta. Jei nebijote truputi mieguisto ir tuo pačiu hipnotizuojančio dėstymo, galite čia rasti tikrą šedevrą.

8/10

DEVIL'S TOWER

Nežinau kodėl aš žiūrėjau šitą filmą, gal jau pasiilgau Anglijos. Filmas tikrai prastas visomis prasmėmis. Tiek savo išvaizda, tiek siužetu, tiek vaidyba, tiek režisūra. Labai ne koks rezultatas, nors matosi, kad daryta nuoširdžiai ir tas, kaip visada, jaučiasi. Kažkas privertė iki pabaigos mane pažiūrėti šitą reikaliuką, bet pabaigon jau nuoširdžiai pats šaukiau fucking hell!, kad tik kuo greičiau pasibaigtų. Tikras jovalas, neaišku ar bandyta daryt rimtą siaubiaką, ar kažkokią "alia" šaunią komediją. Juokeliai nevykę, siaubas nevykęs, istorija sumesta į krūvą be jokių klijų, košmaras.

Tikrai blogas filmas, blogų filmų mėgėjams. Gal ir man iš dalies dėl to patiko. Toks keistas mazochistinis patikimas, tarsi patiktų kai kas reipina tave per šikną. Jaučiaus lyg užhipnotizuotas, kiekvieną minutę vis giliau suprasdamas, kaip čia viskas nepavykę, kažkodėl vistiek žiūrėjau dėmesingai ir net sugebėjau išspausti kažką simpatiško sau. Kas tai? Na, tikrai negaliu paaiškinti, gal tie keli papukai, gal tas Džėjaus (iš Džėjaus ir Silent Bobo) rip-offas, gal vaidint besistengiantys anglai, o gal pats filmo šūdinumas savaime, na tikrai nežinau kodėl man patinka tokias nesamones žiūrėti. Tačiau griežtai saugokitės, jei nemėgstate analizuoti blogo kino ar iš jo pasidaryti keistą pramogą.

3/10

PREDESTINATION

Dar vienas šviežias ir gardus sci-fi kasnelis, šitas ypač tiem, kam patinka užpinti mindfuckai, kurie verčia pasukti smegenėles norint išvinioti painų siūlų kamuolį. Kelionės laiku paradoksas, lemtis ir bandymai ją pakeisti, viskas gražiai išdėstyta šitam gudriai užrašytam trileriuke. Nesitikėkite didelių erdvėlaivių ir kosmoso odisėjų, tai tokia daugiau žemiška fantastika, tačiau tikrai smagiai žiūrisi. Panašu gal kažkiek į Prestige, jei išvis reikalingas kažkoks palyginimas. Daugiau nieko nenoriu pridurti ir siužeto neaptarinėsim, nes išlukštensite patys.
Trumpai, drūtai - it's good.

8/10

BABADOOK

Akį kaipmat užkabino minimalistinis nieko neišduodantis posteris ir linksmai skambantis vaikiškos siaubo pasakos pavadinimas, tačiau po tuo slepiasi ne kokia Timo Burtono kalėdinė pasakaitė, o kolkas vienas baisiausių ir labiausiai vykusių šių metų siaubo filmų. Babadukas atkeliauja iš Australijos ir sunkoka patikėti, kad tai režisierės pilnametražis debiutas. Jei Insidious gąsdino aršiai ir plėšriai, Babadook scares'ai tokie daugiau lėti ir tįstantys, tačiau dėkui dievui užteko proto man nežiūrėti vienam, nes jaučiu tikrai būčiau padaręs į kelnes ką nors.

Palyginimui, jis turi kažką iš Mama, kažką iš Pagiežos ar Insidious, bet šiaip yra gana originalus ir savotiškas. Be tos niekad nedingstančios nejaukios atmosferos, kai krauni į apatinius ir negali paaiškint kodėl, dar labai patiko ir kaip išnaudoti efektai, tiek garso tiek vaizdo. Praktiniai efektai labai teatriški ir tai prideda tam tikro nuoširdumo. Taip pat noriu pastebėti, kad tai filmas nebijantis metaforų ir nereikėtų visko priimti tiesiogiai, tad jei vienas ar kitas momentas iš pažiūros atrodo gana juokingas, pagalvokite apie jį platesniame kontekste: tai nėra tik dar vienas filmas apie baubą iš po lovos. Pagrindinė tema iš esmės čia - gyvenimas su sielvartu ir kasdienis tvarkymasis su savo vidine tamsa.

Kas dar puiku, kad nebuvo nė vieno pigaus gąsdinimo ir apskritai išvengta daug ydingų horroro klišių. Vietom atrodo jau tuoj subraškės siaubo namelis ir tamsa išsisklaidys, bet kažkaip sugebėjo kūrėjai visą laiką išlaikyt tą košmarišką niūrumą. Prie bendros paranojos prisideda dar tai, kad nežinai ar čia iš tikro kažkas vyksta ar tiesiog kažkuriam iš veikėjų susisuko smegenėlės, ir jei taip, tai kuriam?
Gudrus ir labai gerai padarytas siaubo filmas, kuris nusipelnė daugiau dėmesio nei didelė dalis dabar kino teatruose rodomo šlamšto. Kolkas keliauja į mano metų horror top 10 ir jum rekomenduoju pamėgint vakare palindus po antklode pabandyt įsileist Babaduką, tik nesitikėkit "garsiai pokšinčio" siaubiako apie kažkokį pabaisą ir tikrai rasit kažką žavingo sau.

9/10

CHAINED

Tėtis nuveža žmoną su vaiku į kiną, o šie grįždami pasiėma taxi, kuris užuot važiavęs kur paprašytas pasuka šunkeliais. Mamytė tuoj pat užverčiama, o sūnus tampa įkaitu žudiko maniako, kuris namo vis tempia jaunas merginas. Bėga metai ir mes stebime kaip žudikas augina šį vaikį prirakintą, akilnai užkaltam name, taip jį visiškai traumuodamas. Laukiame kas išeis iš šito vargšo, sukrėsto protelio ir kaip vystysis judviejų neįprasti sąntykiai. Gal ir įdomu būtų stebėti tokį brutalų socialinį-psichologinį eskperimentą, BET.

Filmas, kuris turėjo šokiruoti, man pasirodė tik erzinantis ir ištįsęs. Siaubiakai apie nežmogišką elgesį veikia stipriai, kai gerai padaryti, tačiau čia deja kažko pritrūko. Lyg vietom per daug nuspėjama viskas į priekį, lyg kažkokie super nerealistiški momentai išlenda, vis kažkas patrukdo pasiduoti tai iliuzijai. Tuomet mėgini teisinti veikėjus, gal jie kažką daro ar kažko nedaro tiesiog dėl to, kad jiems galvoj negerai, tačiau vėliau imi galvoti, gal tau pačiam galvoj negerai, kad tokius filmus žiūri, ir vėl subliūkšta visa rimta iliuzija ir lieka tik nuobodulys.

Kas patiko, tai kai kurie absurdiškai juokingi dialogai ir tai, kad filmas suerzina būtent tiek, kad galima būtų pražiūrėt iki pabaigos, tačiau vien tai nedaro filmo geru siaubiaku. Kažkas nepajausta, kažkas nepadaryta iki galo, kažkur perspausta, kažkur nedaspausta, na tokia pusėtinai patiekta istorija. Net keli twistai pabaigoje atrodo per tolimi sveikam protui ar per daug pasakiški, per daug greit įvykstantis ir dėl to mažai tikėtini. Bendras sumanymas gal ir nieko, bet geriau veiktų kaip penkių minučių pasakojimas užstalėje, nei pusantros valandos filmas. Greit pasimirš, bet šį kart kažkaip ir negaila. Tinka laikui prastumti, kai alternatyva yra žiūrėti į sieną.

4/10

SUMMER OF BLOOD

Didžiausias popietinės pamainos privalumas, - kas rytą po filmą! O šiandien labai geras papuolė (ačiū senam siaubo vilkui Dahmeriui).
Seniai teko jau matyt tokią šviežią ir gaivią siaubo komediją, be šimtą kart perdirbtų idėjų ar tris kart išvemto scenarijaus ir be to Scary movie stiliaus over-the-top'inio humoro. Čia viskas labai kaip reikiant, nuo pirmų akimirkų įsiurbiantys dialogai, netikėti sprendimai ir pagrindinis personažas, kuris erzina iki tokio lygio, kad rodos norėčiau jo nekęsti, tačiau nesuprantu kodėl vis dar išsižiojęs žaviuosi jo apsileidimu ir naglumu.

Filmas jau žiūrisi super ir neblogai įsuka dar iki prasidedant paranormaliems dalykėliams, tad aš kiek net primiršau, jog čia be komedijos bus dar ir horroras kažkoks, tad kai tai nutiko, dar maloniau nustebau, lyg vaikas prakandęs kinder siurprizą. Apie filmą nieko nežinojau daugiau ir neskaičiau (nors dažnai taip darau, bet vis dar veikia), tad siūlau ir jums dėti nesidomėjus nei kas čia, nei apie ką čia, tuomet, ko gero, laukia geriausia patirtis. Tiesiog kai norėsis ko nors gudriai linksmesnio, bet ne visiško grotesko... Taip pat gerai tiks pachmui gydyti. Šviežias požiūris ir šviežios šypsenos.

9/10

EL CIN

Dabbe režisierius Hasan Karacadag nepailsta. Toliau entuziastingai svaido į mus riebius Turkiško, musulmoniško, horroro šmotus. Pirmoje filmo pusėje net sau, taip pusiau juokais, pagalvojau, kad jis lyg turkiškasis James Wanas: nors dauguma gąsdinančių vietų yra tiesiog garsūs pokštelėjimai, jie nėra apgaulingi, dažniausiai tai ne katė ir ne prisliukinęs draugas. Ir puola nuo pat pirmos minutės. Stilius jo toks savotiškas, isteriškas, tačiau jau gerai įvaldytas ir net be didelio biudžeto jis moka išspaust maksimumą iš skaitmeninių efektų, praktinių efektų, bei maišytų filmavimo technikų.

50% scares'ų yra tikrai kraupūs ir baisūs, kiti 50% - absurdiški ir juokingi, tačiau visus juos sukombinavus, bendras vaizdas gaunasi super smagus. Svarbiausia jie niekad nepaliauja ir mėgina non-stop, lyg koks siaubo atrakcijonas. Kas suveiks, kas ne, jau iš dalies ir nuo žiūrovo priklauso. Taip pat veikia tas kultūrinis smalsumas: vakaruose sunkiai įsivaizduoju, kad ką nors išgąsdintų Džinė. Tačiau kaip bevadinsime velnius, demonus, vaiduoklius, prakeiksmus ir t.t. - visose kultūrose žmonės bijo daugmaž tų pačių dalykų: tamsa, nežinomybė, mirtis, blogis ir panašiai. Siaubo kinas, kaip ir kiekvienas menas, gali eiti kiaurai valstybių sienas ir kultūras.

Man nuo pat pradžių patinka Karacadago kūryba ir aš suprantu, kad objektyviai žiūrint, - filmas nėra geras. Daugumai Lietuvių žiūrovų turbūt sukeltų tiesiog juoką, o vėliau nuobodulį tie choleriški skaitmenizuoti rėkavimai, tačiau man čia kažkas yra tokio savito ir žavingo. Ar tas buitinis prieskonis, ar tas vaiduokliškas demonų (džinų) pavaizdavimas... Gal ir tai, kad turkai šiaip gražūs žmonės.
Jei ir turint omeny visą filmo absurdiškumą, isteriškumą ir pigiai atrodančias, nepavykusias vietas, turėsite bent jau sutikti, kad tokiom kukliom sąlygom užmojai milžiniški ir pretenzingumas pagirtinas. Tik šitas drąsus, užkietėjęs požiūris, meilė žanrui ir neginčytinas originalumas ir velka šitus filmus taip gerai pirmyn ir aukštyn.
Asmeninės simpatijos.

7/10

MEAT

Vlees - gana disturbinanti 2010-ųjų, olandų drama, su trilerio, detektyvo ir siaubo elementais. Gal bežiūrint kiek painu ir sunkoka suprasti kas tiksliai dedasi, tačiau nuotaika sukuriama gera ir aiški. Gyvūnų ir žmonių mėsa, bei jų supanašėjimas, kai šlykštus nihilizmas paverčia nuogą žmogaus kūną nedaug nuo skerdienos besiskiriančiu. Stiprūs, netikėti europietiški judesiukai, neperdėtas, subtilus simbolizmas, užburiantys lyg-sapno momentai ir keista simpatija, sveikam protui atgrasiems, personažams.

Kažkuo gal net priminė ankstyvąjį Gasparo Noe - Carne... Ko gero dėl tos mėsos. Čia ne taip brutaliai viskas, bet irgi yra mėsinė, mėsininkas, ne aukščiausios klasės moterytės sukasi aplink. Kažkokia lengvo būdo "buhalterė" ir ką tik pasamdyta, savo seksualinėse patirtyse pasimetusi ir sumišusi asistentė. Man asmeniškai nuostabiausias išmata tai veikėjas, kurį paprastai priimta matyti kaip gėrio atsvarą - policininkas-detektyvas. Atgrąsus tipas. Tuomet jie ima persipinti ir darosi vis kebliau: gal jie susiję ne tik įvykių seka?

Įdomus filmukas, ne itin lengvai įkandamas iš pirmo karto ir paliekantis kiek nemalonų skonį po to. Ne toks stiprus, kaip buvo galima išlankstyti, tad vietom gal kiek pabosta, tačiau ir nesijaučia, kad kūrėjų tikslas buvo šokiruoti. Įtariu, kad čia vyksta daugiau nei viena linija veiksmo, tačiau nemanau, kad greitu metu norėsiu dar kartą murkdytis į šitą negerą europietišką sapną. Tai ir rekomenduoju nebent kai norėsis Mėsos, - sunkiai virškinamo, ne itin naudingo sveikatai, tačiau sotaus ir kaloringo kino šmoto.

7/10

A SNAKE OF JUNE

Kiek ramesnis, 2002-ų, Tsukamotos [Tetsuo, Nightmare detective, Haze] pusiau erotinis trileriukas su švelniais fantastikos elementais. Ko gero daugiau dėmesio susilaukiantis dėl vardo, nei dėl kažkokių unikalių elementų, kurių čia būtų. Jų aišku yra, tačiau šį kart, nors ir norėjosi kažko egzotiškesnio, buvo gana pilka ir nuobodu. Jaučiu nebūtų pamaišę, jei filmas būtų spalvotas, gal kažkaip unikaliau atrodytų. Dabar tas "artistiškumas" suveikė lyg apmirinimas ar narkozė, nors turiu pripažinti, kad per langą bėgančio lietaus vaizdas atrodo super ir gerai formuoja atmosferą.

Žodžiu pilkoka moteriškė dirba psichologinės pagalbos linijoje ir kartą ji atkalba kažką nuo savižudybės, įtikindama, kad gyvenimas per trumpas ir turi nesivaržydamas daryti tai, ko iš tiesų nori. Vėliau tas pats pilietis ją pradeda šantažuoti, prisigaudęs jos pačios užslėptų fantazijų nuotraukų ir verčia ją elgtis taip, kaip pati patarė. Kažkaip ne iki galo suveikia, nes tos fantazijos lyg ir tokios nelabai wild, pavaikštinėti trumpu sijonu, susikišus vibratorių ar panašiai.

Taip pat čia dalyvauja ir pliktelėjęs moterėlės vyras, kuris irgi turi daug kompleksų ir paslapčių. Simboliais filmas lyg ir perskeltas į keletą segmentų, pirmą apie ją, paskui apie jį, vėliau... apie abu? Padaromos, gan nuspėjamos ir nesunkiai suprantamos išvados, trumpam įmaišant kažkokį siurealistinį kankinimų kultą (?), kaip vaizdinę priemonę (?). Pasirodžius pabaigos titrams lieka toks, "na, OK", bet tada seka toks "nu ir kas iš to?", o tuomet saldžiai, saldžiai užmigau. Tai gal ir nemeluosiu, kad man labai patiko. Filmas meniškas, tačiau toli gražu ne aukso vertės, lyginant su kitu keistu kinu iš tolimosios Japonijos.

4/10

Štai treileris:


O čia ir visas filmas youtube, bet deja dubliuotas Vokiškai. Jei suprantate Vokiškai, prašom:

INTERSTELLAR

Atūžė kaip uraganas naujas Nolano filmas, pilnos salės, bilietai išpirkti. Džiaugiuos, kad Lietuviai domisi sci-fi ir jaučiu visam pasauly toks pasisekimas žvėriškas bus, nu ir gerai. O aš kažkaip nieko nežinojau apie šitą filmą, tik išgirdau kalbas sklindant kol kolega man užmetė hintą, kad čia būtent Nolano naujas darbukas ir būtinai reikia pamatyti. Tai aš nežiūrėjau nei treilerio, nieko, specialiai taupiausi, kad nueiti kaip tuščiam lapui popieriaus ir atsipirko tas celibatas su kaupu.

Interstellar išties yra epinių proporcijų filmas. Tokio epic sci-fi nesugalvoju nė vieno matyto nuo Kosminės Odisėjos laikų gal net. Tai dideli žodžiai, bet ir filmas šitas yra didelis. Toks didelis tiesą sakant, kad būtų galima daug apie jį kalbėti, bet kažkaip jaučiu, kad visai nenoriu to daryti. Lai kiti kalba visokiuose imdb forumuose, diskutuoja apie mokslą, smulkmenas, vingrybes ir estetiką, aš turiu keturis alaus užbaigti šitam audringam savaitgaliui, kuriam tarpžvaigždinis seansas tokią puikią karūną užmovė. Tenoriu pasidalint džiugiais įspūdžiais.

Nolanas gerai jaučia kaip padaryti gerai parduodamą ir masėms patinkantį produktą, tuo pat metu nenuviliant ir užkietėjusių žanro fanatų. Tą parodė ne kartą ir pamažu regis tampa kino legenda, nors Inception man asmeniškai ir yra pervertintas šūdas, kiti jo filmai iš tiesų dręskia gerai. Nuėjom į kiną su keliais draugais fizikais, šie užsiminė, kad jų tie draminiai ir vaizdiniai blizgučiai taip smarkiai kaip manęs neapžavėjo. Rado jie ir mokslinių nesamonių ir scenarijaus "siūlių braškėjimo", tačiau tikrai nesakė, kad filmas neįdomus ar negražus. Kas mano šitas skrebaliones paskaitot, žinot, aš toli gražu ne mokslininkas ir filmus myliu daugiausiai už estetinę patirtį. Šia prasme Interstellar išties kone tobulas.

Turint tai omeny, taip pat drįsiu pasakyti, kad Gravity prieš jį atrodo kaip SELas prieš Underworldus. Plačiau neaiškinsiu tikėdamasis, kad priimsit mano šmaikštų palyginimą. Kaip jau minėjau, pastebiu, kad mokslinei fantastikai kažkokie geri laikai atėjo, na tai Interstellar stovės tarp šių gerųjų laikų sėkmingiausiųjų. Tiek dėl savo pasisekimo tarp masių, tiek ir dėl to, kad jis iš tiesų yra didingas ir svarbus. Tuo pačiu ko gero ir labai reikšmingas. Jei dar ne šiandien, tai rytoj. Beje, ačiū, kad nemovėte ant snukio man trimačių akinių. Pasirodo ne viskas dar į juos susieina.

Bandau sugalvot prie ko prisipist, tačiau nelabai pavyksta, o taip ko gero yra dėl to, kad noro mažai. Suprantu aš, kad panarpliojus rastume ten įvairių neaiškių klausimų. Taip pat suprantu, kad ir dramos ir pasaldinimų nemažai. Tačiau tuo pat metu niekaip negaliu sau pripažint viso to kaip trūkumų, vien dėl to, kaip aš visku tuo mėgavausi. Per šį filmą aš buvau kaip vaikas, prikaustytas kiekvieną sekundę, apžavėtas kiekvienos į mane mestos smulkmenos. Gal šiuo atžvilgiu aš nebe toks "nusimanantis" kino snobas ir labiau "užhipnotizuota masė", bet man šikna nuo to nė kiek nekraujuoja. Jei tik galima tuo pasidžiaugti, taip ir reiktų daryti. Ar gi ne toks tikslas visos šitos "ėjimo į kiną" kultūros?

Galima čia būtų daug priraityti visko apie siužetą ir tai apie ką čia filmas, tačiau pats ėjau nieko nežinodamas, gal netyčiom nieko neišpliurpęs paliksiu galimybę ir kažkam kitam tuo pasidžiaugti. Scenarijaus neaptarinėsim. Viskas ką noriu pasakyti tai eikite į kiną ir pasižiūrėkite patys. Visi šiti liaupsai internete nėra iš oro. Jeigu labai jau norite kabinėtis prie kažkokių mokslinių teiginių ir istorijos dėliojimo vingrybių tai jūsų laisvė, tačiau net ir pats skeptiškiausias žiūrovas turės pripažinti, kad filmas gražus, gerai padarytas ir palieka įspūdį. Net gi trys valandos neprailgsta, o juolab jei jau sumokėjai už bilietuką tai turėtumei džiaugtis gavęs gerą dozę pramogos. Tai tiek norėjau pasakyti. Apibendrinant: epic proportions ir estetiškai puiki pramoga.
Manau verta ir dešimtuką kalt, jei nesugalvoju dėl ko ne... tai kodėl gi ir ne!

P.S. American homeburgers OZE yra šaltas, neskanus, overpriced šūdas.

10/10

LUCY

Tikrai geri laikai atėjo science fictionui manau, nemažai kokybiškų filmų pasirodo pastarosiomis dienomis. Naujas Penkto Elemento režisieriaus Luco Besono darbukas su Scarlett Johanson  - taip pat ne išimtis. Šiaip nelabai aš mėgstu to Besono už jo Taxi filmus, kurių nelabai galiu pernešti, bet turiu pripažinti, kad all in all jis yra geras režisierius. Puiki pramoga ir vienas kaifas tokį žiūrėti, nelabai daug ką ir noriu pasakyti - tiesiog išsidrėbkit ir mėgaukitės daug proto šiknoj neieškodami.

Jei matėt treilerį tai jau žinot, čia kiek paexploitinta ta idėja, kad mes išnaudojame tik mažą dalelę savo smegenų. Girdėjau, kad moksliškai įrodyta, kad čia mitas ir nesamonė, bet koks skirtumas. Fantazija galinga, o tokių supergalių turėjimas, kaip pagridninės herojės išties vilioja pasvajoti. Rezultatas - labai maloniai žiūrimas, brangus fantastinis filmas su daug veiksmo, šiek tiek filosofijos ir gražių vaizdinių. Gal ir pasimirš ne už ilgo, bet vienas džiaugsmas susilaukti tokių. Verta ir į kiną užsukti žinokit.

8/10

VHS: VIRAL

Pirmas VHS pokštelėjo netikėtai ir smagiai, antras netgi pralenkė originalą ir kartelę iškėlė dar aukščiau. Viral treileris atrodė tikrai super ir su nekantrumu laukiau labai kokybiško, gerą laiką garantuojančio produkto. Tačiau su liūdesiu pranešu, šį kart tenka kiek nusivilti. Filmas gavosi chaotiškas ir sunkiai suprantamas. Tikras bardakas. Pagrindinė istorija vykstanti tarp trumpųjų filmų yra sunkiai sekama ir pabaiga visai neaiški, tryse žiūrėjom, nė vienas nesupratom kame bajeris. Trumpieji segmentai šį kart taip pat deja ne auksas.

Pirmoji siaubo pasakaitė apie magą su stebuklingu apsiaustu per greit suputoja ir pasipylus veiksmo scenoms tampa tiesiog graudžiai juokinga. Antroji, apie paralelinę dimensiją ko gero įdomiausia ir originaliausia, neabejotinai filmo highlightas.
Kaulai, vudu ir skeiteriai gerai prasideda ir gal smagus tas kompiuterinio žaidimo šaudyklės efektas, tačiau galop pasibaigia gana antiklimatiškai ir lieka toks neaiškus klaustukas - nx čia to reikėjo.

Bendrai gana vidutiniška dalis deja, biški su kokybe prasilenkė šį kartą, tačiau idėja per helouviną iššikti tokią kompiliaciją vis dar yra gera ir jei išeis dar dalių, manau vistiek žiūrėsiu. Gal ir ne itin gerai čia pavyko, bet jaučiasi, kad daryta su meile ir nusimanančių, atsidavusių žmonių. Gal tik paskubėta truputi buvo ar kažkurioj vietoj "tep lep" padaryta ir bendrą vaizdą tas kiek gadina. Turi savo momentų, bet su VHS 2 deja nėra net ką lyginti. Jei norėsis trumpų siaubukų kompiliacijos ir reiktų rinktis vieną, šiam lapkričiui geriau siūlyčiau - ABCs of death 2.

6/10

The ABCs OF DEATH 2

Puikus konceptas natūraliai susilaukė tęsinio ir tikiuosi toks dar bus ne vienas, nes tokia patogi horror antologija yra gera ir veikianti mintis. Apie kiekvieną atskirai gal šį kart nerašysiu, tačiau reikėtų išskirti raidę K, prie kurios dirbo lietuviai, o konkrečiai Auroros režisierė Kristina Buožytė. Fucking hell, galiu pasakyti, kad ne tik geriausias LT horror darbas kokį mačiau, bet ir net tarp visų šitų grandų rinkinyje vienas geriausių! Kristina, tu turi daryti pilnametražį siaubo filmą! Pats idomiausias ir vienintelis išties baisus segmentas išlindo iš Lietuvos. Tai man sukelia daugiau pasididžiavimo, nei bet kokios laimėtos krepšinio varžybos ever. K for Kristina yra zajabys!

Dar labai patiko Berlin Undead režisieriaus segmentas R , Japonų Y for Youth, V for Vacation, daugiau humoristinis M for Masticate ir Z, žinoma.
Kiti svyruoja nuo neblogų iki labai keistų, šiaip sau ar visai be ryšio, tačiau galutiniam rezultate gaunasi puiki kompiliacija ir labai gerai praleistas laikas.

9/10

THE PURGE: ANARCHY

Šiuo atveju sakyti "išimtis", kai tęsinys pranoksta originalą matyt nelabai tinkama, nes originalas buvo gana šūdas. Šį kart reikalai geresni, nes padaryta tai, kas turėjo būti bandyta padaryt iškarto - veiksmas vyksta mieste. Idėja vis dar yra tokia pat absurdiška, bet dabar bent jau juntama tam tikra visuotinė panika, kai randamės ne kažkokiam suburbijos name, o tarp tviskančių L.A. dangoraižių.
Norėtųsi daugiau realizmo gal, mažiau tų rėkaujančių kaukėtų psychų, bet jaučiu tokiam didmiestyje netruktu visokių. Gal kaiptik tada groteskiškas humoras padėtų? Toks Batman & Robin style :)

Anyway didelio rimtumo tikėtis iš filmo su tokia kvaila idėja ir nereikia. Čia exploitationas, kaip koks Death race. Žmonės žudomi vien dėl linksmumo, kas iš esmės yra šlykštu, bet ar ne dėl to mes ir žiūrim tokius filmus? Bandyta dar įnešt kažkokią politinę žinutę, tipo turtingieji žudo vargšus, vyksta kažkoks revoliucinis judėjimas. Atsiranda Hostel 3 tipo pramogų aukcionai, na visokios šlikštynės dėl tos vienos nakties. Kol žiūri gal ir smagu, bet po to tolko nelieka jokio. Pilki personažai, kvaili sprendimai, nuobodoki incidentai ir siaubų naktis baigiasi. Gal reik palaukt kol išeis dar aštuonios dalys, o tada per kurį helouviną pasižiūrėt visas dešimt iškart.

5/10

RŪSYS

Kiek sunkoka rašyti apie šį filmą, mat man tai ne tik pirmasis lietuviškas siaubiakas, tačiau ir tam tikra laukimo patirtis. Labai menka dalele prisidėjau prie šio filmo, gavau "paproofreadinti scriptą", tad labai džiaugiausi išvydęs savo pavardę pabaigos titruose, o taip pat ir gavęs pakvietimą į išskirtinę filmo premjerą. Niekad nesu buvęs tokiame seanse su žymiais žmonėm ir viskio taurelėm. Tiesa mažesnis buvau panašiame Matricos pristatyme, bet tai ne tas pats, kai aplink malasi kūrėjai, aktoriai ir t.t.

Taigi pasistengsiu kaip įmanoma labiau atsiriboti nuo to išankstinio žinojimo ir išgryninti tik kino įspudžius. Taip pat pasistengsiu su kuo mažiau spoilerių, išlaužti kokių protingų pasvaičiojimų. Dabar kaiptik tai darau, vidury nakties, su bonke vyno (kurią man labai alfonsiškai nupirko žmona, nes po kelionės olandijoje turiu tik apvalų minusą), išmetęs tokią nusimanančią Užkalnišką mordą, dėbsau į laptopą. Mėginu surankioti pliusus ir minusus ir konstruktyviai pateikti. Šį kart ne tik ištikimiems blogo lankytojams, bet ir gal kažkam tiesiogiai prisidėjusiam prie filmo, tad reikia atsakingai.

Pradžioje keli, visiem žinomi elementai, apie kuriuos turėjau nuomonę iš anksto:

Jampolskio ir Šeduikytės duetas. - Šie du ant savęs praktiškai išneša visą filmą. Marius manęs baisiai nežavi, nors, tiesa, nesu labai pažįstamas su jo darbais. mačiau su juo Aurorą, tai taip iki šiol ir nedingsta ta penkių minučių šiknos scena iš akių. Aišku tai ne jo kaltė, bet dievaži kaip juokinga. Jo vaidyba Rūsyje gana padori ir pritinka rolei, tad nors kiek baiminausi dėl aktoriaus pasirinkimo, - priekaištų lyg ir neturiu. Vat Jurga, kita vertus, yra labai geras sprendimas. Nežinau ar dėl to, kad ji labai tinka prie personažo ar dėl to, kad nutarta samdyti, iš esmės, ne aktorę (na, dabar jau ir aktorė) ir beveik išvengta to lietuviško Balandiško teatrinės vaidybos efekto, išskyrus vieną skaudžią sceną, kur lyg sąmoningai vengta keiksmažodžių ("Užsikinsk", "susikišk į gerklę"). C'mon.
Nepaisant tos smulkmenos, Jurga parodė esanti puiki aktorė ir susitvarkė su gana sudėtinga role. Respektas nuoširdus.

Plakatas man patiko. Gal pasirinktas šriftas ir ne pats geriausias, girdėti nuomonių teko visokių ir daugiau deja neigiamų. Vis dėl to, man asmeniškai plakatas atrodė tinkamas ir pakankamai subtilus lietuvėlės liaudžiai. Blogiausia kas galėjo būti padaryta, tai sufotošopinti veikėjų veidai iš šonų ar kažkas panašaus. Dabar plakatas turi tokį groteskiško humoriuko skonį, bet tuo pat metu ir tokį nesveiką kraupumą, primenanti man nenatūraliai išsitampančius vaiduoklių kūnus turkų siaubo filme Dabbe. Juokinga, kad lenda Jampolskis? Na, tebunie, bent jau atkreipia dėmesį, pripažinkite.

Pseudodokumentika pastaruoju metu yra baisiai nuvalkiotas, nučiulptas ir retai kada pavykęs pasirinkimas. Čia ji gal kaipnors baisiai ir netrukdo, bet lygiai taip pat ir niekuo teigiamu nepasitarnauja. Nešnekėsiu apie lyginimus su Paranormal activity, nes filmas nėra panašus ir tokie gretinimai būtų gana trumparegiški, nors gal ir ne kvaili, žinant, kad tai buvo dalis įkvėpimo. Kalbu apie to reikalingumą apskritai. Jau žinome, kad found-footage filmai nėra tikri. Tuomet vienintelis paaiškinimas šio stiliaus naudojimui - meninė, estetinė ar išgyvenamoji vertė. Kartais matome kaip puikiai tai veikia, pvz REC, Grave Encounters ar VHS, tačiau kartais deja šis stiliaus pasirinkimas - beprasmis. Deja taip nutiko ir šį kart. Nuolatinis kameros kampas tik erzina, priduoda filmui pigumo prieskonį, o kartais kaip atgaiva pasirodantys POV (kas nežiūri porno, paaiškinsiu - point of view) shotai arba paprasta-kamera tik paneigia tą pagrindinę stilistiką, tad norisi klausti: kodėl būtent toks pasirinkimas? Bent jau man norėtųsi matyti paprastą, klasikiniu būdu filmuotą lietuvišką siaubiaką.

"Tai - Tikra istorija". Jaučiu, kad šita taktika pasirinkta smarkiai kvailesnei liaudies daliai pritraukti.
Rimtai, ar dar ką nors vilioja tokie šūkiai? Mane, kaip siaubo filmų mėgėją gal greičiau atstumia.

Toliau apie dalykėlius, kurios patyriau/sužinojau tik šiandien, seanso metu.

Išmanumas. Kūrėjai skelbia jog tai pirmasis pasaulyje "išmanus kinas". T.y. beveik interaktyvus filmas, mobiliojo "appso" pagalba papildantys žiūrėjimo patirtį. Išmanieji telefonai man dar naujovė, savąjį kaip tyčia įsigyjau vos prieš savaitę, tad nors ir žadėjau sau, kad taip nedarysiu, susiviliojau ir nusprendžiau apturėtį pilną patirtį. Na, man šis eksperimentas nelabai prie širdies ir žiūrėjimo patirtį labiau pagadino nei praturtino. Jau vien dėl to, kad lėto veiksmo siaubo drama turėtų būti įtraukianti ir atmosferiška, o tas pūpčiojantis telefonas daugiau blaško ir erzina, nei linksmina. Taip pat nelabai patiko kaip išnaudotos galimybės. Buvo super tie momentai, kai buvo pasitelktos vizualinės ir video priemonės. Priminė man smartphouno dalyvavimą žaidime Silent Hill: Shattered memories, tarkime kai veikėjas kažko nemato ir vienintelis būdas jam tai padaryti - pasišviesti telefonu. Šitoj vietoj būtų galima kai kuriuos momentus pavystyti ir išgauti tikrai interaktyvią patirtį. Rūsyje buvo panašus momentas ir buvo tikrai cool.

Tačiau, kas labai, labai nepatiko tai blaškančios "sms žinutės" lyg ateinančios nuo režisieriaus, paaiškinančios tau, kaip debilui, ką turi galvoti ir į ką ekrane turi žiūrėti. Visų pirma, aš negaliu žiūrėti į kažką ekrane, kai žiūriu į telefono ekraną. Visų antra - aš nesu debilas ir man nereikia, kad kine kažkas man aiškintu kas vyksta. Atsiprašau jei griežtai skamba, bet čia panašus variantas, kaip eiti su draugeliu, kuris jau būtų filmą matęs ir neužsičiaupdamas komentuotų į ausį spoilindamas minutę į priekį.
Eksperimentas gal ir įdomus, bet mano patarimas būtų - nesijunkite to appso ir tiesiog pasimėgaukite tuo, kas vyksta ekrane. O kūrėjams, kurie kažką panašaus darys ateityje - darykite tai kaip papildomą vaizdinę mįslę, kaip kažką padarančio patirtį paslaptingesne, o ne bukesne ir aiškesne. Masėms gal ir patogu, kai tiesmukiškai paaiškinama, kas vyksta, bet intelektualesniam žiūrovui (o į tokius rodos šis filmas ir taikytas) tai gali pasirodyti, kaip įžeidimas.

Siužetas yra gana aiškus, tačiau kai kurios detalės rodosi užkapstytos per giliai ir daugelis žiūrovų jų ko gero neiškas, bent jau mano kompanija nelabai jas pastebėjo. Kitos gi rodos vėl per daug pabrėžtos ar supaprastintos (kaip čia korektiškiau išsireiškus) - ne pačio nuovokiausio žiūrovo smegenėlėms. Tai kas, regis, turėjo būti pagrindinė mintis ar taip vadinamas twistas, čia buvo pakartota kelis kartus, labai nuviliančiai aiškiai ir to rezultate sugriuvo klimaksiškumas. Gale rodos laukiame kažkokio išganymo, bet dėl per ankstyvo kortų atskleidimo galas lieka toks pilkai vidutiniškas ir antiklimaksiškas. Lyg sekso metu, prieš orgazmą, gautum žinutę, nuo režisieriaus, į savo išmanujį telefoną "dabar užsimerk, tuoj bus orgazmas"!
Sakiau vengsiu to lyginimo su scenarijumi, bet neaptarinėjant detalių - užmanymas nebuvo toks paprastas ir tas juntamas supaprastinimas taip pat nedavė naudos, veikiau atvirkščiai.

Gal smulkiai čia aptarinėju ir leidžiuosi į iš pažiūros nereikšmingas detales, bet supraskite, man tai irgi įpatingas įvykis. Jau daugiau kaip septynis metus rašau apie siaubo filmus ir štai pirmasis lietuviškas! Gal taisyklingiau būtų sakyti ne pirmasis, o pirmasis komercinis. Mat trasho kategorijoje jau turėjome Alkomagą (kuris dabar kažkur palaidotas interneto platybėse). Na, bet pirmasis rimtas, tokio lygio ir biudžeto tai tikrai. Tai gal prirašiau čia neigiamų visokių detalių ir minusų, tai gali pasirodyti, kad Rūsys man visai nepatiko, bet tai nebus tiesa. Viskas kas man nepatiko, jau išvardinta. Draugai klausia: "ar šūdas"? Na, nors ir nemažai tų trūkumų, - tikrai ne ŠŪDAS. Gal kažkur neišnaudoto potencialo susikaupę, gal kažkur prašauta su stilistika, bet užtat išgauta gana unikali atmosfera. Toks sunkus lietuviškas nejaukumas.

Nepaisant tam tikrų fantastinių elementų, filmas nepretenduoją į "supernaturalą" visu šimtu procentu. Jį galima žiūrėti ir kaip dramą ir kaip siaubiaką, ir kaip vienas ir kaip kitas jis veikia neblogai. Galbūt kai kurie veikėjų motyvai iš pirmo karto ir nėra labai aiškūs, o tas siaubas daugiau pasireiškia tokia psichologine našta, nei tyru išgyvenamu horroru, tačiau filmas veikia gerai ir kaip vienas ir kaip kitas. Man tikrai buvo smalsu ir įdomu iki pat pabaigos, skirtingai nei su populiariais Paranormal activity tęsiniais, kuomet valandą žiovaujame tiesiog žiūrėdami į tuščius kambarius. (Še tau kad nori, sakiau nelyginsiu, o paėmiau ir palyginau, na bet kažkaip natūraliai kilo tokia mintis, tai gal ir paliksiu). Ką aš noriu pasakyti, tai kad nepaisant visų minusų, manau Rūsys pavyko. Esminiai momentai gana tiksliai ir įdomiai išdėstyti, na o tie promochai turėtų veikti tik kaip paskata tobulėti.

Jaučiu, kad filmas susilauks nemažai neigiamos kritikos žodžių, ką aš išryškinau, laikau teigiama kritika ar pastabomis, bet aš visgi būsiu tarp tų, kurie labiau linkę į pliuso pusę. Tikrai ne dėl to, kad aš kažkokį piršto antspaudo šešėlį čia turiu pridėjęs, bet sąžiningai, dėl to, kad lietuvos kinui labai reikia šito. Žmonių, kurie rimtai žiūri į siaubo žanrą (ir jei kūrėjai skaito mano įspūdžius, duok šėtone nesiliaukite, darykite dar ir dar vieną!). Mat didžioji dalis pasaulio jau susivokusi, kad tai labai gilus ir turtingas žanras, iš kurio galima išpešti labai daug, tiek finansine, tiek intelektualine prasme. Vienaip ar kitaip, siaubo nagrinėjamos temos yra artimos kiekvienam, kad ir kaip žmonės nemėgstantys (ar kaip aš mėgstų sakyti - "nematę užtektinai") siaubo filmų tai neigtų. Rūsyje irgi rasite artimų dalykų: ar tai ilgalaikių poros santykių tamsesniuose epizoduose ar religiniuose motyvuose ar betkame kitkame, nuo ko tik jums stovi.

Svarbu tik jei nors kiek domitės siaubo filmais - nueikite ir susidarykite savo nuomonę, nenurašykite to, kaip dar vieno klono, filmo net nematę, nes taip nėra. Užtenka jau mum graudžių partizanų istorijų ar dar graudesnių komedijų su Rudoku ar/ir, amžiną atilsį, Šapru.
Filmas nėra toks jau labai "kino", gal jis net geriau žiūrėsis dvd formate, bet bet kokiu atveju paremkite šitą, kol kas beprecedentinį reikalą ir susidarykite savo nuomonę. Su skaudančia širdim, tačiau labai sąžiningai įpisiu šešetą. Tačiau tas šešetas bus jau globalinio kino kontekste ir tarp visko ką esu matęs. Ne dėl to, kad "savas" ar "lietuviškas", o sąžiningai ir objektyviai. Nepaisant visų minusų, filmas pavyko įdomus, savitas ir vertas dėmesio. Gal kiek per kuklus, kaip pirmą kartą nusirengti bijanti paauglė, tačiau nenorėkite iškart visko. Rekomenduoju eit be jokių lūkesčių ir manau turėsite neblogą laiką.

Kitą kart siūlyčiau nepabijot ir varyti toliau. Tėkštelkit daugiau žiaurumo, lietuvoje jis mums toli gražu nesvetimas ir per daug šokiruoti neturėtų. Dar kart samdykite Šeduikytę, kiek galvoju apie filmą rašydamas, vis prisimenu ją kaip vieną teigiamiausių dalykų. Nepabijokite klasikinių įrankių, paprastumas yra genialumas. Ir toliau važiuojam lietuviškais bėgiais: Rūsys labai lietuviškas konceptas. Mūsų tautosakoje pilna įvairių kraupių butybių ir reiškinių. Ištraukime jas į šių laikų šviesą bent jau taip kokybiškai, kaip atvėrėme Rūsio duris ir ilgaainiui pelnysime ne tik pasaulio, bet ir tautiečių pripažinimą, kas yra netgi sunkiau!
Tai prirašiau čia tiradą, kaip tikras kritikas, lyg man kas už tai mokėtų. Galbūt ne veltui, galbūt prisikabinsiu prie CV... Jei kas norėtų mane nusamdyti pilnam etatui - mano kojos plačiai pražergtos!

6/10

COHERENCE

Naujas, šaunus, man nepažįstamo režisieriaus, itin mažo biudžeto, bet meistriškai padarytas, išradingas science fictionas. Dar vienas geras pavyzdys, kaip dialogai, geras parašymas, režisavimas ir montažas padeda sukurti šedevriuką ir be milijonų dolerių. Nors veiksmas vyksta praktiškai vienoje vietoje, visą laiką buvau sukaustęs dėmesį, kartu su personažais spėliojau kas vyksta, kikenau iš juokučių ir drebėjau iš nerimo baugiuose momentuose. Ko gi dar tada reikia?

Virš žemės skrieja kometa, tuo tarpu burelis draugų ir pažįstamų susiburia draugiškai vakarienei. Pradžioje sugenda telefonai, dingsta internetas, vėliau elektra, na, o tuomet prasideda keistesni dalykėliai. Visoje gatvėje tamsu išskyrus namą už poros kvartalų. Pora personažų išeina pasižiūrėti ar anie neturi veikiančio telefono. Kai grįžta - papasakoja, kad anas namas, - velniškai panašus į šitą.

Labai smagu matyti, kad pastaruoju metu vis daugiau atsiranda drąsių kūrėjų, nebijančių perkelti savo drąsias įdėjas į ekranus, net ir be didelių lėšų. Rekomenduoju kam patiko tokie panašūs, kuklesni, bet žiauriai protingi ir atmosferiniai filmukai, kaip: Another earth, Primer, Triangle, Man from the earth (kurio bbž dėl kokių priežasčių nesu aprašęs šitam bloge), The Signal ir t.t.
Jei norisi kažko vaizduotę žadinančio, smegenus judinančio, arba fantastinio, bet gudresnio ir labiau intriguojančio, nei kažko nujausminančio specialiųjų efektų pliūpsniais.

8/10

WE NEED TO TALK ABOUT KEVIN

Siaubo drama, šį kart be fantastikos, apie "buitinę" blogio sėklą, arba Damieną be antgamtinių galių. Įsivaizduok, jei tavo vaikas, be jokios priežasties gimsta tikras šėtono išpera ir tavo šeima, kuri lyg ir atrodo kaip dažno normalaus žmogaus idealas, tampa tavo paties pragaru ir kalėjimu iš kurio be drastiškų priemonių neištrūksi. Mažos niekšybės virsta didesnėmis, kol galiausiai, visi jaučiame, atsitiks kažkas didelio. Tam esame ruošiami visą filmą, įvairiomis užuominomis: tai itin pabrėžiama raudona spalva, tai tragedijos fragmentais, tai baugia muzika.

Pradžioje filmas pagauna savo estetiniu profesionalumu, vėliau didžiąją laiko dalį "pralaiko" tam tikru trileriniu erzinimu, kai žiūrovas lyg tyčia yra nervinamas išskirtinai šlykštaus personažo elgesio ar nepakeliamos neteisybės. Kulminacija gal kažkam ir nuspėjama, bet jos sulaukus, ne mažiau stipri, nei bendras vaizdas. Ir baugios išvados: dėl ko? Gal... tiesiog šiaip sau?

Gal identiškas scenarijus realiam gyvenime ir sunkiai įsivaizduojamas, tačiau kartais įsijungus žinias pašiurpstame jog ta, kažkur vykstanti, realybė, ne tokia jau ir tolima. Taip neišvengiamai norisi klausti savęs: ką aš daryčiau tokioje, gana beviltiškoje ir sunkiai perrašomoje, situacijoje? Ar meilė savo vaikui visada besąlygiška iki bet kokio lygmens? Kiek tam tikri mūsų pasirinkimai gyvenime nulemia ne tik mūsų pačių, bet ir mus supančių žmonių ateitį? Jei manysime, kad tie pasirinkimai nors kiek nuo mūsų priklauso!
Šokiruojanti ir erzinanti dramytė, kartais prilinkstanti prie juodosios komedijos, tačiau niekad tos ribos neperžengianti. Ne super žostka, bet tik tam rytui, kai norisi kažko rimčiau įtraukiančio ir stipraus.

7/10

UNDER THE DOME [Season 2]

Vajė kaip liūdna, nemaniau, kad galima taip greit nusiristi nuo įdomaus ir intriguojančio veiksmo iki tokio neprofesionalaus, vaikiško, nemokšiško "tep lep". O kur dideli vardai! Kingas, Spylbergas! Jūs norit man pasakyti, kad čia kino ir siaubo literatūros genijų produktas? Vos antrasis sezonas visu gražumu parodo, kaip nereikėjo dirbtinai ištempinėti tos pirminės idėjos iki daugiasezoninio, pinigų darymo bullshito. Keikdamasis ir prunkšdamas turėjau peržiūrėti dar tryliką serijų, vien tam, kad tiesiog pamatyti kuo baigsis... antrasis sezonas !

Kiekviena serija kvailesnė už kitą, veiksmas neįtikėtinas net pasakai, personažai atsiranda ir dingsta be didelės priežasties ar emocinio nuspalvinimo, aktoriai atrodo net nesistengia, nors kas jiem belieka kai siužetas toks idiotiškas ir padrikas. Kartais apima toks jausmas, kad stebi repeticiją, trūksta tik lapų su tekstu rankose. Siužetas mums nuolat yra paaiškinamas monologu ar dialogu, "dabar vyksta tas ir tas", "taip yra dėl to ir ano". Personažas gali persimainyti iš gero į blogą ir atvirkščiai, tris kartus viename epizode, kiti personažai tuo tarpu apie tai pamirš po penkiolikos minučių, kaip auksinės žuvelės.

Visa tai betkaip suręsta, kad kaip kortų namelis išsilaikytų luošas, girto žmogaus užrašytas siužetas. Antrame sezone Under the dome tapo paprasčiausia fantastine nesamone. Net kaip žiuralas prie maisto jis sugeba suerzinti ir papiktinti savo buku nemokšiškumu ir nusispjovimu į bet kokią kokybę. Įdomu tik pamatyti kaip pasiseks pažįstamiems personažams, ką dar jiems sugalvojo šitie suklupę tverėjai. Galu gale pareiškiama, kad viskas įvyko per dvi savaites, o tada suprantame, kad serialas nesibaigė. Trūksta išmonės man nupasakoti visą šitą atsilikimą. Vargeli, aš nenoriu dar vieno sezono. Žinau, kad turbūt žiūrėsiu, nes jau pradėjau, bet šiuo atveju tai prakeiksmas, o ne dovana. Jei dar neprasidėjot, geriau ir nesiterliokit. Čia kaip koks gražus vaisius, iš vidaus sukirmijęs.

EDGE OF TOMORROW

Pykšt pokšt! Norėčiau pradėti nuo to, kad Tomas Krūzas yra lopas ir man nepatinka. Dėl to mane erzina, kad jis vaidina naujuose, didelio biudžeto fantastiniuose filmuose. Aišku ir ta fantastika atitinkamo lygio, pabaigus byrėti visiems blizgučiams nugrimzta užmarštin, tačiau nejau nėra jokio kito pagyvenusio vyriškio holivude, kurį būtų galima įvilkt į roboto kostiumą prie žalio ekrano? Dėl pagrindinio vaidmens ir labai šlykštaus treilerio tikrai nesitikėjau iš filmo daug. Maniau bus kaip Oblivion ar dar blogiau, kur pradžioje įspudis lieka tikrai neblogas, o vėliau pamąsčius išlenda visos išmatos.

Tačiau bežiūrint šitą skaitmeninę trydą, dar kart supratau, kad nereikia pramoginių, popkorninių filmų lyginti su intelektualia moksline fantastika, o poto puršktauti kaip čia kažkas buvo kvaila, nelogiška ar per-daug-patogu scriptui. Pramoginiais filmais reikia mėgautis tol, kol juos žiūri, gana primityviam lygmenyje, kaip kokiu kūnišku malonumu. Iš esmės gal tai ir yra tokia video-masturbacija smegenims, padedama į šalį vos iššovus paskutiniams saliūtams. Taigi jei imant šitą filmą vien tik kaip pramogą, pramoga puiki ir man negėda pasakyt, kad buvo tikrai labai smagu. Be alkoholio.

Svajojot kada nors, berniukai, apie tai, kas būtų jei gyvenime būtų continue, kaip kompiuteriniam žaidime? Kreti sau ką nori ir užsimušęs vėl pradedi veiksmą iš naujo, toje pačioje vietoje. Oi ko aš pridaryčiau, jei būčiau užtikrintas, kad nebus jokios atsakomybės... Fantazija lėktų toli, bet čia ta švilpiko diena Kukurūzui išpuolė ne kokia, - jis turi eiti į futuristinę d-dienos versiją ir prancūzijos paplūdimyje susikauti su fantazijos stokojančių žmonių, kompiuteriu nupaišytais, ateiviais-kalmarais-robotais. O tada pif paf, bum bum, pykšt pokšt, tralialia, robotai, juokeliai, meilės romanėlis, dega Londonas, skęsta Paryžius, pasipila visokiausios smagios ir liūdnos klišės, o tuo met filmas baigiasi, itin nuspėjamu happy endu. Gerai įtėškūs kraujo gal būtų galima buvę išlaužti Starship Trooperišką sarkazmą, tačiau deja.

Po pastarosios pastraipos turbūt turėčiau pilti labai nekokį balą ir išpeckiot viską rudom spalvom, tačiau stop. Negalima sakyti, kad filmas yra šūdas, jei jį žiūrėdamas apturėjai puikų laiką! Kas paskaitot šitus reviuvzus, žinot, kad nesu nosį užraitęs, gudrus, 'daug išmanantis' kino snobas ir dažnai vertinu pramogą vien už ją pačią. Kad ir koks tūpas ar žaislinis būtų tas Edge of tomorrow, kad ir koks durnas lopas būtų Tomas Kruzas, kad ir kokie neoriginalūs ir pilki būtų tie kompiuteriniai padarai, gera pramoga pažadina manyje vaiką. Vaiką, kuris moka džiaugtis paprastais dalykais. Ir vaikai nejaučia gėdos, kad jiem džiaugsmą teikia, kažkas labai paprasto ar net prasto, jie tiesiog viso to dar nesugadinti ir džiaugtis moka. Dėl to ir aš džiaugiuosi šitu seansu, gaila tik, kad uberšūdinas treileris atbaidė nuo kino teatro.
Kai norėsit tuščiagalvės, bet smagios pramogos - Tomas Krūzas jums padės visados!

7/10

LOS ULTIMOS DIAS

Kažkaip netikėtai jutubas "pasiūlė" treilerį ir jame iškart užkabino vienas dalykas: Barselona.
Barselona dega, rūksta, apleistos gatvės ir neaišku kas nutiko... Dievinu kai filmų veiksmas vyksta pažįstamuose europos miestuose, vien jau tai savaime duoda daug žavesio, o jei dar ir pats filmas geras, kaip beje pasisekė šįvakar, - seansas - tyras malonumas! Taigi kažkas masiškai negero nutinka, nesakysiu kas, nes žinant galima pamesti dalį kaifo, bet bent pasakysiu, kad kažkas neklišiško ir naujesnio. Kas yra tikrai šaunu!

Atmetus miestą ir idėjos šviežumą, filmas yra gan paprastas, jausmingas, post-apokaliptinis išgyvenimo nuotykis. Nieko itin blatno, bet tikrai neprastai, palyginus, kad ir su kai kuria, nesena, pelninga holivudo produkcija. Kūrėjai beje tie patys, kurie sukurpė Carriers. Kažką gal būsit matę ar nujautę, kažkas pasirodys nauja, taigi bendrai būtų gal tiesiog paprasta, gerai padaryta sci-fi drama... Vietom griebianti už širdies, vietom gal kiek ir apsileidžianti, tačiau čia pridedam biški siaubo, nuostabią lokaciją, originalią ir gal kiek metaforišką idėją, gerą atmosferinį garso takelį ir patiekalas gaunasi tikrai labai europietiškai skanus. Paskutinės dienos - muy buena!

8/10