Tačiau pats filmukas nėra blogas. Jis nėra baisus, kaip tikėjausi, bet idomus kaip draminis pasakojimas. Vaikų namų gyventojų nuotykiai karo kontekste su geresniais ar blogesniais juos prižiūrinčiųjų suaugusiųjų personažais. Tas vaiduoklis čia daugiau kaip antraplanė istorija visam jų santykių aiškinimuisi, bet prie jos vis grįžtama, tarsi norint priminti, jog čia vis dėl to - siaubo filmas. Labai smarkiai priminė man kai kuriuos Azijos vaiduoklių filmus apie pensionatus, kur koks vaikas nudobtas vaidenasi kitiem, deja pavadinimai jau kažkaip užpelkėję atminty. Tas gal būtų neblogai, bet drama čia visgi persveria siaubą.
Negaliu įvardinti to erzinančio dėmens, bet jis yra ir čia. Nuolat atrodo, kad režisierius baisiai savimi pasitiki ir net neabejoja, kad tai, ką tu šiuo metu žiūri, yra visų filmų filmas. Gal ir gerai tokios ambicijos, o gal jų visai nėra ir čia tik aš susikuriu tokį Guillermo paveikslą. Tuomet tik neaišku man kokios būtent detalės verčia mane taip jaustis. Kaip ten bebūtų filmas žiūrimas. Ne šedevras kaip loja pusė interento, bet tikrai idomus ir žiūrimas pasakojimėlis. Gal ir tie vaikai čia per daug neerzina ir priėjimas prie vaiduoklio tarkime originalus, bet šiaip tai ne mano skonio tokios pasakėčios, tad ir nuoširdžiai rekomenduoti nelabai kam norėčiau. Nežinau ar gerai kai idomiau kas ką dulkina, negu kada vėl pasirodys vaiduoklis. Taigi tokia savotiška mano taikos sutartis Velnio uodegikauliui, Susipažinom, viens kitam nelabai patikom, einam savais keliais, bet kad nebūčiau neteisingas šališkas šiknius, turiu garsiai pripažinti, kad pasakojimas tikrai neprastas ir filmas - mažų mažiausiai idomus.
7/10
No comments:
Post a Comment