NAKED LUNCH

Dar vienas paslaptingas ir suktas D. cronenbergo kliedesys, nunešęs mane į pusiau miego būseną. Su tik jam būdingu žaviu nuobodumu, slegiančiu pilkumu ir nemaloniais, Kamiu egzistencializmu atsiduodančiais organikos ir daiktų junginiais. Pripažįstu, kad nesugebėjau šito filmo pažiūrėti šviesiu protu dėl savo ligos, bet ta apsnūdimo stadija, kurioje buvau, kažkaip puikiausiai man lipo, suteikiant "Nuogiems priešpiečiams" leidimą sujaukti mano mintis. Išžiūrėti jį man buvo nelengva, jis slegiantis, labai lėto veiksmo, nuotaika man priminė tokius filmus kaip Spider, Crash ar Kafka, pastarasis, tiesa, ne Cronenbergo. Vabale stūksanti, kalbanti šiknaskylė asociacijas nuskraidino ir iki Kurto Voneguto knygų. Tačiau pripažįstant visą filmo siurrealistinę galią, kažkaip visvien nepatiko man jį žiūrėti ir dėl savo keistos būsenos negaliu atrinkti, ar dėl to, kad jis intencionaliai toks nemalonus ir storai suviniotas, ar dėl to, kad jis iš tiesų nekoks. Su šituo sutrikimu, abejone ir keistu gripo apsnūdimu ir susilaikysiu nuo kažkokio vertinimo. Šiaip jau man Cronenbergo stilius patinka ir reik žinot kur kiši nagus, o kokios nuotaikos čia dalykėlis ir ar jums norisi kišt prie jo snapą gal jau bus aišku ir iš tiek. Dar vienas, manau, labai svarbus dalykas - nė neįsivaizduoju, kas tai per knyga, kurios ekranizacija čionais mačiau. Turiu smarkų įtarimą, kad jei knygą būčiau skaitęs, žiūrėjimas ir įspūdžiai būtų 180 laipsnių kitokie. Dabar jis telieka varginančiu ir nemaloniu sapnu, iš kurio dar nežinau ar pabudau.