POULTRYGEIST: Night of the Chicken Dead

Troma, troma, troma, mano gyvenimo šviesa, kaip aš be tavęs tiek laiko galėjau gyventi ir ką aš be tavęs daryčiau apskritai. Pats geriausias kino vaistas mano prakaituotam ligos patale, šimtadvidešimtprocentinis iškart-kultas, 2006-ųjų Tromos gamybos Night of the chicken dead. Nebepamenu jau kada taip krykštavau iš džiaugsmo. Pankovo goro marios, boluojantys papai, išskyromis ir absurdu nė kiek nenusileidžia Terror firmer ar Citizen Toxie, gerai pažįstami Tromos chebros veidai, unikalus nepakartojamas jų stiliukas ir aukščiausia kokybė mėšlo, tokio, kokį tik jie padaryti ir moka. Šūdai, invalidai, žarnos ir chickenai zombiai.
Trūksta žodžių, absoliutus gėris. Privaloma pamatyti. O jei nemėgsti Tromos - esi debilas! 10/10

NUDE NUNS WITH BIG GUNS

Paskaitantiems, dar kart dėkui už naudingas rekomendacijas. Po šaunaus šiuolaikinio exploitationo Bitch Slap, naujas, daug purvinesnis ir beširdiškesnis Run, Bitch, Run kūrėjų darbas - Nude Nuns With Big Guns (Nuogos vienuolės su dideliais ginklais). Ir vėl pavadinimas kalba už save, tad nematau laiko aušinti burnos. Šlikštybės ekrane - per akis. Prievarta, seksas, žudynės... Turbūt daugiau laiko aktorės ekrane praleidžia nuogos, nei apsirengusios. Per blogiečius, nuogybes ir šūvius siužetinę liniją vos galima įžžiūrėti, to juk ir norime įsijungdami tokį filmą ar ne? Aišku kaip diena, visvien nieks nebepadarys to exploitationo, tokio, koks jis buvo savo laiku. Šiuolaikiniais exploitationais gal labiau tiktų vadinti tokius filmus kaip Crank, na bet čia duoklė tikrai šauni ir ateityje lauksim daugiau šios chebros produktų.
Ir dar gi be galo laukiame Hobo With A Shotgun!

CALVAIRE

ORDEAL

2004-ų metų, jei neklystu, - Belgų filmas. Siaubo filmas su gana ryškiu juodo humoro kaspinu. Nesveikata ir beprotystė, kelianti liguistą šypseną. Šiek tiek priminė Sheitan, šiek tiek ir The Loved Ones viena scena nužengusi tiesiai iš klasikinio Texas Chain Saw Massacre, ryškiai - duoklė, ir šiaip iš esmės galima labai labai daug panašių filmų surasti, bet tai dar visai nereiškia, kad kažkas čia negerai. Viskas čia puiku, požanrio kokybė pagirtina.
Plot outline: muzikantas grojantis gana šūdiną muzikėlę pagyvenusioms, jo trokštančioms ponioms, papuola į rankas kaimiečiams bepročiams. Kaimiečiai bepročiai - ar gi jų gali būt gana? :)
Man asmeniškai šitas filmas liks reikšmingas tuo, kad dabar susirgau roto/noro virusu ir jį bežiūrint išlindo pirmieji simptomai. Bežvygaujant kiaulėms iš ekrano, ne kartą teko spausti -pause- ir bėgti pavemti, kas manau čia yra gana adekvatu. Toks vat linksmas faktas ir prieš akis turbūt skausminga tuštinimosi naktis.
Na, o Calvaire, tikrai vertas jūsų dėmesio. Nors ir nėra perdėm išskirtinis, bet gerai padarytas, piktdžiugiškas puspročių siautulys, o tai visad gerai žiūrisi. Ir kai kitą kart jums siūlysis pagyvenusi ponia, pagalvokite geriau, gal visgi verta pasilikti su ja. 8/10

DOPPELGANGER

Susimasčiau šiandien, ar tik nebūsiu aš vienintelis ir didžiausias Kiyoshi Kurosawos kurybos fanas Lietuvoje? :)
Kiekvienas jo filmas man kažkuria prasme tobulas, kas kart kai žiūriu nematytą jo filmą, man tai - įvykis. Visi jie savaip unikalūs, nors visi šitokie panašūs. Kurosawos stiliaus regis jau su niekuo nesupainiočiau. Daug jau apie jį pliurpiau ir rašiau, tad iš naujo visko nepradėsiu.
(Tik vardan, labiau svarbios pačiam, sisteminės vertės, kol kas teko laimė matyti: The Cure, Serpent's Path, Charisma, Seance, Pulse/Kairo, Bug's House, Loft/Rofuto, Sakebi/Retribution, Tokyo Sonata)
Doppelganger'is tai tavo atmaina, antrininkas, dvynys. Nelabai dar suprantu šią paranormalią figūrą, teko su ja susidurti Twin Peaks'e ir dar kažkur... Šis filmas prasideda gana baugokai, lyg kaip ir siaubiakas, tačiau vėliau perauga į gan šmaikščią ir keistą... dramą? Nežinia, manau pagal skonį galima spresti - skirti šį filmą prie fantastinių ar ne. Mat man kyla įtarimas, kad herojaus antrininkas gal realiai niekad ir neegzistavo. Nežinau, filmas niekaip to atvirai nesuponuoja ir beje, čia joks spoileris. Žodžiu išradėjas užsiknisęs dirba ties savo nauju kūriniu, jam nelabai sekasi. Tuomet į pagalbą ateina jo antrasis aš, kuris pasirengęs daryti viską, ką herojus norėtų, tačiau nedrįsta, laiko užgniaužęs.
Prakeiksmas tai ar nelaimė, klaustumėt savęs, klausia to ir filmo herojus. Tačiau man labai patiko, kaip viskas pakrypsta ko ne absurdo komedijos linkme. Atsipalaidavęs, drasus filmas ir man tikrai šaunus ir įsiminsiantis, nors vargu ar galėčiau kažkam rekomenduoti. Ypač jei nematėte labiau žinomų Kurosawos filmų, ar laikote juos nuobodžiais. Besalygiška fano meilė? Tebūnie, galima vadinti taip. O dar kiek nematytų jo filmų priešaky!
8/10

I, ZOMBIE: The Chronicles of pain

Liūdnoka, rami ir gal truputi migdanti 99-ųjų, Anglų siaubo pasaka, kurios dalis filmuota Londone. Filmas gana buitinės išvaizdos, nors ir stengiasi būti rimtas ar net meniškas, mažas biudžetas šviečia iš tolo, tačiau mums tas juk tinka ir patinka. Savitas Europinis buitiškumas man be galo primena Nekromantiką ir kitus Buttgereito filmus, o ką jau kalbėt apie panašaus plauko, nepakartojamą ir nuostabų garso takelį? Vien už originalią, filmui parašytą, muziką galima duot dešimtuką. Drasiai sakau, kad ji - viena stipriausių filmo savybių. Po tuo jausmu slepiasi gana paprasta, tačiau gerai nupiešta siaubo istorija. Atlikinėdamas tyrimus užmieščio miškuose, jaunas vaikinas randa ligotą moterį, kuri jam įkanda. Išsigandęs šis pabėga ir grįžta miestan su nenumaldomu alkiu žmogienai. Jis - geras bičas, todėl eiti į gatves ir ieškoti maisto jam - didelė emocinė kančia, tačiau alkio keliamas skausmas nepernešamas. Iš savo parkių, bendram horroro kontekste, jis, sakyčiau, panašesnis į vampyrą. Jis kalba, masto, laiks nuo laiko turi kažką nudobti ir numalšinti savo alkį, tačiau jo kūnas pūna kaip zombio. Su grauduliu ir ilgesiu jis stebi save ir savo buvusio gyvenimo šipulius. Žmogėdra pabaisa labai ilgisi socializacijos, jo gyvenimas tampa paprasčiausiu egzistavimu, o pastarasis - tikra kančia. Ryškėja liūdnas klausimas: ar toks egzistavimas - dar vis gyvenimas?
Gražus, kuklus, tačiau gudrus, išskirtinai europietiškas ir truputi Buttgereitiškas siaubo filmukas. Bendrai: 8/10

Ištrauka įgarsinta Itališkai, tačiau nekreipkit į tai dėmesio. Filmas yra Anglų kalba

BITCH SLAP

Dar vienas šiuolaikinis exploitation sprogimas ekrane, arba vadinkite jei norite tai duokle seniesiems exploitationams, nežinau, vistiek nepagadinsit. Tai yra be galo smagu ir galu gale koks skirtumas.
Trys mergiotės atsiduria dykumoje su tikslu rasti čia paslėptą lobį. Kamera pirmiau mus supažindina su merginų krutinėmis, o tik po to su veideliais (ar gražučiais ar nelabai, spreskite patys). Jų mašinos bagažinėje - sumuštas anglas, kurį iš ten išsitraukę, šios pradeda kankinti ir kamantinėti. Tokia tad įžanga į pusantros valandos idiotišką veiksmo fiestą, tykštančią moterišku prakaitu, krauju ir idiotiškais one-laineriais. Pagrindinis veiksmas ir vyksta tą karštą dieną dykumoje, tačiau pilnai istorija atskleidžiama per šuolius į praeitį. Didžiakrūtės merginos tampa galingais ir nepamirštamais personažais, kurių santykiai, meilė ir peštynės smėlyje tampa šimtaprocentine pramoga. Į veiksmą įsijungia ir daugiau dalyvių, kurie taip pat ne ką mažiau įspūdingi. Bitch Slap tai tyčia-kvailas, smurto ir pusnuogių pupyčių prikimštas veiksmo absurdas. Tinkamai panaudoti pigūs kompiuteriniai efektai, daug kraujo ir sprogimų, o itin svarbus prieskonis - serialų Xena ir Heraklis aktoriai! Dievaži kaip malonu tokiam b-klasės mėšle matyti Jolajų, Heraklį ir Gabrielę! Nesamonė prabėganti tarsi dvidešimt minučių, besidraskančios mergos, geras humoro jausmas, kraujas, šūviai, šlapi marškinėliai, lezbiečių actionas ir Kevinas Sorbo! Man tokiam tai nieko daugiau ir nereikia. 10/10

KOMA

Įtemptas 2004-ųjų trileris iš Honk Kongo. Nesunkiai žiūrisi, sudomina, nors žemės ir nekrato - puikiai tiktų kabinančiam vakaro filmui per TV. Trilerio ašis  - meilės trikampis ir organų grobimas. Viskas klampu ir persipinę, detektyvas vedžioja mus už nosies iki pat galo spėliojant kas ir kaip, kas šioje istorijoje gerietis, o kas blogietis. O gal visi iki vieno čia ne nuo debesies nužengę?
Į akis krenta jau pažįstami panelių veidai, Kar Yan Lam matyta Silk ir kultiniame Inner Senses, o Angelica Lee pažįstu iš Re-cycle ir taip pat kultinio Gin Gwai (Matyti vaiduoklius), geriau žinomo kaip tiesiog The Eye.
Pramoga išties nebloga, teko užgniaužt kvapo ir palaikyti pirštus sukryžiavus. Trileris orientuotas gana vakarietiškai, gal dėl to visai neblogai mums, labiau pratusiems prie holivudo produkcijos, žiūrisi. Nors dar kart sakau, iš esmės nieko labai ypatingo.
Mane asmeniškai labiau net kabino erotinis, meilės trikampis ir konfliktas, nei organų grobikų siaubas. Gal laikas man pasižiūrėti romantinių dramų? 7/10

LOST PARADISE

Prarastas rojus piktas Japoniškas eksperimentalizmo gabalas, kurtas paties noizo dievo Merzbow, kurio tikrasis vardas ir pavardė yra Masami Akita. Trunka seansas pusę valandos, viskas ką čia pamatysite, tai mergina iš lėto pasidaranti sau Harakiri t.y.: peiliu prasirėžianti pilvą ir išsiverčianti žarnas. Čia vienas tų filmų, apie kuriuos matyt yra daugiau prasmės diskutuoti, nei juos iš tiesų žiūrėti. Vienus tai papiktins, kitus sužavės gore estetika ir eksperimentavimo drąsa, tretiems tai pasirodys paprasčiausias laiko švaistymas. Man nors ir patiko, bet labiausiai būčiau linkęs prie pastarųjų. Konkretaus vertinimo atsisakau, čia ne kažkas, ką galima įrėminti į paprasto filmo sąvoką, tad norint sudalyvauti šiame eksperimente, teks žiūrėti patiems. Tačiau per daug nesitikėkit. Jeigu jūsu nežavi pati idėja ir tokie dalykai apskritai - čia daugiau nieko nėra ir nerasite. Pakanka žinoti bent, kad toks dalykas egzistuoja.

CONFESSIONS

Pastaruoju metu kažkaip užtūsinau, apsileidau, vien darbas ir išgertuvės užėmė mano laiką, bet gerai retkarčiais padaryti tokią pertraukėlę nuo filmų. Tik primena kaip nuostabu atgrįžt į mėgstamą hobį, o dar taip kokybiškai kaip šįvakar - jėgų jėga. Labai norisi kažką nuoširdaus ta proga parašyti.
Visų pirma tai žiūrėjau naują sportinę dramą The Fighter su Beilu ir Wahlbergu, labai įtraukianti ir gerai padaryta, net ašarėlę nubraukiau. Pirmojo Rocky dramos fanams labai rekomenduoju, tačiau su horroru ten nieko bendro, tad prie esmės: 2010-ųjų Confessions (Išpažintys) iš Japonijos. Tikrai neužmirštama patirtis. Nuostabus, suktas ir paslaptingas trileris, kuris verčia ir grožėtis ir baisėtis, ir nekesti ir mylėti. Labai stilingas filmas, kuriame daug lėtų ir gražių kadrų, tobulai suderintas su afigėnu garso takeliu (didelė dainų dalis amerikoniška, keistoka ir norisi paklaust kodėl... Radiohead? Na tinka tikrai, nesiginčyju), sudaro kone brangaus pilnametražio video klipo įspūdį. Tačiau stilius tik pradžia. Confessions tikrai intelektualus seansas, daugiau ar mažiau susuksiantis protelį kiekvienam žiūrovui. Būdamas gana apgaulingas/klastingas, jis taip pat yra ir metaforiškas. Gražiai patiekta tamsi istorija pasakoja apie kerštą, klastą, žmonių suktumą ir patiklumą, skausmą ir tai, kas išties turėtų būti svarbu. Įžvalgų daryti galima gana daug, bet mane labiau žavi bendras paveikslas, bendras istorijos ir pateikimo stiliaus pojūtis. Išties unikalus ir ne veltui iš Japonijos, iš kurios mus jau pasiekę neišmatuojami klodai kokybiškiausio ir intelektualiauso kino. Japonai, tvirta ir labai išmintinga tauta. Nuoširdžiai skaudu matyti juos krečiančias nelaimes, laikykime sukryžiavę pirštus, kad jie atsigautų ir dar daug metų mus džiugintų savo kino perlais. 9/10

TRON: LEGACY

Šlapias Daft Punk fanų sapnas išsipildė, sukurtas kultinio Tron tęsinys. Išleistas jis praeitais metais, nuoširdžiai džiaugiuosi už didelius filmo fanus, kuriem buvo suteikta galimybė pamatyti savo stebuklų pasaulį didžiajame ekrane. Tiesa, nežinau ar jie liko patenkinti, mat aš nesu išprotėjęs dėl šito reikalo, na bet neabejoju, kad susirasti nuomonių internete nebus sunku. Man tai tiesą sakant mielas šitas naujas ir spalvingas Tron filmas, nors jų kibernetinis pasaulis šiek tiek ir baugina. Tobulai stilingas, prisodrintas nerealiu Daft Punk soundtreku Tron yra lengvas reginys, kurio metu nereikia smarkiai kamuoti smegenų, todėl su alaus buteliu tai paprasčiausiai nebloga, gražiai atrodanti, nors ir vaikiška pramoga. 7/10

I SAW THE DEVIL

Vaje, pagaliau baigėsi. Dvi su puse valandos šio kruvino Korejietiško trilerio tikrai buvo per daug ir pakenkė seanso kokybei. Iš esmės neblogai, tačiau viską buvo galima papasakoti per pusantros valandos, tuomet daug lengviau būtų kažkam rekomenduoti šį 2010-ųjų filmą. Įtampos ir intrigos buvo daug, tačiau vėliau pabodo ir ėmė erzinti. Veikiausiai tokia ir buvo kūrėjų intencija, - pagrindinis, "teigiamas" personažas ėmė gerokai nervinti ir stebinti savo kvailumu. Tiesą sakant visas filmas tai nesustojantis erzinimas. Prasideda niūriai: maniakas pagauna panelę ir ją šaltakraujiškai nužudo. Šios vaikinas su tėvu imasi kerštauti, tačiau pasirenka gana keistą metodą, kaip veikėjai jį vadina, - medžioklę. Žudiką vaikinas sugauna, ne kartą ir ne du, tačiau kas kart gerai atlupęs, paleidžia. Toks metodas neva didelė bausmė, bet ilgaainiui suprasime, kad įgyvendinti ją gaunasi taip kvailai, kaip ir skamba. Žudikas ne pėščias (tiesą sakant visai kietas personažas, kurį galima pamėgti) ir imasi kirsti atgal iš peties, Aš mačiau velnią tai pustrečios valandos, gaudynių, kovos ir smurto, tačiau deja ne geraja veiksmo filmo prasme. Viskas ko ši istorija pamoko tai, kad smurtas gimdo smurtą, galo tam nėra, o ir tunelio gale švieselės nežiba. Kokybiškas reikalas, vertas Azijos kino mėgėjų dėmesio ir man, po teisybei, visai patiko, tačiau norėjo jis nervinti ir sunervino tikrai atitinkamai. Iki vidurio atrodė nuostabu, bet į pabaigą vis labiau darėsi šikna. Trileris neblogas, bet visą išžiūrėti uždavinys ne vaikiškas. Studijuojate smurto esmę, galit mėginti. Šiaip jau nelabai rekomenduočiau. 7/10 su dideliu minusu už trukmę.

TONY

Nors ši niūri Anglų siaubo drama yra išleista 2009-aisiais, atrodo filmas išties senoviškai, tarsi žiūrėtum old-skūlą. Jaučiu specialiai taip padaryta bendra išvaizda ir veikia tas tinkamai. Veiksmas vyksta Londone, nemažai pažįstamų vietų pastebėjau, tame tarpe ir suoliuką prie kanalo, ant kurio vasara gerdavau alų hehe. Taigi įdomu matyti, kad pažįstamam mieste gyvena ir žudikas maniakas. Tylus, akiniuotas, ūsiukus užsiželdinęs, kompleksuotas vidutinio amžiaus nevykėlis. Kaip ir matote plakate parašyta: Tai visad būna tyleniai! Na, žudiko personažas įtikinantis, daug bjauresnis ir artimesnis realybei, nei būtų koks augalotas kultūristas. Filmas gana lėtas ir toks buitiškai šlykštus, kad norom nenorom turiu prisiminti filmą, beje ir panašaus plauko pavadinimu - Henry.
Tony toks pat buitiškai slegiantis. Jo tyliam butuke vonioj pūna kūno dalys. Tonis traukia padugnes ir iškrypėlius, kurie ir tampa jo grobiu, nors gyvenime jis praktiškai niekas. Jis visad sutrikęs, pasimetęs, tačiau iškilus neaiškumui bėdą sprendžia greit, plaktuku ar elektros laidu... Šitą filmą nelabai išeina ir suspoilinti, tai tėra Londono serijinio žudiko gyvenimo epizodas. Bet, kad pajusti tą buitiškai dvokiančią nuotaiką, reikia pasižiūrėti pačiam. Ar daug tokių Tonių tarp mūsų? 8/10

HATCHET 2

Kirvukas II deja nieko gero, teko nusivilti. Velniažin kodėl kūrėjai sugalvojo pradėt istoriją nuo ten pat ir pasirinko mažiau humoristinę prieigą. Gan idiotišką istoriją bandyta dramatizuoti ir viską paaiškinti, todėl gavosi tikrai ne kas. Juokų labai pasigedau, o kai kurie įmesti tik dar labiau liudijo prastą skonį. Viskas dėl ko verta žiūrėt šitą tęsinį tai nebent goras, bet ir to deja laukti reikia visą valandą. Išžiūrimas daiktas, bet nelabai vykęs tęsinys iš tikro. Biški nuogybių ir kraujo deda pliusą, bet pagrindinė aktorė baisiai nervina. Toli, toli iki pirmtako, sakykit ką norit. 4/10

HATCHET

Kolega siaubo mėgėjas sako "sužiūrėjau antrą Hatchet dalį, labai nebloga, gal net geriau už pirmą". Aš tykiai sau pagalvojau, kas gi tas Hatchet? Ir nusprendžiau abi pračekinti, kolkas pažiūrėjau pirmąją, 2006-ų metų, na ir ką gi galiu pasakyti, - afigėnai smagus amerikanskas slasheris su daug komedijos ir šaunaus gore! Tikrai nelabai yra apie ką čia aušinti burną, pažvengiau, nuostabiai praleidau laiką. Valanda dvidešimt minučių prabėgo, kaip tiesiog dvidešimt minučių, o tai jau kokybiškos pramogos ženklas. Tikrai neapeliuojantis į didelį protą, užtat nuoširdžią duoklę atiduodantis visokiems old-skūliniams Penktadieniams 13 filmėkas. O kaip dar malonu išvysti veidus tokių kultinių aktorių, kaip pvz Bitininko ar Kriugerio! Geras humoras, geros žudynės ir geras laikas. Antrą kart žiūrėt gal ir nebebūtų taip smagu, užtat godžiai čiupsiu tęsinį, jau trinu rankelėm, kaip musė ant kirvuko kruvino. Kimškit alų. 8/10

TWENTYNINE PALMS

Galvojau net biški, ar tinka šį filmą man čia aprašynėti, niūroka drama, imdb sako, kad perpus su horror, na tai bent už keistumą priskaitom tuomet. 2003-ių metų filmas, Prancūzų režisieriaus, apie porelę, keliaujančią kažkur Amerikoje. Nelabai gal arti prisileidau šitą filmą, jis man pasirodė ganėtinai nuobodus, beprasmiškai ištęstas, nors šiaip lėtumo tai aš nesibaidau. Įdomiai taip ant pachmielo suveikė, baisiai zanūdnas, tačiau gal tuo kažkiek užhipnotizuojantis, techniškai padarytas gražiai. Kas akį traukia, tai daug natūralaus sekso, bei nelabai pagražintos nuogybės. Filmas kupinas lėtų ir ilgų epizodų, kurie vargu ar turi kažkokį tikslą / prasmę ir staiga, kaip iš giedro dangaus šokiruojantis finalas. Ką man norėjo pasakyti šitas filmas - nesupratau, taip pat dažnai jaučiau, kad gaišinamas mano laikas, tačiau už savotišką stilių ir nuotaiką rimtas pliusas. Poros laiko leidimas drauge, taip pat gana realistiškas ir gal net per daug gyvenimiškai žiovulį keliantis. Siužetas kažkuo priminė, nors nuotaika ir visiškai kitokį, labai labai seniai žiūrėtą Doom Generation. Nemanau, kad kažkam galėsiu rekomenduoti šitą seansą, veikiausiai užmigsite, bet kad blogai - irgi negaliu pasakyt. Norėčiau rast daugiau gerų žodžių, deja nesugalvoju, taigi tiek. 6/10

TROLLJEGEREN

Maloni šviežiena iš Norvegijos, praeitų metų, pseudo-dokumentikos stiliumi patiektas fantastinis filmas "Trolių medžiotojas". Studentų būrelis atvyksta į miestuką sukti dokumentinio filmo apie brakonierių medžiojamas meškas. Pasirodo, kad istorija daug idomesnė, nei rodos iš pradžių ir iš tiesų jie turi reikalą su pačiais tikriausiais troliais. Paslaptingasis šioje srityje dirbantis seniokas pagaliau baigia laužytis ir tampa jų gidu į pažintį su trolių pasauliu ir jų kontrole, bei priežiūra. Troliai tėra keisti žinduoliai, tačiau valdžia slepia jų egzistavimą. Norvegai iškelia savo folklorinę būtybę, kaip realiai egzistuojantį gyvūną ir čia susuka įtemptą ir kietą fantastinę juostą, be jokio, dažnai šiuos personažus supančio, humoro. Pavyksta puikiai, nors ir buvo nuobodokų vietų, žiūrėti kaip jie ten bastosi po miškus ieškodami pėdsakų ir įkalčių. Visgi labai idomus ir originalus filmas apie pabaisas, tikrai vėrtas visų monter movies fanų dėmesio. Norvegai šiurpina savo tautiniais troliais, Japonai savo folkloriniais kerštingais vaiduokliais, na o mes toliau beviltiškai laukiame kol Lietuviai padarys siaubo filmą apie Kaukus ir Aitvarus. 8/10

VISITOR Q

Japonų gebėjimu įkūnyti ekrane didžiausią nesveikatą manau jau nieks neabejoja, o kažkaip ir režisieriaus Takashi Miike talentui nesu abejingas. Jau ne vienas jo filmas žiūrėtas ir keletas jų aprašyti [Sukiyaki western django, Masters of horror: Imprint, The Three... extremes: Box, One missed call, Ichi the killer, Audition] nors tai tik maža dalis šio be galo produktyvaus gamintojo kūrybos. Visitor Q - dar vienas išsišokantis absurdas, pašiurpinsiantis bet kokią davatką ir susipyksiantis su bet kokiu sveiku protu. Daug nuogybės, prievartos, smurto, išskyrų. Viskas perdėm idiotiška ir supainiota vietomis. Keistokas svečias trinkteli akmeniu tėvui per galvą ir apsigyvena su šaunių personažų šeimynėle: sūnus muša mamą, mama duoda pieno, tėvas barškina lavoną ir panašiai. Tikras Japoniškas smagumynas. Kas keisčiausia, kad sugebėta padaryti taip, kad po viso šito absurdo festo dar kažkas ir galvoje lieka. Karščiuojantis sapnas įkūnytas. 8/10

POSSESSION (1981)

Su Lenku režisieriumi Andrzej Zulawski pasirodo jau esu mažumėlę pažįstamas, nes teko matyti jo '71-ųjų filmą Third part of the night/Trzecia Czesc Nocy. Menu tas filmas pats iš savęs buvo OK, tačiau man rodėsi neįdomus ir vertė bodėtis. Dabar, gana paslaptingais būdais, atradęs trisdešimties metų senumo Possession, manau būsiu priverstas pasidomėti režisieriaus kūryba kiek giliau, nes tai ką pamačiau šįvakar, įvardintina kaip pats tikriausias kino šedevras. Gana juokinga tai, kad imdb įvedus paiešką žodžiui Possession, randama mažiausiai 17 filmų. Nieko nuostabaus, kad ieškodamas užrekomenduoto seanso, buvau apsigavęs ir netyčia atsisiunčiau 2009-ų metų filmą, tokiu pat pavadinimu. Tik įsijungęs pamačiau, kad vaidina Sarah Michelle Gellar ir iškart supratau, kad kažkas ne taip. Sustabdžiau, patikrinau, ogi tas filmas ne tik neturi nieko bendro su tuo, kurio iš tiesų norėjau, bet dar gi yra ir Pietų Korėjos filmo Addicted perstatymas (kada visa tai baigsis? Ar kada nors baigsis apskritai??). Tačiau tai nesvarbu.

Magiškąjį Possession pagaliau suradau (o gal jis mane surado?) ir turiu būtinai šiandien pasakyti, kad jis yra nepakartojamas. Nepaisant to, kad dabar filmui jau trisdešimt metų, jis ir šiandien atrodo labai moderniai ir ne ką menkiau lanksto sveiko proto ribas, nei daugybė vėliau sukurtų siurrealistinių filmų. Jis trenkia kraupia šviežiena, rodosi tokia suvaldyta, įkalinta, tačiau tuo pat metu skendinčia absoliučioje beprotybėje ir draskančioje isterijoje, kad ima rodytis jog tai tik ilgas ir labai blogas, slegiantis sapnas, iš kurio negali pabusti. Aktorių nedaug, tačiau jų veidai įsirėš atmintin labai ilgam, ypač pagrindinio moteriškosios lyties personažo, desperatiškos, visad isteriškos, baugiai seksualios ir tyrą siaubą varančios, fatališkos moters. Jos akys, bei blyškaus veido išraiškos žavi, baugina ir užburia, sudaromas itin skaudulingos, tačiau tuo pat metu ir be galo galingos moters paveikslas. Tam kas čia vyksta vieno paaiškinimo būti negali, filmas labai metaforiškas, daugiasluoksnis ir dosniai pripildytas filosofijos. Tereikia įspėti, kad klaidžiosite ne pačiais šviesiausiais, lengviausiais ar maloniausiais labirintais. Momentais gali užklupti absurdiškas juokas, šleikštulys, siaubas arba paprasčiausias pasimetimas, tačiau pabaigoje lieka vienas, labai ryškus, nors ir abstrakcionistinis kino paveikslas. Isteriškas panikos košmaras atskiedžiamas drąsiu, tačiau labai protingu lengvabūdiškumu, todėl kartais gali susidaryti įspūdis jog žiūri spektaklį teatre, o ne bandymą atvaizduoti tikrovišką žmonių elgesį ekrane. Čia teatriniai žaidimai ir toji teatro magija tobulai susilieja su kino technologija, suteikdami išties unikalią patirtį, kurios dabar nesugalvoju su kuo ir palyginti. Galvoje kirba keletas pavadinimų, bet gal aš juos geriau iš ten išmesiu, nes nė vienas nebūtų iki galo teisingas/taisyklingas. Išvada tokia, kad Possession - tikrai unikalus reginys, daugiau galbūt supančiojantis emociškai ir psichologiškai, nei įtraukiantis ryškiai užčiuopiamu siužetu. Ir beje tai visai nereiškia, kad filmas tėra padrikas haliucinacijų rinkinys, istorija čia yra ir mums labai idomu kur ji veda, tačiau ji nėra vienasluoksnė, todėl ir vienas atpasakojimas jai netinkamas. Mane Possession sukaustė savo keistumu, sužavėjo savo laikui drąsiu kraštutiniškumu ir įvarė nerimą savo vienetine nuotaika. Labai stiprus darbas, tinkamas, kaip pavyzdinis Europos kinas. Daug jis paliko manyje, tačiau nenoriu pradėti vardinti ar pasakoti, nes kažkaip jaučiu, kad tai asmeniška ir be to jaučiu pareigą palikti galimybę jums viską patirti patiems. Nelengvas, tačiau atsilyginantis, metaforiškas ir daugialytis, piktas, pasąmoningas žaidimas su žmogiškųjų santykių šešėliais. 10/10

SLEEP DEALER

Mielas ir ganėtinai šiltus jausmus sukėlęs 2008-ųjų meksikietiškas mokslinės fantastikos filmas. Efektais žinoma holivudo didiesiems neprilygsta, tačiau ne tame čia ir esmė. Sleep dealer nėra kažkoks pramoginis veiksmo filmas, tai daugiau jausmus ir mintis virpinantis sci-fi. Gana ramus, melancholiškas, kilniadvasiškas ir pakankamai unikalus, kad paliktų šaunaus įspūdį, nepaisant kažkokių "pigiau" atrodančių vietelių ir panašių dalykėlių. Nežinau ar teisinga taip daryti, bet negaliu susilaikyti ir turiu palyginti su Monsters. Kažkuo jie man panašus, gal dėl to, kad iš esmės tai tėra toks pat kuklus, tačiau nuoširdus sci-fi, turtingesnis savo dūšia, nei pinigais.

Įdomu ir tai, kad neprisimenu jog būčiau matęs nors kokį Meksikiečių sci-fi filmą apskritai, o šitas gi dar toks fainas papuolė. Pasakojimas tai apie vaikiną, kuris palieka namus ir emigruoja uždirbti skurstančiai šeimai pinigų. Didesniame mieste gali įsistatyti tokius elektrodus, kuriais pasijungi į pasaulinį ekonominį tinklą. Gana stiprios metaforos, nors žmogaus, kaip organinio kūno susijungimas su mašina, švelniai tariant, žanre matytas dešimtis kartų. Bet kokiu atveju čia pritinka gražiai, nuotolinio darbo vizija savotiškai graži ir tuo pat metu labai liūdna. Ilgesingas filmas, švelnus ir truputi liūdnas, bet jei reiktų rasti vieną žodį - tiesiog sakyčiau gražus.

8/10

PARANORMAL ACTIVITY 2

Natūralu, kad susilaukėme visai neprasto siaubo filmo tęsinio. Nėra ką labai naujo pridurti, iš esmės viskas gerai, nauja šeima, panaši istorija. Namuose apsigyvena negerosios dvasios ir neduoda ramybės. Ne taip gerai, kaip pirmoj daly, bet šiaip jau nelabai jaukus filmas. Kažkiek norėjosi viską pagreitinti, bet gi neliktu jokios įtampos. Vidutiniškai, bet neblogai, tikrai neturiu ką daugiau pridurti. 7/10