POSSESSION (1981)

Su Lenku režisieriumi Andrzej Zulawski pasirodo jau esu mažumėlę pažįstamas, nes teko matyti jo '71-ųjų filmą Third part of the night/Trzecia Czesc Nocy. Menu tas filmas pats iš savęs buvo OK, tačiau man rodėsi neįdomus ir vertė bodėtis. Dabar, gana paslaptingais būdais, atradęs trisdešimties metų senumo Possession, manau būsiu priverstas pasidomėti režisieriaus kūryba kiek giliau, nes tai ką pamačiau šįvakar, įvardintina kaip pats tikriausias kino šedevras. Gana juokinga tai, kad imdb įvedus paiešką žodžiui Possession, randama mažiausiai 17 filmų. Nieko nuostabaus, kad ieškodamas užrekomenduoto seanso, buvau apsigavęs ir netyčia atsisiunčiau 2009-ų metų filmą, tokiu pat pavadinimu. Tik įsijungęs pamačiau, kad vaidina Sarah Michelle Gellar ir iškart supratau, kad kažkas ne taip. Sustabdžiau, patikrinau, ogi tas filmas ne tik neturi nieko bendro su tuo, kurio iš tiesų norėjau, bet dar gi yra ir Pietų Korėjos filmo Addicted perstatymas (kada visa tai baigsis? Ar kada nors baigsis apskritai??). Tačiau tai nesvarbu.

Magiškąjį Possession pagaliau suradau (o gal jis mane surado?) ir turiu būtinai šiandien pasakyti, kad jis yra nepakartojamas. Nepaisant to, kad dabar filmui jau trisdešimt metų, jis ir šiandien atrodo labai moderniai ir ne ką menkiau lanksto sveiko proto ribas, nei daugybė vėliau sukurtų siurrealistinių filmų. Jis trenkia kraupia šviežiena, rodosi tokia suvaldyta, įkalinta, tačiau tuo pat metu skendinčia absoliučioje beprotybėje ir draskančioje isterijoje, kad ima rodytis jog tai tik ilgas ir labai blogas, slegiantis sapnas, iš kurio negali pabusti. Aktorių nedaug, tačiau jų veidai įsirėš atmintin labai ilgam, ypač pagrindinio moteriškosios lyties personažo, desperatiškos, visad isteriškos, baugiai seksualios ir tyrą siaubą varančios, fatališkos moters. Jos akys, bei blyškaus veido išraiškos žavi, baugina ir užburia, sudaromas itin skaudulingos, tačiau tuo pat metu ir be galo galingos moters paveikslas. Tam kas čia vyksta vieno paaiškinimo būti negali, filmas labai metaforiškas, daugiasluoksnis ir dosniai pripildytas filosofijos. Tereikia įspėti, kad klaidžiosite ne pačiais šviesiausiais, lengviausiais ar maloniausiais labirintais. Momentais gali užklupti absurdiškas juokas, šleikštulys, siaubas arba paprasčiausias pasimetimas, tačiau pabaigoje lieka vienas, labai ryškus, nors ir abstrakcionistinis kino paveikslas. Isteriškas panikos košmaras atskiedžiamas drąsiu, tačiau labai protingu lengvabūdiškumu, todėl kartais gali susidaryti įspūdis jog žiūri spektaklį teatre, o ne bandymą atvaizduoti tikrovišką žmonių elgesį ekrane. Čia teatriniai žaidimai ir toji teatro magija tobulai susilieja su kino technologija, suteikdami išties unikalią patirtį, kurios dabar nesugalvoju su kuo ir palyginti. Galvoje kirba keletas pavadinimų, bet gal aš juos geriau iš ten išmesiu, nes nė vienas nebūtų iki galo teisingas/taisyklingas. Išvada tokia, kad Possession - tikrai unikalus reginys, daugiau galbūt supančiojantis emociškai ir psichologiškai, nei įtraukiantis ryškiai užčiuopiamu siužetu. Ir beje tai visai nereiškia, kad filmas tėra padrikas haliucinacijų rinkinys, istorija čia yra ir mums labai idomu kur ji veda, tačiau ji nėra vienasluoksnė, todėl ir vienas atpasakojimas jai netinkamas. Mane Possession sukaustė savo keistumu, sužavėjo savo laikui drąsiu kraštutiniškumu ir įvarė nerimą savo vienetine nuotaika. Labai stiprus darbas, tinkamas, kaip pavyzdinis Europos kinas. Daug jis paliko manyje, tačiau nenoriu pradėti vardinti ar pasakoti, nes kažkaip jaučiu, kad tai asmeniška ir be to jaučiu pareigą palikti galimybę jums viską patirti patiems. Nelengvas, tačiau atsilyginantis, metaforiškas ir daugialytis, piktas, pasąmoningas žaidimas su žmogiškųjų santykių šešėliais. 10/10