Pavadinau postą originaliu, Itališku pavadinimu, nes angliškai būtų The Last House in the Woods. Nu kamon, kiek jau galima :)
Ganėtinai išgręžtas pavadinimas, - gana vidutiniškas ir filmas. 2006-ų, matosi, kad darytas nuoširdžiai ir už pastangas galima tarti gerą žodį, nes jos tikrai jaučiasi, bet galutinis rezultatas nelabai koks. Pusvalandį norėjau nurėžti, nes daug scenų vertė žiovauti, buvo gana ištęstos, o kas keisčiausia - tai horroro scenos, gaudynės patamsiuose, šūkavimai ir t.t. Daug idomesnės buvo su siaubais nesietinos scenos, dialogai, romatinka ir pan.
Gal biudžeto trūkumas pakišo koją su filmu dirbusiems... Tikrai jaučiamas potencialas, norisi rast kažkokį pateisinimą, bet bendrai - nekas. Istorija - klišinė, nešvaistydamas jūsų laiko tepasakysiu du žodžius: bepročių šeimynėlė. Taip pat trukdė naktinės scenos: jei ekrane tamsu, tai jau tamsu kaip reikalas. Ničnieko nematau, erzina!
Dideli pliusai už pastangas, nemažai goro, išlietą kraują ir labai gerą, kabliuojantį garso takelį.
Minusai už tamsą, šimtąkart matytą siužetą ir ištęstas scenas.
Apibendrinant: vidutiniškai.
6/10
Noriu aprašyti šį '96-ųjų veiksmo filmą, jau vien tam, kad atkreipti į jį jūsų dėmesį, mat man asmeniškai jis kažkokia keista prasme - be galo žavingas. Su siaubu ar fantastika jis neturi nieko bendro (nebent savo fantastišką kvailumą), tad aptarsime jį kitais mum svarbiais aspektais,t.y. išryškindami jį kaip exploitation filmą ir kaip blogą filmą. Turiu omeny gerąja prasme prastą, tiek-blogą,-kad-net-gerą, filmą.
Pirmą kartą Dangoraižį žiūrėjau dar mažiukas, gali būti, jog tai buvo kokie meteliai po jo išleidimo, tad buvau kokių dešimties ar vienuolikos. Žinot kaip naivios vaiko akys viską mato žvitriau ir spalvingiau, taigi Dangoraižis man buvo kažkokia pirmoji, unikali ir esminė patirtis. Turbūt vienas pirmųjų, gyvenime matytų filmų, kuriame buvo tiek beprasmio veiksmo, smurto, kraujo ir sekso viename. Gilesnės potekstės savyje jis tikrai neneša, tad šia prasme tai ko gero pirmasis (ar vienas pirmųjų) mano gyvenime matytų exploitation'ų.
Gal reikėtų pradėti nuo Annos Nicole Smith.
Pagrindinis vaidmuo atiteko šiai įspūdingo, hipertrofuoto seksualumo moteriškei. Norėčiau paklausti kodėl? Ar filmas ir buvo kurtas su idėja "davai pastatom filmą su Anna Nicole Smith"? Nes tik tokiu atveju būtų suprantama. Ji pati rodos buvo ir viena prodiuserių?
Aktorė ji tikrai ne kokia, o jos seksualumas daugiau bauginantis, nei traukiantis. Gal per pastaruosius penkioliką metų pasikeitė ir kultūrinė seksualumo samprata? Menu tuomet, kai man į rankas pateko ši vaizdajuostė su trumpu prierašu boevyk, nelabai žinojau ko dar be šaudimo tikėtis ir tai veikiausiai buvo pirmas filmas, kuriame mačiau tokias atviras sekso scenas. Gerai nepamenu kada iki manęs atkeliavo pirmosios pornografinės juostos, prieš tai ar po to, tačiau bet kokiu atveju, gigantiškas silikoninis Annos Nicole biustas smigo giliai į mano berniuko protą ir paliko gana neišdildomą įspūdį. Imu nerimauti, ar nebus šita didžiakrūtė baidyklė prisidėjusi prie mano skonio moterims vystimosi gana esminiame lytinio brendimo etape?
Sulyselės man niekad nepatikdavo, tačiau vakar žiūrint Skyscraper, nors ir nostalgišku žvilgsniu, Annos Nicole grožybės pasirodė smarkiai pernokusios, net mano sužadėtinei išsprūdo:
- Bet ji gi... stora. :)
Apvalios moterys - man gražu ir, nesupraskite klaidingai, nenoriu čia svaičioti apie tai, kaip moteris turėtų atrodyti. Tiesiog darau pastebėjimą apie mūsų galbūt kultūriškai besikeičiantį seksualumo supratimą. Ar savo šlovės metais ji, su savo atsikišusiu kampuotu smakru, taip pat buvo patraukli tik, salyginai, siauram ratui? Nes šiandien pirmoji reakcija į jos seksualumą sprogstantį per malunsparnio pilotės rūbus, veikiausiai būtų juokas. Na bent jau mano vakar tokia ir buvo. Tą patį galiu pasakyti ir apie kietuosius filmo vyrukus. Tarkim šis ilgaplaukis, raumeningas mauglis, kuris turbūt turėjo atrodyti labai kietašiknis, man sukėlė daugiau juoko nei pati Smith. Būtų idomu sužinoti ir merginų nuomonę (pakomentuokite). Dabar matau, kaip keletos dešimtmečių senumo mados atsikartoja, tad gal ir seksualumo samprata savotiškai grįš/grįžta? Aišku kiek ji apskritai koreguojama mados ligmenyje, atribojant ją nuo niekad nesikeičiančių esminių instinktų.
Taigi Anna Nicole Smith, jos apgailėtina vaidyba ir boluojančios krūtys, - esminis filmo akcentas. Ką besakytum, išties įspūdį paliekanti moteris. Amžiną tau atilsį.
Jei jau paminėjau vaidybą - kino technologijos prasme Dangoraižis yra nesibaigianti tragedija. Talentu vaidinti neapdovanotas, be išimties, nė vienas filmo aktorius. Veikiausiai antraplaniai vaidmenys, kaip ir pagrindinis, taip pat buvo pasirinkti daugiau dėl išvaizdos, tiesiog stereotipus atitinkantys raumeningi vyrukai. Taigi ekranas pilnas augalotų bukapročių su automatais, ką galima buvo paversti geru veiksmo filmu. Deja scenarijus taip pat absurdiškai beviltiškas iki tokio neįtikėtino lygmens, kad ties filmo viduriu esi tiesiog priverstas liautis pasipiktinęs burbėti ir privalai imti visu tuo mėgautis. Apskritai kitaip ir neimanoma žiūrėti šio filmo, kaip tik išjungti smegeninę, atsikimšti alaus ir mėgautis, mylint jį už tai, kuo ir koks jis yra. Labai norėčiau pamatyti Nostalgia Critic video recenziją...
Idiotiška istorija, niekuo nepateisinamos scenos, pasibaisėtini dialogai, tragiška vaidyba. Iš esmės viskas su šiuo filmu yra blogai ir būtent tai daro jį tokiu žavingu. Vieninteliai klijai, laikantys šitą nesamonių kokteilį ir yra jau minėtosios gėrybės, kurios mums, tokio kino mėgėjams, ir yra svarbios: papai, ginklai, kraujas ir sprogimai. Savotiškai net keista, kaip toks tuščias ir stačiai bukaprotiškas filmas gali sukelti tiek minčių, atrodo galėčiau kalbėti apie kiekvieną jo detalę ir jos reikšmę valandas. Jis veikiausiai galėtų pretenduoti į vieno blogiausių visų laikų filmo statusą, o aš negaliu juo atsižavėti ir man atrodo žiūrėsiu jį dar ne kartą. Šitoks hilarious jis yra. Ir jei norit su chebra prie alaus iš kažko pažvengti, pamirškite nežiūrimas šiuolaikines parodijų komedijas apie tris šimtus spartiečių. Čia toji tikra nelaimė, kuri yra tiek pat nepakartojamai žavinga ir verta dėmesio, kiek ir pasibaisėtina, bei apverktina. Man rodos jie net naudojo tą pačią filmuotą medžiagą daugiau nei po kartą, nors kitą vertus, gal b-klasės filmuose tai ir nėra toks jau retas reiškinys.
Nuostabiausias Skyscraper bruožas tas, kad jis statytas kaip rimtas veiksmo filmas, kūrėjai turbūt galvojo, kad stato naują Kietą riešutėlį. Jei į viską žiūrėti pro pirštus, tai tenka pripažinti, kad veiksmo jis turi neblogo. Yra įspūdingo kaskadininkų darbo, daugybė šūvių (nesvarbu, kad pro šalį, nors veikėjai ir stovi viename kambaryje, per penkis metrus viens nuo kito) ir sprogimų. Vos per pirmas penkias filmo minutes į kamerą jau tryško kraujas, ant žemės krito gilzės ir į orą lėkė automobiliai, kas man - jau geros pramogos ženklas. Bet kaip vientisas, rimtas filmas jis tėra puiki steroidais pripompuoto amerikoniškojo bukumo viršūnės demonstracija. Nežinau, kaip galima jį žiūrėti be šypsenėlės. Nu, aišku, nebent tau 10, kaip ir buvo man pirmosios peržiūros metu!
Dar prieš uždarydami šį langą užmeskite akį į raktinių scenarijaus žodžių santrauką. Tai maždaug ir nusako viską, kas Skyscraper yra ir dėl ko jį verta (arba neverta) žiūrėti. Tai tobulas veiksmo filmų idiotiškumo unikumas, bekonkurentis savo srities karalius. Kiek gerų ar blogų apibūdinimų ar sinonimų jam begalvočiau, visgi turiu jį įvertinti objektyviai, tad visko ką per gyvenimą mačiau kontekste, nuoširdžiai rašau jam 8/10.
Už tai, koks geras filmas jis yra, nesiremdamas į dažnai abstrakčią ir visiškai neapibrėžiamą gerumo savoką, kurią dažniausiai naudojame šnekėdami apie vieną ar kitą filmą.
Ar tai geras filmas?
Jokiu būdu ne...
Jis toks blogas, kad net... geras.
....Labai geras.
Jis nuostabus ir nepakartojamas!
Ir kaip dainuoja Underworld, mmm Dangoraiži, aš tave myliu. Atkreipkite dėmesį jei mokate gretinti kvailumo ir pramogos sąvokas.
1975-ų metų Italų filmas, sutinkamas daugybe vardų. Tikrai daug panašumų su Last house on the left, bet regis - jokia čia paslaptis, kad tai ir yra savotiška kopija.
Pradžioje pakeri ir smarkiai užkabliuoja nuostabi įžanginė daina, tad įsibėgėji žiūrėt lengvai, bet vėliau kai kažkaip kartojasi tas Last house on the left siužetas, tai gal ir nėra labai idomu.
Dvi merginos traukiniu keliauja iš Vokietijos į Italiją, sutikti kalėdų su giminėmis. Su jomis traukinin įlipa pora maniakiškai nusiteikusių vėjavaikių chuliganų ir laisvo elgesio, bei labai prastos moralės moteriškė. Vėliau dėl nesklandumų kelyje joms tenka neplanuotai persėsti į kitą naktinį traukinį, o ten įlipa ir tie patys niekadėjai. Iš mažų jų nuodemėlių ir pasismaginimų, istorija virsta tragedija, jei matėt Last house on the left, tai jau žinosit ko maždaug laukti. Seksualinė prievarta, narkotikai, smurtas, šventvagiškai sugriaunamas šeimos gyvenimas...
Europietiškas kriminalas. Jei be galo kaifuojate nuo visų iš eilės aštunto dešimtmečio exploitationų, tai gal ir verta pasižiūrėt, tačiau apėję naktinio traukinio baisybes - labai daug neprarasite. Mano įspūdžiai vidutiniški, nors meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatiko. Būčiau linkęs vertinti šešetuku, tačiau ta daina... :)
7/10
Sekioja mane ta Anglija: šį kart vėl anglų filmas, 2009-ųjų zombinė siaubo komedija Doghouse / Šuns buda.
Režisierius tas pats, kuris pastatė tikrai gerą, kruviną, fantastinę-siaubo komediją Evil Aliens / Pikti ateiviai, bet aną tiesą sakant rekomenduočiau labiau. Doghouse, nors ir smagus bei lengvai žiūrimas, tačiau turi daugiau trūkumėlių. Jie ne itin dideli, tačiau erzinantys.
Pradžioje vardais pristatomi veikėjai, fone skamba Tarantiniška balalaika, turbūt turinti sukurt kažkokią atitinkamą nuotaiką, tačiau mane ji nervina, nes atrodo ne vietoje. Aktoriai garsūs ir jau gerai pažįstami iš kitų angliškų filmų. Noel Clarke, po savo paskutinio "šedevro" 4.3.2.1, kurio ištvėriau vos pusę, man visai nebeatrodo mielas. Apskritai, nors pramoga ir puiki, visą filmą negaliu atsikratyti nuojautos, kad čia būta kažkokios beskonybės: regis kūrėjai mėgino apjungti keletą stiliaus klišių ir patiekalas gavosi nelabai skanus, kaip kokia žuvis su šokoladu. Kai kurie pokšteliai smarkiai nepavykę, kai kurie dialogai regis kurti čia pat vietoje, na bet tai gal jau kabinėjimasis. Kaip kvailai komedijai - tiks.
Kitas mano priekaištas - pabaiga. Dievas mato, niekad neburnoju dėl pabaigų, mane tenkina praktiškai bet kas, na bet tokios kaip ši jau tikrai nemačiau senokai. Žiūrėjau, žiūrėjau ir staiga - pabaigos titrai. Nei klimakso, nei išvadų, ničnieko. Suprantu, kartais ta nepabaiga būna intencionali, galbut ja net parodoma kažkas specifiško, bet čia viskas tiesiog sustojo viduryje kadro. Nei ačiū, nei viso gero, nevykęs juokelis, lėtėjantis kadras ir... Titrai. Išvadas pasidaryk pats. Na darau išvadą, kad tai smarkiai numuša balą!
O šito nepaisant ir nesikabinėjant, tai tikrai nuoširdžiai sąžininga zombių komedija ir tikiu, kad daryta su meile. Šį kart dar turinti ir stiprų seksistinį prieskonį, - mat zombiais virsta tik merginos, o vaikinai tampa jų aukomis, ko pasekoje susilauksime daugybės amžinojo lyčių konflikto juokelių.
Kaip kruvina ir besmegenė atrakcija - Doghouse, puikus filmas! Tereik pasiimt kelis alaus ir atsipalaiduot. Tinka ir žiūrėjimui su chebra. Daug geriau už tokią nesėkmę kaip, tarkime, Zombieland. Kas mėgstat siaubo-komedijas su zombiais, šitą manau turėtumėte išmėginti ir susidaryti savo nuomonę.
7/10
Vakar, žiūrėdamas šį praeitų metų filmą, šmėkščiojant pradžios titrams, atkreipiau dėmesį, kad jis - Anglų, bet režisieriaus pavardė Japoniška. Filmuotas turistų ir hipsterių pergrūstame žymiąjame Londono Camden town'e, tai kažkaip pagalvojau "ką gi, turbūt studentas imigrantas". Dabar atsidarau režisieriaus profilį imdb ir esu didžiai nustebęs: Juk tai Hideo Nakata, kurio biografijoje tokie kultiniai siaubo filmai, kaip Skambutis ar Tamsus Vanduo. Tad kaip gi čia yra?Nustebau net ne dėl keistokos geografijos, o dėl paties filmo, kuris man pasirodė gana lėkštas ir vaikiškas.
Šiaip jau teko padvejoti ar apie jį apskritai tinka čia rašyti, Pokalbių svetainė tai daugiau įtempta paauglių drama, nei siaubo filmas. Visgi galima užčiuopti šiokių tokių trilerio elementų, o dar ir Skambučio režisierius, tad ką gi...
Kas čia sakyčiau tikrai gerai, tai idėja, pavaizduoti internetinius pokalbių kambarius ar svetaines vizualiai, kaip realiai egzistuojančius. Atsidarai laptopą, prisijungi ir -pukšt-, jau sėdi Gimnazistų diskusijų kambarėlyje, priešais (veikiausiai) kitą paauglį, kažkuo panašų į tave. Nors idėja turbūt gyva dar nuo pirmųjų, vaizduotę lavinančių, stalo žaidimų, arba jei norite kalbėti apie elektroninį amžių, į didžiuosius "flopikus" tilpdavusių tekstinių kompiuterinių žaidimų, kuriuose visos erdvės, kuriamos tik tavo galvoje, elektroninio teksto ekrane pagalba, tačiau tiesmukai jos perteiktos su chat-room'ais rodos dar nemačiau. Kita vertus, įsikūnijimas į žaidimą ar kitą virtualią erdvę ekrane jau seniai - nieko naujo. Taip pat man tai pasirodė perdėm spalvingai ir, blogaja prasme, jaunatviškai pavaizduota. Gal filmas specialiai orientuotas į jaunesnę auditoriją? Kodėl tuomet jis kategorizuotas Rated R t.y. skirtas tik suaugusiems?
Kapišonuotas jaunuolis sukuria naują kambarį, "Chelsea'o paaugliai" ir susilaukia pirmųjų svečių, kurie nutaria tapti internetiniais draugais ir čia rinktis dažniau. Sakoma: nėra to blogo, kas neišeitų į internetą, vaikščiodamas po beveidžius chat-room'us laisvai gali užklysti ir į ne kokias vietas, bei dažnai užtikti iškrypėlį. Iš pažiūros nekalti paauglių pasiplepėjimai tampa pavojingu žaidimu, kurio metu silpnieji varomi į neviltį, kol sadistai mėgaujasi.
Jei ir sutiksite, kad tokia tema yra verta trilerio suaugusiesiems pastatymo, kodėl tuomet jis toks naivus, spalvingas ir vaikiškas? Lėkštos filmo scenos ir debiliški personažai erzino mane nesustodami, pažiūrėjęs daugiau nei pusę jaučiau, kad tik švaistau laiką ir norėjosi išjungti, tačiau jau buvo kažkaip gaila neužbaigti. Galas, gal kiek stipresnis, nei visi filmo viduriai, bet šiaip jau įspūdžiai labai nekokie...
Veikėjai nesimpatingi ir kažkokie gėjiški, aktoriai rodos persistengia kurdami gilią dramą, kur jos visai nėra. Siužetas gana bukas, situacijos vaizduojamos šleikščiai nerealistiškai ir tam nepadeda net tiesioginis virtualios erdvės pavaizdavimas. Galiausiai visi šie neigiami požymiai susijungia ir man, kaip žiūrovui visai neberūpi personažų likimai. Jūs man nepatinkate visi iki vieno, man nepatinka ką jūs darote, aš norėčiau, kad filmas greičiau baigtųsi ir man jau nesvarbu kaip. Tikrai negeri potyriai.
Kas gi tam Nakatai susisuko galvoje? Ar tikrai puskvailės Anglų dramytės atneša daugiau pelno už tamsius Japonų siaubo tvarinius? Klausti savęs gal ir idomu, bet kitą šio režisieriaus filmą jau imsiu į rankas atsargiai, mat tokia dėmė lengvai neišsiplauna.
Apibendrinant, gana prastas mėginimas nupaišyti interneto pavojus, nors potencialo būta neblogo. Taip pat negaliu atsikratyti to keisto gėjiško jausmo. Ar į 25-ą kadrą buvo įterpta kokia homoseksualistinė žinutė? :D
Išžiūrimas filmiūkštis, ne visiškas šūdas, bet užtektinai dvokiantis, kad būtų nesmagu, nefaina ir blogai.
4/10
Jasonas Eiseneris, kuris pastatė superinį trumpametražį filmuką Treevenge, pristato šiemetinį, pilnametražį savo darbą: Hobo with a Shotgun. Jau pamatęs reklaminį filmo treilerį buvau nublokštas per visą kambarį nuo to, kokia jėga iš jo trenkė, tad filmo pasirodymo laukiau labai nekantriai ir su dideliu džiugesiu šiandien pagaliau gavau progą pamatyti Bomžą su šautuvu.
Matau, kad istorija "netikram treileriui" buvo parašyta Tarantino/Rodriguezo Grindhouse konkursui. Originalus treileris atrodė kiek kitaip, bet dėkui dievams, šis filmas visgi buvo sukurtas, nes tai tikras exploitation šedevras. Tiek konceptualiai, tiek ir vizualiai tobulas. Kvaila, uždeganti istorija, patrauklūs ir stiprūs personažai, galybė jokios sąžinės neturinčių smurto scenų ir labai gražiai technine prasme pastatytas filmas suteikia nepakartojamą pasivažinėjimą kino kalneliais.
Viską ko tikėjausi gavau: lūkesčiai pilnai pateisinti, Bomžas su šautuvu, tai pusantros valandos tobulybės, kuria negalėjau atsigerėti, filmas specialiai statytas tokiems, kaip aš. Kai kurie atsiliepimai internete teigia, jog esu nesveikas, na tai priimsiu tai, kaip komplimentą. Išties keista mėgautis liepsnosvaidžių deginamų vaikų vaizdu, šautuvu ištaškytomis genitalijomis, sumaltos rankos kaulu badomu pilvu ar eilute pakartais daktarais, bet privalau išrėkti pagiras ir šiltus jausmus, kuriuos jaučiu šiam filmui. Viskas čia yra tiesiog... awesome.
Garso takelis taip pat labai tinkamas, jis - viena priemonių, kuriomis sudaroma ta aštuoniasdešimtųjų kino nuotaika. Filmas gražiai "nuspalvotas", spalvos labai skoningai parinktos ir pateiktos, todėl seansas ir tiesiogine to žodžio prasme yra puota akims. Personažai labai stilingi, visi unikalūs ir savaip nepamirštami. Pagrindinis piktadarys Dreikas, seno pedofilo snukeliu, tamsius akinius nuolat dėvintys jo sūnūs, sulaižytais plaukais, tarsi nužengę iš Kingo Kartais jie sugrįžta, o ką jau kalbėti apie The Plague (Maras) - turbūt fantastiškiausią dalyką visam šitam reikale. Tikrai nenoriu daugiau išpliurpti ir atimti iš jūsų malonumą, bet jūs tik pasižiūrėkite į tai. Tobula.
Kūrėjai gerai žinojo ką daro ir pasidarbavo iš peties. Fantazija tikrai turtinga. Dabar su dideliais lukesčiais lauksiu kiekvieno šio režisieriaus krustelėjimo. Hobo with a shotgun iškart skirčiau prie kulto ir klasikos, nes mano širdį jis užkariavo be kompromisų. Sėsdamas žiūrėti tokio filmo, žmogus veikiausiai jau nutuokia kas čia maždaug per dalykas, nes nemanau, kad kada nors išvysime jį per Lietuvos televiziją, tad daugiau jūsų gal ir nevarginsiu, tik noriu paantrinti gerbėjams ir nuoširdžiai rekomenduoti. O kam dar nelabai aišku, tiesiog pažiūrėkite treilerį. Jei patinka tai ką matote, čiumpate visą filmą daugiau nė akimirkos nedvejoję. Teisingumas į pragarišką padugnių miestą atnešmas kulkų pavidalų, kraujas iš ekrano pilasi nevaržomai, tobulas absurdas, šventvagiškas nepriekaištingumas.
Summon the plague!
10/10
Mažytis, bet stiprus '96-ų štatovskas siaubiakas iš lėlių horroro stalčiaus. Kuklus, tačiau tikrai aukštos klasės dalykas: Psichologiškai įtemptas, šiurpą keliantis, įtraukiančio siužeto pasakojimas. Būtinas pamatyti subžanro mėgėjams.
Daug šešėlių, gerai suveikiančių siaubo filmų klišių, na o tos išverstakės lėlės niekad man nebuvo perdėm malonios. Visuomet kyla įtarimas, kad jos masto kažką negero. Kaip ir tarkime koks klounas - niekad neatrodė man kažkoks juokingas personažas vaikams... Gal tiesiog ne mūsų kultūra?
Nepaisant tos nemalonios lėlės, filmas porina galingą siaubo pasaką, kuri sakyčiau yra daug dramatiškesnė ir intelektualesnė nei pvz legendinio Čakio iš Vaikų žaidimų (Childs Play). Beje, dideli komplimentai lėlės "protėviui", kuris nors ir rodosi filme tik pirmas 20min, - yra labai įtikinantis ir nepamirštamas personažas.
Medinukas-Pinokis, taip pat ilgesniam laikui strigs atmintin su savo tuščiu mįslingu žvilgsniu. Tikros blogio akys, net jei ir būsime priversti dvejoti - ar tikrai šita lėlė čia pagrindinis problemų kelėjas?
Paprastai, kraupokai ir gerai, Pinokio kerštas užtikrintas, kaip ir priklauso geram Amerikonų horrorui. 8/10
Visiškai šviežias, galima sakyti, dar karštas, Airių/Jungtinės Karalystės siaubo filmas, išėjęs vos prieš keletą dienų. Hammer horror filmuose nelabai nusimanau, tai ir fanas lyg nesu, o gal reiktų pasidomėti stipriau jų produkcija, nes šita naujiena labai gerai žiūrėjosi, galingai ir įtraukiančiai.
Kvapą gniaužianti, nejauki ir tamsi siaubo pasaka, smarkiai primenanti kultinį Styveno Kingo kūrinį Naminių gyvūnėlių kapinės (Pet Sematary). Istorija panaši, galima būtų pasakoti miške prie laužo, nukreipus sau į smakrą žibintuvėlį. Tik čia savo priduoda dar miškingos gamtos apsupto Airiško miestuko nejaukumas.
Kaip, kad blogas sapnas ataidintis iš vaikystėje sapnuotų košmarų, Wake wood yra beveik tobulas siaubiakas. Jaučiu baugiai praleistas vakaras tamsoje, prie mirgančio ekrano gali ir šiandienos sapnus įtakoti... 9/10
Gana naivokas b-klasės 1996-ųjų sci-fi su Charliu Sheenu. Man jis visad liks Hot Shots veidas, tad pradžioje buvo kiek juokinga, tačiau vėliau susiturėjau. :)
Užsimaskavę ateiviai, sąmokslo teorija, raityti valdininkai ir mokslininkas, rizikuojantis savo gyvybe, vardan to, kad išsiaiškintų ir atskleistų tiesą, slypinčią kažkur anapus (?)
Yra smagių vietelių, yra nuobodžių, yra gerų bajeriukų, yra ir keletas lėvų. Šiaip įspūdžiai gana vidutiniški, mielas b-movie, bet visai džiaugiaus, kai pagaliau baigėsi. Daugiau televizinis variantas gal vakaro seansui. 6/10
1991-ųjų Honk Kongo kovinis filmas, taip pat sutinkamas, kaip King of strength ir The story of Ricky.
Martial arts tikrai nėra mano sritis, nelabai tuose vandenyse plaukiojęs, ne smarkiai ir nusimanau, tačiau savo laiku prasukdavau vidiake berniukiškų kasečių ir ši peržiūra, šiandien, buvo tikras šviežio oro gurkšnis. Sėdau žiūrėti šio filmo, nes daug kur jis minimas, kaip vienas visų laikų kruviniausių. Na paties goriškiausio titulo šiandienos kontekste gal ir nelaimėtų, bet kotletų yra tikrai gerų, mėsos taškosi gana nevaržomai ir svarbiausia - labai linksmai. Nebepamenu jau kada bežiūrėjau gerą Martial arts, su visu nuoširdžiu, tokiems filmams būdingu, idiotiškumu ir absurdiškumu, man, Rikio Istorija, - tikras savo terpės šedevras. Nežinau ar paantrintu žanro fanai, bet aš pavadinčiau jį "sūrinio" veiksmo-kino aukso gabalu. Taip, jis kvailas, taip jis nerealistiškas, bet jis toks būti ir neturi. Stebuklingas kino pasaulis leidžia mums išgyventi tai, ko realybėj niekad nebūtų, o tokia pramoga, kiekvienam vaikėzui labai vertinga. Kadangi ne mano daržas, tai į smulkmenas per daug ir nesileisiu. Turim herojų, uždaryta privatizuotam kalėjime, kuriame jis naudoja savo super-jėgą, kovai su niekšinga, korumpuota sistema. Veiksmo per akis, kraujo per akis, idiotiškumo per akis: absoliutus gėris.
Štai jum ištrauka, bendram vaizdui susidaryti. Dubliuota Anglų kalba, tačiau mano kopija, buvo tik subtitruota, kas manau yra daug geriau.
Nuo pat tada kai buvo išleistas šis filmas, reiškias jau penkti metai, kažkodėl delsiau jį pažiūrėti, tačiau atėjo laikas ir gi geriau vėliau nei niekada. Kartais sakome, jog pavydim kitiem, kurie dar nematė labai gero filmo, nes tas malonumas pamatyti pirmą kartą, dar laukia priešaky. Tad šiandien šis malonumas ištiko mane, 2006-ųjų Šliužas.
Iš kosmoso nukrinta kažkoks tai šūdas iš kurio pasipila nelabai malonūs dalykėliai. Įlindę į žmogaus kūną jie paverčia jį suzombėjusia marionete. Siužetas jau savotiška klasika, matytas tikrai ne kartą kultiniuose sci-fi horroruose, pavyzdžiui Night of the Creeps, The Thing (turiu omeny Carpenterio versiją, kuri dabar beje yra perstatynėjama), Rodriguezo The Faculty, Cronenbergo Shivers ar kad ir visose Body Snatchers versijose (1956, 1978, 2007).
Bet vėl gi: paprastumas visad genialus, kai yra gerai padarytas. Slither yra nepriekaištingas, įtemptas ir smagus amerikanskas b-movie ir tikrai nėra priežasties neįvertinti jo dešimtuku. Dalykas gal tik tas, kad tobulais mėgstu vadinti filmus, kuriuos smagu žiūrėti daug kartų, o šis gi labiau vienkartinis. Tačiau tas pirmasis kartas yra afigėnas ir visiems dar nemačiusiems dabar jo jau pavydžiu. 9/10
Treileris man nepatinka, nerekomenduoju jo žiūrėti nemačius filmo, bet tvarka yra tvarka.
Troma, troma, troma, mano gyvenimo šviesa, kaip aš be tavęs tiek laiko galėjau gyventi ir ką aš be tavęs daryčiau apskritai. Pats geriausias kino vaistas mano prakaituotam ligos patale, šimtadvidešimtprocentinis iškart-kultas, 2006-ųjų Tromos gamybos Night of the chicken dead. Nebepamenu jau kada taip krykštavau iš džiaugsmo. Pankovo goro marios, boluojantys papai, išskyromis ir absurdu nė kiek nenusileidžia Terror firmer ar Citizen Toxie, gerai pažįstami Tromos chebros veidai, unikalus nepakartojamas jų stiliukas ir aukščiausia kokybė mėšlo, tokio, kokį tik jie padaryti ir moka. Šūdai, invalidai, žarnos ir chickenai zombiai.
Trūksta žodžių, absoliutus gėris. Privaloma pamatyti. O jei nemėgsti Tromos - esi debilas! 10/10
Paskaitantiems, dar kart dėkui už naudingas rekomendacijas. Po šaunaus šiuolaikinio exploitationo Bitch Slap, naujas, daug purvinesnis ir beširdiškesnis Run, Bitch, Run kūrėjų darbas - Nude Nuns With Big Guns (Nuogos vienuolės su dideliais ginklais). Ir vėl pavadinimas kalba už save, tad nematau laiko aušinti burnos. Šlikštybės ekrane - per akis. Prievarta, seksas, žudynės... Turbūt daugiau laiko aktorės ekrane praleidžia nuogos, nei apsirengusios. Per blogiečius, nuogybes ir šūvius siužetinę liniją vos galima įžžiūrėti, to juk ir norime įsijungdami tokį filmą ar ne? Aišku kaip diena, visvien nieks nebepadarys to exploitationo, tokio, koks jis buvo savo laiku. Šiuolaikiniais exploitationais gal labiau tiktų vadinti tokius filmus kaip Crank, na bet čia duoklė tikrai šauni ir ateityje lauksim daugiau šios chebros produktų.
Ir dar gi be galo laukiame Hobo With A Shotgun!
2004-ų metų, jei neklystu, - Belgų filmas. Siaubo filmas su gana ryškiu juodo humoro kaspinu. Nesveikata ir beprotystė, kelianti liguistą šypseną. Šiek tiek priminė Sheitan, šiek tiek ir The Loved Ones viena scena nužengusi tiesiai iš klasikinio Texas Chain Saw Massacre, ryškiai - duoklė, ir šiaip iš esmės galima labai labai daug panašių filmų surasti, bet tai dar visai nereiškia, kad kažkas čia negerai. Viskas čia puiku, požanrio kokybė pagirtina.
Plot outline: muzikantas grojantis gana šūdiną muzikėlę pagyvenusioms, jo trokštančioms ponioms, papuola į rankas kaimiečiams bepročiams. Kaimiečiai bepročiai - ar gi jų gali būt gana? :)
Man asmeniškai šitas filmas liks reikšmingas tuo, kad dabar susirgau roto/noro virusu ir jį bežiūrint išlindo pirmieji simptomai. Bežvygaujant kiaulėms iš ekrano, ne kartą teko spausti -pause- ir bėgti pavemti, kas manau čia yra gana adekvatu. Toks vat linksmas faktas ir prieš akis turbūt skausminga tuštinimosi naktis.
Na, o Calvaire, tikrai vertas jūsų dėmesio. Nors ir nėra perdėm išskirtinis, bet gerai padarytas, piktdžiugiškas puspročių siautulys, o tai visad gerai žiūrisi. Ir kai kitą kart jums siūlysis pagyvenusi ponia, pagalvokite geriau, gal visgi verta pasilikti su ja. 8/10
Susimasčiau šiandien, ar tik nebūsiu aš vienintelis ir didžiausias Kiyoshi Kurosawos kurybos fanas Lietuvoje? :)
Kiekvienas jo filmas man kažkuria prasme tobulas, kas kart kai žiūriu nematytą jo filmą, man tai - įvykis. Visi jie savaip unikalūs, nors visi šitokie panašūs. Kurosawos stiliaus regis jau su niekuo nesupainiočiau. Daug jau apie jį pliurpiau ir rašiau, tad iš naujo visko nepradėsiu.
(Tik vardan, labiau svarbios pačiam, sisteminės vertės, kol kas teko laimė matyti: The Cure, Serpent's Path, Charisma, Seance, Pulse/Kairo, Bug's House, Loft/Rofuto, Sakebi/Retribution, Tokyo Sonata) Doppelganger'is tai tavo atmaina, antrininkas, dvynys. Nelabai dar suprantu šią paranormalią figūrą, teko su ja susidurti Twin Peaks'e ir dar kažkur... Šis filmas prasideda gana baugokai, lyg kaip ir siaubiakas, tačiau vėliau perauga į gan šmaikščią ir keistą... dramą? Nežinia, manau pagal skonį galima spresti - skirti šį filmą prie fantastinių ar ne. Mat man kyla įtarimas, kad herojaus antrininkas gal realiai niekad ir neegzistavo. Nežinau, filmas niekaip to atvirai nesuponuoja ir beje, čia joks spoileris. Žodžiu išradėjas užsiknisęs dirba ties savo nauju kūriniu, jam nelabai sekasi. Tuomet į pagalbą ateina jo antrasis aš, kuris pasirengęs daryti viską, ką herojus norėtų, tačiau nedrįsta, laiko užgniaužęs.
Prakeiksmas tai ar nelaimė, klaustumėt savęs, klausia to ir filmo herojus. Tačiau man labai patiko, kaip viskas pakrypsta ko ne absurdo komedijos linkme. Atsipalaidavęs, drasus filmas ir man tikrai šaunus ir įsiminsiantis, nors vargu ar galėčiau kažkam rekomenduoti. Ypač jei nematėte labiau žinomų Kurosawos filmų, ar laikote juos nuobodžiais. Besalygiška fano meilė? Tebūnie, galima vadinti taip. O dar kiek nematytų jo filmų priešaky!
8/10
Liūdnoka, rami ir gal truputi migdanti 99-ųjų, Anglų siaubo pasaka, kurios dalis filmuota Londone. Filmas gana buitinės išvaizdos, nors ir stengiasi būti rimtas ar net meniškas, mažas biudžetas šviečia iš tolo, tačiau mums tas juk tinka ir patinka. Savitas Europinis buitiškumas man be galo primena Nekromantikąir kitus Buttgereito filmus, o ką jau kalbėt apie panašaus plauko, nepakartojamą ir nuostabų garso takelį? Vien už originalią, filmui parašytą, muziką galima duot dešimtuką. Drasiai sakau, kad ji - viena stipriausių filmo savybių. Po tuo jausmu slepiasi gana paprasta, tačiau gerai nupiešta siaubo istorija. Atlikinėdamas tyrimus užmieščio miškuose, jaunas vaikinas randa ligotą moterį, kuri jam įkanda. Išsigandęs šis pabėga ir grįžta miestan su nenumaldomu alkiu žmogienai. Jis - geras bičas, todėl eiti į gatves ir ieškoti maisto jam - didelė emocinė kančia, tačiau alkio keliamas skausmas nepernešamas. Iš savo parkių, bendram horroro kontekste, jis, sakyčiau, panašesnis į vampyrą. Jis kalba, masto, laiks nuo laiko turi kažką nudobti ir numalšinti savo alkį, tačiau jo kūnas pūna kaip zombio. Su grauduliu ir ilgesiu jis stebi save ir savo buvusio gyvenimo šipulius. Žmogėdra pabaisa labai ilgisi socializacijos, jo gyvenimas tampa paprasčiausiu egzistavimu, o pastarasis - tikra kančia. Ryškėja liūdnas klausimas: ar toks egzistavimas - dar vis gyvenimas?
Gražus, kuklus, tačiau gudrus, išskirtinai europietiškas ir truputi Buttgereitiškas siaubo filmukas. Bendrai: 8/10
Ištrauka įgarsinta Itališkai, tačiau nekreipkit į tai dėmesio. Filmas yra Anglų kalba
Dar vienas šiuolaikinis exploitation sprogimas ekrane, arba vadinkite jei norite tai duokle seniesiems exploitationams, nežinau, vistiek nepagadinsit. Tai yra be galo smagu ir galu gale koks skirtumas.
Trys mergiotės atsiduria dykumoje su tikslu rasti čia paslėptą lobį. Kamera pirmiau mus supažindina su merginų krutinėmis, o tik po to su veideliais (ar gražučiais ar nelabai, spreskite patys). Jų mašinos bagažinėje - sumuštas anglas, kurį iš ten išsitraukę, šios pradeda kankinti ir kamantinėti. Tokia tad įžanga į pusantros valandos idiotišką veiksmo fiestą, tykštančią moterišku prakaitu, krauju ir idiotiškais one-laineriais. Pagrindinis veiksmas ir vyksta tą karštą dieną dykumoje, tačiau pilnai istorija atskleidžiama per šuolius į praeitį. Didžiakrūtės merginos tampa galingais ir nepamirštamais personažais, kurių santykiai, meilė ir peštynės smėlyje tampa šimtaprocentine pramoga. Į veiksmą įsijungia ir daugiau dalyvių, kurie taip pat ne ką mažiau įspūdingi. Bitch Slap tai tyčia-kvailas, smurto ir pusnuogių pupyčių prikimštas veiksmo absurdas. Tinkamai panaudoti pigūs kompiuteriniai efektai, daug kraujo ir sprogimų, o itin svarbus prieskonis - serialų Xena ir Heraklis aktoriai! Dievaži kaip malonu tokiam b-klasės mėšle matyti Jolajų, Heraklį ir Gabrielę! Nesamonė prabėganti tarsi dvidešimt minučių, besidraskančios mergos, geras humoro jausmas, kraujas, šūviai, šlapi marškinėliai, lezbiečių actionas ir Kevinas Sorbo! Man tokiam tai nieko daugiau ir nereikia. 10/10
Įtemptas 2004-ųjų trileris iš Honk Kongo. Nesunkiai žiūrisi, sudomina, nors žemės ir nekrato - puikiai tiktų kabinančiam vakaro filmui per TV. Trilerio ašis - meilės trikampis ir organų grobimas. Viskas klampu ir persipinę, detektyvas vedžioja mus už nosies iki pat galo spėliojant kas ir kaip, kas šioje istorijoje gerietis, o kas blogietis. O gal visi iki vieno čia ne nuo debesies nužengę?
Į akis krenta jau pažįstami panelių veidai, Kar Yan Lam matyta Silk ir kultiniameInner Senses, o Angelica Lee pažįstu iš Re-cycle ir taip pat kultinio Gin Gwai (Matyti vaiduoklius), geriau žinomo kaip tiesiog The Eye.
Pramoga išties nebloga, teko užgniaužt kvapo ir palaikyti pirštus sukryžiavus. Trileris orientuotas gana vakarietiškai, gal dėl to visai neblogai mums, labiau pratusiems prie holivudo produkcijos, žiūrisi. Nors dar kart sakau, iš esmės nieko labai ypatingo.
Mane asmeniškai labiau net kabino erotinis, meilės trikampis ir konfliktas, nei organų grobikų siaubas. Gal laikas man pasižiūrėti romantinių dramų? 7/10
Prarastas rojus piktas Japoniškas eksperimentalizmo gabalas, kurtas paties noizo dievo Merzbow, kurio tikrasis vardas ir pavardė yra Masami Akita. Trunka seansas pusę valandos, viskas ką čia pamatysite, tai mergina iš lėto pasidaranti sau Harakiri t.y.: peiliu prasirėžianti pilvą ir išsiverčianti žarnas. Čia vienas tų filmų, apie kuriuos matyt yra daugiau prasmės diskutuoti, nei juos iš tiesų žiūrėti. Vienus tai papiktins, kitus sužavės gore estetika ir eksperimentavimo drąsa, tretiems tai pasirodys paprasčiausias laiko švaistymas. Man nors ir patiko, bet labiausiai būčiau linkęs prie pastarųjų. Konkretaus vertinimo atsisakau, čia ne kažkas, ką galima įrėminti į paprasto filmo sąvoką, tad norint sudalyvauti šiame eksperimente, teks žiūrėti patiems. Tačiau per daug nesitikėkit. Jeigu jūsu nežavi pati idėja ir tokie dalykai apskritai - čia daugiau nieko nėra ir nerasite. Pakanka žinoti bent, kad toks dalykas egzistuoja.
Pastaruoju metu kažkaip užtūsinau, apsileidau, vien darbas ir išgertuvės užėmė mano laiką, bet gerai retkarčiais padaryti tokią pertraukėlę nuo filmų. Tik primena kaip nuostabu atgrįžt į mėgstamą hobį, o dar taip kokybiškai kaip šįvakar - jėgų jėga. Labai norisi kažką nuoširdaus ta proga parašyti.
Visų pirma tai žiūrėjau naują sportinę dramą The Fighter su Beilu ir Wahlbergu, labai įtraukianti ir gerai padaryta, net ašarėlę nubraukiau. Pirmojo Rocky dramos fanams labai rekomenduoju, tačiau su horroru ten nieko bendro, tad prie esmės: 2010-ųjų Confessions (Išpažintys) iš Japonijos. Tikrai neužmirštama patirtis. Nuostabus, suktas ir paslaptingas trileris, kuris verčia ir grožėtis ir baisėtis, ir nekesti ir mylėti. Labai stilingas filmas, kuriame daug lėtų ir gražių kadrų, tobulai suderintas su afigėnu garso takeliu (didelė dainų dalis amerikoniška, keistoka ir norisi paklaust kodėl... Radiohead? Na tinka tikrai, nesiginčyju), sudaro kone brangaus pilnametražio video klipo įspūdį. Tačiau stilius tik pradžia. Confessions tikrai intelektualus seansas, daugiau ar mažiau susuksiantis protelį kiekvienam žiūrovui. Būdamas gana apgaulingas/klastingas, jis taip pat yra ir metaforiškas. Gražiai patiekta tamsi istorija pasakoja apie kerštą, klastą, žmonių suktumą ir patiklumą, skausmą ir tai, kas išties turėtų būti svarbu. Įžvalgų daryti galima gana daug, bet mane labiau žavi bendras paveikslas, bendras istorijos ir pateikimo stiliaus pojūtis. Išties unikalus ir ne veltui iš Japonijos, iš kurios mus jau pasiekę neišmatuojami klodai kokybiškiausio ir intelektualiauso kino. Japonai, tvirta ir labai išmintinga tauta. Nuoširdžiai skaudu matyti juos krečiančias nelaimes, laikykime sukryžiavę pirštus, kad jie atsigautų ir dar daug metų mus džiugintų savo kino perlais. 9/10
