Drauge su pavasarine gamta ir siaubo kine pražysta gaiva kvepiantis žiedas, neabejotinai pateksiantis tarp daugelio (bent, manau, mano - tai tikrai) metų geriausiųjų: Tai Seka. Visiškai paprasta siaubo pasaka, visiškai paprastam siaubo filme, su puikiai panaudotais, gerai žinomais šablonais, bei originaliais, kažkieno šviežiuose košmaruose gimusiais epizodais. Atrodo tiek nedaug reikia, - sugalvot paprastą pasakaitę, nuo kurios net suaugusiems oda pašiurptų, įsivaizduojant. Tačiau kokio meistriškumo reikia tą tyrą siaubą taip subtiliai nutapyti ir įrėminti, kad jis gąsdintų ir matant ekrane!
Nesakysiu, kad filmas yra idealus, pastebėjau porą nežymių trūkumų, taip pat ir momentų, kurie yra aukso vertės medžiaga parodijų kūrimui. Juokas ima vien pagalvojus apie tai, ką iš šitų vaizdų sulipdytų Scary Movie kūrėjai savo laiku :) Tačiau tie trūkumai - daugiausiai kažkoks racionalumo ieškojimas, o žiūrint tokį pasakaitės tipo horrorą, patartina kasdienes smegenėles atpalaiduot ir leisti, kad tikroviškumas ar, net pati istorijos seka užleistų pirmenybę estetikai, bei atmosferai. Šiuos dalykus, kurie lemia bendrą filmo pajautimą, čia reiktų įvertinti itin stipriai, nes jie pila riebiai ir tiesiai į žabtus.
Pastaruoju metu pastebiu labai sveikintiną tendenciją naudoti old-schooliškai skambančius garso takelius siaubo filmuose. It Follows garso takelis čia taip pat vaidina labai svarbų vaidmenį ir yra vertas nemenkų komplimentų. Labai gerai klausosi tiek sintezatoriais sugrota muzika, tiek paprasti, bet veiksmingi žemų dažnių bumbsėjimai. Viskas rėkte rėkia momentine klasika: idėja, plakatas, muzika, nuotaika. Beveik visos scenos, kai pasirodo ta blogio manifestacija - užvedančios ir jaudinančios, kiekvieną akimirką. Nors puiki atmosfera - rimčiausias šio filmo koziris, neturiu ko prikibt ir prie visų kitų kino dalykėlių - vaidyba, montažas, scenarijus, režisūra, kameros darbas, efektai... Mano galva viskas čia savo vietoj ir labai gerai.
Moralas gal net metaforiškai per paprastas, galima būtų sakyt, kad tai filmas apie neatsakingą seksą ir lytiškai plintančias ligas hehe, Tas iškelia visokių teorinių "O kas jeigu?" klausimų. na, bet jei rimčiau, tai suveikia tik kaip prielaida tam blogiui atsirasti. Elkitės brandžiai jaunimas, nes prisičiūdinsite! It Follows yra nuolatinis nerimas ir nesaugumo jausmas. Jis turi ir plėšrių momentų, kuomet blogis kerta iš peties, bet didesnė filmo dalis yra tas pastovus, košmariškas bijojimas ir laukimas, kuomet žinai, jog ankščiau ar vėliau... Dėl tos sapno nuotaikos man ir nesinori kabinėtis prie tokių scenarijaus neaiškumų kaip "kur jūsų visų tėvai" arba "kodėl tu miegi ant mašinos kapoto, o ne viduje". Tai atmosferą kuriantys dalykai ir aš juos galiu suprasti, bei pateisinti, kai atmosfera - tokia nepriekaištinga. Definitli ček aut.
Atleiskite vėl, už itin retus įrašus, galva vis užimta kitais dalykais ir siaubo filmų ne tiek daug tenka pažiūrėt, kiek norėtųsi. Štai ką tik paatostogavau Amerikoj, buvau Los Andžele ir San Fransiske. Aplankiau ir Universal Studios Holivude, tikrai viena įspūdingesnių dienų gyvenime, net ne tiek dėl išprotėjusių karusėlių kino tema, kiek dėl informacinės dalies. Buvau studijos ekskursijoje, kur filmuojami tikri filmai, mačiau kaip sukuriami spec. efektai ir panašiai, galite suprasti kaip tai reikšminga tokiam kinožmogeliukui.
O Lietuvoje irgi geros naujienos: jaunas režisierius Jonas Trukanas, Kino Pavasario festivaliui numetė lietuviško horroro šmotą. Trumpametražį, 15min, tačiau tikrai neprastą - Vaiduoklis, kurio neprisimenu. Kadangi filmas trumpas, o žiūrėjau dar prieš kelionę, tad daug neprirašysiu, bet tikrai privalau atkreipti dėmesį, visų kam įdomu, nes toks dalykas kaip siaubas lietuviškame kine, - tikra egzotika.
Filmą galima būtų sukapot į tris sardeles, po penkias minutes. Jis prasideda meniškai, visai subtiliai/rimtai ir akimirką, net baugiai. Vėliau nuotaika šiek tiek pakeliama komedijine situacija, primenančia kažkokį klasikinį rytų europos anekdotą. Trečia dešrytė - beveik draminės išvados, mano nedideliam nusivylimui paaiškinančios tokią įvykių eigą ir bendrą idėją. Asmeniškai manęs net tiek nesuerzino tas "Dviračio šou" viduryje, kiek antgamtinį elementą paneigianti kulminacija. Jei jau pasirinktas toks pusiau šmaikštus priėjimas, galima ir finale būtų truputi groteskėlio įbert. Net nesunkiai pakoregavus esamą medžiagą galima būtų išgaut kitokį rezultatą, bet į smulkmenas nesileisim, nes čia tik mano nuomonė, nenoriu spoilinti ir taip trumpo filmo, o ir šiaip - turim ką turim.
Tokie eksperimentai džiugina ir jų reikia žymiai daugiau. Pastatyti filmą - absurdiškas kiekis darbo, tad būti gudriu kritiku prie kompo ekrano visada patogu, tačiau svajoti niekas netrukdo ir aš viliuosi, kad greitu metu lietuviškam ekrane pamatysim ir kažką rimtesnio siaubo žanro, nei šitas shortas ar Rūsys. Kolkas iš ant vienos rankos pirštų telpančių bandymų, labiausiai kepurę norisi nukelti Buožytės Knell, išleistam ABCs of death 2. Lietuva gal ir brandina humoro jausmą, tačiau mūsų įsišaknijęs folkas - tamsus, baugus ir liūdnas, tad mano galva stipriausias horroras gautųsi kertant būtent per tai.
Kaip trumpametražiams įprasta - daug nesikabinėsim.
Ach kokia atgaiva, po ilgos pertraukos, su visokiom dramom, trileriais, fantastikom, serialais ir arthauzais, pagaliau vėl žiūrėti gerą, kietai sukaltą siaubiaką. Kažin ar tik man taip atrodo, nes apsileidau ir tikrai žiūriu mažiau tokio kino pastaruoju metu, ar tikrai 2014-ieji ne itin lepino mus gausybės ragu, gerų siaubo filmų? Gal visi geriausieji dar tik bus pamatyti? Rekomenduokite prašau ką nors, nes tikrai labai norisi kokybiško, šviežio horroro.
Starry Eyes (gražus pavadinimas beje) rodo Los Andželo padavėjos kovą, siekiant tapti žvaigžde. Šita formulė tikrai jau matyta ir girdėta, bet filmas prie pasakojimo prasišluoja tokį savotišką priėjimą, susidėliodamas gražią mozaiką iš tam tikrų elementų esančių klasikiniuose siaubiakuose ir kažko originalaus, bei šviežio, kas ankščiau nematyta. Įžanga gal kiek lėtoka ir vietom prailgstanti, tačiau tikrai sudominanti ir paklojanti puikų stalą, gan groteskiškai, išlaikytai kulminacijai.
Be didelių spoilerių, iš esmės tai filmas apie merginą, kuri pasiryžus parduoti savo sielą, kad tik taptų žymia Holivudo aktore. Jai sekasi ne kaip ir neviltis įtraukia jos trapų, isterišką, tačiau atkakliai užsispyrusį personažą. Mes stebim jos transformacija iš nekaltybe spindinčios aukos, į kažką tamsaus ir klampaus. Puikios vaidybos, režisūros ir visų kitų kino triukų pagalba šis pasikeitimas jaučiamas labai ryškiai ir organiškai. Pradžioje dėl neaiškių priežasčių kankinusi negera nuojauta, pamažu tampa gana ryškiai suprantamu, siurrealistišku siaubo paveikslu, kuris būdamas niūriai rimtas, gal kartkartėm, sveikintinai, net nebijo pašiepti pats save (tiems kas matė, - šneku apie finalines scenas ant skardžio, šalia žymiojo Hollywood ženklo, su skanduojančiais, besijuokiančiais seniais, pentagrama ir t.t. kai nori nenori tenka išspaust šypsena ir rodos privalu pareferinti Rosemary's Baby)
Veikėjos draugai, jos aplinka, iš pažiūros tik paprasti, kasdieniai žmogeliukai jai čia tampa akstinu labiau stengtis ir kovoti, o galiausiai atšiauria aplinka, kuri lyg puola sukeldama grėsmes. Jaučiasi merginos vidinė vienatvė, sumišimas ir desperacija. Gal ir nepritardami personažo veiksmams, mes suprantame kuo jie motyvuoti. Pamažu įneriam į tokį tamsų tranzą, su pilkais miesto kadrais, košmariškais sapnais ir visokiais horroriško montažo efektukais, prikoliukais, kaip alia mirksinti blykstė užtemusiame ekrane, praktiniais body horror fokusais tualete ir t.t. Psichologinė plyta slegia smarkiai.
Soundtrekas sintezatorinis labai neblogas irgi, kaip ir visam filme, jaučiama meilė klasikai ir kvepia old skūlu. Pagrindinė aktorė - šaunuolė. Sudaroma tamsi ir įsiurbianti nuotaikytė. Vienintelis ryškus trūkumas, kurį gal jau ir minėjau, filmas, nors ir būdamas tikrai kietas ir įdomus, kažkaip vis vien sugebėjo biški prailgti. Gal reikėjo palikti 15min trumpesnį ir būtų daugmaž idealu (šiaip jis nėra ilgas - normali trukmė, pusantros valandos.) Anyway filmo žinutė ir nuotaika perteikta puikiai, - ne viskas auksas kas auksu žiba, angelų mieste angelų tikrai nėra daug ir galu gale, "ką tu paaukotum už savo žemiškąsias svajas?" bla bla. Žodžiu puikiai. Tikrai kolkas prie šviežesnių, 2014-ųjų, gūsių,
Trileris, perkeliantis pseudodokumentikos žanrą į naują, "išmanųjį" levelį, kuomet filmo veiksmą stebime ne tik per kažkokią rastą juostą, tačiau beveik interaktyviai jame dalyvaujame visokių išmaniųjų telefonų, cctv ir laptopų webcamų pagalba. Mintis gal ir įdomi, ankščiau ar vėliau ji turėjo kažkam šaut į galvą, bet pastatymas deja liūdnas, kaip ir buvo galima tikėtis, užmetus akį į produkciją. Režisierius neblogai pasirodė su savo trumpametražiais VHS: Viral ir ABCs of Death segmentais, bet ar jis gali ištempt pilną kino filmą? Taip pat: Sasha Grey gal ir suprantu ką čia daro, tačiau kaip čia įsivėlė Elijah Wood? Sunkūs laikai?
Trileris greit praranda savo įtemptumą dėl krūvos absurdiškai nerealistiškų nesamonių, kurios nutinka gan greit, kad filmui jau įsibėgėjus, suprastumėt, jog tik veltui gaištat laiką. Tas modernus, "išmanus" rakursas galiausiai taip pat tik erzina ir trukdo, o nebe džiugina. Šitaip ko gero pametama pagrindinė publika - žmonės, kurie norėjo pamatyti būtent taip pastatytą ir sumontuotą filmą. Pati istorija per daug juokingai sukta, gudriau už Pjūklas 28, o ir papasakota kaip debiliukam, su išsamiais blogiukų paaiškinimais, kodėl jie nusprendė daryt vieną ar kitą twistą. Galiausiai lieka Sashos Grey fanai, kurie manau ir taip puikiai žino kur rasti gerų jos video, na ir tokie antsvorio turintys nevykėliai kaip aš, kurie tik nori pamatyti naujų, gerų siaubiakų, tačiau dažniausiai, kaip ir šį kart, krenta veidu į purvyną.
Blomkampas, Pietų Afrikos režisierius, sudrebinęs žemę savo gaivališkais, šviežiais sci-fi perlais District 9 ir Elysium, dabar skėlė dar vieną sudarydamas savotišką išsilaikančio stiliaus trilogiją. 2016, murzinas Johanesburgas, siaubiamas gaujų smurto ir skurdo, suvaldomas tik pasitelkus robokopus į pagalbą. Robotai čia žmogaus dalių neturi, jie – metaliniai pagalbininkai, kuriuos esant reikalui galima pasiūsti į kulkų uraganą. Taip pat turime pagal ED209 paveikslą suręstą robotą „Briedį“, kuris laukia savo eilės sužibėti vos tik pinigų ištroškę gamintojai gaus progą paleisti jį į gatves.
Tokiam štai kontekste, jaunas mokslininkas išranda dirbtinį intelektą ir nutaria jį pratestuoti su pažeistu ir nurašytu policijos robotu. Šis robotas ir taps Čepiu, - besimokančiu, manipuliuojamu, metaliniu vaiku, tačiau mokslininkas nežino jog į jį nusitaikė ekscentriškų gangsterių / reperių gauja – Die Antwoord. Planai sujaukiami ir Čepis tampa viltimi įvykdyti didelį apiplėšimą, o kad tai įvyktų, Čepis taip pat turi tapti nusikaltėlių pasaulio dalimi, tame tarpe patiriant daug komiškų ir dramatiškų nuotykių.
Nors šitas filmas daug komiškesnis ir gal net vaikiškesnis nei praeiti du Blomkampo darbai – tai nėra filmas vaikams. Smurtas čia vis dar yra present ir vietom jis tikrai aršus, tad nepaisant vaikiško personažo, filmas lieka tamsiu science fictionu, dėl ko mes visi ir trinam rankutėm. Mano galva Chappie pastatytas beveik idealiai, tai iškart įtraukianti pramoga, kvapą atimantis veiksmas, fantaziją masinantys išmislai, gero humoro komedija ir paprastai, bet veiksmingai sugraudinanti drama viename. Nuo puikios, tiesiog keisto stiliaus eksplotacijos iki pat dirbtinio intelekto filmuose neišvengiamų filosofinių – egzistencinių pamastymų ir metaforų, čia yra viso to ir viskas labai savo vietoje, be per didelių pretenzijų į meną ar filosofinį šedevrą.
Turint omeny kokia puiki pramoga man tai pasirodė, buvau labai nustebęs kiek neigiamų atsiliepimų filmas susilaukė internete. Daugiausia jų, kaip supratau, įtakoti grupės Die Antwoord dalyvavimo. Kai kurie žiūrovai mato grupės narius kaip bereikalingai išskirtinius, erzinančius ir jei tas jų stilius nėra priimtinas – pilnai suprantu dėl ko filmas gali nepatikti. Tai visiškai Die Antwoord filmas, nuo pradžios iki galo būtent Ninja ir Yolandi (aišku, kartu su robotu) yra pagrindiniai filmo veikėjai. Visi kiti plakatuose figuruojantys žymus vardai – Dev Patel, Hugh Jackman, Sigourney Weaver, realiai yra antraplaniai. Jei jums nepatinka Die Antwoord ir jų ekscentriškas išsipisinėjimas, - būčiau labai nustebęs, jei Chappie patiktų kaip filmas. Beje robotą vaidiną tas pats vyrukas žybėjęs praeituose dviejuose filmuose – Sharlto Copley.
Man Die Antwoord buvo įdomu savo laiku, kai tik jie atsirado, prieš kokius šešis metus, vėliau tas reikalas ir stilius kiek pabodo, tad nustojau jų klausyti ar jais domėtis, tačiau tai, dėl ko pirmą kart jie užkabino mano akį ir dėmesį, niekur nedingo ir būtent tai puikiai atsiskleidžia šiame filme. Režisieriaus meilė ir duoklė šiai grupei čia trykšta per kraštus ir kadangi tai yra šito filmo stuburas – tuo pačiu jis tampa lyg ir jo kryžiumi. Pradžiai dėl to, kad beveik garantuotai pametama dalis žiūrovų, dėl tų žmonių, kurie šios grupės nemėgsta, yra jai abejingi arba negali jos pakęsti, o taip pat ir dėl to, kad vietomis Die Antwoord figuravimo buvo per daug. Net gi man, tai tapo pagrindiniu filmo minusu, keleta šaukštelių persudyta: kai 25ą kartą užgroją jų gabalas soundtreke, visos sienos nupeckiotos jų stiliaus grafiti, ekrane didžiają laiko dalį vien jie, su savo maikėm ir specialiai pagamintais automobilių numeriais ir aš porą kart pagalvojau „na gerai, čia jau šiek tiek per daug, užtenka“. Laisvai galėtų vadintis „Die Antwoord: the movie“ ir esmė labai nepasikeistų.
Bet galiausiai tas nuoširdus susižavėjimas suveikė ir tie, kam grupės stilistika yra įdomi ar bent jau priimtina – turės tikrą puotą akims, nes pasaulis, kuris čia pateiktas, dėl to stiliaus tampa labai savotiškas ir originalus. Toks originalus, kad drįstu manyti jog Chappie su laiku taps kultine sci-fi klasika. Specialieji efektai atrodo stulbinamai, nė kart nejaučiau kažkokios skaitmeninės makalynės, kas naujuose filmuose dažnai pakiša koją. Be keistųjų reperių, nelabai suprantu kas čia gali nepatikti. Gal žmonės iš treilerio tikėjosi kiek kitokio filmo.
Paskaitinėjus ir pažiūrėjus recenzijas, man susidarė įspūdis jog žmonės norėjo matyti kovą tarp mokslininko Čepio išradėjo ir jo priešininko – „Briedžio“ šalininko, galbūt buvo kilus kažkokia išankstinė nuomonė jog tai bus rimta, alia blade runner, dirbtinio intelekto studija boevyko kontekste, tad žmonės galėjo nusivilti, kai didelę laiko dalį Čepis kraustosi po Yolandi trusikus ar su nitrucha prisidaręs „tatuiruočių“ komiškai vagia automobilius. Bet gi tai, kad filmas ne toks, kaip tu tikėjaisi, negali įtakoti jo paties savaime? Aš gal irgi nemaniau, kad bus tiek koncentruojamasi į reperių gyvenimą skvote, bei visą tą išprotėjusį stilių, tačiau manęs šis pateikimo būdas nenuliūdino, o veikiau atvirkščiai – aš mačiau jį kaip privalumą ir kelią aukštyn, virš kitų panašių filmų, žalią šviesą originalumui.
Pramoga, kuri nesinori, kad baigtusi yra ko gero geriausia įmanoma pramoga. Ir pasiėmęs iš filmo net daugiau negu tikėjausi, negailėjau nė cento, todėl taip pat visiems rekomenduoju nueiti į kino teatrą ir pabandyti patiems. Geriausia rekomendacija ko gero būtų pradžiai susipažinti su praeitais šio režisieriaus filmais ir jei jų stilius ir maniera jum pasirodys priimtini, - nematau kodėl Chappie turėtų būti kitoks. Mano kuklia nuomone, Chappie gal net pranašesnis ir natūraliai profesionaliau sukaltas už pirmtakus, nors visiškai juos lygint viens prie vieno gal ir nėra sąžininga. Aš tam stiliui jaučiu didelę simpatiją, man labai patinka, kad režisierius eksplotuoja savo kilmę ir nebijo parodyti meilės South Africai. Dėl tų nepakartojamų akcentėlių ir manierų, beveik-postapokaliptiškai parodytų Johanesburgo miesto vaizdų aš irgi jaučiu augančią meilę tam egzotiškai patraukliam, bet rodos pavojingam pasaulio kraštui, o tuo pat ir Blomkampo filmams. Beje dabar jis statys naują ALIEN ir aš dėl to labai džiaugiuosi, nes nesugalvoju, kas šiai dienai būtų tinkamesnis imtis tokios užduoties.
Kadangi Paauglių Žaidynės, neša sunkvežimius pelno, trečiąją "trilogijos" dalį nuspręsta dirbtinai skelti pusiau, tad realiai jau turėsime keturis filmus. Trečiasis pasakoja apie karo su "Sostine" pradžią, sukilimą, bombardavimus, propagandą ir panašiai. Turnyro nebepamatysit. Paaugliukams ko gero vėl smagu matyti savo mėgstamus personažus, bet aš šį kart jau sunkiau ištvėriau, o ir tie veikėjai pradėjo ne juokais biesint.
Nors atjungus protelį gal ir visai įdomu laiką užmušti, visgi pastebėjau jog reikalas iš ir taip negudraus tampa dar kvailesniu. Keleta vietų privertė balsu susijuokti, o pabaiga dar labiau erzina neišbaigtumu. Susiraukęs lauksiu paskutinės dalies, nes kaip būna su serialais (net ir nebutinai gerais) - idomu, kuo visa tai baigsis. Poto beliks laukti TV serialo, remeiko su šešiais tęsiniais ir Catpiss Aberdeen prisijungimo prie Avengers.
Jaučiausi visai kietas, Valentino dieną, su dama, prasibrovęs pro minią žmonių atėjusių žiūrėti 50 Pilkų Atspalvių ir nuėjęs į, kaip maniau, intelektualesnį filmą. Žmonių beje tiek LT kine dar nesu matęs, visi bilietai išpirkti, visos salės pilnos ir prasibraut pro minią sunku net dvyliktą nakties! Na, dėl to tai džiugu, bet nelabai džiugu, kad žmonės eina žiūrėti betko. Prieš mus bilietus pirkusi porelė kalbėjosi: "gal į šitą? Ai čia vietos ne šalia, tai davai į šitą. Šitas nelabai? Nu tai einam į šitą tada". Tiesiog atėjo į kiną, žiūrėti bet ko, kaip kokia vartotojiška šiukšliadežė. Man tai nelabai suprantama, na bet ko gero priklauso Valentino proga žiurkę nusivest į kiną ir ką daryt, kai "to filmo kur apie seksą" bilietai išparduoti mėnesiui į priekį. Gal sudrėks ir nuo "Nepatyręs".
Jupiterio salė (reklamos tikslais, mano kosminiam įniršiui pavadinta "DIROL" sale) irgi buvo beveik pilna ir kažkas sugalvojo įleisti šventiškai nusiteikusį jaunimą su dujų pripustais balionais. Šie aišku atsisėdo pirmoje eilėje ir kiek su balionais pažaidę, paleido juos į orą per pačią įdomiausią veiksmo sceną visam filme. Balionai pakilo ir pasiliko kaboti palubėje, su garbanota virvutės uodega, nukarusia tiesiai per ekrano vidurį. Ši virvutė ir liko kaip višnaitė ant vakaro kino patirties šūdų pyragėlio per visą seansą, kuomet kažkur tarp pirmam plane esančio veikėjo ir šlykščiai kompiuterinio trimačio backgroundo teko ją stebėti apšviestą projektoriaus ir nekęsti tų pirmos eilės lankytojų visa širdimi. Gal sakysite aš labai jautrus, nerdas (atsipalaiduok, seni), tačiau aš tam ir einu į kiną, kad kokybiškai pažiūrėti efektų filmą, o ne su virve nukarusią per pusę ekrano. Aš tikiuosi, kad kažkaip telepatiškai tie žmonės gaus mano šita žinutę ir energiją: eikite nachuy, jūs esate išmatos ir turėtumėte mirti.
Filmas taip pat su manim šiandien nedraugavo. Trumpiausias apibūdinimas: Pew! Pew! Pew! Pew!
Toks garsas kai sintetiniai, skaitmeniniai CGI lazeriai (su)šaudo mano viltis ir lūkesčius. Džiaugsmingai lauktas Wachovksių "science fiction epas", kaip jis buvo pristatomas, smarkiai nuvylė itin silpna istorija, pusėtinu, nedadarytu scenarijum, isteigtu milžinišku ir visiškai neišnaudotu fantastikos pasauliu ir daug visokio kitokio iššvaistyto potencialo. Prasidėjęs visai galingai, užsibraukęs tikrai nemažai kertinių, originalių, sci-fi taisyklių pats sau, filmas staiga tampa debiliška, tarpgalaktine meilės istorija, kur viskas kas vyksta, - tai pagrindinė veikėja delsia ką nors pasirašyti, o jos simpatija ja tuo metu nuo ko nors gelbėja.
Jei istorija būtų stipri, aš net suvirškinčiau visus tuos fantasy-tipo padarus, dinozaurus su sparnais, pilotus su dramblio nosim ir apgailėtinai modifikuotus žmones su mikimauzo ausim, ar Babilono 5 smakrais. Deja, liudna tiesa tokia, kad dizainas čia - aukščiau scenarijaus, o dizainas - šlykštus, tad rezultate turime pilnvertį pravalą.
Filmas nėra nežiūrimas, jis turi tikrai neblogų veiksmo scenų, nors visos jos ir atrodo neįtikinamai, dėl persūdytos kompiuterinės grafikos. Normaliausiai atrodė kol judesys vyko mūsų pasaulyje, Čikagoj. Tuomet tie žaisliniai skraidžiojimai ir šaudymai dar kažkaip žiūrėjosi, tačiau kai viskas persikėlė į fantastinę realybę, kažkokią ištriestą transformerių planetą, nieko be žalio ekrano nebemačiau. Nepakanka turėti keletą gerų veiksmo epizodų, jei jų neklijuoja rimti pasakojimo klijai, o čia pasakojimas tikrai chaotiškas ir apgailėtinai nedadarytas. Tualetus valanti mergaitė sužino, jog yra tarpgalaktinė princesė, su tuo per penkias minutes susitaiko ir tuomet ginčyjasi su krūva įkirių veikėjų, ekscentriškais balsais, kam priklauso viena ar kita dalis kosminės nuosavybės. Jos simpatija su "kosminiais riedučiais" buvo visai kietai sumanytas, tačiau viskas kas sekė po to tai tik Pew! Pew! Pew! Pew! ir galiausiai laiminga pabaiga. Vienintelės likę mintys buvo: rimtai? tik tiek galėjote išspausti?
Šitiek visko prigalvota ir sukruta dėl ko? Dėl to, kad gražuolė Mila Kulnas (kuri beje yra panaši į mano kaimyną Vladiką) pusę filmo bandytų pabučiuoti albinosą smailomis ausimis, tuo tarpu pasimatuodama penkiasdešimt skirtingų suknelių? Neįtikino nei blogiečiai, nei kosmosas, nei padarai, nei kaip šuniui penkta koja reikalinga veikėjos šeima. Amerikos Rusai - net nepradėsiu apie krūvą bukų juokelių šita tema. Potencialas išmestas po velniais vardan lėkštų pasiskraidymų kompiuteriniais laivukais. Galiausiai kažkodėl viskas dega ir griūna (nes nukrito vienas laivas?), daugybę planetų valdantys, supergalingi kosminiai milijonieriai krenta kaip lapeliai ir tikrai nesupratau kas, kaip ir kodėl. Ką supratau, jau pamiršau, o iki rytdienos manau išvis sunkiai prisiminsiu, kas ten vyko. Prirašiau srutų, bet labai blogo balo rašyt negaliu, nes, prisipažinsiu, pramoga buvo. Nekokybiška, bet buvo. Kaip atšalus neskani pica su skurdžiais ingredientais, arba pusėtina masturbacija, neišsirinkus gero porno, vietoje aistringo sekso.
Jei žiūrėsite, tai nešvaistykit pinigų kinui ir net parsisiuntę namie, pasiimkite išgert ir daug nesitikėkit iš šitos užmirštinos pigios pramogos.
Prieš keletą metų buvau biški susidomėjęs Kevinu Smithu, jo plepalais ir kūryba. Kas nepažįstami, - tai vyrukas vaidinęs Tylenį Bobą, dalyvavęs puikiose komedijose, taip pat, režisavęs Dogmą ir Red State. Tuomet žiūrėjau kažkokią filmuotą jo paskaitą / stand-up'ą, kuriame jis dievagojosi, jog pastatė jau visus filmus, kuriuos norėjo ir daugiau jų nebekurs, tačiau štai prieš mūsų akis įrodymas, kad tai nebuvo tiesa ir dėkui dievui (kurį šis vyrukas taip myli). Planuose dar bent keturi filmai jau surašyti imdb! Šaunuolis.
Taip netikėtai, parekomenduotas kolegos, naujas jo filmas Tusk. Manau kultine tapsianti istorija, iš žaismingos komedijos, tampanti skaudžiu body-horroru ir galiausiai vėl kažkokia absurdo komedija. Sakau, kad ko gero filmas bus kultinis, nes jis tikrai drąstiškas ir originalus, net jei ne pats prasmingiausias ar estetiškiausias dalykas, tačiau sugebėjęs dar visai paprastai, ištraukt iš siaubo žanro kažką, ko, ko gero, niekas nėra matęs.
Taip, tarkim, Japonai pridaro pasiučiausių dalykų "kūno-siaubo" kūriniuose, tačiau pas juos dažniausiai viskas būna over the top ir tykšta per visus galus, o tačiau, bet gi juk, kaip žinia, skoningas subtilumas prideda labai daug savaiminės vertės ir būtent taip nutiko čia.
Galvoju tarkim apie Tokyo Gore Police... Atsimenu ten kraujo buvo tiek, kad net sunku buvo išžiūrėt kas vyksta, atsimenu moterį su krokodilo galva, vietoje pyzdos, bet tai daugmaž viskas. Visi kiti išprotėję kūniniai išradimai, kurių ten tikrai buvo apstu, nuskendo tirštuose goro pursluose ir išblanko tarp kitų giminingų vaizdelių. Tačiau tikrai galiu įsivaizduot, kaip po dešim ar po dvidešimt metų, kas nors, net nesidomintis siaubiakais, šnekėsis: - "pameni tą filmą, kur kažkoks psychas susiuvo žmones burnomis-prie-šiknų ir suformavo Žmonių-šimtakojį?". Manau, kad šitas filmas bus prisimintas panašiai. Gal ir ne pačiose intelektualiausiose diskusijose, bet tikrai bus prisimintas.
Taigi kam patinka groteskiškas humoras ir netikėti kūniški sprendimai arba apskritai Kevino Smitho mastysena ir kūryba - bandykit be abejonių.
Susiviliojau, nes pamačiau užrašą, jog kūrėjai tie patys kaip Exit Humanity, tačiau padariau klaidą. Režisierius kitas, tiesiog vaidino tam filme, o nuotaika ir kokybė čia labai toli nuo to. Septic man tai ilgas, didelis nesusipratimas. Porą taškų galima duoti už siurrealistišką, blogo sapno nuotaiką, tačiau jei tai atidėt šalin - lieka visiškas jovalas. Tikra vėmalų krūva nufilmuota, tiesiogine prasme. Tačiau šūdų ir vėmalų rezervuaro neužtenka filmui pastatyti. Čia regis rasta įdomi vieta filmuoti ir skubiai sumanytas virš bet kokio kvailumo ribų esantis scenarijus.
Kažkoks miestelis paplūsta šūdais ir dėl infekcijos visi evakuojami. Vietinis santechnikas pasiunčiamas į (kažkodėl) slaptą "misiją" išsiaiškint kur yra infekcijos šaltinis. Iš pažiūros apleistuose valymo įrenginiuose jis įkrenta į šūdų konteinerį su lavonais ir ten užstringa. Tenai gyvendamas pamažu mutuoja į kažkokį Toxic Avendžerį ir turi keistų kontaktų su keliais "išskirtiniais" vietiniais.
Tikrai labai sunku mėgint nupasakot šitą filmą normaliom sąvokom, sakiniais, nes šiaip tai viskas kas čia vyksta yra totali nesamonė. Jokio priežastingumo, jokio sąlyčio su realybe, jokių, nors kiek logiškų, posukių ar išvadų. Tiesiog ligota ir nuobodi, aukštos temperatūros sukelta haliucinacija su daug beprasmiško purvo. Labai prailgo ir matyt sunkiai užsimirš dėl savo išskirtinumo, tačiau nepagalvokit, kad tai teigiamas dalykas. Nežmoniškai absurdiškas siužetas, veikėjai lyg iššiktos, sudarkytos klišės, gabaliukas to, gabaliukas ano. Filmas apie šūdus ironiškai pats yra kaip šlykštus, rudas šūdas su kukurūzo gabalėliais.
Siūlyčiau vengt šito šūdino nesusipratimo lyg infekcijos.
Trumpai reziumuosiu, kas manau pasirodys labai neigiamai, bet neskubėkim su išvadom: tai lėtokas Jarmuscho filmas apie snobiškus, hipsteriškus anglus vampyrus. Filme ir istorijoje nedaug veiksmo ir jei ne tas faktas, kad veikėjai - ne žmonės, tai tebūtų nuobodi melodrama arba nejuokinga romantinė komedija. Viskas ką jie čia veikia tai nuobodžiai leidžia laiką užsidarę namie ir diskutuoja aukštom materijom apie meną, apie tai, kokie jie seni, protingi ir geresni už visą žmoniją. Vėliau užsuka įkyri giminaitė, įvyksta gan nuspėjamas konfliktas, trumpa kelionė, na ir tai daugmaž viskas.
Jei būčiau pamatęs tokį trumpą aprašą - gyvenime nežiūrėčiau tokio filmo. Skamba kaip blogiausia, kas gali būti, tačiau dėl to ir perspėjau pradžiai - filmas tikrai nėra blogas. Biški užpiso tas mandras datų citavimas, bet būtent tie maži, kasdieniški, žmogiški dalykai ir jausmai, kurie čia tyliai burbuliuoja ir padaro filmą kažkaip keistai žavingu. Ir vampyrai nervinasi, kai užsibūna svečiai, ir vampyrus jaudina muzika, ir vampyrai būna erzinantys, apgailėtini snobai. Visai kaip mes, tik su smagiom pasakišom smulkmenom, kaip nepakantumas saulei, ar neįprastais talentais, kaip super-greitas skaitymas. Šios smulkmenos nuobodžią melodramą apie mianininkus, padaro visai savitą, žavingą ir žiūrimą. Beje, privalau paminėti, paskutinė filmo sekundė - geriausias viso filmo kadras.
Žinant, kad tai filmas apie žmogaus pagrobimą (tiek galima nutuokt jau pamačius plakatą), iš ekstrymą mėgstančių prancūzų, tikėjausi dar vieno brutalaus, gniuždančio siaubo seanso apie nežmonišką elgesį. Tačiau biuletenišką rytą sveikti padėjo visai smagus trileris, turintis stiprių dramos ir komedijos elementų. Kaip visada, po laiko. Filmas 2009-ųjų, tačiau manau be vargo galima būtų jį kišt į (tų) metų topus.
Taip, iš esmės, tai dar vienas siaubo filmas apie psichų šeimynėlę, tačiau šį kart išviniotas tikrai originaliai ir ne visada nuspėjamai. Kaip dažnai sakau, kai paprasti dalykai padaromi gerai, tai tik primena, kad paprastuose dalykuose ir slypi genialumas. Tas pats su kinu, tas pats su muzika ir gal net gyvenime! Nesvarbu, kad dar ir dar kartą... Jei patiekalas paruoštas gerai, žanro mėgėjai visada tai įvertins.
Net ir su tokiu paprastu startu, filmas sugeba nustebinti prikolnais sprendimais, įspudingu veikėjų vystimu, jų charakterio pažinimu ir motyvacijos suprantamumu. Žinoma, kai kurie posukiai nepraeina be šypsenėlės, tačiau tai palaikantis sirgalio šypsnis, o ne nusivylimo pasivaipymas. Jei filmas ir nesileidžia į šiuolaikines prancūziškas brutalybes, tai visai nereiškia, kad siaubo fanatai neras čia aukso vertės dalykų. Aš radau.
Ne toks, kur žiūrėčiau dar daug kartų, bet nuostabiai praleistas laikas.
Laaabai lėto judesio, atmosferinis ir super-"mianiškas" naujas filmukas, su Scarlett Johansson. Jos vaidmuo toks pilkas ir bejausmis, kad ko gero bet kas galėjo jį atlikti, dėl to žiūrint neapleido mintis, kad ji čia paimta tik tam, kad padėtų pritraukt žiūrovą prie šio gana lėtai besivystančio ir beveik įkyriai-metaforiško kūrinio, kuris vargu ar susilauktų didelio dėmesio, be garsių vardų. Aišku gražu į ją žiūrėti, nes man ji patinka, ji yra graži moteris ir gera aktorė, tad neryškinu to kaip minuso, tik sakau, kad filmas gana šaltas. Šaltas ir tamsus.
Labai mažai dialogų, tačiau tikra puota akims. Gražūs Škotijos gamtos, bei Edinburgo miesto kadrai ir gudriai panaudoti praktiniai efektai, kuomet minutę, ar net kelias, žiūrime į kažkokią užburiančią spalvų abstrakciją, mėgindami suprast kas čia vyksta (truputi primeną galutinį Kosmoso odisėjos segmentą). Ir tas nuolatinis mėginimas už kažko užsikabint ir suvokt, kas čia vyksta galiausiai pasiekia tokį lygį, kur emocinė transliacija nebetenkina ir jauti, kaip filmas jau nuėjo toliau už tave. Tuomet prasideda žiovulys ir žvilgčiojimas į laikrodį.
Nors man ir patinka lėto vartojimo filmai, kaip pvz. mano mėgstamiausio Japonų režisieriaus Kiyoshi Kurosawos kūryba, tačiau tą lėtumą irgi reiktų kažkaip subtiliau, įdomiau pateikti. Čia mes įmesti į tokį didelį klaustuką, apie tris kartus turime pažiūrėti daugmaž tą patį veiksmą (kaip rusiškam anekdote), kaip herojė, susikuklinusi juodoji našlė, suvilioja ir namo parsiveda vyrukus. Vėliau atsiduriam kažkokiam veikėjo apsivertime, kur ji lyg ir tampa nebe gruobuonimi, o auka. Sunku pasakyti, nes veikėja tokia tyli ir paslaptinga, kad vietoj jos kartais galėtų manekenas stovėti ir nebūtų skirtumo. Viskas vyksta taip pasyviai ir mandrai, kad galiausiai tie vidiniai klausimai "kas čia vyksta?" tampa tokiais klausimais kaip "kodėl man tai turėtų rūpėti?".
Visa ta atmosfera, dėl kurios šis filmas yra unikalus ir sunkiau pasimirš sudaryta lėtai judančiais vaizdiniais ir klasikinį siaubiaką primenančia muzika. Tačiau šių dviejų dalykų neužtenka šedevrui pastatyt. Pati istorija nors ir mįslinga, bei metaforiška (sunku net pasakyti ar čia kažkoks sci-fi siaubiakas, ar kažkokia teatrinė, perkeltinių, literatūrinių prasmių prikišta drama) ją vistiek būtų galima papasakot žymiai greičiau ir idomiau. Tad po visu tuo nuotaikos kevalu slepiasi ne tokia ir gili dvasia, gal dėl to jaučiuosi kiek apgautas. Rodos su įmantriais užmojais norėtųsi ir įmantraus turinio, tačiau palieka tik gražu ir keista, o likusią tuštumą užsipildykite patys. Rekomenduočiau, jei norisi kažko ramaus ir abstraktaus.
Dar rodos vasarą kine pamačiau filmo plakatą ir jis labai patraukė akį. Treileris irgi pasirodė neblogas, tad visai nudžiugau pagaliau gavęs progą pasižiūrėti šį Poughkeepsie Tapes režisieriaus siaubuką. Tačiau ką jūs manote - vėl pseudodokumentika, drebanti kamera, mirksinčios šviesos ir skaitmeniniu "triukšmu" paslėpti trūkumai. Na kiek gi galima, ar ne? Nors kartais, itin retais atvejais, kažką originalaus dar pavyksta išmušt iš to padvėsusio arklio. Čia liko toks nuotaikų miksas tarp kažko visai originalaus ir super banalaus.
Estetiškai gal kažkiek panašu į žymiai geresnį The Tunnel. Be to manau, kad Paryžiaus katakombos - visai gera vieta siaubiakui įsteigti. Tiesa, kai pats buvau paryžiuje, į katakombas, su draugu, nutariau neiti, nes eilė sukosi aplink visą pastatą ir buvo gailą pusę dienos joje sugaišti. Dabar kažkiek gailiuosi to, bet manau, kad Paryžiuje dar kada nors būsiu, tai pasistengsiu pasitaisyti. Tačiau tas Europos miesto faktorius čia nelabai išnaudotas, Paryžiaus ir realių katakombų parodyta nedaug, o likę 90% filmo panašu jog galėjo būti nufilmuoti betkokio didmiesčio daugiabučio rūsyje, tad ir ta autentika kažkur išblanksta.
Kaip danguje, taip ir žemėje (ko gero taip lietuviškai verstusi teisingai?) buvo visai neblogų sprendimų. Patiko, žanrui, gan originali pabaiga, patiko kai kurie klaustrofobijos atvaizdavimo momentai, bet šiaip didžioji dalis filmo (bent jau ta, kuri matosi per kameros drebinimą, šviesos trūkčiojimą ir visą digital trydą) buvo nuobodi ir juo labiau erzinanti, nuspėjamų klišių prikišta nesamonė, su nesvarbiais veikėjais. Kai kurie posūkiai tokie vaikiški ar idiotiškai akivaizdžiai išryškinti (žiūrėk, dabar kažkas bus; žiūrėk, šita boba kažkokia keista *zoom*), kad galiausiai bendras filmo rezultatas tiesiog nervina. Nervina, erzina, tačiau išlaiko dėmesį iki pabaigos, vien tam, kad paliktų tokį vidutinišką "meh".
Serialai - daug laiko ryjantis dalykas, bet pastebėjau, kad šiomis dienomis TV serialai neretai būna aukštesnės kokybės už pavienius kino filmus. Tad kodėl gi nepasidarius sau paslaugos?
Jau rašiau apie Black Mirror, sužiūrėjome Breaking Bad ir Fargo, o dabar štai užrekomendavot ir The Leftovers. Kolkas tik pirmas sezonas ir dešimt serijų po valandą (antras sezonas numatomas šiemet), tačiau jau to užteko užsitvirtinti. The Leftovers yra labai dvasinga, rimta ir liūdna sci-fi drama, tiesiog širdį drąskanti patirtis. Vieną dieną, nei iš šio nei iš to, be jokio paaiškinimo dingsta apie 2% žemės gyventojų. Iškart šokame tris metus į priekį po to įvykio ir neriame į socialinį aftermathą. Sugriauti gyvenimai, išbarstytos šeimos, suskeldėję proteliai ir širdys, kupinos vilties, skausmo ir nuolatinio nerimo bei nežinios. Plaukiojama nuo graudžios dramos, lynčiško keistumo atmosferos iki tikrai kraupių momentų, iš kurių galėtų pasimokyt ir pats Styvenas Kingas.
Nelengvas reginys, nevinioja šūdo į lavašą. Jei rodomas smurtas tai jis tikrai realistiškas ir nemalonus, jei žmonės kalba, tai kalba kaip tikri, su visais keiksmažodžiais ir epitetais. Žodžiu reikalas suaugusiems ir tikrai ne iš linksmiausių, tačiau tai visai nereiškia, kad jis kažkoks brutalus ar ne estetiškas. Atvirkščiai, - serialas super jausmingas ir pripildytas sodrios dramos, kuri išryškinama itin emocingu, dažnai viską užgožiančiu, garso takeliu.
Jei patinka protingas socialinis sci-fi ir gera drama, neabejokite nė sekundės. Rekomendavę bičiuliai buvo visiškai teisūs - aukščiausio lygio reikalas, pripildęs širdį melancholiško gerumo ir meilės savo artimui. Ačiū jums.
Štai ir ketvirtoji kultinio ispanų zombinio siaubiako dalis. Šį kart grįžtama prie originalios istorijos linijos, o taip pat fanų džiaugsmui grįžta ir simpatingoji Angela. Veiksmas perkeliamas į izoliuotą laivą, kuriame, kaip patys suprantate, vėl įvyksta outbreakas. Gaila, bet nieko gero negaliu pasakyti, labai vidutiniškas filmukas.
Nepriklausomai nuo lūkesčių, nieko doro čia neišspausta. Pradžioje dar buvo kažkiek idomu, bet galop pagavau save pauzinant filmą, kad pasitikrint feisbuką ir taip išsiblaškyti miegus. Viskas jau kažkur matyta, veikėjai nekabina, scenarijus pilnas banalių sprendimų. Savaime gal ir nieko toks paprastas siaubukas būtų, bet palyginus su pirmtakais - kiek liūdnas įrašas frančizėje. Silpnai vidutiniškai.
Nauja, tamsi Cronenbergo vizija apie sujauktus holivudo užkulsius ir konkrečiai vieną, gana nenusisekusią šeimynėlę, kurios gyvenimėlis sukasi prašmatniose Los Andželo vilose. Cronenbergas yra kino meistras, jis kietas, jam nieko įrodinėti nebereikia, tačiau kas kartą jis vis imasi kažko tamsaus, sunkaus ir komplikuoto. Su tokiu kokybės ženklu žinai, kad blogai būti negali. Šis kartas ne išimtis - Maps to the stars yra sunkokas, tačiau atmosferiškai nuostabus ir giliai pjaunantis filmas.
Pradžioje gal sunkoka sugaudyti kas vyksta, nes iš pažiūros gana atsitiktiniai epizodai sunkiai jungiasi dėl tokios keistos veikėjų, alia-lynčiškos kalbėjimosi manieros, tačiau filmui įsibėgėjant sudedami paprasti, kiekvienam suprantami taškai, kurie suriša istoriją į įspudingą, vientisą (nors ir gana fucked-up) paveikslą. Tai ne tik siaubo drama apie purvus besislepiančius po žvaigzdžių blizgučiais, bet ir apie sadistus, maniakus, bei šizofrenikus, gyvenančius kiekvieno mūsų galvoje.
8/10
P.s.: Jei jau prašnekome apie negryną siaubą, taip pat norėčiau rekomenduoti naują, ko gero daugeliui jau žinomą/girdėtą/matytą Fincherio filmą Gone girl. Įspūdingas, įtraukiantis ir baugokas detektyvinis trileris apie fatališką moterį ir labai komplikuotus santykius,
Grįžo Anglų šedeveras Black mirror tik nelabai suprantu ar kaip vienkartinis kalėdinis "specialas" ar kaip pirmoji trečio sezono serija... Bet kokiu atveju tas nėra baisiai svarbu, nes White christmas trunka beveik kaip pilnametražis filmas ir puikiai stovi ant savo kojų ir be jokių kitų epizodų ar papildomų paaiškinimų, tad net jei ir nieko nežinote apie Black mirror, neapsišausite pradėję ir nuo šito.
O čia - tyras gėris, nuo pat pirmos minutės prikaustantis prie ekrano pagaviais personažais, drąsia socialine kritika, kraupiai realiom mokslinės fantasikos subtilybėm ir kaip visada, - nesuvokiamom žmogaus vidinėm tamsybėm. Man keista kaip šitoks talentas gali būti tiesiog kartą parodomas per televiziją, nes Black mirror epizodai puikiai galėtų būt rodomi kine, lyg savarankiški featuresai ir jei ne kiekvienas, tai bent jau dalis jų tikrai gautų kultinį statusą.
Dabar išgirdus Black mirror net oda pasišiaušia, tiek iš pagarbos tiek iš baimės tų tamsybių slypinčių mumyse pačiuose, kurios čia taip puikiai parodomos šioje košmariškoje artimos ateities dramoje. Serijos siužeto neaptarinėsiu, nors išsiplėsti galima daug, tačiau patikėkite, jums reikia tai pamatyti ir nėra daugiau čia apie ką kalbėti. Vienas labiausiai jaudinančių ir nepamirštamų televizinių įvykių ir nuostabi dovana kino mėgėjams, švenčių proga.
Sveikinu su šventėm. Dovanokite, kad nedaug apžvalgų pastaruoju metu, bet patys žinot ką daro su žmonėm visa ta kalėdinė karštinė, dovanų ieškojimas / pirkaliojimas ir t.t. Visokia kitokia veikla ryjo laiką pastaruoju metu, be darbo. Vėl lankiausi Anglijoje, kur girtas sugebėjau prapist piniginę su visais dokumentais ir akinius, vėliau buvau čia gerai užtusinęs ir trumpam biški išprotėjęs, po ko irgi reikėjo kelių dienų atsigauti.
Žodžiu dabar nuleidus pagrindinį švenčių garą pagaliau vėl atsirado laiko filmui, o istorija su juo tokia, kad mielas kolega buvo man padovanojęs pakvietimą į kiną (ačiū), tiesiog niekaip nespėjau nueiti kol dar rodė, tad pažadėjau būtinai pažiūrėti, bent jau namų sąlygomis, kai atsiras galimybė ir kažką parašyti.
Gaila tik, kad nelabai sugalvoju ką gero. Man patinka Jim Sturgess ir Poe pasakaitės gal neblogai kartais, mažomis dozėmis, bet šiaip senovė man asmeniškai yra šūdas ir net dviejų valandų netrunkantis filmas sugeba užpisti taip, lyg truktų kokias aštuonias. Paskutines dvidešimt minučių jau balsu keikiausi ir meldžiau šėtono, kad kuo greičiau baigtųsi. Nepraėjo nė dar penkios nuobodaus skausmo valandos ir pagaliau filmas iš bybskylės iššovęs šlykštų hepyendą su alia-twistu, užsibaigė.
Beprotnamis anglijoje, kuriame psychai paėmę valdžią, uždarė šaltakraujus daktarus į rūsį lyg kalinius. Atvyksta jaunas naivus daktarėlis čia kažko tirti ir įsimyli vietinę moteriškę. Prasideda detektyvas ir trileris su nevisai durnais durniais ir daug įvairių nereikalingų, beprasmiškų dalykų. Filmas kaip reta sunervino, taip subiesino tiesą sakant, kad sunkoka net argumentuoti kodėl. Kinematografiškai jis lyg ir profesionalus iš pažiūros paėmus kokį atsitiktinį momentą atrodytų viskas gerai, bet visuma - eina nx kaip užpisa. Nežinau ar čia mano asmeninė antipatija tai "senovei" ar tiesiog pachmas toks papuolė, bet filmas pilnas minusų, o pliusų sugalvot sunku.
Man jis pasirodė beprasmiškas, kvailas, ištęstas, neįdomus, nuobodus ir apibendrinant - tiesiog šūdina šikna. Pradžioj gal dar visai idomu, dialogai įtraukiantys, pažįstami veidai traukia prie ekrano, bet kuo toliau, tuo labiau nervina visa ta dirbtina "paslaptis", nesama "mistika", kvaila "meilės istorija" ir klišiniai kamerose linguojantys ir kaip vilkai kaukiantys "psychai". Pagaliau, po dešimties nuobodžių valandų, filmui pasibaigus nesupratau kam jo reikėjo ir liko tik vulgarus įniršis, kurį turbūt jaučiate iš rašymo stiliaus (išgėriau du alaus kątik, atsiprašau).
Nė kiek nepatiko, nes ne mano skonio. Jei jum patinka žiūrėt į anglus, su žibalinėm lempom lakstančius po tą patį rūsį - gal ir sueis jum toks pusiau detektyvinis pasakojimas. Aš tai detektyvų nemėgstu ir iš The Call režisieriaus tikėjausi daugiau, todėl žymiai prasmingiau būčiau praleidęs laiką smaukydamas ar gerdamas alų ir šimtas dešimtą kartą žiūrėdamas savo liked videos youtube. Smailas.
Jei kas prisimenat tokį gražų, labai vykusį filmą Ink, tai štai jų kūrėjų naujas darbas The Frame. Vėl tikrai originalus ir šviežias, estetiškai nuostabus ir atmosferiškas meno kūrinys, kuris parodo, kad tikrai yra ir Amerikoj išskirtinai mąstančių gamintojų, nebijančių imtis rimtų, drąsių idėjų, nepriklausomam kine, ir galinčių sulipdyt tokį puikų reginį. Meistriškai padarytas tripas su keliais klodais emocinių ir filosofinių linijų, bei potekstčių tikrai ras savo gerbėjų būrį ir aš būsiu tarp jų. Provokuojantis, smegenėles sukrečiantis žvilgsnis į mūsų gyvenimus, tarpusavio santykius, mūsų ir mūsų "kūrėjo" santykį ir panašiai, pasitelkiant kiną ar trečio asmens dėstomą istoriją, kaip įrankį.
Turime Aleksą - vyruką, ne iš gero gyvenimo, turinti dalyvauti kriminaliniame pasaulyje ir Sam - vienišą, tamsią praeitį užgniaužusią paramedikę, besistengiančią gyventi teisingai. Įdomumai prasideda tuomet, kai paaiškėja, kad Sam - tik realybės šou apie paramedikų komandą dalyvė laidos , kurią Aleskas žiūri namuose, o jis pats, tėra kriminalinio draminio serialo, kurį mėgsta žiūrėti Sam - aktorius. Staiga jie ima bendrauti, paslaptingos jėgos televizoriuje pagalba, patys nesuprasdami kas vyksta ir nei vienas nenorėdami pripažinti, kad yra tik kažkieno fikcija. Abu jie yra tikri ir abu jie yra sugalvoti. Taip jis stebi ją, ji stebi jį, o mes stebime juos abu.
Interpretacijų apie tai kas čia iš tiesų vyksta galima priraityti daug, bet aš žiūrėdamas mėgstu susidaryti tokią asmeninę emocinę patirtį, tad rekomenduoju taip daryti ir jums, nes Frame tikrai turi ką pasiūlyti įvairialypiam skoniui ir kažkuo pamaitint įvairias mintis, bei idėjas. Nepatiko tik tai, kad filmas gana ilgas ir dėl savo "atmosferiškumo" veiksmą vysto gana lėtai ir kartais nuobodžiai. Kartais apima toks jausmas, kad kažką bandoma pasakyti per lėtai ar pakartoti per daug, tačiau verta išlaukti tuos nuobodžesnius momentus, nes kulminacija tikrai galinga tiek vizualiai tiek emociškai. Aš pabaigoje buvau gana sugniuždytas ir priblokštas, jei ne dėl pamatinių ir egzistencinių filosofinių klaustukų, tai bent jau dėl to kaip vaizdiškai viskas išspręsta. Jei nebijote truputi mieguisto ir tuo pačiu hipnotizuojančio dėstymo, galite čia rasti tikrą šedevrą.
Nežinau kodėl aš žiūrėjau šitą filmą, gal jau pasiilgau Anglijos. Filmas tikrai prastas visomis prasmėmis. Tiek savo išvaizda, tiek siužetu, tiek vaidyba, tiek režisūra. Labai ne koks rezultatas, nors matosi, kad daryta nuoširdžiai ir tas, kaip visada, jaučiasi. Kažkas privertė iki pabaigos mane pažiūrėti šitą reikaliuką, bet pabaigon jau nuoširdžiai pats šaukiau fucking hell!, kad tik kuo greičiau pasibaigtų. Tikras jovalas, neaišku ar bandyta daryt rimtą siaubiaką, ar kažkokią "alia" šaunią komediją. Juokeliai nevykę, siaubas nevykęs, istorija sumesta į krūvą be jokių klijų, košmaras.
Tikrai blogas filmas, blogų filmų mėgėjams. Gal ir man iš dalies dėl to patiko. Toks keistas mazochistinis patikimas, tarsi patiktų kai kas reipina tave per šikną. Jaučiaus lyg užhipnotizuotas, kiekvieną minutę vis giliau suprasdamas, kaip čia viskas nepavykę, kažkodėl vistiek žiūrėjau dėmesingai ir net sugebėjau išspausti kažką simpatiško sau. Kas tai? Na, tikrai negaliu paaiškinti, gal tie keli papukai, gal tas Džėjaus (iš Džėjaus ir Silent Bobo) rip-offas, gal vaidint besistengiantys anglai, o gal pats filmo šūdinumas savaime, na tikrai nežinau kodėl man patinka tokias nesamones žiūrėti. Tačiau griežtai saugokitės, jei nemėgstate analizuoti blogo kino ar iš jo pasidaryti keistą pramogą.
.jpg)
