Egzistuoja tokios šventos pareigos - dirbti pagalbos linijoje. Pas mus tai 112, o pas amerikonus žymusis - 911. Aš pats dirbu skambučiu centre, tad man buvo labai nesunku įsijausti į veikėjos poziciją ir susitapatinti su beviltiška situacija. Pažįstama specifika, savotiškai artimesni ir išgyvenimai, tik čia ne šiaip užsakymų registravimas ar IT supportas, čia - gyvybė ir mirtis. Kiekvienas skambutis stresinis, kiekvienas žodis ar veiksmas lemtingas. Tikrai jei yra šventesnis darbas už maximos kasininkių, tai tik pagalbos telefono operatoriaus. Sakau tą visiškai nuoširdžiai, absoliučiai be jokios ironijos.
Taigi susipažįstame su operatore ir kaip jau galite nujausti, gauname tą lemtingą skambutį. Beviltiška situacija, labai mažai laiko kažką nuspręsti, labai ribotos priemonės to sprendimo ieškoti, kiekviena sekundė gali būti paskutinė. Va tokiom nuotaikom ir krato mus filmas iki pat galo, pagal visas geriausių siaubo trilerių taisykles. Yra gerų jump scaresų ir šiaip tikrai nejaukių vietų, aš tai tiesą pasakius nesugalvoju koks žmogus norėtų tokios profesijos, nebent už labai dosnų atlyginimą. Pats galas buvo biški ne toks, kokio norėjosi, šiek tiek pagaidino reikalą, bet velniai nematė, visas likęs filmas kietas ir aštrus kaip peilio ašmenys po kaklu. Jei mėgstat kai iš įtampos filmas prabėga kaip minutės, griebkit šitą Skambutį. Nuožmus vakaro trileris priminsiantis jum, kad iš pažiūros paprasti darbai kartais verti didžiausios pagarbos.
9/10
No comments:
Post a Comment