'80-aisiais Tromos išleistas filmukas apie mamytę ir du jos sūnelius, kurie ją linksmina, žudydami žmones. Mamytė gerutė, veidukas neeilinis, bet deja ji tėra vienas iš nedaugelio gerų dalykų šitam filme. Pradžioje akį labai maloniai gaudo visas tas aštuoniasdešimtųjų vaizdas: aplinka, spalvos, mados ir pan. tačiau kai prasideda tikrasis užmanytas veiksmas, gana greitai pasidaro nuobodu.
Šitas filmas yra mielas, norisi jį mėgti, bet tenka pripažinti, kad jo vertė nėra didelė. Nei jis labai juokingas, nei jis baisus, nei jis labai idomus, nei ką. Tiesiog neblogas, vidutiniškas sarkastiškas žiuralas, kas kartais gali sueit visai gerai. Ypač kai esi pavargęs ir galvot nieko nenori. Turi savo momentų, tačiau nuo žiovulio jie negelbsti. Daugiau buvo idomu žiūrint pagalvot kaip čia jie filmavo vieną ar kitą sceną, nei bandyti sekti istoriją.
Fainas, nedidelis filmukas, tačiau ar vertas jūsų laiko, paliksiu spresti jums. Užtat dabar bent jau žinau, iš kur tas įstrigęs semplas: "Bitch, bitch, bitch, bitch, bitch, bitch, bitch!"...
Labai graudi '83-ų fantastinė vizija, apie atominio karo galimybę. Kaip ir Threads ar The Day After, filmas klausia: kas būtų? Kaip atrodytų?
Tik Testament šį kart daug labiau drama nei paminėtieji, tiesą sakant - visiška drama. Sriūbausite, brauksit ašaras, bus liūdna, romantiška ir graudu, bet mažokai siaubo ir jokių didelių spec. efektų. Turėkite tai omeny ir pamatysite nuostabų filmą. Jei norit degančių miestų, - teks paieškot kažko kito.
Testament koncentruojasi į vieną priemiesčių šeimą ir būtent tai, kaip jie ir tas mažas miestukas (iš)gyvena katastrofą. Gyvenimas ir mirtis čia rodosi mažais masteliais, niekad taip ir nesužinome kas vyksta už šitų ribų, tačiau tie, kas myli mažesnio biudžeto filmus, žino, kad ta nežinia, ar neparodymas, dar stipriau kursto vaizduotę. Taigi šią vertybę filmas irgi turi.
Pagal visą nuotaiką ir gan lėtą judesį Testamentas man labiau priminė rusų Numirėlio laiškus. Čia žmonės taip pat pasitraukia tykiai ir gana oriai, pabaiga ir filosofija irgi kažkuo panaši. Daugiau lyriškas filmas, nors ir, tarkime, apokaliptine tema. Per didelis kiekis dramos gal ir būtų pagrindinis jo minusas, man kaip vyrukui, būtų patikę daugiau chaoso, kiek daugiau siaubo, veiksmo, nors neteisinga būtų sakyti, kad ir tamsių vietų nėra.
Žodžiu galima ir kažką linksmesnio pažiūrėti penktadienio vakarą, o šiaip tai puikus, gražus filmas, priverčiantis prisiminti, kad šioje žemėje nebūsim amžinai ir reikia dažniau pasakyti savo artimui, jog jį mylime.
Dar karšta, šiemetinė Australų siaubo drama, apie realiai egzistuojantį serijinį žudiką iš Snowtowno. Pradžioje lyg ir neatrodo kaip siaubo filmas, veiksmas vystosi gana ramiai ir tykiai, personažai gal ir nelabai malonūs, bet kažkokie savi, dėl to bendra nuotaika gana jauki. Tačiau pamažėle dalykai šlija, laiks nuo laiko, tarp rodos nelabai reikšmingų įvykių, mums įmetama tokių kvapą gniaužiančių bombikių.
Dėl to ramaus vyksmo tos hardcore vietos atrodo daug stipresnės, kai, nors ir trumpam, šoktelime ant skustuvo ašmenų, maža nepasirodo. Mirtis tokia baisi, blyški, lyg tikra. Labai nemalonu, kaip kokį snuffą žiūrėt.
Smarkiai išryškintas kreivas buitiakas, kvepia visokiais Ken Park ir Gummo, na o dar pridėjus žmogžudystes, norisi lyginti Snowtoną su Henry, Tony, Bully ir t.t.
Stiprus ir tamsus Australų darbas, prieinąs subtiliai, bet gniuždantis gana giliai, nuotaikos tikrai nepataisys, o ir gerą gali sugadinti. Filmui tas visad yra pliusas, mano akimis, tačiau primena kokiam nesaugiam ir dažnai kreivam pasaulyje mes gyvename. Tušti, iškreipti gyvenimai, šmirinėjantys besieliai išsigimėliai, kai nuomonės turėjimas gali virsti tyro blogio siautuliu, o negalia ar iškrypimas - mirties nuosprendžiu. Iki pat pabaigos nepasirodė filmo pavadinimas ekrane, bet kai pasirodė - ilgam turėčiau jį atsiminti.
Beje, soundtrekas superinis.
Visiškai šviežia, jausminga ir užburianti sc-fi drama. Lėto veiksmo, tačiau dėl to jauki, raminanti. Nepaisant to, ji palieka tamsų, melancholišką, liūdesį. Nuotaika ir atmosfera man panašiausia į ilgesingąjį Moon, tad kam jau tas patiko, pasistenkit šito nepražioplinti.
Istorija pasakoja apie merginą, kuri būdama paika ir neatsakingai vairuodama rėžiasi į jaunos šeimos automobilį. Girto velnias neima, tad ji lieka sveika, o kitoje mašinoje žūsta visi išskyrus tėvą. Mergina atsėdi jai paskirtą laiką kalėjime, bet pati sau atleisti lyg negali.
Ji prisiplaka prie savo aukos, alkoholiku virstančio našlio, ir tarp jų užsimezga keistas ryšys. Ši lenda į diedo gyvenimą iš pažiūros kukliai, bet iš tikro gana smarkiai, dėl ko sunku užjaustį šią veikėją. Jos elgesys iš tiesų pykdo ir nervina, bet tas yra idomu, nes prieštaringi jausmai ir sudaro tą intrigą, kuri reikalinga tokioje ramioje nuotaikoje, kokią stato šis filmas visom kitom įmanomom priemonėm.
Prie viso to, yra dar kaip ir antraplanis - fantastikos vaidmuo. Virš mūsų planetos staiga pakimba tokia pat planeta kaip mūsų, tarsi antroji žemė, tad žmonės ilgai negalvoję pramina ją Žeme II. Paskelbiamas esė konkursas, laimėtojas gaus bilietus skrydžiui į paslaptingą planetą, drauge su pirmąja astronautų misija. Mūsų prieštaringoji veikėja nuo pat vaikystės labai žavisi kosmosu, tad ji žinoma nutaria sudalyvauti ir laiks nuo laiko svajinguose vaizdiniuose mes galime drauge skesti jos meilėje begalinei erdvei ir siekiui ištrūkt kuo toliau iš šio pasaulio.
Fantastikos vaidmenį vadinu antraplaniu, nes jis tarsi tik aplinkybės papasakoti tai tragiškai istorijai ir pagrindinės emocijos sukeliamos būtent gana niekšišku pagrindinės veikėjos elgesiu. Ar ji nors kažkokia prasme, šioje situacijoje, gali vadintis auka? Ir ar ji nusipelno nors kiek mūsų simpatijos? Filmas verčia pamastyti, tas yra labai gerai. Tačiau didžiausias nuopelnas jam visgi ne siužeto peripetijos, o būtent atmosfera. Rami, ilgesinga, bet ir drauge baugi nuotaika, beveik kaip sapnas. Po filmo lieki toks priglušintas ir kažkiek gerąja prasme prislėgtas. Lygiai kaip po liūdnojo Moon. Rodos jau pradedu kartotis, tad apibendrinant - tai puiki, liūdna, fantastinė drama.
Labai graži vaizdiškai ir estetiškai. Nuostabūs mėlyni horizonto, su kybančia naująja planeta, kadrai, labai tinkantis ir puikią nuotaiką sukuriantis ambientinis garso takelis. Taipogi netoli idealo.
Kažkam gali pasirodyti per ramus, kaip fantastinis filmas, bet jo vertė daugiau emocinė ir literatūrinė, nei kažkokiuose efektuose ar panašiai. Personažai idomūs, nuotaika stipri, tikrai labai geras ir rekomenduotinas šiemetinis kūrinys. Kita žemė sudėtinga ir skausminga istorija, su galimybe ištrūkti iš šio pasaulio. Nors žavingam pusantros valandos laiko tarpui.
Dar vienas ankščiau nematytas kultas, už kurio parekomendavimą vėl esu dėkingas jums, mieli komentatoriai. Kai aprašiau Halloween, gavau pasiūlymą pažiūrėti kitą šventinį horrorą, - '74-ųjų Juodosios Kalėdos. Išties džiaugiuos pasinaudojęs šiuo pasiūlymu, vėl gi keista, kaip būsiu pražiūrėjęs ankščiau. Išgirdau ir semplų pažįstamų ir vaizdų matytų išvydau, žodžiu tai dar vienas amerikanskas siaubo kultas, kurį reik pamatyti, ankščiau ar vėliau.
Jei jau lygint su Halloween, tai manyčiau, kad Black Christmas žiūrisi daug rimčiau ir yra daug baisesnis, bei brandesnis. Net žiūrint šį, gana seną filmą, šiuolaikinėmis akimis yra nuoširdžiai kraupokų vietų. Nejaukus, įtemptas siužetas, nesveiki žudiko kliedesiai ir aimanos, tikrai įtaigu. Bet kalbant apie palyginimus, filmas man daug panašesnis į When a stranger calls. Tiek nuotaika, tiek siužetu, tad labiau būčiau linkęs sieti juos drauge, nei su Halloween, su kuriuo ta sąsaja atsiranda vien dėl šventinės tematikos. Dabar kai matau šių filmų išleidimo datas, ar tik nebus Black Christmas ir įkvėpęs sukurti When a stranger calls? O dar privalome prisiminti Silent Night, Deadly Night!
O šiaip jei su niekuo čia nepainiot, tai labai išradingas ir tiek pat kraują stingdantis kiek ir prikolnas horroras, savo laikui. Labai patiko, kad personažai tokie neeiliniai, visi su savo bajeriais kažkokiais, puikiai juntamom emocijom ir humoro jausmu. Nesibodima ir nepadoriom šnekom pasimėtyti ir komiškų situacijų šiek tiek įpinti. Visgi komedija išgaruoja greit, kai beprotis pradeda skambinti ir trim balsais švokšti į ragelį, darosi išties nejauku. Žudynės gana originalios taip pat, idomiausia, kad viskas vyksta panosėje, bet veikėjai to niekaip nepastebi.
Bendrai, tai yra kultas. Senas, geras old skūlinis, amerikietiškas horroras. Geri personažai, gera istorija, gera nuotaika, visai netoli tobulybės. Aišku tie metai duoda savo, ne viskas šiandien turbūt taip įtaigu, kaip buvo savo laiku, tačiau čia manau daug priklauso nuo nusiteikimo. Skeptikams paerzinti: matau ir šito remeikas yra che che, tačiau po tokio malonaus originalo, gal būtų net visai idomu pamatyti ir kaip perstatyti jį pavyko. Kalėdos jau ne už kalnų, tad jei nusibos per teliką žiūrėti vienas namuose ir policijos akademiją, šimtas penkiasdešimt aštuntą kartą, galit pasišildyti gluchweino ir su sausainiais užkrimsti Juodųjų Kalėdų.
Pasirodžius pirmiesiems pranešimams apie antrąjį Dalyko (The Thing) perstatymą nuvilnijo didelė nepasitenkinimo banga. Kam dar kartą perstatinėti tobulybę? Ar gi tokia jau idėjų stoka kausto kino kūrėjus?
Mat '82-ųjų Carpenterio klasika buvo taip gerai padaryta, kad sunku ir pagalvot ar kas galėtų perspjauti, tad natūralu, kad fanai pabijojo jog bus suterštas geras vardas. Tačiau dabar, kai filmas jau pasirodė, galima lengviau atsidusti, nes iš tiesų gavosi visai neblogai ir tenka girdėt visai gerų atsiliepimų.
Pats dar nemačiau originalaus, 1951-ųjų The thing from another world, manau reikės sužiūrėti idant susidėlioti viską į vietas, kaip, kad su Invasion of the body snatchers filmais, su kuriais situacija gana panaši. Na ir katik pažiūrėjau šviežią, šiemetinį The Thing.
Nors pavadinimas ir toks pat, naujasis filmas neva tarnauja, kaip priešistorė. Taigi jo pabaiga, gautųsi Carpenterio versijos pradžia. Gal tuomet būtų buvę protinga pasirinkti ir kitokį pavadinimą?
Atmosfera gerai išlaikyta: izoliacijos jausmas, nepasitikėjimas, panika, kraupūs mutantų šauksmai apsnigtoje stovykloje. Padaras kompiuterinis, bet atrodo gana šlykščiai su visomis tomis žiojėjančiomis vaginomis. Visą laik išlaikoma įtampa ir susidomėjimas, dėl ko filmas prabėga itin greit ir maloniai. Taipogi, kaip kokiam Predator 2, šį kart mum leidžiama užmesti akį ir į paties ateivių laivo vidų. Gerai visa tai ar blogai, turėsit sprest patys. Naujas Dalykas žiūrisi labai gerai, bet man asmeniškai Carpenterio versija vistiek lieka daug stipresnė. Kažkaip labiau true ten viskas... Nostalgija?
Jei visas šitas reikalas dabar įsisuks iš naujo, manau būtų tikrai smagu sulaukti tesinio. Galėtų tarkime "dalykas" pasprukti į didmiestį ir sukelti chaotišką, čiuptuvais ir mėsomis besispjaudančią apokalipsę. Būtų idomu!
Bet tai pagyvensim ir bus matyt, o kolkas manau fanai visai skaniai turėtų suvalgyt naująją interpretaciją. Teko girdėti, kad ir pats režisierius didelis Dalyko fanas, tad tai gal visai jaučiasi. The Thing 2011 yra tvirtas, sažiningas, neprastas remeikas/tesinys/prequelas. Skeptikams siūlau suteikti jam šansą.
Šis postas yra kiek kitoks,
apačioje matote mano draugų kurtą trumpametražį siaubo filmą ''Dead by dawn", o garso takelyje skamba mano kurta (Seagull Overseas) muzika!
Gero žiūrėjimo :)
Dust Devil - kerintis1992-ųjų tvarinys, režisieriaus pastačiusio Hardware. Vėl gi - labai gražus vizualiai, tiesiog užburiantis savo raudonom ir rudom spalvom, gražiai nufilmuotas, įvairiais kampais ir išvis gana keistas.
Veiksmas vyksta pietinėje Afrikos dalyje, dykumose, bendra nuotaika persmelkia tokio negero, keisto sapno pojūčio. Privertė ne tik įsitraukti į veiksmą, bet ir daug pamastyti apie magišką Afrikos žemyną apskritai, juolab, kad ką tik teko ten apsilankyti, nors ir labai trumpai.
Žiūrėti buvo gražu, vis dėl to kiek prailgo, gal dėl to, kad žiūrėjau final cut kažkokį, teko nusnausti paspaudus pauzę. Kai užmigau, seilės nevarvinau, mane užklupo nerimastingas sapnas su filmo vaizdiniais ir nuotaika. Tai jau šį tą sako apie jo estetinį įtaigumą. Taigi sunerimęs pabudau ir baigiau žiūrėti, kuomet pats filmas savo keistumu kažkaip idomiai persipynė su mano sapnu. Vietomis taip net nejauku kažkaip, kraupoka, gal kaip Lynčo filmuose ar panašiai.
Bet kokiu atveju tai brandesnis ir rimtesnis darbas nei Hardware. Savotiškas, nejaukus ir kaip jau minėjau, vizualiai išskirtinis. Afrika tokia didelė, o dykuma - paslaptinga. Iš tiesų kas žino kokie demonai tenai gyvena. Gal ir nelengvai išžiūrimas, bet gana unikalus filmas, kurio nepamirši kaip eilinio šūdo. Vaizdiniai ir atmosfera strigs mano atmintin ilgam. Jei kokiam skuduryne pamatysit maikoną, prigriebkit man, perpirksiu ;)
8/10
Kuklus, bet geras, 1982-ųjų trashiukas, dar apibūdintinas kaip subtilus shitkoras. Tai smagi, trenkta siaubo komedija - miuziklas Didelis mėsos valgytojas. Žiūrėjom su draugu, taipogi kitokio kino mėgėju, visą laik buvom apakę "Ką gi kūrėjai rūkė? Ką jie sau galvojo? ". Tikrai unikalus jausmas, kurį sunkoka apibūdinti žodžiais, šiek tiek priminė man Pink Flamingos tik čia daug subtiliau.
Žodžiu pagrindinis veikėjas yra akiniuotas mėsininkas, dar yra meras - zombis, žmones žudantis ir mėsom besitaškantis storas juodaodis, trenktoka Moldovų (?) šeimynėlė turinti sūnų mokslininką ir dar ateiviai - robotai. Nu ir jie ten visi saveikauja. Nežinau kaip tiksliau paaiškinti kas vyksta. Filmas iš tų, kuriuos žiūrėdamas visiškai blaivas, jautiesi lyg būtum kažką suvalgęs.
Vietomis gal ir buvo nuobodu, bet kokios trys scenos buvo absoliučiai auksinės, toks keistas ir žavingas absurdas, kad tiesiog negali likti abejingas. Smagiai pakikenom, džiaugiuos pamatęs šį ne itin garsų mėšlą ir jum rekomenduoju kada kai jausitės lengvai nuo visko pavargę. Maloniai atpalaiduoja.
Cause I'm a big meat eater,
Yes I am,
Big meat eater,
Pass the ham!
8/10
Giliai, vandenyno dugne, apaugęs maurais ir aplipęs medūzom nuo pat 1989-ųjų slėpėsi nuo manęs šitas aukso gabalas, tačiau šiandien nardydamas po siaubo filmų koralų rifus aš jį išsitraukiau į paviršių ir kaip malonu matyti, kad dar yra tokių grynuolių, apie kuriuos aš nieko nežinojau iki šiol. Gana keista, nes tai tikrai aukštos klasės sci-fi horroras, prilygintinas visokiem Thing, Alien, Abyss ir pan. tad kažkaip atrodo nors ką girdėjęs turėčiau būt... Taigi malonumas dvigubas.
Visokie matyti vardai pradžios titruose iš karto nuteikia gerai, Rambo II režisierius, aktorius iš Robocop'o, ir panašiai, visokie geri dalykai. Nuotaika superinė. Veiksmas povandeninėje brangiųjų metalų kasykloje, kurioje darbininkų komanda skaičiuoja paskutines darbo dienas. Mes aišku žinome, kad ir ne tik darbo. Netyčiomis jie aptinka sovietinio laivo nuolaužas ir įlenda jo vidun pasižiūrėti. Nuo tada prasideda negeri dalykai ir žinote kaip jie klostosi tokiuose filmuose.
Kažkokie techniniai nesklandumai, kažkokie nepageidaujami antgamtiški įsibrovėliai, kažkokie žmonių psychai ekstremalioje situacijoje ir taip toliau. Viskas toje malonioje aštunto-devinto dešimtmečio sci-fi išvaizdoje, kur visi efektai dar daryti su dekoracijom ir lėlėm, be iditiotiškų kompiuterinių grafikų, pradedant laivo technika ir baigiant, aišku, goru. Belieka tik atsidusti ir pasigailėti, kad neteko matyti šito ankščiau ir nors šiandien jau manęs taip ir nepaveiks, kaip kad kažkada, būnant vaiku, paveikė Svetimas, ar panašiai, vistiek sakau, kad tai kiek neįvertintas filmas, vertas kulto statuso.
Galima kabinėtis prie daug ko, prie visko galima kabinėtis, bet man, o žinau ir daugeliui kitų siaubo / fantastikos mėgėjų jau vien tas pojūtis, kokį sukelia filmai kaip šis, yra aukso vertės. Vien dėl to drįstu teigti, kad Leviathan yra beveik tobulas devinto dešimtmečio sci-fi/horroras, kurį privalo pamatyti visi kosminių, povandeninių ir kitų vaizduotę audrinančių, izoliuotų vietų siaubo fanai.
9/10
Zombie Strippers: they are zombies and they are strippers!
Na ir tikrai, viskas apie ką yra šis filmas jau apsakyta jo pavadinime. Idėja gan šauni, kiek laukinė ir įgyvendinta neblogai, rodos lyg šiol niekur nematyta. Apskritai tai visai nebloga zombinė komedija, nors čia zombiai ir kalba ir šoka, tad kiek gal nukrypsta nuo nerašytų žanro "taisyklių". Lengvai žiūrimas mėšlas su daug silikoninių papų, kompiuterinio goro, zombiais ir metalo muzika. Man tokie pakeliui.
Prasideda kaip visai neblogas zombių actionas, nors matyti, jog filmas žino, kad yra trashovas ir kvailas. Vėliau veiksmas iš slaptų karinių laboratorijų netikėtai peršoka į tamsų, prirukytą striptizo klubą. Didžiakrūtės šokėjos viena po kitos tampa gyvomis-mirusiomis ir jų pasirodymai ant scenos tuomet pranoksta visus lūkesčius. Vėliau po vieną iš žiūrovų jos nusiveda ypatingam, intymiam vip seansui... Smagus, debiliškas konceptas.
Filmo prabą didina Kriugerio snukelis - Robert Englund ir žinoma porno aktorė Jenna Jameson, nors su one-lineriais ir dialogais galėjo pasėdėti penkiomis minutėmis ilgiau. Tiesa, aš kaip nedidelis fanas tai ir neatskyriau kuri ten iš jų yra Jenna. Na, bet makiažai visų įspūdingi, kaip komedijiniam kontekste kai kuriais momentais pasirodė net gana kraupūs. Geras, linksmas eksploiteišioniukas, nors jau dabar jaučiu kaip smulkmenos dyla iš atminties...
Rodos buvo zombiai, ir striptizo šokėjos? Na žinoma! Zombės - striptizo šokėjos!
6/10
La Casa Muda, The Silent House, Tylusis Namas 2010 Ispaniškas produktas filmuotas Urugvajuje (?). Realaus laiko horroras, kas reiškia neva filmuotas vienu ypu. Deja tai vienintelis geras dalykas, kurį ir galiu pasakyti apie šį filmą. Suprantu, kad reikėjo labai daug pasiruošimo ir repetavimo, kad viską pavyktu padaryti iš vieno dublio, bet kas iš to, jei rezultatas smirdi išviete?
Gal jei būtų filmavę normaliai, nebūtu taip sušiktai kvaila ir neidomu, dabar gi tik gražia idėja didžiuotis ir begali. Dukra su tėvu atvažiuoja kuopti nuošalaus namuko, kad šis įgytų prekinę išvaizdą. Nuo pat pradžių su kamera slankniojame paskui pagrindinę heroję. Deja, tik tiek.
Vyksta kažkas negero, tačiau praktiškai visą laiką ji tik elgiasi neprotingai, šmirinėja aplink visko bijodama ir tyrinėja daiktus, bei aplinką.
Šen bei ten kažkas subilda ir mum jau turi būti baisu, bet bežiovaudamas vos žandikaulio neišsilaužiau. Filmas trunka pusantros valandos. Su geriausiais norais vos ištvėriau valandą. Tai yra zanūdnas, neidomus, nepavykęs eksperimentas.
Ir jau pastatytas amerikonų remeikas?! Kažko aš šitam pasaulyje ryškiai nesuprantu.
Balu vertint net negaliu, nes žiūrėti nebaigiau, bet pasikliaukite manim ir ignoruokite šį filmą, jei jums brangus jūsų gyvenimo laikas. La Casa Mudė.
Jau senokai užmatytas ir visai maloniai gomurį nuteikiantis treileris šiandien pagaliau ištįso iki cielo filmo. Kaip jau ne kartą minėjau, laikas susitaikyti su pseudodokumentikos, kaip ant savo kojų stovinčio žanro, įsitvirtinimu siaubo kine ir matyt apskritai, kine. Šį kart su kameromis bleiro raganos ieškoma net pačiame žemės palydove.
Oficialiai paskutinis skrydis į mėnulį buvo Apollo 17 misija, tačiau vis dėl to yra priežastis, kodėl mes ten daugiau niekad neskridom. Ta priežastis, - aštuoniolikta misija, neva ilga laiką slėpta valdžios, tačiau dabar pagaliau nutekėjusi video "dokumentikos" dėka. Na, idėja šauni, išpildymas irgi visai žiūrimas, net sakyčiau gana originalus.
Patiko tamsumas, izoliacijos pojūtis. Ankštos erdvėlaivio erdvytės šiek tiek dusina, sakau tą geraja prasme, nes kažkaip kosminėj fantastikoj labiau esu pratęs matyti dideles erdvėlaivių patalpas. Tas prideda siaubo ir nejaukumo. Biudžetas matyt ne toks kaip Armagedono, bet išnaudotas neblogai, užtat pabaigos titrai trunka bene šeštadalį viso filmo laiko. Gal surašėte visus kas metėsi po litą?
Na gerai, nesišaipysiu, nes tiesą pasakius tai visai geras tas Apollo 18.
Galima kabinėtis kaip ir prie visko, bet sutikite, šia tema visada gali, o dažnai ir būna, daug blogiau, todėl užuot burbėjęs pasidžiaugčiau. Gražūs kadrai, vaizduotę kirbinantis garsinis miksas.
Asmeniškai gal būčiau dėjęs dar mažiau paranormalybių ir geriau daugiau gendančios technikos tragizmo, bet yra kaip yra.
7/10 balų kosmoso horroras, o tai neblogai. Jei daro norite pasiskaityti daugiau, - Slasher recenzija iš siaubas.lt čia pat.
Nežinau ar čia tik man taip nesiseka, o gal ir jūs pastebėjote, kad tie filmai apie skaičius, mistines datas ir panašiai dažniausiai būna šūdas? Pamenate filmą 23 su Džimu Keriu, kur visi bėgiojo ir rėkavo 'dvidešimt trys' visą filmą? Tai va, yra naujas filmas, apie datą, kuri išmuš po savaitėlės, kuriame visi bėgioja ir rėkauja yleven yleven.
Išties neturiu daug ką ir pasakyt. Režisierius statė kelis Saw tęsinius, kaip matote ant plakato, tad neabejoju, jog savo publiką jis turės, tačiau man tai ganėtinai gaidys šitas filmas. Mėginimai gasdinti neveikia, siužetas nepritraukiantis, nuspėjamas ir nuvalkiotas. Pradžioje dar atrodo visai pakenčiamas reginys, bet į galą pradėjau prasukinėti fast forwardu ir plyšau juokais kaip greit visi bėgioja ir šūkauja yleven yleven!
Naujausia, jau net devinta, nusiritusio Hellraiserio dalis. Turbūt pirmą kartą be Kultinio Dougo Bradlio snukelio, šį kart pinheado vaidmuo atiteko kažkam kitam. Užtat pagrindinių veikėjų pavardės yra Craven ir Bradley, - duoklė siaubo ikonom?
Prieš žiūrėdamas jau girdėjau labai nekokių atsiliepimų, nors pats nepasakyčiau, kad frančizė ritosi vien žemyn, mano galva - penkta ir šešta dalys, - vienos stipresnių visoje serijoje, na bet po paskutinio fiaskoHellworld daug tikėtis tikrai nebuvo lengva. Visgi džiaugiuosi, kad ryžausi pažiūrėti Revelations ir susidaryti savo nuomonę, nes tiesą sakant - man visai patiko.
Filmas kenčia nuo prastos vaidybos, nors matosi, kad aktoriai stengias iš paskutiniųjų, gal kažkokių efektų/montažo trūkumai, jis turi daug pigių, nepavykusių vietų, kurios atrodo tiesiog kvailai, tačiau jis užkabina ir taip pat turi nemažai teigiamų momentų. Jei vienoj vietoj smarkiai nepasiseka, kita gi gaunasi visai nieko, kas bendrai sudaro gana žiūrimą dalyką. Revelations yra trashas, reikia nusiteikti pigiai legendos interpretacijai ir iš tikro nebus taip ir baisu.
Istorija intriguojanti, siužetas įtraukia ir poroj vietų net nustebina, sakykit ką norit, bet kūrėjų drasa ir užsidegimas tikrai įkvepiantys. Man jau geriau matyti pinheadą su nauju snukiu, nei pinheadą siuntinėjantį sms žinutes. Kankinimai neišradingi, kai kurie kostiumai šiek tiek sūriški, bet šiaip tai neblogas šūdelis. Šešetukas su pliusu jam ir aš tikrai įvairaus šūdo esu matęs. Kiek geresnė/išsamesnė slasher recenzija siaubas.lt.
6/10
Oi... Ką tik po peržiūros... Uf! Reikėtų mažumėlę gal įkvėpti gryno oro :)
Nekantriai lauktas jau po pirmojo First Sequence, Olandai tęsia nesveikatą ir šį kart veiksmą perkelia į Angliją.
Labai įdomus priėjimas pasirinktas: pirmasis filmas čia tėra filmas, o tai kas vyksta, neva vyksta iš tiesų.
Mažas, storas ir šlykštus anglas iškrypėlis Martinas, turbūt didžiausias pirmosios dalies fanas pasaulyje (aktoriui - oskarą!). Jis nuolatos žiūri ją nuo pradžių iki galo, vėl ir vėl, turi susiklijavęs gražią fano knygą su daug paveiksliukų. Martinas svajoja susilipdyti savo šimtakojį, gauna tam patalpas ir nedelsdamas imasi darbo. Tik ar namų salygomis, be medicininės įrangos, viskas jam eisis taip lengvai kaip jis galvojo?
Jam net pavyksta užparinti vieną pirmojo filmo aktorių atvykti "filmuotis naujame projekte".
Šį kart, šlykštynių mėgėjai, išvysite absurdišką, ir absoliučiai groteskišką, net dvylikos žmonių šimtakojį. Filmas juodai baltas, tačiau nuo to nė kiek ne maloniau, gal kaip tik net kažkaip grubiau/tamsiau. Fone aidi dark ambientas, Martinas per visą laiką netaria nė žodžio. Kažkaip bendra nuotaika HC2 man labiau priminė Salad Fingerio filmukus, nei pirmąjį filmą.
Taip pat drįstu manyti, kad antra dalis žiūrisi ...maloniau (jei leisite taip išsireikšti), bent jau man tai prabėgo staigiai, kaip per dvidešimt minučių. HC2 žino, kad yra ne kas kitas, kaip tik pasibjaurėtinas šlykštybių festas, dėl to nė kiek nesiparina ir lenkia lazdą kur tik gauna progą, o tai yra - beveik visur. Turbūt nėra nė vienos normalios scenos kiek pagalvoju. Nuo pradžių iki galo viskas taip absurdiškai šventvagiška ir atgrasu, kad net juokas biški ima. Be juodo humoro čia niekaip, bet net ir šypsena ir šalti nervai nepadeda, Žmonių Šimtakojis 2 vistiek sugeba šokiruoti.
Galit keiktis, galit spjaudytis arba liaupsinti, manau bet kokiu atveju čia bus visiškas kultas, po kokių penkių metų siaubo kultūroje stovės petis petin su visokiais Saw ir kitais mūsų laikų kankinimo ir šlykštynių kino triumfo vedliais. Vėl turiu progą išrėžti: tokio nesu matęs. Kūdikiai, švytrinis popierius, laisvinamieji... na, labai plaukuoti kiaušai. Gal 100% mediciniškai ir NEtaisyklingas, bet užtat 100% nešventas, vimdantis, pasišlykštėtinas ir absurdiškas. Taip išeina, bene tobula video bjaurybė? Turbūt teks rašyt 10/10 už tai.
Bent jau garantuoju, kad ilgai šnekėsit apie jį su draugais.
Skanaus! Ir dar mamai būtinai parodykit.
Taigi, mieli skaitytojai, sveikinu jus su helouvinu, vėlinėm, visais šventais ir taip toliau.
Kaip bevadintumėt ir beminėtumėt, mums, siaubo mėgėjams, tai ypatingas metas, tiek dėl vakarų kultūros įtakos, tiek dėl mielų, baugokų Lietuviškų papročių ir šiaip dėl natūralaus metų laiko efekto: nukrinta paskutiniai lapai, galutinai atšala, o tyliai rusenančios žvakučių ugnelės kužda kažką iš ano pasaulio ir turbina vaizduotę.
Prisiekiu, grynas atsitiktinumas, kad ir vėl papuolė Karpenterio filmas, labai jau daug idomaus brūdo šis diedas prigaminęs, bet užtat visai neatsitiktinumas, kad šį helouviną, nutariau pažiūrėti ir paminėti būtent šią klasiką. Ne tik dėl to, kad proga atitinka pavadinimas, atmosfera ir t.t. bet ir dėl to, kad čia viena mano rimtųjų, juodųjų skylių. Gal kadais ir matytas, bet taip senai, kad smulkmenų tikrai nepamenu, taigi dabar šviežiom, jau daugiau suprantančiom akim pažiūrėtas slasher žanro kultas.
Labai mielas filmas, su labai stipria savo atmosfera, aišku jau išbarškintas visko ką jis įkvėpė, nebesižiūri taip, kaip žiūrėjosi pirmiesiem žiūrovam, senais '78-aisiais. Cinemassacre šiemetiniame Monster Madness Sequel-a-thone aptarė visas dalis, tikrai nežinau ar galima išsamiau, todėl labai rekomenduoju pažiūrėti. Pagalvojau, laikas ir man šviežiai ir aiškiai patirti Karpenterio helouvino siaubą. Viskuo Nerdo Jameso recenzijom galiu tik pritarti. Filmas nuostabiai atmosferiškas, nepamirštamas garso takelis, tie po suburbijos šaligatvį skrajojantys lapai... Neabejotinas kultas.
Šiai dienai, kai slasher žanras jau švelniai tariant iščiulptas, ši '78-ųjų revoliucinga juosta aišku jau neatrodo tokia ypatinga. Viskas kažkur matyta, girdėta ir panašiai, tačiau reikia turėti omeny, kad tai būtent vienas tų filmų, pradėjusių visą šitą reikalą, drauge su Texas Chain Saw Massacre, Friday The 13th ir kt. Su visa derama pagarba, senasis TCM iš šitų man patiko labiausiai, o Halloween savo ruožtu patiko labiau už Penktadienį 13. Čia tik šiaip kvailas pasvaičiojimas, ginkdie, neįžeidžiantis fanų ir apskritai nieko. Taigi šiandien Halloween man atrodė tiesiog OK siaubo filmas, nors ir labai vertas dėmesio.
Pagarbą žinoma dar reikia atiduoti už sukurtą nepakeičiamą siaubo ikoną - Maiklą Majersą, be kurio kaukės snukio turbūt retas ir įsivaizduoja šitą šventę. O kaukės istorija gana idomi! (Vėl nukreipiu į Cinemassacre.com). Dar yra labai jauna Jamie Lee Curtis, gimstanti legenda - žudikas baltu veidu, ir dar pasikartosiu - muzikinė tema, tapusi visiškai nepakartojama horror kultūros palydove. Halloween - vienas tų filmų, kuriuos verta pamatyti vien dėl bendro išprusimo, nes siaubo kultūrai jis davė labai daug. Nesu didelis slasher gerbėjas, tad nežinau ar knaisosiuos po kitas dalis greitu metu, tačiau šiam reikšmingam vakarui, tai - tobulas pasirinkimas. Net jei ir ne kartą matytas.
Peržiūrėjau visą serialą My Name is Earl, vėl prasidėjo South Parkas, Desperate Housewives ir The Walking Dead, daug laisvo laiko suryja tie šaunūs TV įvykiai.
Paskutiniai trys filmai, kuriuos mėginau žiūrėti, taip neužkabino, kad visų trijų taip iki galo ir nebaigiau. Arba šūdas, arba nervina, arba neidomu, žodžiu, kažkoks lepus darausi.
Tų nedažiūrėtų filmų neaptarinėsiu, nes taip nesažininga, gal kada nors pabaigsiu, tada bus teisingiau kritikuoti. Šiandien kažkaip prisiminiau, kad Carpenteris jėga ir pasirodo nematęs dar keletos jo tvarinių ir todėl nusprendžiau pamėginti 2001-ųjų Ghosts of Mars. Jaučiu Carpenteriui didelės garbės nedaro, vienas silpnųjų jo filmų.
Mėginęs būti kietas, bet galiausiai išėjęs tik apverktinai tūpas, vis dėl to gana maloniai žiūrisi iki pat galo, o tai jau geriau nei paskutiniai mano trys šaudymai :)
Ateitis, žmonės kolonizuoja marsą, tačiau čia gyvena tokios piktosios dvasios, kuriuos apsėda žmones ir šie tampa nesamones rėkaujančiais, Lordi tipo metalistais - kanibalais. Kliuvo pagrindinė "kieta" mergiotė, aktorė žiauriai nervinančiu veidu, šlykšti merga. Taip pat dar vadina Ice Cube ir veiksmo filmų anglų deimantas Stathamas, smagi kompanija.
Smagi ir nesamonė, bet nesamonė. Kaip rimta fantastika nesižiūri, kaip kietas boevykas - irgi nelabai. Žiūrisi kaip so bad its good filmas vaikams. Be to yra visai prikolnų vietų kur nei iš šio nei iš to kam nors nulekia galva ir panašiai. Tikiu, kad Carpenteris norėjo tik gero, nu bet ne visada gaunasi viskas pagal norus. Tinka užmušt laikui kai tarkime sergi ir negali pajudėt iš lovos, bet šiaip jau galima ir kažką prasmingesnio pažiūrėti. Iš kitos pusės - man tai miela kvailystė, mėgstu nesamones. Taigi vidutiniškai.
5/10
Ach ta pseudodokumentika, nebesuvaldomas žanras, vis atsidustu ir svajoju, kad ir man reiktų imt ir padaryt kokį šortą vieną gražią dieną...
Naujas nejaukus Ispanų filmas, tuo pat stiliumi. Šeima nutaria dešim dienelių praleisti savo sodyboje, prie kurios yra miškelis su iškirstais labirintais. Vaikai savo ruožtu pagalvoja, kad bus nuobodu, todėl pasiema kameras ir viską dokumentuoja.
Daug dabar tokių filmų mus pasiekia, daug jų išties geri, bet iš šito po teisybei, tikėjausi daugiau, Atrocious man pasirodė gana vidutiniškas. Užčiuopta gerų gairių, bet tarsi kažkaip per greit viskas nutinka ir nespėjau deramai įsijausti. Atrodo, kad dar vieną sluoksnį dulkių nupūtus išryškėtų auksas, tačiau anyway, yra gana gerai.
Slasher jau parašė gražią ir išsamią recenziją siaubas.lt tinklapyje, tad nenoriu kartotis, geriau siūlau paskaityti. http://www.siaubas.lt/2011/10/08/atrocious-2010/
Pats tai rekomenduočiau tik labiau horroro fanams, nes kažkoks neišbaigtumas kyštelėjo pagalį į ratus. Nejauku kai bėgioja ten po tamsą, tamsos plotai atrodo kaip siluetai etc, tačiau koks pastarasis Grave Encounters įšiurpino daug smarkiau.
7/10
Besmegenis ir kruvinas šių metų, b-klasės veiksmo filmas Arena. Trumpai, drūtai, nes nelabai turiu ką ir pasakyti. Žiauriai idiotiškas ir žiauriai geras, abejingų nepaliks. Jei mėgstat visokį idiotišką kino mėšlą tai čia labai geras daiktas, tikras exploitationas, pilnas kraujo, testosterono, nuogų papų ir t.t.
Atmsofera panašus į Death Race, o ką čia veikia Samuelis L.Jacksonas, - išvis neaišku, bet man patinka.
Mirtinas turnyras, jokios moralės, jokių gilių minčių. Labai kvailas ir tą žinantis filmas, tik berniukams. Būčiau labai mėgęs vaikystėje turėt tokią vaizdajuostę.
