Rusiškas 1986-ųjų post-apokaliptinis filmas (Письма мёртвого человека). Labai nuotaikingas (niūrumo prasme), be galo lėtas, ramus, vietomis sakyčiau rusiškasis Threads.
Čia daugiau tokia fantastinė drama, daug veiksmo ar kažkokių super efektų tikėtis nereikia. filmas nelengvas, reikia susikaupti ir įsijausti, bet šiaip įspūdis nuostabus. Tokia nyki atmosfera, taip pilka, šalta, graudu ir beviltiška. Tikėtina, kad taip ir atrodytų pasaulis po apokalipsės. Šio filmo vizija - pasaulinį branduolinį karą išgyvenę žmonės, tūnantys požemiuose. Čia iššaukiamas visas jų liūdnas žmogiškumas, tokiu labai paprastu ir artimu, dramatišku būdu. Filmas ramus, kuklus, bet labai paveikus. Keliantis daug minčių apie bendro žmonijos judėjimo (kur link?) ir individualaus žmogaus mąstymo susidūrimą. Ką gali paprastas vienišas žmogus? Ką mums reiškia pasaulis netekus tų, kurie mums brangūs? Ir tuomet, kas mums yra tikrosios vertybės? Labai dėmesio vertas filmas, kuris liks atmintyje ilgesniam laikotarpiui.
Čia filmo pabaiga, tad jei rimtai ketinate žiūrėti filmą - šito video nežiūrėkit.
1 comment:
Šis filmas ir suglumino ir sužavėjo. 10 iš 10, ir ne mažiau. Bandrai, niekaip kitaip, kaip atradimu Konstantino Lopušanskio darbu aš nepavadinčiau. Labai rekomenduoju pažiūrėti ir "Muziejaus lankytoją" 1989 metų. Panašiai niūrus, bet gal kiek mažiau slegiantis, nei "Mirusio žmogaus laiškai". Taipogi puikus post-apokaliptinis filmas. Jei turi sunkumu gaunant - kreipkis.
Skolis
Post a Comment