Daug teko girdėt apie šitą filmą, savo laiku daug šnekų ir liaupsų susilaukė jis, o aš tų liaupsinamų filmų kažkaip privengiu. Dabar radau humanoj dvd už 1lt 50ct, tai jau teko griebt ir susipažint pagaliau. Nors buvau skeptiškas, bet negaliu ramiai praeit pro tokius dalykus.
Pasižiūrėjau jau prieš dvi savaites, bet laiko trumpai aprašyti randu tik dabar, va iki ko DAsigyvenau.
Kvepalai yra idomus filmas, tai pasakojimas apie bičiuką, kurio gyvenimas nelabai nusisekė, bet nusisekė su nosim. Jo uoslė - tikras talentas, toks, kokio neturi niekas kitas. Nuo pat mažumės jį persekioja kvapai, tad jis nutaria jiems ir paskirt savo gyvenimą. Man patiko kaip pavaizduotas pats kvapų sklidimas, kamera su kvapais bėgiojanti nuo daikto prie daikto - gražu. Šitaip rodos visas filmas persunktas įvairiausių kvapų, kas ir daro jį išskirtiniu.
Toliau bus šiek tiek spoilerių, tas iš anksto atsiprašau, deja šitoj recenzijoj kažkodėl noriu papasaoti kas ten vyksta.
Pirmąją merginą jis nužudo netyčia, tik tirdamas jos kvapą. Visgi per daug dėl to nesigaili ir nutaria, kad tie mirties kvapai visai idomus. Savotiškai įsimylėjęs moteris jis imasi kurti makabrišką ir tobulą kvepalą, užsibrėžęs sau tikslą, pagauti daikto kvapą amžiams.
Tačiau visų liaupsų, kurių filmas susilaukė manau jis nėra vertas. Nors žiūrint - idomu, tačiau niekaip negalėjau atsikratyt kažkokio pederastiško jausmo. Visiškai nužudė finalas, kuomet keliolikos mergų prakaito pagrindu sukurtas narkotikas paverčia visą pilną miesto aikštę nevaldomos orgijos vieta. Meldžiausi, kad tai būtu metafora, bet regis kūrėjai norėjo iš tiesų mus tuo įtikinti. Romantikai. Daug slow motiono ir ambiento tam buvo panaudota, bet man vistiek sugadino visą reikalą. Kulminacija gal ir kulminaciškai atrodo, tačiau šį kart aš būsiu bjaurus, man ji pasirodė absurdiška.
Bendrai - neblogas filmas, idomiai žiūrisi, su kažkuo kitu gal ir nesumaišysi. Nėra jis labai horroras kažkoks, tiesiog tokia pasaka-drama su žudynėmis, kaip pagrindine ašimi. Toli gražu ne geriausias filmas ever kaip teko girdėti sakant, bet aš gi ir knygos akyse nematęs, tai ką aš suprantu, ane?
Tad palieku patiem sprest, kas nematę, gal ir verta gaišt laiką. Vis dėl to lito penkiasdešimt - vertas.
Šio režisieriaus, Jon Knautz, dar lyg ir nieko neteko matyti, tad pirmoji pažintis labai maloni: galingas, naujas siaubiakas, 2010-ų The Shrine. Daug kalbėti neketinu. Su logika besipjaunantis veiksmas, tačiau idealiai sukaltas ir kvapą atimantis siaubas, pagal geriausias tradicijas. Kraupus, tamsus, paslaptingas ir piktas, tobulas death metal pragaras, pamaloninsiantis visus tikro horroro mėgėjus.
Burbėti galima būtų tik ant personažų nelogiškumo, bet retas siaubo filmas geba tai apeiti. O jei kiti dalykai sukurti gerai - šitas trūkumėlis greit atsiperka, o jei štai kaip čia, tai ir su kaupu. Galingai tvoja Shrine ir nežinomybės baime ir staigiais iššokimais ir kylančia įtampa ir kruvina agresija. Gal aš senai nemačiau gero horroro ir tesu labai pasiilgęs, kad taip įsimylėjau iškart, bet man čia pasivaikščiojimas tobulybės briaunom.
Keli puskvailiai amerikonai atvyksta į Lenkijos kaimelį medžiot medžiagos straipsniui apie dingusį žmogų. Čionais jie užtinka paslaptingą, sustingusio rūko debesį. Rūkas baugina, tačiau ir traukia. Kaip klasikiniams mulkiams, jiems aiškiai pasakoma eiti lauk, tačiau šie žinoma neklauso. Kiek juokinga man, kad amerikonai taip isivaizduoja rytų europą, tačiau mažumėlę ir didžiuojuosi ir kaifuoju įsivaizduodamas kaip jie dreba nuo mūsų pasaulio krašto vizijos. Lenkų kaimo pikta, laisvai galėtų būti ir Lietuvių. Išduoti nieko neketinu, jei mėgstat paprastą ir gerą horrorą, čia jau pasikliaukit manim.
Prikibti aišku galima rast prie ko, bet man The Shrine pasirodė labai šviežias ir išties baisus.
Tokį vakarą kaip šis, kai už lango niūru ir pliaupia lietus, tai pats tinkamiausias seansas. Išreikšiu simpatijas 10/10 ir \m/
Režisierius McKee pastatęs May drauge su Ketchumu, kūrusiu Girl Next Door ir Offspring šiemet išperdė naują keistenybę, kuri, prisiekiu, ir ir atrodo kaip šių trijų filmų mišinys. Laukinis ir murzinas kaip Offspring, skausmingas ir žiaurus kaip Girl Next Door ir juokingas bei keistas, kaip nepamirštamasis May.
Originalumu negalintis pasiskūst tvarinys, kurio nelabai ir sugalvoju su kuo palyginti, apart šių trijų jau paminėtų filmų. Puola savo itin keista atmosfera, kuri priverčia pasiklysti jausmuose. Žiūri The Woman ir nesupranti ar tau juokinga ar nemalonu ar kas čia išvis ir kodėl darosi. Geras absurdo užtaisas kreivo kino mėgėjams. Visgi nueinu į imdb ir sužinau, kad tai - Offspringo tesinys. Įtariau. Tebūnie.
Itin savitą prieskonį priduoda čia lyg ir neadekvatus švelnaus indie rock ir panašios muzikos garso takelis. Jo netinkamumas čia be galo tinka, jei suprantat ką noriu pasakyti. Moteris yra gana idiotiškas, pakankamai beprasmiškas ir šiek tiek šokiruojantis filmas, tačiau galvą nulenkiu vien dėl originalumo ir tos keistos, unikalios nuotaikos. Nenormalus seansas, bet rekomenduotinas, jei norisi kažko labai kitokio nei rodo per teliką. 7/10
Ok, pradžiai šiek tiek offtopiko: ačiū visiems komentuojantiems ir rekomenduojantiems filmus. Viską skaitau, gaunu į emailą, rekomendacijas rašausi į sarašą, kuris jau visai netrumpas ir visų jų eilė ankščiau ar vėliau ateis. Šiuo metu visai nerandu laiko filmui pasižiūrėti, o juo labiau plačiai aprašyti, tačiau tikrai neketinu liautis vesti šitą blogą ar domėtis aršiuoju kinu, kaip, kad čia kažkas būgštavo komentaruose :)
Daug visko asmeniniame gyvenime, - vestuvė ant nosies, naujas darbas pilnu etatu suėda visą laiką ir jėgas, tačiau tai laikina. Iš patirties žinau, kad viskas stabilizuojasi, grįžta pomėgių bangos ir uraganai, tad nors retai dabar ką pažiūrėt pavyksta, visvien vieną dieną tam atsiras daugiau laiko, net neabejoju. Kad ir susirgus, kai biueletenis leidžia kalt po šešis filmus į dieną che che.
Pastaruoju metu teko pasižiūrėt veiksmo nesamonę su Nikolu Keidžu Drive Angry ir naują Shaun of the dead kūrėjų komediją Paul, apie ateivį. Paul labiau patiko, nieko filmukai ir nors iš dalies tiktu juos čia aprašyt, bet pagalvojau gal jie per daug lengvi. Vakar išpuolė proga pamatyti naują Moon režisieriaus darbą - Source code, tad trumpai apie jį.
Moon paliko didelį įspūdį, tad Source code'ui automatiškai taikomi dideli lūkesčiai. Nežinau kaip jum, bet su džiaugsmu galiu konstatuoti, kad manieji pateisinti. Režisierius Duncan Jones atrodo labai talentingas statytojas, nors tai berods dar tik trečias jo filmas. Gal ir anksti šnekėti apie jo taisykles ir stilių, bet paėmus abu filmus matyti, kad jie abu liūdni, jausmingi ir kiek gasdinantys. Ne kokiais nors baubais, bet veikiau skausmingu ilgesiu ar kraupiom, košmariškom idėjom.
Čia jau juntamas kiek didesnis biudžetas, įvedama daug daugiau veiksmo ir dinamikos. Galbūt filmas tinkamesnis ir platesnei publikai, kiek net palygintinas su Butterfly effect sakyčiau, bet nėra kažkoks kičiškas ar perlenkęs lazdą, kaip, kad vietomis buvo su tuo pačiu, nors ir idomiu, Drugelio efektu. Pagrindinį vaidmenį atlieka Jake Gyllenhaal, - nepamirštamas Donnie Darko veidas, man jis patinka, čia žiūrisi gerai ir stengiasi nuoširdžiai.
Source code tai mokslinė fantastika, kupina spalvingo veiksmo ir jaudinančios dramos. Malonumas, prabėgantis staigiai tarsi trumpa mylimo serialo serija ir nors visada atsirastų prie ko kibti, vakarą su juo praleidau taip maloniai, kad nė neketinu to daryti. Ne per daug pretenzingas, tačiau labai gerai nulipdytas filmas ir pramogai ir šiek tiek pamastymui tinkantis. Penkiom galvom aukščiau už tarkim tą patį išliaupsintą Inception, kuris mano akimis - vos vos vidutiniškas.
Nors jis kupinas emocijų ir net šiek tiek romantikos, bendrai susidaro gan tamsus ir liūdnas vaizdinys. Idėjos baugokos, leidžiantis į gilesnius pasvarstymus gali pasirodyti tikrai košmariškos, bet veikėjų elgesys kažkaip sudelioja viską į vietas ir atneša vidinės ramybės vėją. Gražu. O taip pat filmas labai gaivalingas tiesiog savo vaizdu. Subalansuota tamsa, kvapą gniaužiantys Washingtono statiniai ir peizažai, į nežinomybę lekiantys traukinys... beveik tobula. Labai gerai, rekomenduoju ir lauksime daugiau. 9/10
Ok, nevaizduosiu čia pilnavertės recenzijos, nes tam, kad parašyti normalią recenziją, reikia būti mačius visą filmą bent kartą. Mušis už Los Andželą yra toks šūdų puodas, kad bandžiau prisiverst jį peržiūrėti per du kartus, ir sąžiningai tą pavyko padaryti tik iki vidurio. Nuo vidurio suvokiau, kad mano gyvenimo laikas per brangus, kad šitaip jį švaistyti (Kaip angry video game nerd'as sako, smagiau/prasmingiau gal būtų žaisti su šuns išmatom) ir teko pasinaudoti fast forward mygtuku.
Taigi bent trumpai galiu iškoneveikti. Manau čia blogiau už Skyline.
Dar vienas didelis biudžetas atiduotas nevispročiam mažvaikiam į rankas. Battle: LA tai fantastinio veiksmo filmo ir karinės dramos mišinys. Kūrėjai visiškai nesupranta ką daro: ar čia filmas apie karą ar apie ateivius, po galais? Panaudota turbūt kiekviena įmanoma veiksmo/dramos klišė, tačiau nė viena neatrodė neidiotiškai. Prašauta visur kur tik buvo imanoma ir keli garsūs aktoriai reikalo negelbėja. Šlykšti muzika niekad neužsičiaupia. Visa (niekam nerūpinti) drama ne vietoj ir netinkamai padaryta. Filmas ryškiausia to žodžio prasme erzina iki kaulų smegenų.
Kaip jie gali patiekti visą tai rimtai? Aš galiu padėti, - aš veterinarė! Tragiškas susimovimas. Ateiviai apgailėtini. Kareiviai apgailėtini. Siužetas apgailėtinas. Net jei žiūrėti vien dėl efektų, nieko gero čia nerasite. Sakyčiau galima būtų šitą filmą įvertinti so-bad-it's-good kategorijoje, bet esu per daug supykditas ir nuvargęs, kad stengčiaus išryškinti teigiamus jo bruožus. Nešvaistykite laiko ir nervų. Šita kova už žmonijos išlikimą tikrai nėra nei smagi, nei idomi, nei nors kiek svarbi. Daug mieliau pažiūrėčiau filmo versiją, kur po pirmų penkių minučių visi šitie šlykštūs Los Andželo žmogystos nušluojami nuo žemės paviršiaus atominio sprogimo. Po tokių filmų, galvoju, kad nebūtų taip jau ir blogai jei taip ir nutiktu.
Trečiasis filmas iš mūsų vakarykščio, penktadienio tryliktosios, maratono, apie kurį parašiau čia, tai naujas, taip pat šių metų, Legion režisieriaus filmas - Kunigas. Savaime norisi lyginti jį su Legionu, kurio atžvilgiu beje turėjau gana nepopuliarią nuomonę - jis man visai patiko. Pirma filmo pusė buvo labai vykusi, antra - visiška nelaimė. Užuot paėmęs tai, kas Legione buvo gerai ir vystęs toliau, režisierius veikiau paėmė viską, kas ten buvo blogai ir iš to išpėrė naują, daug didesnio biudžeto kiaušą.
Draugės sakė, kad joms patiko ir tai veikiausiai mano nuovargis ir noras miegoti kaltas, galbūt yra tame tiesos, tačiau dabar vis mėginu sugalvoti ką nors gero apie šitą filmą ir negebu surast nė vieno teigiamo žodžio, tad atleiskite man, bet turiu išsakyti savo įspūdžius. Priest tai beryšė, erzinanti, beskonė vėmalų krūva. Idant abstrakčiai nesimėtyti šūdais, gal pamėginsiu išryškinti, kas čia negerai.
O negerai, mano galva, daugmaž viskas ir sakau tai, kaip žmogus, mėgstantis nesamoningus filmus. Aktorių pasirinkimas tiesiog liūdnas, tiek pagrindinis veikėjas tiek pagrindinis blogiukas vizualiai atrodo apgailėtinai. Yra personažų, kurie apskritai neturi prasmės arba painiojasi su kitais. Scenarijus padrikas, rodos parašytas labai atmestinai ir labai sunku pajusti nors kiek simpatijos istorijai, ko rezultate man išvis nebesvarbu kas vyksta ir tiesiog laukiu kol šitas skaumas šiknoje pasibaigs.
Beskonybė tiesiog pykina, visos surinktos klišės perdarytos ir patiektos nevykusiai, erzinančiai arba idiotiškai. Nepaisant to, jomis užlopomos ir veiksmo skylės, niekaip negaliu atsikratyti nuojautos, kad kūrėjai procese ne kartą pasakė "Ai... bus gerai".
Atrodo, kad viskas padaryta paskubomis ir gal patikėčiau, kad su meile, tačiau be jokio skonio ir veikiau kaip kamšalas užkišt nelabai daug sci-fi/action/horror/whatever mačiusiai publikai. Postapokaliptinis pasaulis sukergtas su laukiniais vakarais ir religinėm-politinėm nesamonėm, iš ekrano puldinėja šlykštūs, nuplikę kompiuteriniai gyviai, turintys vaizduoti vampyrus. Vienintelis dalykas, kuris galėtų gelbėti niekam neįdomią istoriją, tai veiksmo scenos, tačiau ir jos tokios nuobodžios ir padrikos, kad vargu ar patenkins veiksmo kino mėgėjus. Tiesa - tai pirmasis mano gyvenime filmas, žiūrėtas trimatėje erdvėje, tai jau vien dėl to buvo šiek tiek idomu, bet perdėm didelio įspūdžio taip pat nepadarė. Gražiausiai atrodė nereikšmingos detalės, žarijos ar lietaus lašai.
Tarkime tikrai buvau jau pavargęs nuo įspūdžių, visgi trys filmai vėlyvą vakarą kine iš eilės - ne juokas, tad gal ir esu per griežtas. Niekada nepasitikėkite jokiais sumautais kritikais, visada stenkitės susidaryti savo nuomonę apie filmą. Tačiau negaliu meluoti, man asmeniškai Priest 3D - totalus mėšlas. Erzinantis, neskoningas, kaprizingas, nenusisekęs šūdas. Pliusiukas už tris matavimus, pliusiukas už kelias pakenčiamas veiksmo scenas, bet iš esmės - išmatų kibiras. Gal girtas kada netyčia užmatysiu antrą kart - pakeisiu savo nuomonę, tačiau blaiviam protui tai tikra kankynė.
2/10
O vat pačiam vakarui ir renginiui priklauso didelis liaupsas. Nepaisant to, kam patiko, kam ne, filmai parinkti idomiai ir neblogai, taip pat ir jų seka. Galėtų dažniau surengti į panašų kiną orientuotų akcijų didžiajame ekrane.
Didelis ačiū draugėm, kurios šį svarbų vakarą išsitempė iš namų. Ir lijant lietui tikrai buvo baugoka grįžti namo per tamsų, vėjuotą, naktinį Vilnių. Mano laiptinė apšnerkšta, viršutiniuose aukštuose, kur aš gyvenu, nedegė šviesos, o ant sienų žaidė niūrus vėjo blaškomų beržų šešėliai.
Vakar buvo penktadienis 13 ir mums, siaubo mėgėjams, tai - ypatinga diena. Ta proga draugės mane nusivedė (ačiū!) į kino teatrą, kur buvo rodomi trys siaubo, ar bent jau netoli siaubo žanro telpantys filmai, už mažesnę kainą. Kino teatre nebuvau jau senokai, o ir šiaip renginys labai vykęs, smarkiai jį užskaitau ir ateityje kartočiau, organizatoriai malačiai.
Buvo rodomas mano jau seniau matytas Daybreakers, Lietuvių išverstas kaip Aušros kariai, naujas satanovas Egzorcisto "spin-offas" The Rite, Lietuvių išverstas kaip tiesiog Egzorcizmas ir naujas, brangesnis Legion režisieriaus darbas - Priest, trimatėje erdvėje, apie kurį bus atskiras postas. Kadangi Daybrekaers jau buvo matytas, tai idomu buvo pasižiūrėti, kaip jis žiūrisi antrąkart, dideliame ekrane, o buvo tikrai neblogai. Po pirmojo karto filmas paliko gan vidutinišką įspūdį, o po antrojo gal net pasitaisė, kas liudija jį iš tiesų turint vertės ir tai, kad iš esmės jis yra neblogas vampyrinis veiksmo filmas, nors vietom ir pokvailis. Po to, penkiolikos minučių pertrauka ir pradedam išvarinėti velnią.
Apeigos, šiemetinis 1408 režisieriaus darbas, su Oskaro laureatu - Antoniu Hopkinsu. Aišku Hopkinsas automatinis filmo koziris, tad ir jo veidas puikuojasi per visą, mano galva gana neskoningą ir šiaip negražų, plakatą. Reikia pripažinti, kad jei Hopkinso vietoje būtų buvęs kitas aktorius, veikiausiai nebūtų taip gerai, kaip buvo. Jau nekalbant apie tai, kad vidurinysis filmas man patiko labiausiai iš viso vakaro, bet tai ko gero vienas geriausių 1973-iųjų Egzorcisto vaikų. Nuo to laiko kai pasirodė legendinis The Exorcist, matėme labai daug kopijų, bandymų padaryti panašiai, prilygti ar perspjauti, bet visi jie daugiau mažiau buvo pusėtini, ar bent jau man neteko matyti nė vieno, kuris įveiktų klasiką. Gal tai dėl to, kad tą gi žiūrėjau mažiukas ir tuomet iš baimės šūdai tyško ant lubų, o gal tai dėl to, kad šį žiūrėjau dideliame ekrane, bet drįstu teigti, kad The Rite, turbūt smarkiausias mano matytas filmas šia tema, po 73-ųjų išvarinėjimo.
Nepriklausomai nuo to, tikite dievu ar ne, esame užauginti krikščioniškoje visuomenėje (nepradedant kabinėtis prie termino atspindžio realybėje) ir visiem sterblėje pasidaro baugu kai kalba palinksta link demonų. Net jei tai būtų bet kokia kita religija, velniai - visada baugino žmoniją, įvarinėjo visokius prietarus ir vertė kurti didžiausius mitus. Todėl bet kokia gerai sukurta siaubo istorija šia tema, visuomet turi galios.
Apie "rėmimasį tikrais faktais", net nepradėsiu, man tik smalsu, kaip į šiuos filmus žiūri užkietėję krikščionys? Ar jie į siaubo filmus nevaikšto? Sakoma, kad originalų Egzorcista persekiojo visokios negandos, būtinai pasieškosiu krikščioniškos publikos atsiliepimų ir apie šį. Mane asmeniškai geras demonų siaubas - visuomet gasdina iki pat kaulų. Gal giliai viduje, aš slapčia esu uolus katalikas, ar atvirkščiai užkietėjęs black metal estetas?
Iki vidurio The Rite rutuliojasi daugiau kaip tamsi drama, kažkiek vedžiodama už nosies ir skeptikams net leisdama sudvejoti velnio tikrumu. Kuomet jaunas, religiją studijuojantis, be-penkių-minučių-kunigas Maiklas Kovakas yra pasiunčiamas į Romą mokytis egzorcizmo meno, nuolat iškeliamas mokslo ir religijos konfliktas. Ramybės jam neduoda dvejonės, neapsisprendimas, pašaukimo trūkumas. Rodos jis norėtų mesti visą tai, tačiau kažkokios jėgos jį vis laiko prie "reikalo". Teologinio gyvenimo vingiai atveda jį pas Hopkinso personažą, patyrusį, užkietėjusį seną kunigą Luką, kuriam velnio išvarymas - kasdienybė.
Nors senis kartais ir gali pasirodyti gana ciniškai, tarkime egzorcizmo seanso metu, atsiliepdamas į telefono skambutį, tačiau jis labai geras žmogus, tiesiog norintis padėti kitiems ir jį patį kamuoja tokio tamsaus gyvenimo būdo pasėkmės. Pašnekesiai su velniu sausai nepraeina, tėvas Lukas pats priverstas abejoti, sielvartauti ir giliai viską išgyventi, o galiausiai tai prie gero neveda. Jiedu imasi reguliarių velnio išrūkimo seansų iš vietinės nėščios Italės, kuri, būdama ryškiu aukos-gasdintojos personažu, tampa ir tramplynu įsibėgėti istorijai.
Maždaug nuo vidurio, iš tamsios dramos jau neriame į horroro juodumas ir čia teks ne kartą pašokti kėdėje, griaužtis nagus kenčiant įtampą ir dėtis į pasamonę kraupius metaforinius vaizdinius, kurių vienas - raudonakis mulas: man asmeniškai kiečiausias dalykas šitam filme, kurį matyt pats dar susapnuosiu. (Čia turiu prisiminti vieną mėgstamiausių Agoraphobic Nosebleed gabalų Mule.) Kas link siaubo, tai šiurpus filmas varo tikrai kokybiškai, visomis prasmėmis. Teko porą kart kruptelti, o buvo ir taip pašokdinusių epizodų, kad nuoširdžiai sakau - pasišiaušė mėsos.
Pabaiga man pasirodė kiek antiklimaksiška, rodos trūko kažkokių logiškai besiperšančių išvadų, bet tas palieka savotišką neramumo įspūdį... Juk sako, blogis nepasitraukia, jis apgavikas ir tik nori, kad tu tikėtum, jog jo nebėra. Iš esmės nieko labai naujo, viskas jau kažkur matyta, bet sąžiningai vertinant - vykęs siaubo filmas, kurį negėda rekomenduoti. Ne tik ištemptas Hopkinso, bet apskritai gerai suklijuotas, gasdinantis, tamsus, įtraukiantis ir pakankamai slegiantis. Kažin ar velniai nebijo veistis, pačioje dievo bamboje - Romoje, kuri čia prigrūsta kačių ir taip įsimenančiai tamsiai nutapyta? Belieka nukelti kepurę prieš The Rite, kaip vieną stipresnių filmų apie egzorcizmus ir galbūt vieną geresnių šiemetinių didelio biudžeto siaubiakų.
Smagus 2007-ų absurdėlis iš Amerikos, tikrai originali, kruvina siaubo komedija, nelabai net sugalvoju su kuo ir palyginti, gal su kokiu Botched ar Home Sick? Toks filmas, kuriame daugmaž viskas nutinka "iš lempos". Tai nėra palaida beprotystė, kaip tarkime kokiam tromos filme, čia ji, palyginus, gana subtili, tačiau nors ir įžvelgiama tam tikra loginė įvykių seka, vargu ar visa tai galėtų iš tiesų nutikti... (!?)
Taigi lengvas beprotystės prieskonis leidžia išjungt smegenis ir pasijuokti, o be visų kvailysčių sukuriama intriga ir įtampa, žodžiu viskas labai gerai čia. Vienas tų, dėl patiriamo malonumo, greitai prabėgančių seansų, o ir šiaip trukmė vos virš valandos, kas manau yra labai gerai ir tinkama.
Helouvinas. Nelabai įspūdingą gyvenimą gyvenantis vienišius (gal ir kiek atsilikęs) randa pakvietimą į "Žmogžudystės vakarėlį". Vakarą praleist jis suplanavęs su keliais b-klasės siaubo filmais, bet kad jau katinas užėmė fotelį ir nesiruošia trauktis, bičiukas nutaria išbandyti laimę ir galbūt susirasti naujų draugų paslaptingam helouvino vakarėlyje. Tenai nuvykęs jis randa kruvikę puspročių menininkų, vilkinčių helouvino kostiumais, kurie ir linksmins mus visą filmą.
Geros kvailystės, žavingi ir įsimenantys personažai ir tas nuostabus jausmas, kai filmas nustebina tokiais absurdais, kuomet tikrai nežinai ko laukti iš ateinančių penkių minučių. Dėl to taip įdomu ir linksma. Lengvas, trenktas, bet labai šaunus dalykas. Dar kartą dėkui už rekomendacijas, jūs praskaidrinate mano apgailėtiną kino kritiko gyvenimą.
9/10
Smagi praeitų metų siaubo komedija, lengvas ir geras būdas praleisti detoksikacijos vakarą.
Patiko gana originalus sumanymas: žudikas yra nesusipratimas. Grupelė klišinių amerikos studentų važiuoja pasitūsint į miškus, kur sutinka du klišinius amerikos kaimiečius, taip vadinamus"hillbillius", kurie atrodo kaip bepročiai žudikai maniakai. Vienas nesusipratimas veda prie kito ir jaunimas pradeda mirti. Tai žinoma atrodo, kaip dviejų kaimiečių darbas, nors šie nė musės nenuskriaustų.
Gal ir ne toks smagumynas, kad norėtųsi žiūrėti antrą kartą, bet vieną kartą tikrai verta ir faina. Pasijuokiau, apturėjau labai gerą laiką. Nuoširdžiai siūlau, kai norisi kažko smagaus ir lengvo.
8/10
Kas vėl nuoširdžiai mane stebina, tai Lietuviai. Cituoju obuolys.lt: Parodijų komedijos "Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas"...
Čia ir baigsiu.
Pavadinau postą originaliu, Itališku pavadinimu, nes angliškai būtų The Last House in the Woods. Nu kamon, kiek jau galima :)
Ganėtinai išgręžtas pavadinimas, - gana vidutiniškas ir filmas. 2006-ų, matosi, kad darytas nuoširdžiai ir už pastangas galima tarti gerą žodį, nes jos tikrai jaučiasi, bet galutinis rezultatas nelabai koks. Pusvalandį norėjau nurėžti, nes daug scenų vertė žiovauti, buvo gana ištęstos, o kas keisčiausia - tai horroro scenos, gaudynės patamsiuose, šūkavimai ir t.t. Daug idomesnės buvo su siaubais nesietinos scenos, dialogai, romatinka ir pan.
Gal biudžeto trūkumas pakišo koją su filmu dirbusiems... Tikrai jaučiamas potencialas, norisi rast kažkokį pateisinimą, bet bendrai - nekas. Istorija - klišinė, nešvaistydamas jūsų laiko tepasakysiu du žodžius: bepročių šeimynėlė. Taip pat trukdė naktinės scenos: jei ekrane tamsu, tai jau tamsu kaip reikalas. Ničnieko nematau, erzina!
Dideli pliusai už pastangas, nemažai goro, išlietą kraują ir labai gerą, kabliuojantį garso takelį.
Minusai už tamsą, šimtąkart matytą siužetą ir ištęstas scenas.
Apibendrinant: vidutiniškai.
6/10
Noriu aprašyti šį '96-ųjų veiksmo filmą, jau vien tam, kad atkreipti į jį jūsų dėmesį, mat man asmeniškai jis kažkokia keista prasme - be galo žavingas. Su siaubu ar fantastika jis neturi nieko bendro (nebent savo fantastišką kvailumą), tad aptarsime jį kitais mum svarbiais aspektais,t.y. išryškindami jį kaip exploitation filmą ir kaip blogą filmą. Turiu omeny gerąja prasme prastą, tiek-blogą,-kad-net-gerą, filmą.
Pirmą kartą Dangoraižį žiūrėjau dar mažiukas, gali būti, jog tai buvo kokie meteliai po jo išleidimo, tad buvau kokių dešimties ar vienuolikos. Žinot kaip naivios vaiko akys viską mato žvitriau ir spalvingiau, taigi Dangoraižis man buvo kažkokia pirmoji, unikali ir esminė patirtis. Turbūt vienas pirmųjų, gyvenime matytų filmų, kuriame buvo tiek beprasmio veiksmo, smurto, kraujo ir sekso viename. Gilesnės potekstės savyje jis tikrai neneša, tad šia prasme tai ko gero pirmasis (ar vienas pirmųjų) mano gyvenime matytų exploitation'ų.
Gal reikėtų pradėti nuo Annos Nicole Smith.
Pagrindinis vaidmuo atiteko šiai įspūdingo, hipertrofuoto seksualumo moteriškei. Norėčiau paklausti kodėl? Ar filmas ir buvo kurtas su idėja "davai pastatom filmą su Anna Nicole Smith"? Nes tik tokiu atveju būtų suprantama. Ji pati rodos buvo ir viena prodiuserių?
Aktorė ji tikrai ne kokia, o jos seksualumas daugiau bauginantis, nei traukiantis. Gal per pastaruosius penkioliką metų pasikeitė ir kultūrinė seksualumo samprata? Menu tuomet, kai man į rankas pateko ši vaizdajuostė su trumpu prierašu boevyk, nelabai žinojau ko dar be šaudimo tikėtis ir tai veikiausiai buvo pirmas filmas, kuriame mačiau tokias atviras sekso scenas. Gerai nepamenu kada iki manęs atkeliavo pirmosios pornografinės juostos, prieš tai ar po to, tačiau bet kokiu atveju, gigantiškas silikoninis Annos Nicole biustas smigo giliai į mano berniuko protą ir paliko gana neišdildomą įspūdį. Imu nerimauti, ar nebus šita didžiakrūtė baidyklė prisidėjusi prie mano skonio moterims vystimosi gana esminiame lytinio brendimo etape?
Sulyselės man niekad nepatikdavo, tačiau vakar žiūrint Skyscraper, nors ir nostalgišku žvilgsniu, Annos Nicole grožybės pasirodė smarkiai pernokusios, net mano sužadėtinei išsprūdo:
- Bet ji gi... stora. :)
Apvalios moterys - man gražu ir, nesupraskite klaidingai, nenoriu čia svaičioti apie tai, kaip moteris turėtų atrodyti. Tiesiog darau pastebėjimą apie mūsų galbūt kultūriškai besikeičiantį seksualumo supratimą. Ar savo šlovės metais ji, su savo atsikišusiu kampuotu smakru, taip pat buvo patraukli tik, salyginai, siauram ratui? Nes šiandien pirmoji reakcija į jos seksualumą sprogstantį per malunsparnio pilotės rūbus, veikiausiai būtų juokas. Na bent jau mano vakar tokia ir buvo. Tą patį galiu pasakyti ir apie kietuosius filmo vyrukus. Tarkim šis ilgaplaukis, raumeningas mauglis, kuris turbūt turėjo atrodyti labai kietašiknis, man sukėlė daugiau juoko nei pati Smith. Būtų idomu sužinoti ir merginų nuomonę (pakomentuokite). Dabar matau, kaip keletos dešimtmečių senumo mados atsikartoja, tad gal ir seksualumo samprata savotiškai grįš/grįžta? Aišku kiek ji apskritai koreguojama mados ligmenyje, atribojant ją nuo niekad nesikeičiančių esminių instinktų.
Taigi Anna Nicole Smith, jos apgailėtina vaidyba ir boluojančios krūtys, - esminis filmo akcentas. Ką besakytum, išties įspūdį paliekanti moteris. Amžiną tau atilsį.
Jei jau paminėjau vaidybą - kino technologijos prasme Dangoraižis yra nesibaigianti tragedija. Talentu vaidinti neapdovanotas, be išimties, nė vienas filmo aktorius. Veikiausiai antraplaniai vaidmenys, kaip ir pagrindinis, taip pat buvo pasirinkti daugiau dėl išvaizdos, tiesiog stereotipus atitinkantys raumeningi vyrukai. Taigi ekranas pilnas augalotų bukapročių su automatais, ką galima buvo paversti geru veiksmo filmu. Deja scenarijus taip pat absurdiškai beviltiškas iki tokio neįtikėtino lygmens, kad ties filmo viduriu esi tiesiog priverstas liautis pasipiktinęs burbėti ir privalai imti visu tuo mėgautis. Apskritai kitaip ir neimanoma žiūrėti šio filmo, kaip tik išjungti smegeninę, atsikimšti alaus ir mėgautis, mylint jį už tai, kuo ir koks jis yra. Labai norėčiau pamatyti Nostalgia Critic video recenziją...
Idiotiška istorija, niekuo nepateisinamos scenos, pasibaisėtini dialogai, tragiška vaidyba. Iš esmės viskas su šiuo filmu yra blogai ir būtent tai daro jį tokiu žavingu. Vieninteliai klijai, laikantys šitą nesamonių kokteilį ir yra jau minėtosios gėrybės, kurios mums, tokio kino mėgėjams, ir yra svarbios: papai, ginklai, kraujas ir sprogimai. Savotiškai net keista, kaip toks tuščias ir stačiai bukaprotiškas filmas gali sukelti tiek minčių, atrodo galėčiau kalbėti apie kiekvieną jo detalę ir jos reikšmę valandas. Jis veikiausiai galėtų pretenduoti į vieno blogiausių visų laikų filmo statusą, o aš negaliu juo atsižavėti ir man atrodo žiūrėsiu jį dar ne kartą. Šitoks hilarious jis yra. Ir jei norit su chebra prie alaus iš kažko pažvengti, pamirškite nežiūrimas šiuolaikines parodijų komedijas apie tris šimtus spartiečių. Čia toji tikra nelaimė, kuri yra tiek pat nepakartojamai žavinga ir verta dėmesio, kiek ir pasibaisėtina, bei apverktina. Man rodos jie net naudojo tą pačią filmuotą medžiagą daugiau nei po kartą, nors kitą vertus, gal b-klasės filmuose tai ir nėra toks jau retas reiškinys.
Nuostabiausias Skyscraper bruožas tas, kad jis statytas kaip rimtas veiksmo filmas, kūrėjai turbūt galvojo, kad stato naują Kietą riešutėlį. Jei į viską žiūrėti pro pirštus, tai tenka pripažinti, kad veiksmo jis turi neblogo. Yra įspūdingo kaskadininkų darbo, daugybė šūvių (nesvarbu, kad pro šalį, nors veikėjai ir stovi viename kambaryje, per penkis metrus viens nuo kito) ir sprogimų. Vos per pirmas penkias filmo minutes į kamerą jau tryško kraujas, ant žemės krito gilzės ir į orą lėkė automobiliai, kas man - jau geros pramogos ženklas. Bet kaip vientisas, rimtas filmas jis tėra puiki steroidais pripompuoto amerikoniškojo bukumo viršūnės demonstracija. Nežinau, kaip galima jį žiūrėti be šypsenėlės. Nu, aišku, nebent tau 10, kaip ir buvo man pirmosios peržiūros metu!
Dar prieš uždarydami šį langą užmeskite akį į raktinių scenarijaus žodžių santrauką. Tai maždaug ir nusako viską, kas Skyscraper yra ir dėl ko jį verta (arba neverta) žiūrėti. Tai tobulas veiksmo filmų idiotiškumo unikumas, bekonkurentis savo srities karalius. Kiek gerų ar blogų apibūdinimų ar sinonimų jam begalvočiau, visgi turiu jį įvertinti objektyviai, tad visko ką per gyvenimą mačiau kontekste, nuoširdžiai rašau jam 8/10.
Už tai, koks geras filmas jis yra, nesiremdamas į dažnai abstrakčią ir visiškai neapibrėžiamą gerumo savoką, kurią dažniausiai naudojame šnekėdami apie vieną ar kitą filmą.
Ar tai geras filmas?
Jokiu būdu ne...
Jis toks blogas, kad net... geras.
....Labai geras.
Jis nuostabus ir nepakartojamas!
Ir kaip dainuoja Underworld, mmm Dangoraiži, aš tave myliu. Atkreipkite dėmesį jei mokate gretinti kvailumo ir pramogos sąvokas.
1975-ų metų Italų filmas, sutinkamas daugybe vardų. Tikrai daug panašumų su Last house on the left, bet regis - jokia čia paslaptis, kad tai ir yra savotiška kopija.
Pradžioje pakeri ir smarkiai užkabliuoja nuostabi įžanginė daina, tad įsibėgėji žiūrėt lengvai, bet vėliau kai kažkaip kartojasi tas Last house on the left siužetas, tai gal ir nėra labai idomu.
Dvi merginos traukiniu keliauja iš Vokietijos į Italiją, sutikti kalėdų su giminėmis. Su jomis traukinin įlipa pora maniakiškai nusiteikusių vėjavaikių chuliganų ir laisvo elgesio, bei labai prastos moralės moteriškė. Vėliau dėl nesklandumų kelyje joms tenka neplanuotai persėsti į kitą naktinį traukinį, o ten įlipa ir tie patys niekadėjai. Iš mažų jų nuodemėlių ir pasismaginimų, istorija virsta tragedija, jei matėt Last house on the left, tai jau žinosit ko maždaug laukti. Seksualinė prievarta, narkotikai, smurtas, šventvagiškai sugriaunamas šeimos gyvenimas...
Europietiškas kriminalas. Jei be galo kaifuojate nuo visų iš eilės aštunto dešimtmečio exploitationų, tai gal ir verta pasižiūrėt, tačiau apėję naktinio traukinio baisybes - labai daug neprarasite. Mano įspūdžiai vidutiniški, nors meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatiko. Būčiau linkęs vertinti šešetuku, tačiau ta daina... :)
7/10
Sekioja mane ta Anglija: šį kart vėl anglų filmas, 2009-ųjų zombinė siaubo komedija Doghouse / Šuns buda.
Režisierius tas pats, kuris pastatė tikrai gerą, kruviną, fantastinę-siaubo komediją Evil Aliens / Pikti ateiviai, bet aną tiesą sakant rekomenduočiau labiau. Doghouse, nors ir smagus bei lengvai žiūrimas, tačiau turi daugiau trūkumėlių. Jie ne itin dideli, tačiau erzinantys.
Pradžioje vardais pristatomi veikėjai, fone skamba Tarantiniška balalaika, turbūt turinti sukurt kažkokią atitinkamą nuotaiką, tačiau mane ji nervina, nes atrodo ne vietoje. Aktoriai garsūs ir jau gerai pažįstami iš kitų angliškų filmų. Noel Clarke, po savo paskutinio "šedevro" 4.3.2.1, kurio ištvėriau vos pusę, man visai nebeatrodo mielas. Apskritai, nors pramoga ir puiki, visą filmą negaliu atsikratyti nuojautos, kad čia būta kažkokios beskonybės: regis kūrėjai mėgino apjungti keletą stiliaus klišių ir patiekalas gavosi nelabai skanus, kaip kokia žuvis su šokoladu. Kai kurie pokšteliai smarkiai nepavykę, kai kurie dialogai regis kurti čia pat vietoje, na bet tai gal jau kabinėjimasis. Kaip kvailai komedijai - tiks.
Kitas mano priekaištas - pabaiga. Dievas mato, niekad neburnoju dėl pabaigų, mane tenkina praktiškai bet kas, na bet tokios kaip ši jau tikrai nemačiau senokai. Žiūrėjau, žiūrėjau ir staiga - pabaigos titrai. Nei klimakso, nei išvadų, ničnieko. Suprantu, kartais ta nepabaiga būna intencionali, galbut ja net parodoma kažkas specifiško, bet čia viskas tiesiog sustojo viduryje kadro. Nei ačiū, nei viso gero, nevykęs juokelis, lėtėjantis kadras ir... Titrai. Išvadas pasidaryk pats. Na darau išvadą, kad tai smarkiai numuša balą!
O šito nepaisant ir nesikabinėjant, tai tikrai nuoširdžiai sąžininga zombių komedija ir tikiu, kad daryta su meile. Šį kart dar turinti ir stiprų seksistinį prieskonį, - mat zombiais virsta tik merginos, o vaikinai tampa jų aukomis, ko pasekoje susilauksime daugybės amžinojo lyčių konflikto juokelių.
Kaip kruvina ir besmegenė atrakcija - Doghouse, puikus filmas! Tereik pasiimt kelis alaus ir atsipalaiduot. Tinka ir žiūrėjimui su chebra. Daug geriau už tokią nesėkmę kaip, tarkime, Zombieland. Kas mėgstat siaubo-komedijas su zombiais, šitą manau turėtumėte išmėginti ir susidaryti savo nuomonę.
7/10
Vakar, žiūrėdamas šį praeitų metų filmą, šmėkščiojant pradžios titrams, atkreipiau dėmesį, kad jis - Anglų, bet režisieriaus pavardė Japoniška. Filmuotas turistų ir hipsterių pergrūstame žymiąjame Londono Camden town'e, tai kažkaip pagalvojau "ką gi, turbūt studentas imigrantas". Dabar atsidarau režisieriaus profilį imdb ir esu didžiai nustebęs: Juk tai Hideo Nakata, kurio biografijoje tokie kultiniai siaubo filmai, kaip Skambutis ar Tamsus Vanduo. Tad kaip gi čia yra?Nustebau net ne dėl keistokos geografijos, o dėl paties filmo, kuris man pasirodė gana lėkštas ir vaikiškas.
Šiaip jau teko padvejoti ar apie jį apskritai tinka čia rašyti, Pokalbių svetainė tai daugiau įtempta paauglių drama, nei siaubo filmas. Visgi galima užčiuopti šiokių tokių trilerio elementų, o dar ir Skambučio režisierius, tad ką gi...
Kas čia sakyčiau tikrai gerai, tai idėja, pavaizduoti internetinius pokalbių kambarius ar svetaines vizualiai, kaip realiai egzistuojančius. Atsidarai laptopą, prisijungi ir -pukšt-, jau sėdi Gimnazistų diskusijų kambarėlyje, priešais (veikiausiai) kitą paauglį, kažkuo panašų į tave. Nors idėja turbūt gyva dar nuo pirmųjų, vaizduotę lavinančių, stalo žaidimų, arba jei norite kalbėti apie elektroninį amžių, į didžiuosius "flopikus" tilpdavusių tekstinių kompiuterinių žaidimų, kuriuose visos erdvės, kuriamos tik tavo galvoje, elektroninio teksto ekrane pagalba, tačiau tiesmukai jos perteiktos su chat-room'ais rodos dar nemačiau. Kita vertus, įsikūnijimas į žaidimą ar kitą virtualią erdvę ekrane jau seniai - nieko naujo. Taip pat man tai pasirodė perdėm spalvingai ir, blogaja prasme, jaunatviškai pavaizduota. Gal filmas specialiai orientuotas į jaunesnę auditoriją? Kodėl tuomet jis kategorizuotas Rated R t.y. skirtas tik suaugusiems?
Kapišonuotas jaunuolis sukuria naują kambarį, "Chelsea'o paaugliai" ir susilaukia pirmųjų svečių, kurie nutaria tapti internetiniais draugais ir čia rinktis dažniau. Sakoma: nėra to blogo, kas neišeitų į internetą, vaikščiodamas po beveidžius chat-room'us laisvai gali užklysti ir į ne kokias vietas, bei dažnai užtikti iškrypėlį. Iš pažiūros nekalti paauglių pasiplepėjimai tampa pavojingu žaidimu, kurio metu silpnieji varomi į neviltį, kol sadistai mėgaujasi.
Jei ir sutiksite, kad tokia tema yra verta trilerio suaugusiesiems pastatymo, kodėl tuomet jis toks naivus, spalvingas ir vaikiškas? Lėkštos filmo scenos ir debiliški personažai erzino mane nesustodami, pažiūrėjęs daugiau nei pusę jaučiau, kad tik švaistau laiką ir norėjosi išjungti, tačiau jau buvo kažkaip gaila neužbaigti. Galas, gal kiek stipresnis, nei visi filmo viduriai, bet šiaip jau įspūdžiai labai nekokie...
Veikėjai nesimpatingi ir kažkokie gėjiški, aktoriai rodos persistengia kurdami gilią dramą, kur jos visai nėra. Siužetas gana bukas, situacijos vaizduojamos šleikščiai nerealistiškai ir tam nepadeda net tiesioginis virtualios erdvės pavaizdavimas. Galiausiai visi šie neigiami požymiai susijungia ir man, kaip žiūrovui visai neberūpi personažų likimai. Jūs man nepatinkate visi iki vieno, man nepatinka ką jūs darote, aš norėčiau, kad filmas greičiau baigtųsi ir man jau nesvarbu kaip. Tikrai negeri potyriai.
Kas gi tam Nakatai susisuko galvoje? Ar tikrai puskvailės Anglų dramytės atneša daugiau pelno už tamsius Japonų siaubo tvarinius? Klausti savęs gal ir idomu, bet kitą šio režisieriaus filmą jau imsiu į rankas atsargiai, mat tokia dėmė lengvai neišsiplauna.
Apibendrinant, gana prastas mėginimas nupaišyti interneto pavojus, nors potencialo būta neblogo. Taip pat negaliu atsikratyti to keisto gėjiško jausmo. Ar į 25-ą kadrą buvo įterpta kokia homoseksualistinė žinutė? :D
Išžiūrimas filmiūkštis, ne visiškas šūdas, bet užtektinai dvokiantis, kad būtų nesmagu, nefaina ir blogai.
4/10
Jasonas Eiseneris, kuris pastatė superinį trumpametražį filmuką Treevenge, pristato šiemetinį, pilnametražį savo darbą: Hobo with a Shotgun. Jau pamatęs reklaminį filmo treilerį buvau nublokštas per visą kambarį nuo to, kokia jėga iš jo trenkė, tad filmo pasirodymo laukiau labai nekantriai ir su dideliu džiugesiu šiandien pagaliau gavau progą pamatyti Bomžą su šautuvu.
Matau, kad istorija "netikram treileriui" buvo parašyta Tarantino/Rodriguezo Grindhouse konkursui. Originalus treileris atrodė kiek kitaip, bet dėkui dievams, šis filmas visgi buvo sukurtas, nes tai tikras exploitation šedevras. Tiek konceptualiai, tiek ir vizualiai tobulas. Kvaila, uždeganti istorija, patrauklūs ir stiprūs personažai, galybė jokios sąžinės neturinčių smurto scenų ir labai gražiai technine prasme pastatytas filmas suteikia nepakartojamą pasivažinėjimą kino kalneliais.
Viską ko tikėjausi gavau: lūkesčiai pilnai pateisinti, Bomžas su šautuvu, tai pusantros valandos tobulybės, kuria negalėjau atsigerėti, filmas specialiai statytas tokiems, kaip aš. Kai kurie atsiliepimai internete teigia, jog esu nesveikas, na tai priimsiu tai, kaip komplimentą. Išties keista mėgautis liepsnosvaidžių deginamų vaikų vaizdu, šautuvu ištaškytomis genitalijomis, sumaltos rankos kaulu badomu pilvu ar eilute pakartais daktarais, bet privalau išrėkti pagiras ir šiltus jausmus, kuriuos jaučiu šiam filmui. Viskas čia yra tiesiog... awesome.
Garso takelis taip pat labai tinkamas, jis - viena priemonių, kuriomis sudaroma ta aštuoniasdešimtųjų kino nuotaika. Filmas gražiai "nuspalvotas", spalvos labai skoningai parinktos ir pateiktos, todėl seansas ir tiesiogine to žodžio prasme yra puota akims. Personažai labai stilingi, visi unikalūs ir savaip nepamirštami. Pagrindinis piktadarys Dreikas, seno pedofilo snukeliu, tamsius akinius nuolat dėvintys jo sūnūs, sulaižytais plaukais, tarsi nužengę iš Kingo Kartais jie sugrįžta, o ką jau kalbėti apie The Plague (Maras) - turbūt fantastiškiausią dalyką visam šitam reikale. Tikrai nenoriu daugiau išpliurpti ir atimti iš jūsų malonumą, bet jūs tik pasižiūrėkite į tai. Tobula.
Kūrėjai gerai žinojo ką daro ir pasidarbavo iš peties. Fantazija tikrai turtinga. Dabar su dideliais lukesčiais lauksiu kiekvieno šio režisieriaus krustelėjimo. Hobo with a shotgun iškart skirčiau prie kulto ir klasikos, nes mano širdį jis užkariavo be kompromisų. Sėsdamas žiūrėti tokio filmo, žmogus veikiausiai jau nutuokia kas čia maždaug per dalykas, nes nemanau, kad kada nors išvysime jį per Lietuvos televiziją, tad daugiau jūsų gal ir nevarginsiu, tik noriu paantrinti gerbėjams ir nuoširdžiai rekomenduoti. O kam dar nelabai aišku, tiesiog pažiūrėkite treilerį. Jei patinka tai ką matote, čiumpate visą filmą daugiau nė akimirkos nedvejoję. Teisingumas į pragarišką padugnių miestą atnešmas kulkų pavidalų, kraujas iš ekrano pilasi nevaržomai, tobulas absurdas, šventvagiškas nepriekaištingumas.
Summon the plague!
10/10
Mažytis, bet stiprus '96-ų štatovskas siaubiakas iš lėlių horroro stalčiaus. Kuklus, tačiau tikrai aukštos klasės dalykas: Psichologiškai įtemptas, šiurpą keliantis, įtraukiančio siužeto pasakojimas. Būtinas pamatyti subžanro mėgėjams.
Daug šešėlių, gerai suveikiančių siaubo filmų klišių, na o tos išverstakės lėlės niekad man nebuvo perdėm malonios. Visuomet kyla įtarimas, kad jos masto kažką negero. Kaip ir tarkime koks klounas - niekad neatrodė man kažkoks juokingas personažas vaikams... Gal tiesiog ne mūsų kultūra?
Nepaisant tos nemalonios lėlės, filmas porina galingą siaubo pasaką, kuri sakyčiau yra daug dramatiškesnė ir intelektualesnė nei pvz legendinio Čakio iš Vaikų žaidimų (Childs Play). Beje, dideli komplimentai lėlės "protėviui", kuris nors ir rodosi filme tik pirmas 20min, - yra labai įtikinantis ir nepamirštamas personažas.
Medinukas-Pinokis, taip pat ilgesniam laikui strigs atmintin su savo tuščiu mįslingu žvilgsniu. Tikros blogio akys, net jei ir būsime priversti dvejoti - ar tikrai šita lėlė čia pagrindinis problemų kelėjas?
Paprastai, kraupokai ir gerai, Pinokio kerštas užtikrintas, kaip ir priklauso geram Amerikonų horrorui. 8/10
Visiškai šviežias, galima sakyti, dar karštas, Airių/Jungtinės Karalystės siaubo filmas, išėjęs vos prieš keletą dienų. Hammer horror filmuose nelabai nusimanau, tai ir fanas lyg nesu, o gal reiktų pasidomėti stipriau jų produkcija, nes šita naujiena labai gerai žiūrėjosi, galingai ir įtraukiančiai.
Kvapą gniaužianti, nejauki ir tamsi siaubo pasaka, smarkiai primenanti kultinį Styveno Kingo kūrinį Naminių gyvūnėlių kapinės (Pet Sematary). Istorija panaši, galima būtų pasakoti miške prie laužo, nukreipus sau į smakrą žibintuvėlį. Tik čia savo priduoda dar miškingos gamtos apsupto Airiško miestuko nejaukumas.
Kaip, kad blogas sapnas ataidintis iš vaikystėje sapnuotų košmarų, Wake wood yra beveik tobulas siaubiakas. Jaučiu baugiai praleistas vakaras tamsoje, prie mirgančio ekrano gali ir šiandienos sapnus įtakoti... 9/10
Gana naivokas b-klasės 1996-ųjų sci-fi su Charliu Sheenu. Man jis visad liks Hot Shots veidas, tad pradžioje buvo kiek juokinga, tačiau vėliau susiturėjau. :)
Užsimaskavę ateiviai, sąmokslo teorija, raityti valdininkai ir mokslininkas, rizikuojantis savo gyvybe, vardan to, kad išsiaiškintų ir atskleistų tiesą, slypinčią kažkur anapus (?)
Yra smagių vietelių, yra nuobodžių, yra gerų bajeriukų, yra ir keletas lėvų. Šiaip įspūdžiai gana vidutiniški, mielas b-movie, bet visai džiaugiaus, kai pagaliau baigėsi. Daugiau televizinis variantas gal vakaro seansui. 6/10
1991-ųjų Honk Kongo kovinis filmas, taip pat sutinkamas, kaip King of strength ir The story of Ricky.
Martial arts tikrai nėra mano sritis, nelabai tuose vandenyse plaukiojęs, ne smarkiai ir nusimanau, tačiau savo laiku prasukdavau vidiake berniukiškų kasečių ir ši peržiūra, šiandien, buvo tikras šviežio oro gurkšnis. Sėdau žiūrėti šio filmo, nes daug kur jis minimas, kaip vienas visų laikų kruviniausių. Na paties goriškiausio titulo šiandienos kontekste gal ir nelaimėtų, bet kotletų yra tikrai gerų, mėsos taškosi gana nevaržomai ir svarbiausia - labai linksmai. Nebepamenu jau kada bežiūrėjau gerą Martial arts, su visu nuoširdžiu, tokiems filmams būdingu, idiotiškumu ir absurdiškumu, man, Rikio Istorija, - tikras savo terpės šedevras. Nežinau ar paantrintu žanro fanai, bet aš pavadinčiau jį "sūrinio" veiksmo-kino aukso gabalu. Taip, jis kvailas, taip jis nerealistiškas, bet jis toks būti ir neturi. Stebuklingas kino pasaulis leidžia mums išgyventi tai, ko realybėj niekad nebūtų, o tokia pramoga, kiekvienam vaikėzui labai vertinga. Kadangi ne mano daržas, tai į smulkmenas per daug ir nesileisiu. Turim herojų, uždaryta privatizuotam kalėjime, kuriame jis naudoja savo super-jėgą, kovai su niekšinga, korumpuota sistema. Veiksmo per akis, kraujo per akis, idiotiškumo per akis: absoliutus gėris.
Štai jum ištrauka, bendram vaizdui susidaryti. Dubliuota Anglų kalba, tačiau mano kopija, buvo tik subtitruota, kas manau yra daug geriau.
Nuo pat tada kai buvo išleistas šis filmas, reiškias jau penkti metai, kažkodėl delsiau jį pažiūrėti, tačiau atėjo laikas ir gi geriau vėliau nei niekada. Kartais sakome, jog pavydim kitiem, kurie dar nematė labai gero filmo, nes tas malonumas pamatyti pirmą kartą, dar laukia priešaky. Tad šiandien šis malonumas ištiko mane, 2006-ųjų Šliužas.
Iš kosmoso nukrinta kažkoks tai šūdas iš kurio pasipila nelabai malonūs dalykėliai. Įlindę į žmogaus kūną jie paverčia jį suzombėjusia marionete. Siužetas jau savotiška klasika, matytas tikrai ne kartą kultiniuose sci-fi horroruose, pavyzdžiui Night of the Creeps, The Thing (turiu omeny Carpenterio versiją, kuri dabar beje yra perstatynėjama), Rodriguezo The Faculty, Cronenbergo Shivers ar kad ir visose Body Snatchers versijose (1956, 1978, 2007).
Bet vėl gi: paprastumas visad genialus, kai yra gerai padarytas. Slither yra nepriekaištingas, įtemptas ir smagus amerikanskas b-movie ir tikrai nėra priežasties neįvertinti jo dešimtuku. Dalykas gal tik tas, kad tobulais mėgstu vadinti filmus, kuriuos smagu žiūrėti daug kartų, o šis gi labiau vienkartinis. Tačiau tas pirmasis kartas yra afigėnas ir visiems dar nemačiusiems dabar jo jau pavydžiu. 9/10
Treileris man nepatinka, nerekomenduoju jo žiūrėti nemačius filmo, bet tvarka yra tvarka.
