Meksikietiškas ir gana niūrus, nors ir kukloko biudžeto 2005-ų horroras apie visokius vudu pypl. Nepamenu ar esu matęs dar nors vieną meksikansų siaubiaką (na jei užsimerkt prieš faktą, kad tas pats žymusis Rodriguezas čia nagus irgi kyštelėjo), tad tikrai buvo šiokia tokia egzotika. Tas mažas biudžetas jaučiasi, bet netrukdo, nepaisant kai kurių "pigiai" atrodančių momentų, išgauta gana stipri, slegianti nuotaika. Curandero tai, kaip suprantu, kažkoks vietinis mistikas / ekstrasensas (?), kurį kviečia į visokias nemalonių nusikaltimų scenas "pravalyti" aplinką ir žmones.
Čia stebime kaip vienas toks Curanderas įlenda į gerą mėšlą su savo aukoms žarnas ištampančia Meksikos miesto narkotikų mafija ir visokiausiais demonais. Jam kompaniją palaiko daili policininkė, kuri vėliau taps ne tik jo drauge, bet ir savotišku blogio indu. Yra biški goro, yra jump-scaresu yra ir tikrai originalių išmislų. Keistokas filmas, biški vietom gal sunku sekti siužetą, bet emocinis patyrimas išties neblogas. Rekomenduočiau tiem, kas nori apie visokį voodoo bulšitą ką nors pasižiūrėt ir netingi daug titrų skaityt.
Mūsų džiaugsmui ir naujam ilgesiui, ką tik parodytas jau trečiasis Vaikštančių numirėlių sezonas. Apie pirmus du kalbėjau gana gausiai [1, 2] dabar, po paskutinės trečiojo sezono serijos, kažkodėl nebejaučiu noro tą daryti, gal tiesiog nebėra daug prasmės. Visi kam reikia jau pasigavo šitą serialą, o serijų ir įvykių tiek daug, kad kas iš to, jei dabar aš viską perpasakosiu. Tiesiog pasižiūrėkite patys, kas dar nespėjot, tikrai verta gaišti laiką: gera įtampa, stiprūs personažai, pagavi drama, na apskritai super dalykas.
Trečiasis sezonas dar daugiau perkelia mus į intrigas tarp žmonių. Zombiai - nebe pagrindinė grėsmė, su jais jau galima sugyventi. Pasirodo nauja tamsi figūra - Gubernatorius. Kas gi dar? Vudberio miestukas, kalėjimas, Michonne, Heršelo koja, parsiradęs Merlas, kūdikis, kelios pirmaeilių personažų netektys, Ricko beprotybė, na tikrai labai daug kiekvienoj serijoj įvykių. Net šešiolika naujų epizodų. Minusų irgi yra, bet kur jų nėra, tobulybė retai įmanoma, o ypač TV seriale. Zombiai žada grįžti vėl, jau šį lapkritį, nekantriai lauksime ir linkėsime toliau varyti taip pat, arba dar kiečiau.
Jau gana plačiai nuskambėjęs reikalas - 26 režisieriai ir tiek pat skirtingų jų trumpametražių kūrinėlių, sukištų į dviejų valandų kompiliaciją. Režisieriai gana žinomi, tarp jų ir tokių filmų kaip, Machine girl, Hobo with a shotgun, Srpski film ir t.t., kūrėjai. Visiems duota po raidę iš alfabeto, visi pagal ją turėjo sugalvoti po žodį ir padaryti trumpą pasakaitę apie mirtį. Vienos rimtesnės, kitos smagesnės, daugiausia juodas humoras.
Smagus tortas gavosi, tačiau penkios minutės gal kiek mažoka istorijai papasakoti, todėl didelė dalis segmentų gavosi tiesiog tokia atsitiktinių vaizdinių ataka, kai nespėji suprast kas vyksta ir teisiog geri visokią beprotystę besiliejančią iš ekrano, be loginių junginių, o tas ilgaainiui ima nusibosti. Gerai, kad dalelytės tokios skirtingos, todėl viena ar kita nusivylęs, vėl gauni kokį aukso luitą atperkantį negerą įspūdį, na ir taip kala iki galo non-stop.
Technika maišyta, varijuoja nuo kino iki animacijos, kompiuteriniai efektai susigrūmia su plastelinine stop-kadro animacija ir panašiai. Kilmės šalys irgi įvairios, kalba ir japoniškai ir ispaniškai ir prancūziškai, kaip tik nori. Yra ir nebilių segmentų, kas leidžia atsigauti nuo greit lekiančių titrų. Vienos dalys daugiau kaip video klipai, kitos kaip baisūs filmukai vaikams, bet iš tikro tai smagi, greit lekianti, kruvina siaubo karusėlė. Tiesa, aš gal būčiau dėjęs pavadinimus prieš filmukus, o ne atvirkščiai, na bet yra kaip yra, ir reikia džiaugtis. Geras variantas su draugais prie alaus, visiem turėtų nors kažkas patikti, nes mišrainė velykinė turtinga, nors ir labai paskubom, plačiai išdrabstyta.
Pilnas režisierių ir segmentų sąrašas su mano pastabėlėm atrodo taip:
Kaare Andrews(segment "V is for Vagitus")
Angela Bettis(segment "E is for Exterminate") - Angela tai ta įdomaus grožio moteriškė, suvaidinusi May.
Hélène Cattet(segment "O is for Orgasm")
Ernesto Díaz Espinoza (segment "C is for Cycle") Ciklinis pragaras.
Jason Eisener(segment "Y Is for Youngbuck") - Hobo with a shotgun režisieriaus stilius ryškiai jaučiamas, nors jo indėlis atrodo, tarsi video klipas, muzonas ir spalvos jau labai unikalios. Negali nepatikti.
Bruno Forzani(segment "O is for Orgasm")
Adrián García Bogliano(segment "B Is for Bigfoot") - Nelabai patiko šitas.
Xavier Gens(segment "X Is for XXL") - Groteskiška ir pamokanti pasakaitė iš žmogaus pastačiusio Frontier(s) ir Divide!
Lee Hardcastle(segment "T Is for Toilet") - Vienas įsimintinesnių, groteskiškų multikų, kurie tikrai privertė susijuokti. Jutubas apačioj.
Noboru Iguchi(segment "F is for Fart") - Machine girl ir Robogeisha autorius, trumpai primena mum, kad tik Japonijoj galima nusižudyti bezdalais. Viena filmo viršūnėlių, kurią taip pat siūlau iškart pasižiūrėti posto apačioje.
Thomas Cappelen Malling(segment "H is for Hyrdo-Electric Diffusion") - Labai originalus ir patrauklus vizualiai, animuotas priėjimas prie dar netikėtesnio pavadinimo. Dar vienas kompiliacijos pasididžiavimų.
Jorge Michel Grau(segment "I is for Ingrown")
Anders Morgenthaler (segment "K is for Klutz")
Yoshihiro Nishimura(segment "Z is for Zetsumetsu") - Tokyo gore police! Nors ir tikėjausi, kad raidė Z turėtų būt kažkas apie zombius, bet gavau kraujo fontanus ir kojų-svastiką!
Banjong Pisanthanakun (segment "N is for Nuptials") - Shutter, Alone ir 4biadalyvavęsrežisierius, tačiau čia jo darbas - ne itin išsiskiriantis, nors ir fainas.
Simon Rumley(segment "P Is for Pressure")
Marcel Sarmiento (segment "D Is for Dogfight") - Kadangi tai raidė D, tai čia turbūt pirmas filmukas, kuris labai rimtai prikausto dėmesį ir savotiškai apžavi. Tai tarsi sarkastiškas muzikinis klipas, bet tikrai daug kas turbūt sutiks, kad taipogi viena stipriausių filmo dalių. Režisierius beje pažįstamas iš Deadgirl.
Jon Schnepp(segment "W is for WTF?") - Labai tiesiogiai pavadinimu perteikta mirties istorija ;)
Srdjan Spasojevic (segment "R Is for Removed") - Šitą baisų žmogų, turbūt jau iš vardo kilmės pažinsit, tačiau turiu nuraminti jus, jo indėlis raidei R tikrai ne toks žudantis, kaip Serbiškas filmas.
Timo Tjahjanto(segment "L is for Libido") - Mirtinos smaukymo varžybos, koks nesveikas protas šitą išgalvojo?
Andrew Traucki (segment "G is for Gravity") - Ko gero labiausiai nesuprastas momentas, bet gal dėl to ir smagus. Australas, kadaise mums tampęs nervus su Black water.
Nacho Vigalondo(segment "A Is for Apocalypse")
Jake West(segment "S is for Speed") - Faina Doghouse ir Evil Aliens kūrėjo pasakaitė apie mergiočių bėgimą nuo mirties. "Speed kills, if you know what I mean."
Ti West(segment "M Is for Miscarriage") - Sarkastiškai trumpas House of the devil kūrėjo darbukas.
Ben Wheatley(segment "U Is for Unearthed")
Adam Wingard(segment "Q Is for Quack") - Home sick ir Horrible way to diesmagiai paverkšlena, kad jam atiteko raidė Q.
Yudai Yamaguchi(segment "J is for Jidai-geki") - žiauriai juokingas ir įsimintinas japoniškas gabaliukas apie du samurajus iš Meatball machinetėvo.
The Bunny Game tai naujas "šokiruojantis" siaubo filmas, vienas iš tų, kur žiūrovą visaip stengiamasi sukrėsti nežmonišku elgesiu, atvirom šlikštynėm ir panašiai. Dažnai tokio pobūdžio filmai visvien susilaukia pelnytos reakcijos, nesvarbu ar žmonės jais žavisi ar šlykštisi. Šiuo atveju tai labai nevykęs pavyzdys, kuris ne tik kad neveikia kaip "šokeris", tačiau apskritai įžeidžia savo erzinančiu retardišku naivumu, neišbaigtumu ir pretenzingumu.
Filmas nespalvotas, gal dėl to, kad atrodytų blyškesnis, tačiau efekto tai neduoda išskyrus tą negerą efektą, kai daužai per televizorių norėdamas pasižiūrėti ar su juo viskas gerai. Nuo pat pirmų akimirkų mus užsipuola brutalybėm: dusinama auka klykia į maišą, tuomet gera minutė nė kiek nepašlifuoto, visiškai pornografinio grubaus oralinio sekso su aiškiai matomu peniu ir t.t. Pasirodo sekame prostitutę. Su ja nuolat elgiamasi kaip su šiukšle, o viskas ką ji daro tai rūko, šnioja narkotikus ir šlaistosi pakampėm.
Dar yra visiškai nereikalinga scena kaip ji minutę laiko myža, žodžiu tokios vulgarybės vardan vulgarybių - "jei jau nufilmavome, tai kodėl gi neįdėjus į filmą". Bereikalingų scenų apskritai labai daug, tai kadrai kartojasi, tai mes tris minutes turime žiūrėti kaip veikėjas rūko arba vairuoja, arba brūžina peilį į sieną. Parodei ir gana, kam penkias minutes kartoti tą patį šūdą vėl ir vėl ir vėl jei nieko realiai nevyksta? Nors soundtrekas ir susideda iš black metalo, noizo, industrialo, ambiento ir panašiai, kūrėjai turėtų suprasti, kad kinas, tai ne vien ilgas video klipas. Liūdniausia, kad vengiant viso to kartojimosi šitas filmas drąsiai tilptų į 30min.
Žodžiu tą prostitutė įlipa į kabiną pas furistą, kuris, žinoma, yra psychas. Jis ją apsvaigina ir poto likusį filmą visaip ten smaukosi su jos kūnu prirakintu prie sienos. Mūsų veikėja arba miega be sąmonės arba klykia ir vaitoja, visą laiką bliauna. Aš suprantu, kad tai turėtų būti labai ŽOSTKA, bet nebūtina 99% dialogo ar monologo filme pakeisti žviegimais ar spygavimais. Visiškai užknisa, o dialogų praktiškai ir nėra. Tarsi to dar būtų negana, primesta tokio "sick" montažo, kur kadrai trūkinėja viens-po-kito be jokio gražaus perėjimo, tačiau tuo nepavyksta paslėpti, kad filmas neturi jokio scenarijaus, o šis manau būtų tikrai išėjęs Kiškio žaidimui į naudą. Kas tas kiškio žaidimas? Na, nežinau, pagal filmą, tai kai apsirengi kaip kiaulė ir penkias minutes be maikės rėki.
Kaip jau sakiau, filmas pretenduoja į tuos šlykščius, kankinimo "šokerius", tačiau, kad tas gerai atrodytų reikia ir fantazijos ir tam tikro subtilumo. Negalima taip parėkauti, parodyti baisių snukių ir tep-lep sumesti, gaunasi toks nebrendyliškas idiotizmas. Tarkime dešimt minučių įvairiais rakursais matome, kaip psychopatas aukai skuta plaukus. Na atsiprašau, bet tokių brutalybių galiu ir karoliniškių kirpykloje pamatyti, dėl to nereikia trimis skirtingais kampais per sekunde, mane gasdinti noise garsais praturtinta siaubo drama. Apskritai negalima tikėtis, kad susiradę porą kaukių ir išmokę nuimti nuo kameros spalvas papirksite hardcore siaubo mėgėjus, veikiau gal tiesiog įžeisite bet kokio plauko publiką.
Prafastforwardintinas, nieko vertas kakalas, tinkantis nebent pasikarpyti kokiai video projekcijai noizo koncertui.
2/10
Va treileriukas...
O čia ir visas kinas su tuo pačiu nepridengtu bybiu. Mėgaukitės, kol jutubas neišėmė, gal pavyks net pasmaukyti.
Mažabiudžetis, bet visai fainas, naujas anglų trileris. Greit griausiamas Londono daugiabutis, žmonės begyvena tik viršutiniame aukšte. Vieną gražią dieną, nei iš šio nei iš to į juos pradeda šaudyti psychas snaiperis. Visus iškart, visus iki vieno, vaikai, moterys... negailestingai. Išėjimai užblokuoti, komunikacijos atjungtos, kiekviena atviresnė vieta reiškia staigią mirtį. Prasideda panika, survaivalas ir visokios aršios emocijos. Už ką jiems taip ir kaip prasmukt nepastebėtam taiklaus šaulio?
Filmukas kiek naivus, realybėje mažai tikėtina, kad viskas taip ir būtų, tačiau galiausiai užkabina jis mane ir įtraukia, nors ir suprasdamas, kad biški nesamonė čia, žaidi drauge iki galo. Tikrovėje tikriausiai kiek kitaip viskas klostytusi, na bet kūrėjai sugalvojo būtent tokią istoriją tai tebūnie, nuo to tikrai ne mažiau smagu. Pradžioj gal sunkokai žiūrisi, bet vėliau tikrai užkabliuoja ir į pabaigą pagavau save jau visai įsitempusį. Pigus filmas, nelabai rimtas, bet pastangų idėta ir aš šiuo atveju būsiu prie simpatizuojančių, nors įtariu daugumos atsiliepimai apie jį bus labai ne kokie.
Pamatęs nuostabų plakatą ir pavadinimą nesusiturėjau, privalėjau pamatyti, nors titrų išverstų dar net nėra (hahaha TIT-rai). Pachmielną rytą atsikimšom alaus su draugu, nemokančiu angliškai, tad nutarėm pasižiūrėti šitą filmą japoniškai. Kalba, kurios nemokam abu - fair enough. Suėjo ant alaus gerai šita nesamonė, tiesą pasakius daug nėr ką ir papasakot, gi tik japonai išprotėję gali sugalvoti tokį dalyką: Įvyksta zombių apokalipsė, tačiau šie zombiai vietoje to, kad užkandžiautų žmogiena - puola prievartauti visas moteris.
Visokiom pozom jos pasiduoda, o jei lytinį aktą pavyksta baigti iki galo, moteris infekuojama kažkokiu juodu blogiu. Vėliau panelės sukyla ir ima gintis, tuomet liejasi kraujas ir idiotiški efektai. Čia vietoj to, kad nukenksminant zombį reik šaut į galvą, šauti reikia į tarpukojį! Geriausias bajeris turbūt kaip, kad Romero filmuose iš zombių tyčiojasi juos sugavę ir naudodami kaip gyvus taikinius, čia irgi vyksta panašiai tik taikiniai ant byrkos pakabinti. Paskui buvo atominė bomba ir šviečiantis kūdikis.
Nieko nesupratau, prisigėrėm, pusės nemačiau, nereikėtų rašyt recenzijos po tokių peržiūrų, bet negi žiūrėsi antrą kart... Išprotėjusi japoniška nesamonytė ir tiek, ne stebuklas, netraukia iki tokio nesveiko absurdo kaip koks Tokyo gore police. Matau jau ir du tęsiniai nusimato. Beje idomiau už filmą buvo special features prisegti, su filmavimo medžiaga iš už kadro ir t.t. O šiaip užtenka turbūt ir treilerį pasižiūrėt jei gailite savo gyvenimo laiko tokiom pramogom. Aš tai negailiu. Papai.
Naujas įtempto siužeto trileris apie psychus, įsiveržiančius į namus. Labai priminė Funny games, nemažai yra tokių filmų iš tikro, bet kai gerai padaryti, visada jie ištampo nervus už tėvynę ir šitas irgi ant adatų laiko iki pat pabaigos taip aštriai, kad visas filmas prabėga lyg penkiolika minučių. Tikrai nėra čia daug apie ką rašyti, jei norit, kad kas patampytu jūsų jutiklių galūnes, žinote patys, kaip gerai veikia šitie filmai apie smurtą, prievartą ir invaziją į šeimą.
Aktoriai faini, vaidyba įtikinanti, situacijos pakankamai įtemptos, kad galima būtų žiūrėti prisispaudus prie ekrano ir balsu rėkti "šauk, dabar! Šauk kol gali!". Soundtrekas gal galėtų būti biški išradingesnis tobulybės vardan, bet šiaip tai tikrai kokybiška psichologinio teroro, siaubo drama apie išgyvenimą. Nors ir ne super originali, visada (ne)malonu tokių sulaukti. O matau tai režisieriaus debiutas, na paplojam.
Naujas podurnis amerikanskas filmukas apie staigią ir žostką infekciją išplitusią vienam mažam miestuke per pačią liepos ketvirtąją. Neslėpsiu, paviliojo mane tas užrašas plakato viršuje, susiejantis Krantinę su kitais gerais filmukais, bet iš tikro čia ne itin panašu nei į vieną nei į kitą. Pseudodokumentika šį kart "dokumentuoja" kraupų virusą: vabalai, lervos, burbuliojantys pūliai, vėmimai krauju, panikuojantys žmonės, apokaliptinės nuotaikos ore.
Miela, bet jau matyta ne kartą ir padaryta ne itin gerai, o veikiau vidutiniškai, plius su itin nesmagiu amerikietišku prieskoniu, dėl kurio vietom tenka pabėdavoti apie visą subžanrą ir palinkėti "dokumentuojančiai autorei" paspringti. Galima buvo kažkaip labiau su juodu humoru ar ką, bet pasirinktas toks neva rimtas stilius. Rimtas stilius būtų gerai, bet galutinis rezultatas šiek tiek sūrinis. Nervina ta dirbtinai pritempta "dokumentika", valdžios slėpimai ir panašiai. Nepaisant tų smulkmenų, bendrai paėmus žiūrimas reikaliukas, bet va pvz dabar treilerio pasižiūrėt nebesinori, taigi sakyčiau toks užmirštinas šešetukas.
"Kur mirusieji eina numirti" tai toks nesveikas, kreivas, siurrealistinis multikas pripildytas įvairiausių nesveikų satanovų vaizdinių. Tai baisiausias LSD tripas ir nesibaigiantis kompiuterinis košmaras iš tamsiausių žmonijos pasamonės gelmių. Nėra čia daug apie ką šnekėti, reikia patirti šitą dalyką. Arčiausiai ką iš kino sugalvoju palyginimui tai gal būtų Altered states ar Subconscious Cruelty tačiau ta animacija čia viską perkelia į dar naujesnį nesveikatos levelį.
Purvas, siaubas, seksas, pedofilija, religija, filosofija, - viskas čia persipynę. Tačiau be siurrealistinių sapno vaizdinių atakos čia papasakojama ir gana vientisa istorija, todėl neužpisa žiūrėt po dešim minučių, kaip kokį Salad fingerį, o viskas susiklijuoja į kiek įmanoma vientisą, nors ir nemalonų paveikslą. Unearthed kompanijos skoniu pastebėjau galima gana drąsiai pasitikėti, visokiausių sick įdomybių jie paleidžia į platųjį pasaulį, o šito Screamerklauzo darbukais gal reiks plačiau pasidomėt. Vien už tai, kad jis toks yra ir koks jis yra - 10/10. Juk vistiek neketinote šiandien eiti miegoti.
Nelabai supratau, kodėl po šitu filmuku kaip vienas iš subžanrų nefigūruoja 'horror', nes aš tai nejuokais kaktelėjęs į kelnes buvau keletoj vietų. Amyway, sakykime tai tamsi, įtempta drama su apokaliptinėm nuotaikom ir metaforiškais pamastymais. Kažkas tarp negero sapno, pasaulio pabaigos ir sujaukto žmogaus proto. Žiūrėdamas prisiminiau tokius filmus kaip Signs, su Melu Gibsonu, Beautiful Mind ar net pachmo žudiką Miracle Mile. Turi jis elementų iš jų visų, tačiau tuo pat metu yra ir tikrai unikalus.
Amerikos vienkemyje gyvena trijų asmenų šeima, dirbantis vyras, jauna mama ir jų kurčnebylė dukrelė. Idilę ima ardyti tamsūs vyro sapnai, kuriuose visada figūruoja audra ir šalta agresija jo šeimos saugumo atžvilgiu, invazija ir sunaikinimas to, kas brangiausia. Vyras ima paniškai bijoti tos mistinės artėjančios apokaliptinės audros, nors nelabai aišku ar jis kenčia nuo pranašiškų vizijų ar jam tiesiog susisuko protelis ir tas neaiškumas tempiasi per visą filmą, keldamas vis daugiau klausimų. Vyriškiui būtų lengviau, jei jis būtų atviresnis ir mažiau kompleksuotas dėl savo išgyvenimų, tačiau jis ne tokio tipo žmogus ir užuot pagalbos ieškodamas žmonėse, jis jų vengia, o paslapčiomis statosi priešaudrinį bunkerį.
Baisiausi tie sapnų epizodai, daugiau veiksmas toks liūdnas ir slegiantis. Vystosi viskas gana lėtai, tad galima ir nustausti pauzę pasispaudus, tačiau tai gink dieve nereiškia, kad kažkas negerai su šitu filmu. Viskas cool, tiesiog jis toks, kaip ir tas vyriškis, lėtesnis ir kuklesnis, dėl to mum nesunku susitapatinti su veikėju ir pajausti jo neramų išgyvenimą. Kulminacija kažkam gal nuspėjama, kažką gal klaidinanti, bet jau patiems teks nuspręsti ar traktuot ją tiesiogiai ar kaip metaforą kažkokia, internete daug interpretacijų plaukioja visokių, visai idomu pasiskaityti kaip skirtingai žmonės mato tą patį dalyką. Nepaisant to, aš kaip visada filmuose daugiausiai vertinu emocijas ir čia jos buvo užtektinai vienetinės, kad keistai romantiškai patempęs lūpą supločiau rankutėm. Be to soundtrekas labai geras.
8/10
Po šito vakarą puikiai užbaigėm su Danio Boylo Slumdog Millionaire apie Mumbajaus slumsus, nuostabi dramytė, kas dar nematė būtinai rekomenduoju - pachmo kaip nebūta!
Paties Kriugerio veido - Robertu Enlgundo režisuotas mielas ir kuklus old skulinis siaubukas. Nieko ypatingo, bet turi savo elementų ir žiūrisi smagiai, bent jau pirmąją valandą. Gerai panaudotos klišės, įsimintini ir simpatingi personažai, devintojo dešimtmečio Amerikos dvasia, - viskas čia. Pabaigai kažkiek prailgo, tačiau tikrai ne blogiausias variantas siaubo vakaro žiuralui.
Mum šiais išmaniųjų mobiliakų ir nevaržomo interneto laikais jau keistokai atrodo toks konceptas susuktas apie namų telefoną, bet '976-Blogis', tai toks numeris, kurį surinkęs išgirsti savo horrorskopą, taip sakant, - siauboskopą. Įrašytas balsas telefone žino tavo troškimus ir patars, kaip tau juos įgyvendinti bet kokia kaina. Turbūt pats velnias ten kužda.
Tokia tad idėja ir išpildymas kiek infantilus vietomis. Tačiau visgi žiūrint iš tikro kažkaip pochui tas siužetas, daugiau mėgaujamės atskirom scenom, kurios kartais sunkiai limpa drauge, bet galiausiai nuryjamos ir virškinamos. Po visko ir lieka toks vidutiniškas įspūdėlis, tad spreskit patys ar jum čia priimtina. Man buvo visai faina, tačiau į galą jau paskaudo šikną, tad ir rekomenduočiau gal tiem, kas čia ieško kažko specifiško, o ne tiem, kas tiesiog nori gero laiko.
5/10
Taip pat jaučiu turėčiau paminėti, kad mylimiausia mano visų laikų grupė Deftones, turi gabalą pavadintą kaip šis filmas.
Tik dabar pažiūrėjau išprotėjusią '77-ų japonų cult klasiką - "Namas". Jau teko matyti daugybę ištraukų, artworkų ir net video reviewsų šito filmo, tad per daug nenustebino niekuo, nes žinojau ko tikėtis, o daugiau tik leido įsitikinti, kad iš tiesų jis toks ypatingas ir unikalus, kaip apie jį šnekama. Vienetinis ir nepamirštamas vizualiai, tikrai kreizi, girtai triumfuojančio montažinės meistro video menas.
Filmas, kuris turi savo veidą, nepaisant net kaip tai veikia žiūrovą. Kažkam gal nesamonė pasirodys, kažkas pamils tuos mirgančius pasiutimus su katinais ir klykaujančiom mergiotės, bet nieks nepaneigs, kad reginys įsimintinas. Istorija net neturi didelės reikšmės čia, šitas filmas svarbesnis savo maišyta technika ir nešamu emociniu patyrimu, nei istorijos pasakojimu. Jei norit kažko senesnio ir meniškai egzotiško, o Hausu dar nematėt - tai vertingas, vykęs eksperimentas, po kurio garantuotai jausitės kaip apsirukę.
Tobulas anglų mini serialas grįžta su antru, nemažiau galingu, tačiau tokiu pat trumpučiu sezonu. Vėl trys serijos, trys maži, tačiau stiprūs filmukai. Gerai rašė vienas buvęs kolega anlgas - šito kūrėjo mintys, tamsesnė vieta nei anglių kasykla. Per science fictioną,, siaubą ir dramą mums vėl atidengiamas sudužęs veidrodis, kuriame pažįstame save negražius, sužalotus šiuolaikinų technologijų ir negrįžtamai besikeičiančius nuo to, ką patys darome ir kuriame aplink save.
Pirmoji dalis, "Tuoj grįšiu" ("Be right back"), tai graudus ir baugokas fantastinis pasakojimas apie sielvartą ir ilgesį. Jauna moteris netikėtai netenka savo vaikino. Tuomet draugė jai pasiūlo pabandyti naujovišką paslaugą: iš visų gmailų, feisbukų ir twiterių sudėliota žmogaus imitacija. Viskas ką per gyvenimą papostinai surenkama į vieną protą, kaip aidas iš praeities, ir su tokiu žmogaus šešėliu galima bendrauti tarsi jam gyvam beesant. Pradžioje emailais, vėliau telefonu, galiausiai ir akis į akį? Nežinau ar tai daugiau liūdna ar baisu, bet aš manau šalinčiausi tokios "paslaugos".
"Balta meška" ("White bear") turbūt siplniausiai grįsta istorija iš šių trijų, tačiau žiūrisi ne mažiau smagiai ir prikausto prie kėdės baisia postapokaliptine vizija: visiem ištransliuotas signalas pavertė žmones išmaniųjų telefonų iš rankų nepaleidžiančiais zombiais (kaži ar mes nuo to labai toli haha). Moteris atsibunda kažkokiam name neatsimindama nei kas ji tokia, nei ką čia veikia. Nešvaistant daug laiko ją imasi vytis frykais persirengę psychai, o aplinkui žmonės viską fiksuoja telefonais, užuot jai padėję. Baisus pasaulis, tačiau ar tikrai jis toks? O gal realybė dar baisesnė ir ne tokia jau ir fantastinė?
"Valdo momentas" ("The Waldo moment") mano džiaugsmui grįžta prie politikos vandenų, kuomet mėlynas animacinis meškiukas, kurio pažiūros, vien nihilistinės sugeba balatiruotis kažkokiuose rinkimuose. Jo skelbiama idėja, - jokia, visi politikai blogi, parsidavėliai, veidmainiai, tačiau būtent tokios kritikos rinkėjai ir išsiilgę. Personažą sukuręs žmogus politikoje nelabai nusimano, tačiau jam tai netrukdo gerai pasirodyti prieš viskuo nusivylusius žmones. Galiausiai jis išsigąsta animacinio monstro, kurį pats sukūrė, tačiau tuomet jau aišku vėlu. Smagi ir ironiška istorijytė. Visada palaukite ir scenų pasirodančių jau prasidėjus pabaigos titrams!
Antra dalis siplniausiai lipo, perdėm cheesy atrodė tie pigūs persirengėliai. Ir idėja ne iki galo įtikino, nors ir aišku pakankamai ciniškai sugalvota ir žiūrėti, bei analizuoti - šlykštoka. O šiaip super visas reikalas, jei pirmas sezonas patiks, šitas tikrai nenuvils, tikrai gaila ir keista, kad tokie šedevrai pasirodo kažkur per teliką ir viskas, kol tuo tarpu kino teatruose kažkokie beverčiai šūdai krauna milijonus. Kitą vertus, - gal ir gerai, intelektualus dalykai pasieikia tik intelektualius žmones, kuriems nenusispjaut ką į juos grūda. Tikiuos vieną dieną galima bus nusipirkti boxsetą su visom dalim. Tamsus veidrodis, juodos mintys, labai visiem rekomenduoju, laukiam trečio sezono nekantriai.
Liūdna ir paveiki dokumentika apie narkomanus, valstijų heroinščikus ir crackheadus. Aštrumui įmestas tas metalo prieskonis, tipo jie prie to, kad tarčiokai dar paklauso black metalo, bet iš tiesų ne apie metalą čia filmas, o apie tragiškus nuo priklausomybės kenčiančių žmonių likimus ir jų graudžią, net gi kraupią kasdienybę.
Filmas puikiai tiktų narkotikų prevencijai mokyklose patransliuoti, iš pat ryto jį pasižiūrėjęs tikrai niūrią gaidą užtraukiau ant gana saulėto sekmadienio, bet efektas yra geras, jis ne tik verčia susimastyti, ką žmonės daro su savo gyvenimu, bet ir kelia norą kiek geresniu tapti pačiam, gyventi švariai ir saugiai... proto ribose aišku. Trumpiau sakant filmas šokiruoja ir pamoko, savo misiją vykdo gerai, už tai yra pagirtinas ir rekomenduotinas.
Jausmų paletė spalvinga, personažais ir šlykštėjausi, ir juos keikiau ir jų gailėjau ir tam tikrais momentais, gal net jais žavėjausi. "Autoriaus" pasakojimo čia nedaug, iš esmės tai režisierius su kamera tiesiog tūsina su savo apgailėtinais draugeliais heroinščikais ir juos visą laiką filmuoja. Šie leidžiasi narkotikus, pasakoja savo liūdnas istorijas, pasakoja apie tai, kaip jaučiasi ir kas su jais vyksta. Laiks nuo laiko įterpiamas koks faktas, tarkime, kad šis veikėjas po mėnesio mirė ir panašiai, na, nelabai malonu, tačiau paveiku.
Vietom kai jie ten shootina ir kažką veblena, filmas intensyviai iškarpytas, pasirinkta tokia 'atakuojanti' montažo technika, kuomet tarp sakinių žiūrovui neduodama atsikvėpti, fone visąlaik aidi kažkoks drone / dark ambient takelis, gerai limpa prie bendro vaizdo. Narkomanai degraduoja, spuogų daugėja, elgesys vis labiau varo neviltin. Stipri dokumentika, stiprių nervų žiūrovams. Neseniai dar žiūrėjau Belgų dramą Ex Drummer, irgi nelegvas seansas, tad gerai susišaukė kažkaip, rekomenduoju abu tiem, kas pasiilgę to žmonijos purvo.
8/10
O kas nori kažko gražesnio, siūlau Vokiečių dramą Soul Kitchen. Filmuota Hamburge, nerealus miestas, šį mėnesį teko ten pabuvoti. Gyvenimas yra tai, kas nutinka, kol jį planuoji.
Truputi imu ilgėtis tikro, paprasto horroro, papuola vis kažkokios sunkios dramos ar pan, gal reiks greitu metu prie jo sugrįžti. Beje, ar žinote, kad šiuo metu eina naujas Black Mirror sezonas?
Absurdas tęsiasi ir Rubberrežisierius vis dar galvoja, kad yra Davidas Lynchas, tačiau taip nėra. Naujas jo filmukas Wrong, vėl gi yra įnoringas menas, labai trokštantis būti kažkuo mandru, tiesa turiu pripažinti, šį kart jau daug geriau viskas einasi ir bent pirma valanda filmo tikrai yra labai smagi ir originali. Gaisrininkas šika prie degančio namo, išmuša septinta valanda šešiasdešimt minučių. Pagrindinis veikėjas nubunda ir supranta, kad dingo jo mylimas šuo. Viskas yra 'wrong'.
Nuo čia mus seka virtinė tikrai šmaikščių, neadekvačių ir idiotiškų dialogų. Kartais atrodo, kad tai kažkas ką gyvenime norėtume pasakyti, tačiau nutylime, o kartais atrodo, kad šnekama bet kas, bilia tik, kad šnekėti bet ką. Ir nors labai norėčiau, šito jausmo vistiek nepavyksta atsikratyti visą filmą. Kokia idėja - užčiuopti negaliu, gal esu per durnas, sukeltos emocijos šį kart tikrai įvairios ir gal net daugiau pozityvios (po Rubber buvau labai suerzintas).
Galiausiai prieiname finalą ir sunku pasakyti ar čia kažkokia gerai apgalvota, haliucinogenais užturbinta schema ar čia tiesiog lengvai išsisukta viską sumetus į krūvą bet kaip, vien tam, kad būtų 'crazy'. Smagi nesamonė, tačiau vistiek tuščia ir beprasmė man atrodo. Kad parodyčiau jog taip nesakau vien dėl to, kad esu apsisnargialvęs snobas, palyginimui siūlyčiau Holy Motors. Na, o šito eksperimento vėl gi nerekomenduočiau. Jei jau darai beprotystę, daryk iki galo, arba įdėk kažkokį jausmą, pamatų vieton. Žiūrėti į krūvą nesamonių, vien dėl to, kad būtų nesamonė aš nenoriu ir neturiu kada norėti.
Paskutinis paminėtinas filmukas iš mano autobusinio nuotykio, tai šita, taip pat nesena sci-fi dramelė su Mattu Damonu. Iš esmės tai filmas apie meilę ir apie tai, kaip žmogaus ryžtas, noras ir aistra gali kalnus nuversti. Mattas Damonas vaidina sėkmingą Niu Jorko politiką, kuris netikėtai vyrų tualete sutinka iš karto jam į akį krintančią moteriškę. Nuo tada pradeda dėtis visokie maži keisti dalykėliai ir mes sužinome, kad jiems kartu būti nelemta, dėl to, kad... taip nelemta.
Likimas yra užrašytas ir jei mėgini jam priešintis, turėsi stoti prieš visą padalinį nežmogiškų būtybių, kurios turės užtikrinti, kad dievo planų tu nejauksi, sukeliant kuo mažiau neramumų kasdienybės pasaulyje. Prasideda toks katės pelės žaidimas, su greit keičiamomis taisyklėmis, - o kas jeigu aš taip, o kas jeigu anaip. Galiausiai žinutė paprasta, bet trileriukas visai žiūrimas ir tenka pripažinti, kad iš visų to autobuso meniu, šitas ko gero labiausiai patiko. Galima pasiūlyti jei norisi kokio gražaus, neapsunkinančio romantiško nuotykio su fantastikos elementu, jei nereikalausite per daug logikos.
Šito sci-fi 'grynuolio' treilerį teko matyti ir ankščiau, tuomet nusižvengiau ir pamiršau, kad toks yra, deja dabar susiklosčiuosimis salygomis, teko jį prisiminti. Aišku tik įsitikinau, kad treileris nemelavo, Justinas Timberleikas nėra geras aktorius ir mėgtini iš jo padaryti bad-ass personažą buvo tikrai bloga mintis. Visą laik atrodo, kad jis užsimes savo skribelytę ir tuoj užplėš kokią pyderastišką gaidelę. Grubiai ir nepagrįstai jo kompanijon įmesta seksuali moteriškė niekuo negelbsti, veikiau gal net trukdo.
Ateitis, (*gulp*) žmonės tegyvena 25-is metus. 26-i būna paskutiniai, tačiau juos galima pratęsti kiek nori, jei tik turi pinigų, reiškias niekada nesensti. Pinigai - tai laikas (labai įžvalgu), visuomenė suskirstyta į labai kontrastingus sluoksnius, turtingieji - gyvenantys visą amžinybę ir vargšai, mėginantys ištraukti bent iki kitos dienos ar dar bent pusvalandį. Turtingieji atsiriboję atskiram saugiam rajone, - naująjame Grynviče, rajonai atskirti pasienio punktais, - laiko zonomis :) Gal ir smagi idėja, bet išpildyta tikrai ne kaip.
Net jei ir apsimestume, kad Timberleikas nebado mums akių, veiksmas išjuoktinas. Moteriškas personažas leidžiasi su juo į kelionę praktiškai be jokios priežasties, visą gyvenimą praleidusi turtingųjų sluoksnyje ji užsimano kelti revoliuciją per keletą minučių, vien sužinojusi, kad pasaulyje būna ir neteisybė. Matyt ją labai paveikė Timberleiko feromonai, bet mum per ekraną jų nesijaučia, dvelkia nebent bullshitu. Kad Timberleikui būtų dėl ko ant valdžios pykti, pradžioje labai dramatiškai miršta jo mama (LOL), vėliau jis sužino TIESĄ. Ta teisa skamba štai taip (laikykitės): valdžia jums meluoja, o turtingieji yra daugiausiai nesąžiningi žmonės. To pakankta įsiutinti Džastina, jis leidžiasi į misiją nugriauti šitą korumpuotą sistemą.
Tą padaryti irgi beje nėra labai sunku, revoliucijai tiesiog užtenka paimti sunkvežimį ir įvažiuoti į banką kiaurai sieną. Atsiprašau, kad paspoilinau biški, bet nežinau kaip kitaip perteikti siužeto infantilumą. Nesuprantu ką tokiam debilų feste veikia Cilian Murphy, matyt nelabai suprato kas čia bus galutiniam rezultate. Tokie filmai iš esmės daro gėdą mokslinei fantastikai, bet manau uždirbs nemažai pinigų iš didžiosios dalies holivudinio kino žiūrovų, kurie kaip ir šiaip didžioji dalis žmonių populiacijos yra tiesiog kvaili. Taigi filmas labai blogas, bet manęs savo blogumu nenustebino, nebent naivumu. Galu gale vėl gi, jei visiškai išjungti smegenis - iki galo išžiūrimas ir gal net visai įdomus šūdas. Tad būsiu sąžiningas - 3/10, tačiau suaugusiam žmogui, jokioj sveiko proto būsenoj nerekomenduoju.
Važiavau į Vokietiją ir atgal su kompanijos Simple Express autobusu. Dabar jie turi išmaniuosius kompiuterius, įmontuotus į sėdynę priešais, kad neprailgtų kelias per Lenkiją, kuris vistiek yra ilgas, kaip rakštis šiknoj. Čia gali kažkiek pasinaudoti internetu, pažaisti žaidimukus na ir turbūt rimčiausia pramoga - pasižiūrėti filmų. Asortimentas neįspūdingas, bet tai suprantama, filmukai turi būti licenziniai ir apskritai džiugu, kad jau yra galimybė rinktis. Dardant autobuse kažko labai intelektualaus ir nesinori.
Kelyje spėjau pasižiūrėt penkis filmus, tai šitas, apie kurį jau rašau, We bought a zoo, ekstremaliai saldi dramytėsu Mattu Deimonu, Mr. Poppers Penguins, labai nejuokinga komedija su senstančiu Džimu Keriu ir In Time, bei The Adjustment Bureau, apie kuriuos teks padaryti atskirus postus, nes jie irgi visai tinka į blogo kontekstą. Tad labai trumpai, - Percy Jacksonas žaibo vagis yra labai blogas filmukas, kuris puikiai suėjo dardant autobuse. Jame yra nulis smegenų, bet tai kažkas tokio, ko norisi septynioliką valandų kretant per Lenkiją, nepajudinant šiknos, sukaladėjusiom kojom.
Tokias salygas namie susikurti gal ir nebus lengva, bet galite pavyzdžiui pamėginti tris dienas gerti ir nieko nevalgyti, o tada įsijungę pasižiūrėti. Idėja tokia, kad šalia mūsų pasaulio visgi egzistuoja ir Olimpas, mitinių graikų dievų realybė. Dievai ir pusdieviai čia ne graikai, o amerikonai, ant šios idėjos ir pastatytas visas filmas, jokio siužeto jam nereikia. Paauglys sužino, kad yra Poseidono sūnus ir leidžiasi į kelionę su Afroditės dukra (velniškai primenančia man jauną Lynda Hamilton) ir dar keliais frykais, surasti, kas nupiso žaibą iki kol neprasidėjo titanų karas, sunaikinsiantis žmonių pasaulį. Čia pakeliui nutinka daug visokių nesamonių, bet tai jau nesvarbu, nes žiūrime tiesiog kaip į pasaką, per daug nesukdami sau galvos.
Ko gero tai yra filmas vaikams, nes išjungus protelį jis eina visai smagiai. Logikos ieškoti čia nereikia, istorijos posūkiai laužti iš piršto, taigi gali nutikti bet kas. Veikėjai susitinka visokių butybių ir turi jas nukauti. Įspūdingiausia jų - be abejo ir geriausia filmo dalis, tai Medūzą suvaidinusi Uma Turman. Kas nežino, Medūza, tai tokia gyvatėmis vietoje plaukų pasidabinusi deivė, kurios žvilgsnis paverčia auką akmeniu. Šis personažas ir visa ta dalis su ja ir įsiminė labiausiai. Visa kita yra beprasmis jovalas, kuris žiūrisi tik ypatingomis fizinėmis / psichologinėmis salygomis, dėl to plačiau pristačiau, kokiomis sąlygomis ir kodėl aš žiūrėjau šitą reikalą. Objektyviai tai kokie 3/10, bet išžiūrima nesamonė. Tiks tv3 rodyt antrąją kalėdų dieną, su dideliais pristatymais 'premjera' ir pan.
Sujungiamos dvi aršios ir mylimos temos: karas ir siaubas. Karas jau pats savaime yra tyras siaubas, tačiau čia įjungiamas tikras horroro 'mode'as' karo kontekste, kažkas panašaus kaip Outposte. Dievaži tikrai nepagalvočiau, kad čia Silent Hill: Revelation režisieriaus filmas. Ironiška gana, kad kątik išdėjau tą nelaimę į šuns dienas ir sakiau, kad nieko bendro nenoriu turėti su šitais kūrėjais ir visai nežinodamas, su didžiausiu malonumu, praryjau kitą, debiutinį, senesnį, 2002-ųjų jo filmą.
Ir prieš save kiek susigėdau ir tik dar labiau norisi paklausti "kodėl, seni?", nes Deathwatch - tikrai jėgovas filmas. 1917, Fronto purvas, nesiliaujantis lietus, pūvantys lavonai. Būrelis britų kareivių užima vokiečių įtvirtinimus ir nusprendžia juose apsistoti, tačiau tenai gyvena kažkas blogo, kažkokia piktoji dvasia, košmaras, terorizuojantis vargšus kareivukus psichologiškai ir galiausiai apsėdantis juos pačius, priverčiantis atsukti ginklą į draugą.
Su kukliu biudžetu, bet labai stipriai padaryta. Skauda tiek nuo to karo, tiek nuo šalčio, lietaus ir nuovargio, tiek ir nuo nelabojo apsėdusio šitą nelemtą vietą. Galima būtų išskirti kažkokį subžanrą: "vietos teroras", kuomet pagrindinis blogietis yra pati veiksmo vieta, panašiai kaip kokioj Sferoj. Labai vykęs ir įtraukiantis miksas, gaila, kad su SH taip susimovė vyrutis, sunku man išreikšti jam pagarbą, nors už Deathwatch būtų verta. Tamsus, šlapias ir įsimenantis berniukiškas siaubas. Good stuff
Red room režisierius Daisuke Yamanouchi toliau išlaiko Japonijos, kaip nesveikiausios šalies reputaciją, dar vienas seansas, kurio viso metu galvojau - ką aš čia žiūriu, po galais? Kaip ekranizuotas nesveikas komiksas, kupinas absurdiško smurto, seksualinės prievartos ir kitų įvairaus garbanoto plauko nešvankybių. Toks unikalus Japonijos eksportas tik mums - europos iškrypėliams.
Pagrindinė veikėja - jauna, daili mokinukė, aplink ją trinasi pervertai noryntis pauostyti jos kelnaites ir paskanauti šlapimo. Gyvena ji su tėvu, kuris be perstojo prievartauja namuose įkalinta, avarijos subjaurotą, bintuotą seserį. Laisvesniu laiku lanko beprotę palapinėje po tiltu gyvenančią bobą, kuri krūtimi maitina plastmasinę lėlę. Jos draugė - prostitutė, pardavinėjanti servetėles, kuriomis nusivalo makštį, žodžiu nė vieno normalaus veikėjo čia kaip ir nėra, o mes stebime tam tikrą jų gyvenimo momentą.
Siužetas tai daugmaž kratinys visokių gašlių ir nesveikų išmislų, nieko daugiau, prievartavimai, išskyros, kraujas - grynas exploiteišionas. Du jaunuoliai šnekasi apie prievartavimo subtilybes, vėliau nusprendžia merginą pakirkinti. Šiai tiesiog ne tas galvoje, nes jai matyt labiau rūpestį kelia jos šeimyninis gyvenimas, o vaikinukai užsirūstine imasi 'keršto'. Jei norit pamatyt kaip du vyrai vienu metu prievartauja sutvarstytą, žaizdotą moterį ir kaip iš purvinos krūties, per lėlės galvyte varva pienas - čia valanda jums. Kam to reikia? Nežinau tikrai, matyt man, jei žiūriu ir džiaugiuosi.
.jpg)
