2001-ų metų filmas, Japonų režisieriaus Sogo Ishii. Galima sakyti trumpametražis, truputi daugiau nei 50 minučių, juodai baltas. Toks išprotėjęs, siautėjantis, cyberpunkinis stuffas apie bičą, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo elektros įtampos, kurią jis iškrauna siautėdamas su elektrine gitara. Labai ryškaus siužeto ir nėra, daugiau tokia pokšinti pankova beprotybė, bet trumpai kalbant jis sutinka kitą, panašų į save, (Griaustinis Buda!!!) tas be didelio pagrindo užsirauna, tad abu jie stoja į žaibais blyksinčią ir žiežirbom byrančią kovą! Patiks tiem, kam patinka "išprotėję" azijos filmai. Man tai jėga, bet ne dešimtukui. Smagiausia žiūrėti kaip magiškai jis draskosi su savo mylima gitara!
Dar garuojantis, šių metų, Dead Birds režisieriaus filmas apie grupelę samdomų amerikonų kareivių, užstrigusių islamiškame krašte ir susiremiančių su vietiniais demonais. Labai nejaukus, gerai sukaltas filmas, kurs nepaisant poros trūkumų privertė mane prakaituoti prilipus prie ekrano. Šiaip vertinti galima panašiai kaip ir dead birds, jei anas nors kiek patiko tai patiks ir šitas, čia formulė gan panaši - izoliacija, kraupūs garsai, dvasios, laukimas... nors konceptualiai šitas filmas gal artimesnis kokiam Outpost (kam šitas patiko, tai red sands - must see) ar R.point. Minėti trūkumai tai gal keli nepavykę kompiuteriniai efektai, bet man asmeniškai jie nė kiek netrukdė. Visgi žinau, kad bus žmonių, kurie dėl jų spjaus į šį filmą, na bet whatever. Žiūrėjau tamsoje tai tikrai labai nejaukiai jaučiausi, lyg drauge su veikėjais būčiau atsidūręs tam smėlio užpustytam užkampy, iš kurio jie negali ištrūkti. Demonas neva esąs beformis, tad tai kas juos puola yra daugiausiai psichologiniai dalykai, tie gliūkai smagiai žiūrisi, o pora "ištysiusių" efektų man net maloniai priminė išgirtą, košmariškąjį D@bbe. Šiaip nėra čia idealus filmas, bet man tikrai buvo jėga. Ir tikrai idomu ir net baisu. Smarkiai rekomenduoju siaubiakų mylėtojams, visai krūti šitie kūrėjai atrodo, tikimės ateity dar ką išspaus įdomaus. O čia kolkas iš šviežiausios horror produkcijos neabejotinai smarkiai vertas dėmesio kūrinys. Bet kultinis nebus.
Trečiasis brolių Pangų "Akies" [1, 2] filmas - "Matyti vaiduoklius 10", dar žinomas kaip The eye: infinity. Kitaip nei pirmose dviejose dalyse, šioje įmaišoma daug keistoko humoro ir net fantasy elemenų. Nebesistengiama statyti rimtos vaiduoklinės istorijos, o tiesiog leidžiamasi į linksmus eksperimentus. Būrelis jaunuolių mėgina įvairiausius būdus dvasioms išsikviesti. Visi jie daugiau mažiau veikia ir šis filmas gaunasi kaip kratinys tokių "pasišokimų" su vaiduokliais. Pangai turi babkių, tad atrodo visi tie žaidimai tikrai gražiai ir filmas žiūrisi lengvai ir maloniai. Linksma, tik, kad galima sakyt apie nieką. Fun with ghosts ir tiek. Tad nusiteikit pamatyt kažką kitokio nei įprastos asian vaiduoklių siaubo kino istorijos. Ištraukėlė:
Labai faina Mažabiudžetinė 2001-ųjų Amerikiečių mokslinė fantastika patiekta pseudo-dokumentikos stiliumi. Šiaip jau atrodytų kaip dokumentinė drama, tik, kad veiksmas vyksta 12 metų PO apokalipsės. Tai post-apokaliptinis filmas, kokio dar niekad nemačiau ir dar vienas iš daugybės įrodymų, kad norint padaryti kokybišką produktą reikia noro ir pastangų, o ne milijono babkių ir brangiausių efektų. Šis filmas didžiąją dalį postapokaliptinių vaizdinių palieka fantazijai, tik čia tas ne erzina, o suveikia labai teigiamai. Ištuštėjusių miestų parodoma tik akies krašteliui, bet tie keli kadrai labai iškalbingi ir įtaigūs savo paprastumu. Filmo pagrindas - kalbinami apokalipsę išgyvenę žmonės ir iš tų intervių, bei šiek tiek kartu patiriamų nuotykių sulipdytas dokumentinis filmas, kurį mes jau žiūrime, tarsi iš tiesų būtume tie žiurovai, kuriems jis ir statomas. Gera idėja pakaustyta geru atlikimu: nerandu priekaištų montažui, vaidybai, režisūrai. Laikas prabėga labai maloniai, o tai ką veikėjai pasakoja yra taip įtaigu, tarsi iš tiesų prieš tave sėdėtų žmogus ir pasakotų tau kažką įdomaus. Klausydamasis jų šnekėjimo, galvoje konstruoji apokalipsės ir postapokaliptinio pasaulio viziją, kuri kai kuriais aspektais gali pasirodyti daug mielesnė, nei pasaulis, kuriame iš tiesų gyvename šiandien. Be to, kad čia šiaip jėgovas filmas ir smagu jį žiūrėt, jis dar ir provokuoja šiek tiek susimąstyti, apeliuoja į mūsų žmogiškumo supratimą, tolerancijos ribas, pajudina suvokimą apie tą amžiną norą būti "laisvais" ir verčia paklausti savęs ar mokame mes elgtis su ta savo laisve. Kažkokį kuklų, mažą stebuklą regis aš čia šiandien pamačiau. Išskirtinis post-apokaliptinis filmas, kurį rekomenduočiau visiems.
Dar vienas kūrinys į asian ghost terror stalčių - 2006-ųjų, pietų Korėjos - Arang. Gražiai sumanytas, gražiai padarytas, bet kalbant apie šiuos azijietiškus vaiduoklinius siaubo filmus, visgi nėra čia nieko naujo ar kažkur jau nematyto. Žinoma, jiems visada pavyksta išgasdinti kokiu pamėklišku veidu pasirodančiu fotoaparato objektyve ir graži drama čia išties puikiai sukurta, bet nieko naujo, nieko originalaus ar nieko įpatingo nesitikėkite. Siužetas kiek primena Tailandiečių Shutter, tik, kad anas geriau padarytas, o šiaip tik dar vienas eilinis, estetiškas, gražiai padarytas asian ghost filmas, kuris žiūrėjosi gražiai, bet neprabėgus daug laiko, bus užmirštas.
Įdomus mažabiudžetis 1974-ųjų filmas. Yra ir kažkoks senesnis filmas tokiu pat pavadinimu, tad šitam suteikta ir kitų vardų: deathdream, Night walk, the night Andy came home, the veteran, whispers. Vis dėl to pradžios titruose jis užvadintas Dead Of Night, tad tis šiuo vardu ir apsistokim. Filmas palyginti tikrai senas, bet mano žiūrėta kopija atrodė tikrai gerai, nieku gyvu nepasakyčiau, kad filmas 74-ų, spėdamas sakyčiau, kad kokių 85-ų ir keista, bet klysčiau. Labai malonu kai toks senas ir mažo biudžeto filmas atrodo taip gerai. Aišku tas "gerai" - sąlyginis, kaip ir visuose b-klasės filmuose čia yra visokių realybės atvaizdavimo trūkumų, pvz.: vaizdas nelabai sutampatinis su garsu ar panašiai, bet man tai nelabai ką reiškia, tad tas visai netrukdė mėgautis. Šitas filmas turi tą dėmesį prikaustantį kabliuką, kurio kiti panašaus amžiaus filmai kartais stokoja. Mintis gan idomi ir gerai pateikta, vietomis susimaščius ir šiurpuliukas suima. Tėvai laukia sūnaus grįžtančio iš karo, deja gauna tik pranešimą apie jo žūtį. Tačiau mama taip sielvartauja ir jo ilgisi, kad jis grįžta dar tą pačią naktį! Tik jau nelabai gyvas. Ši idėja priminė man Kingo "Naminių gyvūnėlių kapines" ir net privertė susimąstyti. Kad ir kaip mes ilgimės savo artimųjų, gal geriau tai kas mirė ir lieka tarp mirusiųjų. Nieko gero kai susiduria tie pasauliai. Kažko labai jau įpatingo gal ir nesitikėkit, Andžiui (toks veikėjo vardas) žinoma reikia pasiurbti gyvasties, kad jis ir toliau būtų... [ne]miręs (Angliškas geras žodis yra - Undead). Bet šiaip jau man labai patiko kaip viskas atlikta ir parodyta. Ir baugoka ir šmaikštu ir net graudoka vietomis, puiki horror patirtis ir dar vienas old school'o bei b-klasės jėgos įrodymas. O štai imdb rašo, kad ir perstatymas planuojamas. Kaži ar pavyks jiem ten išlaikyti tokią atmosferą? Ne tobulybė, bet tikrai geras horroro seansas, kurį rekomenduoti galima nesibaidantiems b-kategorijos.
Tai pats pirmasis filmas (2000), nuo kurio prasidėjo kultinis Japoniškas JU ON košmaras, mūsuose gal geriau žinomas "Pagiežos" vardu. Iš tiesų, populiarioji amerikietiška "Pagieža" yra trečiosios JU ON dalies perstatymas, deja, retas tai žino. Japoniški filmai išversti į Lietuvių kalbą, o taip pat ir rodyti per teliką buvo pristatyti kaip Pagieža 1 ir Pagieža 2, nors realiai tai yra JuOn istorijos trečia ir ketvirta dalys. Kad būtų mažiau tos painiavos, štai kaip atrodo ta "Pagiežos" istorija chronologiškai, pagal imdb. 1) Ju-on (Japonija 2000) a.k.a. Ju-on: the curse 2) Ju-on 2 (Japonija 2000) a.k.a. Ju-on: the curse 2 3) Ju-on 3 (Japonija 2003) a.k.a. Ju-on: the grudge 4) Ju-on 4 (Japonija 2003) a.k.a. Ju-on: the grudge2 5) The Grudge (Amerika 2004) 6) The Grudge 2 (Amerika 2006) ir dabar dar matau, kad šymet žadamas (ar jau net yra) amerikiečių Grudge 3. Taigi kažkas tokio. Noriu pasakyti, kad susizgribau, jog pats mačiau tik 3 ir 4 originalios istorijos dalis, todėl nutariau pažiūrėti nuo ko visa tai prasidėjo. Nenustebino, nes gero ir tikėjausi, o buvo visgi labai gerai. Be "lindimo iš po kaldros" bei "sustingusio vaizdo televizoriuje" scaresų, kitos pagrindinės scenos jau patalpintos pačioje pirmojoje dalyje. Pats pasakojimas tokios pat formos kaip ir tęsiniai, scenos suskirstytos pagal veikėjus, pristatomos vardais. Ir istorija jau nuo pat pradžių ta pati. Turiu omeny vaiduoklius ir tai, kodėl jie tokie, kokie yra. Galvojau gal pradinė dalis turi kažkoką kitokią siužetinę giją, bet ne - ji ta pati. tik, savaime suprantama, dabar man aiškiau kas ten, kaip ir dėl ko. Kaifas tas, kad biudžetas aiškiai minimalus, o tai eilinis puikus įrodymas, kad pastatyti geram filmui kalnas pinigų nebūtinas. Didžiąją dalį padaro gera idėja ir pastangos: geras montažas, geras garso takelis, gera režisūra ir panašiai. Turbūt neverta ir vėl verkšlenti, kad "ir Lietuviai taip galėtų, jei norėtų", tas ir taip akivaizdu. Ju On yra prakeiksmas, savaime gimstantis tada, jei kas nors miršta su didžiule, galinga pagieža. Geriausia žinoma būtų nuo šitos dalies ir pradėti viską žiūrėti, nes taip aiškiau, nuosekliau ir šviežiau. Man taip jau nepavyko, bet jei tamsta dar nematėt nė vienos "Pagiežos", tai tikrai siūlau paeiliui. Gal galėčiau sakyt, kad šita dalis galingiausia, turint omeny, kad ji buvo pirmoji, minimalaus biudžeto, o kokį turi efektą, bet dar nemčiau Ju-on2, reikės užlipdyt ir šią spragą. O šiandien galiu pasakyti, kad šis 2000-ųjų filmas atgaivino ir atšviežino puikią siaubo istoriją, kuri jau buvo mano galvoje nublankusi, dėl nuolatinio masinio jos linksniavimo, už kurį dėkingi turime būti žinoma remeikui, kurio nemačiau ir tikiuosi nepamatysiu.
Fuck yeah! Superinis true old skūlinis 1987-ų siaubiakas su juodu humoru. Tikrai labai patiko iš karto, o tokiais atvejais labai sunku apsakyt kaip ir kodėl. Tiesiog prisimenant tuos senus tikrus tikrus siaubekus, nuo kurių ir prasidėjo visa šita karštinė, labai malonu vėl kažką tokio išvysti netikėtai. Šitas filmas gan paprastas, bet labai krūtai padarytas. Jis turi kažką iš evil dead, kažką iš braindead, kažką iš the blob, kažką iš the house ir panašiai. Neturiu ką pasakyt - jėga ir tiek. Labai fainas ir smagus. Ir soundtrekas awesome. Beje, mačiau yra trys tęsiniai, reikės gal savo dantukus į juos nutaikyt greitu metu. Ištraukėlė:
1974-ųjų Džono Karpenterio mokslinė fantastika. Iš pavadinimo tikėjausi, kad tai bus rimtas, tamsus nors gal ir nelabai didelio biudžeto filmas, o pasirodo čia puikus absurdiškas, šitkorovas humoras. Taigi sakykim juodoji komedija kosmose! Pusė juokų gaunasi matyt dėl paties pateikimo, kuris yra toks cheesy, kad net apsakyt sunku, reik pamatyt. humoras toks absurdiškas, nes toks įspūdis lyg jis netyčia padarytas, bet kelios vietos išduoda, kad gal ir intentional šitas shitkoras! Šiaip jau ne kartą įsitikinau, kad Carpenteris žino ką daro ir šis keistas nuotykis kosmose taip pat nenuvylė. Gal ir nelabai gudrus, užtat sunkiai pamirštamas, puskvailis pasivartymas beorėje erdvėje. Man patiko šitas kosmoso keistuolių durnynas!
Kultinio Evil Dead ir šiaip kultinis b-klasės filmų aktorius Briusas Kempbelas vėl grįžta, šįkart su keistoka, ironiška saviparodija, kurios net pavadinimas jau šį tą byloja - Mano vardas - Briusas. Šiame filme jis vaidina pats save ir jam tenka susikauti su piktu Kinų demonu, po to kai prisiekęs jo fanas atskuba pas jį į vagonėlį prašyti pagalbos. Situacijos gan absurdiškos, kaip ir priklauso, daug nesamonių, Campbellas nevengia pasijuokti iš savęs, kas irgi atrodo gan smagu, o taip pat ne piktai, bet šauniai parodijuojamas ir visas b-horror žanras apskirtai. Jis pats šitą filmą ir režisavo. Taip pat čia daug referencų į kitus jo filmus. Laikas prabėgo tikrai smagiai ir maloniai, bet tiesa sakant laukiau kažko stipresnio. Praeitas su juo matytas Man with a screaming brain man patiko labiau, na bet šito nusivylimu irgi nepavadinčiau. Labai gera pramogėlė, tik jei žinai kas tas Briusas Kempbelas, jei nežinai - neverta šito tau žiūrėti. O Briuso fanai manau liks tikrai patenkinti šia šaunia, nerupestinga juodąja komedija. Savotišką ir visai priimtiną humoro jausmą turi šita chebra.
1984-ų Honk Kongo siaubo filmas su vabalais. Na, pasirodo man old skūlinis HK horroro stilius ne itin priimtinas, filmas man buvo nuobodokas ir sunku buvo visą pažiūrėti, bet dabar džiaugiuosi, kad neišjungiau ir iki galo pamačiau. Šiaip man gan šlykštu visokie vabalai, šimtakojai, bet net nepaisant to buvo sunku įsijausti. Na, bet čia mano problemos gal, o ne filmo. Aš būčiau įdėjęs daug daugiau vabalų, nes kai jie pasirodo tai tikrai zjbs. Neiškęščiau tokių scenų, kaip aktoriai kur tarp tų daugybės vabalų jie voliojasi, vemia jais ir panašiai. Už tai respektas. Bet šiaip pasikartosiu - daugiau vabalų - mažiau plepalų! Seni HK siaubekai turi savotišką "sūrio" skonį (+ dar visokie fantasy pasproginėjimai) - jei jis patrauklus, ar jūsų netrikdo, tuomet puiku, bet bent jau man priprasti prie jo sunkoka. Tikrai ne pats įdomiausias filmas, bet varyt čia dabar ant jo kažkaip irgi nekyla. Taip kad - skonio ir nuotaikos reikalas!!!
Geraja prasme truputėlį keistas ir visai jėgovas 1999-ųjų štatų siaubiakas. Jau nuo pat pradžių atrodo kažkaip įdomiau pateiktas, šokinėja nuo scenos prie scenos, regis ne visai supranti kas vyksta, bet greit veiksmas pasisuka gan įprasta siaubo filmams linkme. Tačiau nepaisant gan reguliarios formulės, visą filmo laiką jis vistiek išlieka kiek savotiškas už ką jam didelis pliusas ir dėl tos pačios priežasties - sunkoka jį su kažkuo palyginti. Įdomiai šliaužioja veiksmas nuo cheesy prie krūto, nuo šiurpaus košmariško bauginimo prie goravo slasherio ir panašiai. Visa tai ir sudaro tą jo unikalumą ir matyt patrauklumą. Dar yra veikėja vardu Kyra ir jos vardas gan dažnai čia skamba, kas man pasirodė kažkiek tai amusing ;) Trumpuoju - tikrai gardus kepsnys horroro mylėtojams, nors average žiūrovui gali pasirodyti ir per "sūrinis". Man tai nepaisant keletos kiek nuobodesnių vietelių čia tikrai buvo gan jėga.
Na, o čia dar viena maloni nuostaba kaip su minimaliu biudžetu galima sukurt labai fainą, žiūrimą filmą. Pavadinimas gan pompastiškas, bet nereikia tikėtis kažkokio didžiulio sci-fi sprogimo. Taip, fantastikos čia yra, bet tai daugiau įtempto siužeto, įkaitų trileris. Kadangi buvau nusiteikęs nieko įpatingo nepamatyti, mane tikrai maloniai prikaustė prie ekranų šis gan originalus 2008-ųjų amerikonų variantas, talpinantis savyje The mist, invasion of the body snatchers ir panašias idėjas ir sukergiantis jas į naują vykusį nuotykį. Aišku yra čia trūkumų, kaip nebus mažo biudžeto filme, bet yra ir keletas tikrai smarkių kadrų, po kurių pasakiau "geras", taip pat personažai nepavadintini silpnais, kas irgi daug duoda. Veiksmas gerai pateiktas, daug kas paliekama fantazijai, bet tai veikia, įtampa ir susidomėjimas išlaikomi. Kaip jau sakiau, turim įkaitų situaciją, kurioje dalyvauja keturios pusės: pagrobėjai, įkaitai, policija lauke ir kažkas nežemiško. Nereikia būti genijum, kad greit suprastum kas vyksta, bet pramoga nuo to neišgaruoja. Ir nors nėra čia įspūdingiausias praeitų metų filmas, bet kaip prie mažabiudžetinių manau tikrai paminėtinas kaip lyderis. Better than expected. Gal ir jūs didelių lūkeščių nedėkit prieš žiūrėdami ir jum bus visai šaunus seansas. Ne tiek kaifas su ateivių terroru kiek šiaip geras laikas su kritinėm situacijom. Verta pamėgint.
Kultinis detektyvinis trileris "Pjūklas" tęsiasi kiekvieną helouvyną išleidžiant po naują seriją. Štai jau net penktoji dalis, o vis dar susilaukia didžiulio dėmesio. Kūrėjai atrado aukso gyslą - kelią iki žiūrovų, mažai nusituokiančių siaubo filmuose, bet kartą į metus pasiryžusių sumokėti už seansą, kuriam, kaip jie mano, vargu kas prilygsta. Na ir kūrėjai stengiasi, daro ir jiems vis dar pavyksta iš tos pačios istorijos išsunkti ne mažiau kokybišką tęsinį, nei praeiti. Susižiūrėjo gan įdomiai ir žiovauti tikrai neteko, deja aš nesu iš didelių filmo fanų, todėl kalbos, kad istorija vis gerėja ją vis labiau užpinant sukelia man šypseną. Pirma dalis be abejonės buvo ir yra geriausia ir stipriausia. Tęsiniai yra tęsiniai. Retam tęsiniui pavyksta perspjaut originalą ir pjūklas ne išimtis. Tiems kam labai įdomu sužinoti dar daugiau apie rūstaus baudžiančio senelio Jigsaw istoriją, šita dalis patiks ne mažiau už praėjusias, o šiaip be gero detektyvinio/siaubo trilerio, jokio stebuklo čia nėra. Visgi peržvelgus visas penkias dalis kaip serialą, šita man gal labaiau patiko už ketvirtąją, tačiau kartojuosi - nė viena jų nė perpus neprilygsta originalui. Ir nors jau tikrai banalu taip sakyti - aš investuočiau į kokią naują idėja, kol Pjūklas dar nepavirto (o gal jau pavirto?) meksikietiška muilo opera. Teaseris yra čia http://www.youtube.com/watch?v=oJuOCO06_Lk
Kažkada (matyt 2003-aisiais, kai jis ir išėjo) buvau įspėtas, kad čia šūdas ir menu patikėjau. Ilgoką laiką vengiau šito filmo, bet dabar taip nutiko, kad jis pats tiesiog įšoko man į kompą. Na galvoju - velniai nematė, pažiūrėsiu, gal pasijuoksiu, o jei bus labai prastai - nežiūrėsiu. Na ir žinokit iki vidurio mane beveik apgavo, nes nors pasitaikydavo lėvų holivudinių vietų, bet buvo visai įdomu ir žiūrima. Deja, filmui persivertus į antrąją pusę pasirodė tikrasis jo veidas, kokio ir tikėjausi. Visiškai lolinis holivudinis mėšlas, kurio reikėtų vengti arba susėdus su chebra gerti alų ir tyčiotis. Finale išvis galvojau trūkį gausiu. Režisierius tas pats, kuris statė dar vieną šūdą - nesenai žiūrėtą Babylon AD su Vinu dieseliu. Karoče labai labai blogai. Gal būna ir blogiau, bet anyway - š.ū.d.a.s.
Ir vėl britai pavarė. 2008-ųjų "Mamytė ir tėvelis" - žostkas, bet ir visai smagus filmas, kuriame vėl sutiksime puspročių šeimyną. Ir nors sakysite tema nuvalkiota, bet ir vėl labai veiksminga, prikolna ir net.. savotiška. Be didelių įžangų, jauna mergina papuola tiesiai į bepročių šeimynėlės "globą". Ja ten "rūpinamasi" su visais privalumais. Visi veikėjai turi savo šarmo, bet aš manau - tėvukas nuostabiausias :* Daug kam bus nemalonių vietų, bet mano galva tai labai gudriai susuktas piktas humoras. Paprastai, labai kietai ir juodai smagiai. Plačiau pasiskaitykite Slasher recenziją štai čia.
2007-ųjų pseudo-dokumentinis filmas apie vieną žudiką maniaką. Kaip įkaltis rastos dėžės su vaizdajuostėmis, kuriose žudikas užfiksavęs savo darbelius. Šie vaizdai sumaišomi su įvairaus plauko interviu, kuriuos duoda žmonės visapusiškai susiję su tyrimu. Žudikas pripažįstamas labai išradingu, po savęs palieka daug painiavos, todėl įdomumas niekad neslūgsta ir filmas vis toliau stebina su kokiomis nors naujovėmis. Tikrai išskirtinis variantas šia tema, net pati atmosfera tokia įdomiai savotiška. Tikrai man tai buvo įdomu kaip dokumentika, net ir žinant, kad tai fikcija - tai ką kalba tie žmonės labai įdomu. Na, o siaubas slypi kadruose iš vaizdajuosčių. Kaip mažo biudžeto filmas, jis labai rimtai suruoštas ir patiektas, nikštys viršun. Man patiko kaip pasakė pradžioje, kad išgirdę žodžius "serijinis žudikas" žmonės paprastai galvoja apie kelis garsiausius, bet iš tiesų jų daug daugiau ir apie baisiausiuosius nieko dažniausiai negirdėt. Toks kokybiškas, psichologinis, slegiantis siaubo tripas, apeliuojantis į gailestį aukoms ir neva parodantis koks amoralus ir nežmoniškas yra pats maniakas. Iš kalbų apie žudiką beveik galima patikėti, kad taip buvo išties. Toks pat įdomus nuo pradžios iki galo - man tikrai labai patiko, smarkiai rekomenduotina tiems, kas mėgsta slasherius, "pagauna-stebi" tipo ir pseudo-dokumentinius filmus. Plačiau paskaitykite Slasher recenziją štai čia. O čia trumputė ištraukėlė
2002-ų metų amerikonų filmas, apie merginą, kuri atrodo keistuolė, o iš tikro ne tik, kad tokia yra, bet ir turi rimtų problemų. Filmas toks prikolnai trenktas ir visi jame pasirodantys personažai kažkokie keisti. Vien jau aktorių veidų išraiškos kažkokiu absurdu nuolat kvepia, tas man labai patiko. Gali pasirodyti jog tai durnas siaubiakas skirtas statistiniam amerikos paaugliui, bet taip nėra toli gražu - May tikrai unikalus ir labai savotiškas filmas, kuris mane prilipdė ir nepaleido. Šiek tiek saviironijos, daug juodo humoro ir nors pabaiga neva itin rimta, bet kažkaip nesveikai smagu pasidarė po jo. Pagrindinis personažas nuo vienatvės kenčianti mergaitė. Ne kokia frykė pabaisa, o tik šiek tiek keistuolė, kuriai sunku susirasti draugų. Vaikystėje mama jai padovanojo lėlę, kuri ir tapo jos geriausia drauge. Tačiau užaugus panelė panoro draugo, kurį galėtų čiupinėti, deja visi sutikti jos kelyje jai patiko tik iš dalies. Tiksliau - tik kai kurios jų dalys. Paprastas, bet įspūdį paliekantis, švelnus ir tuo pat metu aršus, sarkastiškas filmas, kurį sunku su kažkuo palyginti ir kurį žiūrėdamas įgyjau kažkokį keistą šypsnį veide. Plius įdomus, dėmesį atkreipiantis soundtrekas.
Gan įdomi 1981-ųjų mokslinė fantastika su siaubais. Ne nauja ir matyt ne milžiniško biudžeto juosta, todėl atrodo gan "sūriškai", bet prisiekusių sci-fi fanų tas neturėtų gasdinti, o filmas mielas akiai ir horroro mėgėjams, nes yra smagių padarų, smagaus goro ir keletas kitų smagių dalykėlių, pavyzdžiui gleivėti papukai ar tas faktas, kad vaidina Sidas Haigas ;) Mažai turiu ką pasakyti, kalbant apie kosminę fantastiką man priimtinesnės brangesnės vizijos, kurios leidžia geriau įsijausti pačiam esant skafandre, beorėje erdvėje, na bet kaip iš mažesnio biudžeto scifi horrorų tai šitas visai neprastas. Įtariu tas atvejis, kur būtų labai patikę, jei būčiau žiūrėjęs mažiukas. Na dabar tik pažiūrėjau ir tiek. Labiausiai patiko mirties scenos, daugiau tai nei šilta nei šalta. Neblogai, bet būna geriau. Rekomenduočiau nusiteikti ne rimtai fantastikai, o b-klasės "video šlikštynei", tada viskas bus savo vietose ;)
Kadangi neseniai Lietuvos kino teatruose rodė eilinį amerikiečių azijos siaubeko remeiką "Veidrodžiai" ("Mirrors") tai nutariau pasižiūrėt originalą, nes šiaip jau tai ką jie ten perstatinėja (ar galime sakyti - gadina) dažniausiai būna geri, stiprūs filmai. Na, bet šis - 2003-ųjų Korejiečių "Į veidrodį" ir originalas nepasirodė ypatingas. Tiesa sakant gan nuobodus ir tikrai sunkiai žiūrimas, nepaisant net to, kad atrodo gan neblogai. Prisipažinsiu, pažiūrėjau tik pusę, nes kai baigėsi pirmas valandą trukęs cd aš jau buvau beužmiegąs, o pamačiau, kad kitas cd trunka dar valandą. Nutariau, kad tai laiko švaistymas ir atidedu antros pusės peržiūrą neribotam laikui. Tokiam kartui kai labai neturėsiu ką veikt ar galbūt sulauksiu labai jau išskirtinės nuotaikos, nes kitaip šitas filmas žiūrisi per prievartą. Na, o pasakojama čia apie veidrodžius žinoma. Kai į jį žvelgi, pasaulis tarsi perskyla į du ir tavo piktas atvaizdas nužudo tave. Negaliu kritikuoti isotrijos, pažinęs jos tik pusę, tad čia ir baigsiu. Boooooring.
2001-ų metų filmas, Japonų režisieriaus Sogo Ishii. Galima sakyti trumpametražis, truputi daugiau nei 50 minučių, juodai baltas. Toks išprotėjęs, siautėjantis, cyberpunkinis stuffas apie bičą, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo elektros įtampos, kurią jis iškrauna siautėdamas su elektrine gitara. Labai ryškaus siužeto ir nėra, daugiau tokia pokšinti pankova beprotybė, bet trumpai kalbant jis sutinka kitą, panašų į save, (Griaustinis Buda!!!) tas be didelio pagrindo užsirauna, tad abu jie stoja į žaibais blyksinčią ir žiežirbom byrančią kovą!
