Azijietiškas vaiduoklių siaubas. "Telefonas" ("Pon") - 2002-ieji, Pietų Korėja. Iš tiesų toks truputi klišių rinkinukas, bet iš tikro visai geras filmas ir nors pradžioje atrodė banalu, matyta ir nuobodu visgi vėliau kažkaip įsitraukiau į veiksmą, o keletoj vietų ir nejuokais išsigandau. Kad Azijiečius vaiduokliai puola iš elektroninių prietaisų, tai jau ne tik, kad nieko naujo, bet ir savotiška tradicija :) Todėl čia žinoma ne išimtis ir jau iš pavadinimo akivaizdu, kad vaiduokliai "lenda" iš telefonų. Kas man čia patiko tai, kad tikroji istorijos gija iš tikro yra meilės trikampis/nelaimingos meilės istorija, o ne mistiniai virtualaus, elektroninio pasaulio dalykėliai (nors nesakau, kad anie yra blogai). Meilė dažnai netoli nuo skausmo, todėl ši tema kiekvienam žmogui daugiau ar mažiau, tačiau nuolatos aktuali.
Kaip man dažnai pasitaiko - patiko estetiškai labai gražiai padarytos scenos kai rodo krintančias snaiges. Dar yra viena nereali mergaitė, kuri atrodo vaidina geriau už visus kitus šio filmo aktorius ir šiaip perspjauna daugelį mažų vaikų vaidinančių kine. Truputi užkniso įkyrus telefono skambėjimo garsas, kai veikėjas iš baimės prie jo artinasi minutę ir norisi sušukti "Nu pakelkit kasnors tą sušiktą ragelį", o dar buvo juokinga scena kai lemiamu gyvybės ir mirties momentu dvi moteriškės negalėjo prasibrauti pro paprastas kambario duris su stiklais, nes dvasia užspaudė tą mygtuką ant rankenėlės :D Na, bet čia tik pora smulkesnių pastabėlių, o pats filmas, kaip jau sakiau iš šitos asian ghost serijos tai ne per labiausiai išsiskiria, bet paėmus jį kaip atskirą siaubeką, tikrai nėra prastas. Tai jau pagal nuotaiką rinkitės ar žiūrėti.
No comments:
Post a Comment