ELI

Wow. Kol kas turbūt turiu šūdiniausio metų siaubiako nugalėtoją. Žiūrėjom su žmona, trynėmės akutes ir patikėti negalėjome. Paviliojo tas, kad teko matyti šio režisieriaus Citadel, kur buvo labai neblogai. Tačiau tokio skausmingo fantazijos trūkumo ir infantiliško išpildymo nesitikėjau iš vardų, kurie turėtų turėt biški savigarbos - Netflix, MTV films?
Atrodo, kad krūva siaubo filmų papietavo, paliko stalą nesusirinkę trupinių ir šie trupiniai sustumti į lėkštę pateikti kaip "Eli".

Vienintelis dalykas į ką čia galima žiūrėti yra simpatiškoji Kelly Reilly iš antro True Detective sezono, bet net jos vangi vaidyba negelbsti filmo nuo automatinio virtimo netyčine parodijų komedija. Sunku net išvardnti kas yra blogai, kai blogai beveik viskas: istorija, personažai, vaidyba, efektai, jump-scare'ai, nuolatinis expositionas ir kaip gi be twisto... O tu dieve šventas, ta pabaiga. Nelabai įsivaizduoju kaip kūrėjai žiūrėjo sumontuotą versiją ir nutarė - "jo jo, viskas cool, bus gerai".

Juokėmės, bet skaudėjo. Juokėmės, nes mums nieko kito neliko. Tačiau po pastarųjų kelių, karčių, didelio biudžeto nusivylimų, galima bent jau pasidžiaugti, kad bent jau "so bad it's good" kategorijoje kažkas vyksta. Tai idealus filmas pasikviesti dešimt draugų, pasiimti krūvą svaigalų, rodyti pirštais į ekraną, garsiai komentuoti ir žvengti kol kaimynai iškvies policiją. Ir vien jau dėl to sąžiningai negaliu duoti vieneto, nes apturėjau smagų laiką, tai tebūnie tas balas vien už tai.

2/10

THE HOUSE THAT JACK BUILT

Niekad nesupratau visuotinio susižavėjimo Von Triero kūryba. Kiek mėginau žiūrėti jo filmų, visi jie man pasirodė pretentious ir be galo nuobodūs. Praeitą kartą gana neskoningai paexploitinęs pornografijos žanrą Nimfomanėje, dabar jis nagus prikišo prie siaubo ir dievas mato (o gal nemato), būčiau žinojęs, kad čia jo filmas, tikrai nebūčiau varginęsis, bet jau pasirodžius pradžios titrams galvoju - "na pabandome dar kartą!" ...*atodūsis*

The house that jack built yra beveik tryjų valandų ilgio, sadistiškas exploitationas apie serijinį žudiką, neva gudriai įvilktas į Dantės Pragaro popierėlį. Tačiau visa metafizika, įskaitant skurdžios vaizduotės pragaro viziją, sugrūsta į paskutines 10 minučių ir taip gaunasi, kad meninės vertės šis filmas turi ne daugiau nei Cannibal Holocaust ar Srpski Film, o Dantė panaudojamas kaip šlykštus ekskiūzas mėgautis žiaurumu. Smagiai žiūrisi tik pradžia, su neatpažįstamai plastinių operacijų subjaurota Uma Thurman, ir pabaiga, o likusios dvi valandos yra beprasmiškas yawn festas, prifarširuotas nemalonaus fizinio bei psichologinio smurto scenų.

Pasigedau ir pagrindinio personažo gylio. Rodos visas filmas yra jo asmenybės analizė, tačiau kas jis neskaitant to, kad labai blogas žmogus, nusakyti sunku. Jo pamišimas sunkiai apčiuopiamas, žudynių įtakota transformacija atrodo tiesiog out of place ir visas tas diskursas su namo statymu galiausiai belieka tik kažkieno prie bongo sugalvotas žolės pezalas. Tai jam reikia penkis kart grįžti į nusikaltimo vietą, nes jam vaidenasi, kad už kėdės kojos liko kraujo lašas, tai jis kaip nepažeidžiamas superherojus eina kiaurai žmonių galvas ir įstatymus. Vis bandai sau įsivardinti, as jis silpnas ar stiprus, ar išprotėjęs ar gudrus? Ir galiausiai supranti, kad šis personažas yra tik tuščias scenarijaus įrankis parodyti kaip kankinami ir žudomi žmonės. Nusivylimas.

Techniškai čia aišku viskas gražu ir net pastoviai besismaukanti handheld kamera visai tinka.
Yra keli juokingi momentai, bet dėl bendros nuotaikos net sunku pasakyt ar humoras tyčinis. Šokiruojantis kinas šiais laikais jau nieko nestebina, smurtas ekrane savaiminę vertę beturi menką, nebent tai yra būtent tai, ko jūsų akys trokšta, bet nereikėtų vaizduoti, kad šis filmas yra kažkas daugiau nei tūpas exploitationas. Valandą iš jo drąsiai būtų galima išmesti ir nieks nepasikeistų. O tie intarpai tarp žudynių kur su popierėliu rankose postringaujama apie architektūra ir medžioklę - mokyklinio "meno" projekto lygio pseudofilosofijos pavyzdys. Larso fanams turbūt patiks, bet aš kitą kart nebesiterliosiu, ačiū.

4/10

LOVE

Iki šiol man patiko viskas ką teko matyti iš Gasparo Noe kūrybos. Jis yra vizualinis exploitation kūrėjas ir jo filmų efektas būna stiprus, nepaisant to, kad turinys aplipdytas apie exploitinamą įdėją, ar tai būtų smurtas, ar seksas, ar narkotiko poveikis, neturi stipraus scenarijaus stuburo. Tačiau jo 2015-ųjų Love, to rodos nebeužteko ir įprastinė formulė su intencija šokiruoti dar nepratusius prie europietiško ekstrymo, kažkaip nesuveikė. Tai tik kratinys vaizdų, rodančių neprotingus, charizmos stokojančius, tarpusavio "chemijos" neturinčius personažus, kurie pisasi kaip triušiai.

Paprastai kalbant tai yra pornucha. Įsivaizduokite jei Tinto Brasas būtų padaręs kažką modernaus ir tamsesnio. Ir manęs nestebina atviros sekso scenos, man tik keista, kad už to čia nieko gilesnio nėra. Vienintelė priežastis žiūrėti šį filmą tai, kaip visada, gražiai parinktos spalvos ir epilepsiją varantis jų mirgėjimas. Bet nėra pateisinimo, kodėl jis turi trukti virš dviejų valandų ir netilpo į vieną... kaip ir pagrindinis personažas lol. Apie kurį gero galiu pasakyti tik tiek, kad jis egzistuoja. Absoliučiai nieko žavingo už ko būtų galima užsikabinti. Tik mirgantys bybiai, spalvotos kušys ir sugaištas laikas.

3/10

TERMINATOR: DARK FATE

"Fool me once..." kaip ten sakoma? Jau ketvirtas bandymas defibriliatoriumi prikelti T2 sėkmę, vėl suokiant tą pačią dainelę - "Tai bus nauja trilogija, tai tikrasis tęsinys po T2" ir t.t. Šį kart mases (ir mane) apgauti padėjo pats Cameronas, kuris neva prodiusavo ir kartu rašė filmą, promo kompanijai suokdamas, kad "nu dabar tai jau tikrai bus gerai ir Mileris yra tinkamas režisierius vizijai perteikti." Tačiau dėl šios priežasties, nors lūkesčiai ir buvo praktiškai nuliniai, Dark Fate sugebėjo nuvilti net labiau, nei jau prieš tai buvę prasti tęsiniai.

Yra beveik neįmanoma normaliai apsakyti kas yra negerai, nekalbant apie spoilerius, o pasakyti norisi tiek daug ir youtubas jau knibždėte knibžda puikių valandos ilgio analizių, kurios išnarplioja visas problemas po siūlelį (rekomenduoju pasižiūrinėti, turėsite geresnį laiką, nei žiūrint šitą filmą) tad pasistengsiu kaip įmanoma glausčiau.

Esmė, kad vietoj to, kad duoti fanams tą supistą karą su mašinomis, kurio maldaujame jau 30 metų (Taip, rodos Salvation, deja, buvo arčiausiai teisingo kelio) čia paprasčiausiai dar kartą sukramtytas ir iššiktas T2 siužetas. Negana to kad jis neparodo nieko, ko jau nematėme praeituose filmuose, įskaitant nevykusius tęsinius, bet dar sugeba apšikti ir sunaikinti tai, kas buvo sukurta T1 ir T2, o tai padaryti padeda tie patys mūsų vaikystėje mylėti ir čia sugrįžę aktoriai. Tačiau kodėl Sara Konor dabar yra buka kaip bato aulas, kodėl kūrėjai vis dar forsuoja saviparodiją tapusį Švarcnegerį, lyg be jo nebūtų įmanoma tęsti?

Jau pirmomis minutėmis nutinka toks absurdiškas ir nereikalingas twistas, kad aš dar pusę filmo negaliu patikėti jog tai nebuvo tiesiog sapnas. Ir vėliau mano kartus nusivylimas talžomas visiškai netikrovišku CGI actionu, kurio dėka nejaučiame nei personažams kylančio pavojaus, nei jokios frančizę paviršiuję laikiusios destrukcijos. Tiesiog kompiuterinė animacija vaikams. Blogiausia tai, kad pokyčiams įvedus naujus personažus ir naują ateities viziją iš esmės nepasikeičia nič niekas. Tik nauji veidai ir nauji vardai, o skeletas viduje - visiškai tas pats. Seniai miręs ir surūdijęs, o dabar vėl prievartaujamas. Ir jei anksčiau buvo nors truputi juokinga, dabar tiesiog apgailėtina.

1/10

SCARY STORIES TO TELL IN THE DARK

Čia kaip suprantu irgi žaista nostalgijos faktoriumi, nes atrodo visa mano karta žmonių, kurie augo Amerikoje, skaitė knygutes tokiu pat pavadinimu. Tas matyt ir įtakoja didžiąją dalį gerų atsiliepimų, jie sako filmas labai ištikimas savo ištakoms, iliustracijos labai tiksliai perteiktos ir t.t. Tačiau aš deja apie tas knygutes net girdėjęs nebuvau ir dėl to man ganėtinai px ant jomis grįstos pridėtinės vertės, turiu galimybę nešališkai įvertinti patį filmą. Įsivaizduoju apie ką tas Goosebumps vaibas.

O filmas yra gana vaikiškas ir erzinančiai naivus. Matosi kad Del Toro prikišęs savo storus nykščius čia, nes kaip jis visad mėgsta - apstu retardiško CGI ir yra tas cringy susikalbėjimo su vaiduokliais, pabeldžiant jiems į sąžinę, momentėlis.
Tačiau kai kurios pavienės scenos tikrai žiūrisi smagiai ir nejuokais apžavi, tik jos kaip deimančiukai tualete išsimėtę, kuriuos reik išsirankiot tarp šūdų. Raudonas koridorius mano asmeninis favoritas. Dar gal verta paminėti kojos pirštą ir voro įkandimą, tie buvo tikrai faini.

Daugiau, be tų kelių momentų ir gražiais filtriukais pafilmuotos Pensilvanijos vaizdų girti čia nelabai yra ką. Galima bandyti pritempti, kad filmas kažkuo geresnis nei daugelis vidutinybių, bet abejoju, kad atsiminsiu jį ilgesnį laiką. Nesudėtingas seansas jauno paauglio Helouvyno savaitgaliui.

5/10

MIDSOMMAR

Šikna spirgėjo jau nuo tada kai išgirdau, kad Hereditary režisierius pastatė naują siaubiaką, o ir laukt baisiai ilgai nereikėjo, vos metelius ar panašiai. Keista, kad net kinuose pas mus tokį rodė, bet tik dabar pavyko pažiūrėti. Na sakykite ką norite, man Ari Aster, kartu su James Wan, yra šio amžiaus masters of horror. Ari filmuose jaučiama sunki vizija, tūno kažkokia dusinanti, košmariška tamsa, kuomet per kelis momentus gali pasidaryti silpna vien tik išgirdus moters riksmą backgrounde ar nemalonų soundtreko akordą. Ir tas nuo pat pirmųjų minučių galioja ir Midsommar. Jau dabar nekantrauju pamatyti ką jis darys toliau.

Tamsiausia įmanoma įžanga be didelių išvadų nukelia mus į saulėtą Švedijos kaimą, kuri keli amerikiečiai turistai įsilieja į savaitę trunkantį vietinių gyventojų ritualą - vidurvasarį, arba kaip mes pavadintume, - jonines. Joninės pas juos spalvinamos gausiu psilocibino vartojimu, kurio poveikis čia labai gražiai ir subtiliai perteiktas, na ir kaip galite numayti, krauju. Kažkas jau matyta Wicker man'e, kažkas dar kažkur, tačiau nors siužetas ir paprastas, šviežias priėjimas padaro filmą labai maloniai žiūrimu ir mano nuostabai, įnešama nemažai humoro, gal net sarkazmo ir jei po Hereditary jaučiausi sutraiškytas ir išsunktas, po Midsommar jaučiu keistą, nelabai sveiką palaimą, bei palengvėjimą.

Iš kinematografinės pusės filmas yra meninis šedevras, kiekvienas kadras atrodo stulbinančiai. Kompozicija, spalvos drauge su garsu ir montažu sukuria nepakartojamą, nuostabią kino patirtį. Galima priekaištauti kad idėjos ne naujos, filmas ištemptas / per ilgas, kai kurie momentai nuspėjami  ir finalas gal kiek absurdiškas, tačiau realybė yra tokia, kad siaubas geriausiai gaunasi padarytas su meile, o jos šiam žanrui čia per akis. Ir ne nauja idėja gali atrodyti nuostabiai kai pastatyta talentingomis rankomis. Ir nors ne gniuždančiai, tačiau filmas vis dar neapleidžia mano minčių, net ir praėjus kuriam laikui po peržiūros. Iki Hereditary pirminiu efektu netraukia, tai aukštai iškelta kertelė, tačiau drįstu manyti, kad kulto statusas akumuliuosis ir dar po daug metų žmonės jį žiūrės, kaip originaliai sulipdytą siaubo filmą, su unikalia dvasia.

9/10

JOKER

Kol Marvel vieną po kito beria beverčius, spalvotus filmukus vaikams į savo niekam nereikalingą išmatų "visatą", DC tėkšteli geriausią "Betmeno" filmą po Dark Knight. Džokerio atsiradimo istoriją drąsiai galima vadinti tiek drama, tiek trileriu, bet faktas, kad filmas depresovas ir žiūrėti jį nelengva. J. Phoenixas jau daug kartų įrodė savo talentą, tačiau taip įtikinamai suvaidinti psichinį ligonį ir ant savo pečių ištempt visą filmą su tokiu galingu personažu, - iššūkis rimtas. Su juo susitvarkyta be problemų, nuostabus aktorius.

Filmas niūrus ir ne vaikams, bet tuo pačiu ir entertaining. Tik tokį Betmeną aš suprantu ir tokiems komiksų filmams verta skirti laiko. Realistiškas approachas, be didelių fantastinių nesąmonių laisvai sueitų ir jūsų mamai, kuri net neįsivaizduoja kas tas Džokeris. Kartu stebime ir išjaučiame, kaip pamažėle gyvenimo skriaustas žmogus su negalia tampa šaltakrauju žudiku. Džokerio beprotybė ateina iš žmogiško skausmo, kuomet net sunku apsibrėžt kurie herojai yra tikrieji villains, o kurie geradariai, kas vyksta realybėje, o kas tik kenčiančio personažo galvoje. Daugiau be "wow" ir neturiu ką pridurti, primigtynai rekomenduoju visiems.

9/10

3 FROM HELL

14 metų praėjo nuo vieno mėgstamiausių mano visų laikų filmo - The Devils Rejects. Vieną iš veikėjų, Otis Driftwood, matomą plakato kairėje, net esu išsitatuiravęs ant rankos. Sakau tai tam, kad pabrėžti jog iš tiesų labai myliu tą filmą. Nuo to laiko Rob Zombie pastatė nemažai pusėtinų ir prastų filmų, tačiau deja, daugiau prastų.
Be abejonės baisiai laukiau 3 From Hell, sujungiančio Firefly šeimos "nuotykius" į "House of 1000 corpses" trilogiją. Tačiau vien dėl to, kad esu prisiekęs fanas, negaliu meluoti ir sakyti, kad nesu nusivylęs.

3 From Hell yra bestuburė betvarkė. Siužeto linijos nebuvimas nevykusiai bandytas užglaistyti muzikinio klipo montažais ir erzinančia, perspausta jo žmonos vaidyba. Kaip pats ponas Zombis sakė Joe Rogano laidoje - jis yra muzikinių klipų kūrėjas ir oportunistas. Jis neslepia to, kad nežino kaip daryti kiną, o kartais jam tiesiog netyčia pavyksta. Šį kart be nostalgiškų scenų atkartojimo, tuščio nešvankių blevyzgų kalbėjimo ir žiauraus, beprasmiško smurto nieko žavingo čia nepamačiau. Filmas nedavė jokios pridėtinės vertės personažams ar trilogijai ir iš jos yra silpniausias. Aišku buvo smagių momentų, ypač pirmoje filmo pusėje, tačiau veiksmui persikėlus į skausmingai stereotipinę Meksiką beliko piktai purkštauti ir bendras įspūdis liko labai nekoks.

RIP Sid Haig. Nuostabus charizmatiškas aktorius, tiek daug davęs horror pasauliui. Šis filmas buvo jo paskutinis.

4/10

LORDS OF CHAOS

Prieštaringai vertinamas meninis filmas apie skandalingą Norvegų black metal grupės MAYHEM pradžią, su visom tom savižudybėm ir žmogžudystėm. Istorija kaip ir žinoma: Deadas nusišauna į galvą, Burzumas subado Euronymusą ir t.t. Atskiesta naivokais išsipaišiusių jaunų metalistų pokalbiais apie šėtoną ir bažnyčių deginimą, taip pat šiek tiek video klipo stiliaus išgertuvių su Mayhem muzika. Didžioji dalis filmo atrodo smarkiai naivi, vaikiška, o Beavis and Butthead stiliaus dialogai šiuolaikiniam kontekste tiesiog kelia juoką.

Tačiau dedu jį čia dėl itin išmedituotų, graphic žudymo scenų, kurios man net priminė tokius filmus kaip Henry, Tony, Snowtown etc. ir nežinau ar dėl jų toli būtų galima stumt šitą filmą nuo horror. Tai, kad viskas nutiko iš tiesų (bbž kaip ten iš tikro buvo su smulkmenom) nepadaro istorijos mažiau siaubingos, o jaunimo elgesio mažiau beprasmišku.
Turint omeny šį keistą cringy kokteilį, kuomet vaikiški pezalai keičiami kruvinom scenom, turiu pripažinti, kad pramogine prasme žiūrisi filmas tikrai smagiai ir savitą įspūdį palieka. Gal bus dar įdomiau tiems, kas apie Mayhem ir black metal net nenutuokia.
Fun fact: pagrindiniame vaidmenyje Macaulay Cukino brolis.

7/10

PARASITE

Atokiau nuo horroro, bet tikrai turinti savo "momentų", puiki šių metų drama/komedija/trileris iš Korėjos.
Sunkiau besiverčianti šeima, gudraudama, pamažėle įsilieja į kitos, turtingos, šeimos gyvenimą ir jais naudodamasi tampa neatsiejama jų gyvenimo dalimi (hence pavadinimas). Nuojauta neapgauna, ateina momentas, kuomet situacja smarkiai pašlija ir prasideda beprotiški linksmieji kalneliai.

Nenustebau, kad režisierius žymus Korėjos kino vardas. Jau teko matyti jo Host, Memories of murder, Snowpiercer. Suprantama, kad tam tikram kokybės lygiui lūkesčiai jau iškart aukštoki. Pradžioje filmas tikrai lėtai užsikuria ir sunkokai juda pirmyn, tačiau kai pagaliau įsivažiuoja, viskas pasidaro labai gerai ir nors trukme gerokai ištęstas, pabaigoje net nesinori, kad baigtųsi. Tačiau baigias. Su skoningu trenksmu.
Nėra tobulas mano galva, bet kartą pažiūrėti tikrai verta.

8/10

STRANGER THINGS 3

Mačiau žmones besipiktinant, kad naujasis Stranger Things sezonas "kažkoks vaikiškas", kas man truputi sukėlė juoką: o kada tai buvo ne vaikiškas serialas?
Anyway džiaugiuos, kad nepabijojau svetimos kritikos ir susidariau savo nuomonę. Taip, filmas vaikams, tačiau čia tiek visko daug ir kokybiškai prikrauta, kad visi apturės gerą laiką ir mums su žmona žiūrėjosi, net geriau, nei antrasis sezonas.

Kiekviena serija nuo pradžių iki galo prigrūsta nuotykių, siaubų, geros komedijos, gražių spalvų ir muzikos, laikas tiesiog praskrieja maloniausia prasme. Vėl daugybė referencų į visokiausius 80's kultinius personažus, vaizdus ir konceptus, bet viskas paduota su tokia meile, kad sunku nesidžiaugti. Beje reikia pripažinti, kad visi aktoriai, net ir vaikai, labai stiprūs ir talentingi, taigi žavesys eina ne vien iš nostalgijos faktoriaus. Nežinau, man buvo nuoširdžiai smagu. Gal kliuvo tik vėl, kad monstrai visai kompiuteriniai. Žiūrėčiau ketvirtą.

8/10

GODZILLA: KING OF THE MONSTERS

Štai buvo visai neblogas 40-asis tęsinys prieš penkis metus ir kažkaip tikėjausi vėl tokio pat neblogo arba dar geresnio. Tai ką čia pamačiau sunku net žodžiais apibūdinti, pasakysiu gal vienintelį dalyką, kurį supratau čia: tai kad buvo 11 iš Stranger Things.
Daugiau tai tikrai nelabai aišku ką aš čia mėginau žiūrėti, kažkokia neaiški bezdalų dešra tris valandas besipikseliuojanti iš vargiai aplinkoje besiorientuojančio režisieriaus šiknaskylės.

Veikėjai iš praeitos dalies čia lyg ir vėl dalyvauja, bet jie biški nušoko nuo proto ar kažką ir ten prikelia staiga 50 skirtingų mitinių būtybių iš playstation1 visatos ir jos ten tarpusavy drąskosi žaliame ekrane ir tada keli veikėjai iš lapo paskaito jiems užrašytą dialogą iš anksto paruoštų powerpoint skaidrių prezentacijos fone, o tada vėl išlenda kompiuterinis drakonas kažkoks ir 11 iš stranger things ten daro kažką irgi, o poto aš kažkur išėjau ir grįžau po trijų savaičių nepaspaudęs pauzės ir filmas vis dar ėjo ir nieko nepraleidau.

Ir ta mama tada sako - "ne tai čia iš tikro zjbs kad visi šitie monstrai bus" ir 11 sako "jo labai faina" tada po minutės jau nelabai jai faina ir sako "mama tu pati kaip godzila, ką tu čia darai" ir tada mama jau tokia - "blet rimtai gal čia nesąmonė biški", bet tada jau vėl expositionas eina su powerpoint prezentacija ir nebespėji net sekt kiek čia fan service pabaisų visokių lenda, tik deja matosi, kad nėra čia jokių pabaisų, o tik windows live movie maker renderis kažkoks mažesnės raiškos pisa pastoviai pikselius į kaukolę tau ir kai bandai apčiuopti nors kokią siužeto giją, tau nedelsiant užkišama gerklė kokiu nors godzilla stock sound effektu.

Norėčiau kažką konstruktyvesnio pasakyti, bet man rodos jau pasakiau čia konstruktyvesnių dalykų, nei šio filmo scenarijaus autoriai ir be to, kad manau jog tai visai adekvatus būdas kalbėt apie šitą filmą, taip pat dar šiek tiek kiša koją tai, kad realiai nieko ir neprisimenu... nes nieko ten ir nerodė. Tik 11 iš stranger things tai man atrodo buvo tikrai. Po sekundės užmirština nevykusių kompiuterinių efektų demonstracija. Nulis logikos, siužeto, širdies, smegenų... Taip blogai, kad geriau yra tiesiog net nemėginti žiūrėti šito filmo, kuris netempia net so-bad-it's-good kategorijai.
Tragiškas nusivylimas fanams, laukusiems tęsinio ir bet kam, pas ką smegenų daugiau nei pas veikėjus iš šio filmo. Prie metų laimėtojų stopudovai.

1/10

THE ENDLESS

Jei mėgstate sunkiai paaiškinamą, abstraktų horrorą arba fantastiką kuri neša sapno jausmą, štai jums naujas filmas iš Spring, bei Resolution kūrėjų. Apie pastarojo ryšį su Endless beje suvokiau tik bežiūrėdamas, nes čia yra visas epizodas, tiesiogiai įtraukiantis Resolution veikėjus su visa ta pačia trobele ir t.t. tuomet pradėjau galvoti "pala pala, tai jau kažkur labai matyta, ar tik tai nebus..."
Very nice touch.

O šiaip tai pasakaitė apie du brolius besilankančius keistoje, mirtį garbinančioje, sektoje, kurioje jiedu praleido vaikystę, bet tik dabar grįžę ima suprasti kas čia iš tiesų darosi.
Lovekrafto įtaka atvirai konstatuojama jau pradžios titruose, tad nutinkančios keistenybės per daug nestebina, tačiau patiko kaip subtiliai ir paprastai, neskubant nuvažiuota iki pat pabaigos. Be jokių pigių twistų, kuriems pagunda kilti galėjo nemenka ar pretenzingų nesąmonių.

Kartais tik dėl aštroko CGI ar kai kurių aktorių vaidybos apima toks jausmas, kad žiūrime pigią produkciją. Pirmoji filmo pusė yra gana lėta ir truputi ima nuobodulys, tačiau vėliau pagreiti įgauna greit ir smagiai ir pasibaigus jau net sunku patikėti, kad viskas išsisprendė taip greit. Tai gudri, bet ne išsišokanti fantastika, visai savo vietoj ir dėl to visai maladėc. Ne vienas tų filmų, kuriuos ilgai atsiminsiu, bet tikrai pakankamai originalus, turintis savitą atmosferą ir all in all vertas kokybiškai praleisto vakaro.

7/10

BRIGHTBURN

Įsivaizduokime minutėlei, kas būtų jei Supermenas būtų buvęs blogietis... Štai jau žinote viską apie šį filmą. Klausimas tik ar verta ta kvailystė jūsų brangus laiko?
Jausmai dvilypiai. Viena vertus jau ne juokais erzina tie pure evil vaikai besislepiantys po padorių žmonių stogais. Siužetas bukas kaip bato aulas, efektai truputi juokingi, o ir panašumų su Supermenu net nebandyta slėpti. Net "kostiumas" nepaaiškintas: nerodė, kad vaikas turėtų potraukį komiksams or something, tiesiog va apsivilko, kai jau buvo laikas.

Tačiau pakankamai daug stipraus goro, gražūs 80's kultinio stiliuko plakatai ir visai smagiai prabėgęs laikas turbūt užtikrins, kad filmą dar kurį laiką atsiminsime kaip "tą kur buvo blogas Supermenas". Tai nesakyčiau, kad labai jau blogai, jei labai aiškiai suvoksite ką sėdate žiūrėti. Smagu, kad drąsios idėjos būna įgyvendintos iki galo. Tik man asmeniškai labiau patiktų, jei tos idėjos, būtų toliau nuo vaikiškų komiksų pasaulio, kuris dabar it vėžys įsikerojęs į didelę dalį Holivudo produkcijos ir jos kuriamos kultūros.

5/10

US

Po garsiai pokštelėjusio Get Out, dar garsiau šiemet atzvimbęs Us. Į kiną laiku nesusiruošiau, bet gal ir px, va šiandien prastai miegojosi, tai galėjau pasidaryti neįprastą penktos ryto seansą. Jaučiu normalūs žmonės sekmadienio rytais taip nesielgia?

Drąsus, išradingas ir linksmai sukvailioti nebijantis Jordan Peele siaubas apie mūsų šešėlius - piktąsias kopijas, kurios šiąnakt ateina revanšuotis. Tai vienas tų filmų, kur nereiktų per daug gilintis į smulkmenas ir kvestionuoti logikos, jis labiau kaip kažkieno cool idėja gimusi baisių istorijų prie laužo pasakojimo metu, pavirtusi kino filmu. Ir žiūrėti gražu, kai ne viskas nuvalkiota ir biudžeto šiek tiek yra.

Truputi tik apkarpyčiau trukmę, nes yra to šliaužiojimo po tamsius koridorius, kuris paprastai būna bandant sukurt baisią atmosferą, bet šiuo atveju tai truputi beprasmiška, nes filmas nėra rimtas. Tai geras miksas supernatural, home invasion, šiek tiek komedijos ir net biški apokalipsės. Jei neužspringsite nuo kelių cringy bajerių, - smagus laikas garantuotas.

8/10

THE HOLE IN THE GROUND

Nedidelio biudžeto, šiemetinis airiškas (būtent tai ir paviliojo) siaubiakas, kuris vietomis žiūrisi ir veikia visai neblogai, o kartais smarkiai smukteli kvailyn ir visą laiką taip ir laviruoja ant kažko visai cool ir kažko nepavykusio, ribos. Atrodo, kad du žmonės būtų jį rašę ir nuolat pyktųsi dėl dėmesio centro pozicijos.

Mama su sūnumi atsikrausto į atokų, miškų apsuptą namelį ir sūnus pradeda keistai elgtis. Momentais būna visai baugu, bet įtampa nuolat sulaužoma kokiu nors gėdingu išpuoliu ar scaresu. Hitlerjungendo-berniuko įvaizdis truputi kelia juoką, kaip jau matote iš plakato - labai daug klišių. Vienos panaudotos tinkamai, kitos skausmingai lievai. Taip pat be galo daug nuspėjamų elementų, kai kurie tęsiasi net per visą filmo eigą, na tačiau bent jau pabaiga nebloga. Laisvai galima buvo riebiau susimauti.

Manau čia būta gerų minčių ir potencialo, bet pagrindinė filmo bėda, kad jis darytas kaip labai rimtas ir kai kurių momentų išpildymas tiesiog netraukia prie pradžioje neblogai kurtos atmosferos. Gal geriau žiūrėtųsi, jei būtų įdiegta truputi daugiau intencionalaus Evil Dead tipo juodo humoro. Na dabar tiesiog lengvai erzinanti vidutinybė, kuri seanso metu verčia garsiai replikuoti ir prunkščioti. Bet gal kam nors prie alaus būtent to ir reikia.

5/10

GLASS

Ir vajė vajė kaip silpnai Šiamalanas užbaigė savo trilogiją, o Split tiek vilčių teikė jo nusmurgusiai reputacijai išgelbėt, bet deja viskas šuniui ant odygos. Jis vėl grįžo prie savo nupezusio, vaikiško, nelogiško sąmonės srauto, kurio negelbsti nei Willisas, nei pusę filmo tylintis Samuelis, nei visai pusė-bybio įžanga, kuri atrodė įprastame filme, būtų kulminacijos vietoje.

Kartais kyla jausmas, kad žiūrime komediją, tačiau bijau, kad taip būti neturėjo. Personažų arkos užbaigtos be jokios pagarbos, galas tragiškai antiklimaktiškas. Rodos, kad visą filmą kažko laukiame, tačiau tai niekad neįvyksta, o kai pagaliau suvoki, kad čia jau viskas, belieka tik nusiprunkšti. Vienintelis kas gelbėja seansą, tai žiauriai besimaivantis James McAvoy, į kurį tikrai smagu žiūrėti, bet šiaip tai tragiškas, nesąmonių pilnas nesusipratimas, kurį norisi greičiau pamiršti.

3/10

UNBREAKABLE

Biški netvarkingai pradėjome su žmona pirma žiūrėti Split (o iš kur mes galėjome žinoti, kad twistas atskleis paslaptį, jog tai tęsinys) tai dabar jau prieš žiūrėdami Glass nutarėm nekvailioti ir užsilopti spragą. O Unbreakable pasirodo tikrai fainas ir ne veltui gerai vertinamas filmas, dar iš tų laikų kai Šiamalanas nebuvo nukvakęs ir nedarė tokių nesąmonių.

Nuostabi, purvina, rudeniška Philadelphia. Mūsų amžiaus žmonėms artima 2000's atmosfera ir soundtrekas, neįprastai papasakotoje super-hero istorijoje, kurios metu nuolat kvestionuoji ar čia tikrai veikia kažkas antgamtiško ar viskas tiesiog mūsų ir veikėjų galvose?

Jaunesnis Briusas Vilis, kai jo vaidyboje dar buvo kažkiek emocijų ir visad kerintis Samuel L. Jackson čia veikia kaip puikus duo. Filmas švelniai naivokas, kaip ir visa Šiamalano kūryba, siužetas gana nuspėjamas, tačiau toks mielas ir artimas, kad nesunku greit įsijausti ir tikrai iki pat galo visai fainai žiūrisi. Net keista, kad ankščiau neteko viso normaliai matyti. Bet, sako, geriau kažkada nei niekad, ane?

8/10

DARK [Season 2]

Kaip tikėtasi, iškeptas antras Dark sezonas. Sėdome žiūrėti būdami visai excited, bet nemeluosiu, greitai užpiso tas pats per tą patį, vėl kiekvieną seriją. Nors serialas ir protingai suviniotas į žavų galvosukį, tačiau tikrai sunku pridurt kažką, apart to, kad turime dar aštuonias valandas to, ką jau turėjome pirmame sezone.

Ir na... nesąžininga labai koneveikti, nes lyg ir viskas tvarkoje čia, faina ta atmosfera, gudrus plotas ir t.t. bet truputi jau juokas ėmė nuo to overusinto laikrodžio tiksėjimo semplo keičiantis scenoms, kraupios siaubiako muzikos kiekvienai progai pasitaikius ir nuolat sutrikusių aktorių veidų, pakraupusiais žvilgsniais. Į juos bežiūrint galvon šovė net kelios galimos sunkesnio lygio drinking games idėjos. Pvz.: Po shotą kas kart kai išgirstat tiksinčio laikrodžio semplą.
Tikriausiai verta, jei labai patiko pirmas sezonas ir žinoma tai dar ne pabaiga, neabejoju, kad bus užkietėjusių fanų kultas, tačiau bijau, kad aš jo dalimi nebūsiu.

7/10

THE RITUAL

Gana paprastas, bet paveikus siaubiakas apie būrelį anglų, išsiruošusių į žygį Švedijos gamtoje. Veikėjai - ne erzinantys paaugliai, kaip dažniausiai būna, o kiek pavargę 30-40 metų vyrai, kurių netolimą praeitį slegia kraupi draugo netektis. Kurį laiką sunku pasakyti ar jie turi reikalą su žmonėmis ar kažkuo antgamtišku, bet tas nežinojimas sukuria daug kokybiško nerimo ir nejaukumo. Filmas tikrai baisokas ir buvo keli išradingi kino triukai, kokių dar nesu matęs. Pati pabaiga gal kiek silpnoka, tačiau tas tikrai nepatrukdo, kai viskas iki tol yra pretty much zjbs.

Tinkamas įvairių elementų miksas su unikaliu išskirtiniu prieskoniu, kuris kaip jau sakiau nors ir būdamas paprastas, tačiau dabar, kai žymiai rečiau pasižiūriu siaubo filmą, buvo kaip gurkšnis šalto alaus, šutinant vasaros saulei.
Režisierius David Bruckner nėra siaubo naujokas, jis jau girdėtas iš tokių filmų kaip VHS ar Southbound, bet čia pirmasis jo pilnametražis kūrinys, kurį teko matyt ir panašu, kad ateityje verta laukti dar daugiau panašiai kokybiško gėrio.

8/10