Japonija tėkšteli kraujo ir beprotystės: 2010-ųjų Šalta žuvis. Tai beprotiška, adrenalinu ir testosteronu trykštanti siaubo drama apie verslininką, kurį netikėtai įsuka mafijos gyveniman. Mafijozai čia - tikri psychai, jie rėkauja, žudo, dulkinasi ir panašiai, tikras gyvuliškas šėlsmas. Pagrindinis personažas toks užguitas žmogeliukas, visai ne pagal džiunglių įstatymus jis gyvena, visko bijo, kas jam pasakoma - daro. Prigrasinę jie paverčia jį savo bendru, visą šeimą tučtuojau apraizgo tom mafijos pinklėm ir diena iš dienos, labai greitai jis tampa viso to gyvenimo dalimi... ar net daugiau.
Jokių pabaisų čia nepamatysite, pagrindinis monstras čia - nežmoniškai besielgiantis žmogus. Pradžioje tos pinklės dar rodos valdomos kažkaip, nors ir dega kėslai, peripetijos verda, tačiau galop viskas garma po velnių, kaip mums labai patinka. Atsiveria kruvinas, isteriškas, nihilistinis pragaras. Žvėriška beprotystė triumfuoja ir galu gale net priverčia juoktis. Kiek tavimi galima joti kol tau plyš kantrybė?
Daug bullinimo visokio pamatysite, smurtas čia - esminė detalė. Siužetas įtraukia, bet gal kiek per ilgas filmukas, dvi su pusė valandos. Gerai, kad jas praskaidrina keli gražūs papai, bet šiaip tai yra nelengvas filmas. Sveikam žmogui neturėtų būt labai malonu kai taip bandomas jo beprotystės durų tvirtumas. Man tai patinka. Ir kas gi geriau tokiom nesveikatom geriau užsiema nei Japonai? Žuvų verslas slepia supjaustytas mėsas, sudegintus kaulus ir isterišką seksą! Tikras kino perlas purvuose
Žodžiu turėjom du pakvietimus į kiną ir kantriai saugojom juos Prometėjui. Kai tik pasirodė šis ilgai lauktas Ridley Scotto filmas, jau beeidami pro duris supratom, kad pakvietimų nebeturim, kažkur pametėm... pora savaičių praėjo, kol atsirado jie tarp senų sąskaitų tad pagaliau visiem jau pažiūrėjus pamatyti gavau progą ir aš. Net linzes pirmą kart išdrįsau įsidėti, kad nereiktų 3D akinių maukšlintis ant savo stiklų :D
Trimačio efekto ten minimaliai, tikrai drasiai galima žiūrėti ir normalią, dvimatę, versiją, tačiau turiu pastebėti, kad per treilerius rodyta animacija (Ledynmetis) su ta 3D technologija, tikrai atrodo įspūdingai. Taip, kad jei mėgstat tuos multikus, tikrai rekomenduoju eit į 3D. Dar pasipiktinau, kad negalima į kiną atsinešti savo čipsų, išvis jau achujėli, moki po 20lt už filmą ir negali savo mineralkės atsinešt? Gerai, kad dar tašių nepurto nieks tai mes kaip normalūs lietuviai visko nachališkai susislėpėm, o ir šiaip jei būtų reikėję mokėt turbūt palauktume dvd rip haha.
Na tai čia toks backgroundas, bet dabar jau prie esmės: Prometėjas, tai naujas įrašas Svetimo istorijoje. Vieni vadina priešistore, prequelu, kiti tiesiog nauja dalimi. Aš tai sakyčiau gal čia tiesiog naujas skyrelis ar gal net mažiau susijęs pasakojimas, tiesiog vykstantis toje pačioje visatoje. Bet kokiu atveju tai sąryšio su originaliu Svetimu čia daugiau nei tokiam nesusipratime kaip Svetimas prieš Grobuonį, kurio net nežinau kuo laikyt, ar Svetimo tęsiniu ar Grobuonio tęsiniu ar paprasčiausia nesamone. Prometėją galima sieti su kitais Alien filmais, tačiau jis ramiai stovi ir ant savo kojų, tad nenustebsiu jei iš jo eis atskira tęsinių linija.
Po tikrai įspūdingų treilerių visi tikėjosi didžiausios bombos, Ridlis Skotas, visa kita... Nuomonių teko prisiklausyti pačių įvairiausių, kažkam tai metų sci-fi filmas, tačiau nemažai žmonių ir nusivylę liko. Aš kaip visada sakau, kad kitų nuomonės paisyti reikia kuo mažiau ir visada geriau pirma pamatyti pačiam, o tada šnekėti/skaityti/klausytis/diskutuoti. Išgirdęs įvairių atsiliepimų nestačiau jokių standartų, nesitikėjau nieko, švarus, kaip popieriaus lapas susidariau savo patirtį ir aš būsių prie tų patenkintų vartotojų. Su visais įvardintinais trūkumais, filmas yra tiesiog labai... OK. Nei čia didelis stebuklas, nei čia labai kažkas negerai. Viskas čia OK. Man žiūrėjosi labai normaliai ir turiu pasakyti, kad nuoširdžiai mėgavausi kiekviena minute.
Nepatiko, kad lyg trūko kažkokio klimaksiškumo, nors paskutinis kadras aišku labai mielas širdžiai. Nepatiko, kad kai kurie sprendimai rodosi skuboti, tarkime veikėjų sprendimas numušti priešišką objektą buvo toks staigus, kad nė nespėjau suprasti ką jie čia daro, kai jau buvo po fakto. Nors ašarėlę galėjo duot spėt išspaust ar ką. Nepatiko, kad robotas - blogas. Ar gi pirmoje trilogijoje tie biorobotai turėjo nors kokių kėslų pakenkti žmogui? Kažkaip neprisimenu nė vieno tokio momento. Gal ketvirtoj daly ir slapukavo Vinona Raider, bet visi žinome, kad ketvirta dalis į trilogiją netelpa LOL.
Nepatiko tas dirbtinai pasendintas senis. Kodėl holivude moka padaryti neįtikinėčiausius spec. efektus, bet visuose filmuose kur senį vaidina jaunesnis aktorius, jis būtinai bus netikroviškai pasendintas? Jei jau taip tai paimkit kokį sukriošusį senį, pvz Nicholsoną ir tegu vaidina. Dar pažangus operavimo aparatas užšaudo žaizdą stapleriu? Kamon, jei jau lazeriu pjaunamas pilvas tai tikrai manyčiau lazeriu tarpelį ir užlydytų. Na tai keli minusai, bet nėra taip, kad jie labai gadintų bendrą vaizdą, daugiau tikrai tik smulkmenos prie kurių galima kabinėtis... jeigu mėgsti. Aš tai nelabai mėgstu.
O šiaip man tikrai patiko. Idomus kitoks priėimas prie gal to paties pasaulio. Įspūdingų humanoidų įvedimas į jau pažįstamą visatą. Keli sukti momentai maloniai nudžiuginę. Yra ir nemalonių vietelių kur batuose reikėjo sugniaužti kojų pirštus, ko aišku tikėčiausi iš naujo Alien filmo (nors gal jau reiktų liautis taip sakyti). Gigerio fanams, tiems kur ten tatuiruojasi jo meną ir t.t. tai išvis turėtų būti tikras rojus pamatyti tiek naujų objektų, formų ir patalpų toje pačioje estetikoje. Taip pat reikia padėkoti dievui, kad nesugalvojo padaryti filmo PG-13 kaip dabar madinga, tad turim ir kraujo ir keiksmažodžių, kaip ir turi būt normaliam fantastiniam filme. Geras reginys, geras laikas. Revoliucijos nepadarė, bet kažkas dėl ko verta pakelti šikną ir nueiti į kiną.
Nežinia ar šiemet dar kažką geresnio žada parodyti kinuose. Nauja Resident Evil nesamonė su Mila Jobvovič. Nolanas jau pradeda nervinti mane su savo savimeile: Betmeno LEGENDA baigiasi. Kokia dar legenda, apsiramina tegu, nieks naujas čia neprasidėjo ir nėra čia kam labai baigtis. Galėtų jo filmuose būti mažiau pliurpalų ir daugiau veiksmo, tada galėtų gal taip pūstis. Kas dar? Total Recall perstatymas? Kam gi šitokia šventvagystė? Kaip Farelio ūsiukai gali pakeisti Švarco marse išsprogusias akis, paaiškinkint jūs man. Darytų panašų filmą su nauju pavadinimu, o ne nervintu prisiekusius fanus geriau. Na, o kad jau pradėjom nervintis, ar žinote, kad perstatinėjamas Robokopas?
Prometėjui drasiai rašau 8/10. Smagus, įdomus, geras, paprastas sci-fi š paties pono Scotto. Jei kas dar nematėt ir dvejojat. Siūlau nueiti. Gaila pinigų, - eikite ryte. Pigiau. Tačiau jei ir 13 litų už filmą gailą, neišdegs akys ir per kompą pažiūrėjus.
Dar prisiminęs, kas viena akim vaikystėje matyta, nutariau atgaminti kultinę Mad Max trilogiją. Pirmoji dalis pasirodo su fantastika daug bendro ir neturėjo, tai veikiau istorija apie užsiknisusį policininką, tad apie ją ir neketinau rašyti. Keista, kad antrąją dalį režisierius iš gaudinių filmo staiga, netikėtai pavertė post apokaliptine vizija. Pradžioje mum trumpai paaiškinama: nuo tada, kai žiūrėjote pirmąjį filmą, įvyko apokalipsė. Dabar tas pats Maksas bastosi po Australijos dikynes ir kovoja ne tik dėl išgyvenimo, bet ir dėl lašelio benzino. Kažkaip nestebina jau manęs dabar tokia fantastika, greitai jaučiu ir patys už benzino litrą gausim licenziją žudyti.
Dar kažkaip negaliu suprasti kodėl po apokalipsės visi tampa pankais. Paaiškinti nemoku, bet man patinka. Ir čia spėju iš Mad Maxo antro daug ką Waterworld su Kostneriu nusižiūrėjo. Labai jau panašus visas sustatymas. Užbarikaduota bazė, rėkaujantys pankai blogiečiai, atgrasus herojus, šlykštus vaikas. Labai matyta. Gerai, kad skirtumas tarp filmų penkiolikos metų bent, bet vistiek netikiu, kad netyčia čia taip panašu. Melas Gibsonas tada gal dar buvo kvailas vaikas, o ne prasigėręs krikščionis, tad čia iš jo charizmos tik tiek, kiek jam suteikė koža ir siužetas. Žodžiu jo snukelis man netrukdo ir visai tą Maxą galima mėgti, pamiršus į kokias nesamones Melas Gibsonas įsivėlė poto.
Taigi dykuma, pankai, benzinas, kaukės, mašinos, motociklai, kraujas. Griaudžia motorai, vyksta karas dėl benzino. Pasiutusios lenktynės po dykumas su sprogimais, dūžtančiais metalais, prispaustais žmonėm, šūviais, kuokom ir kitokiom gėrybėm. Jei pirmas filmas buvo kažkoks nedagalvotas nesusipratimas, tai antras, - tikras tobulas, postapokaliptinis veiksmo gėris, įkvėpęs turbūt ne tik Waterwold, bet ir daug kitų poto išėjusių filmų. Žiūrėsiu butinai ir trečią dalį, nors apie tą beveik nieko nežinau. Tikiuosi bus daugiau dar tokių išvirtusių akių (pirmo filmo pažyba!). Puikus konceptas, kvapą gniaužiantis išpildymas, tikras old skūlinis, berniukiškas gėris, ką čia daug ir pridursi. Klasika yra klasika. Nors šiandien gal ir neatrodo jau taip neįtikėtinai, kaip kažkada stebuklingai mažam atrodė netikėtai išvydus per teliką. Su alum verta prisiminti ir dar kartą kitą.
Tai, kad nepasirodytų, kad visai jau nieko nežiūriu, - ką tik ištvėriau visą Australų Tegul Kraujas liejasi laisvai. Sakau ištvėriau, dėl to, kad į pabaigą šiek tiek užknist jau pradėjo tas pats per tą patį, gal iš tikro ir gerai, kad taip baigėsi po tik dviejų sezonų. Šis serialas tai absurdo teatras ir teatras tiesiogine prasme, mat didžioji dalis veiksmo suvaidinta gyvai ir tiesiog nufilmuota. Dekoracijos, tikra publika ir labai pagirtynas visų iki vieno veikėjų hiperaktyvumas.
Serialo pažiba žinoma nepamirštamoji Doroti, Ukvedė kalė intrigantė, bet šiaip visi veikėjai viens kito verti, malačiai ta the blood group humoro chebra. Puikiausiai absurdiškas visko dramatizavimas virš ribų, nuolatiniai, neįtikėtini siužeto posūkiai. Niekad negali žinot kas nutiks, nutikti gali bet kas, tačiau į pabaigą jau pastebėjau, kad viskas vistiek sukasi apie pačių veikėjų santykius, nesvarbu kas figuruotų kontekste, ar kalėjimas ar vampyras ar kraujomaišos sūnaus gimimas.
Serialo bėgyje bene visi veikėjai tarpusavy įsimyli, veda, mylisi, skirtiasi, žudosi. Kiekvienoje serijoje nutinka daugybė esminių pokyčių, kas vėliau jau tiesiog nestebina. Minėtasis absurdas teatrinis, tačiau televizinių ribų neperžengia. Yra juokingų goro scenų, bet kokių nuogų bybių ar šokiruojančio šūdo valgymo čia nepamatysite. Gal ir norėtų Australai prisivyti Tromą, šitie jaučiu ir galėtų, tačiau matyt televizijos ribos buvo nustatytos. Taigi nesamonės čia vyksta kitokios, efektai tai daugiausia žaislai prikabinti ant virvučių, arba tampomi pačių aktorių, personažai nesidrovi ir čia pat apsipilti dažais, jei scena reikalauja kraujo, na o karts nuo karto nugriūna ir kokia dekoracija, kuomet galime pamatyti filmavimo komandą ar žiūrovus. Smagu, gyva, žaisminga. Veikia.
Bet jau kaip sakiau galop tas bardakas ima save kartoti, pradedi sunkiai atskirt kas dabar ligoninės menedžeris ir kas su kuo miega. Žavu, kad gali nutikti bet kas, tačiau į pabaigą kiek pavargau jau nuo to.
Kaip ten bebūtų, Tegu Kraujas Liejasi Laisvai yra klasika. Šiam serialui turiu būti dėkingas, kad turbūt pirmą kart per TV, dar būdamas vaikas, pamačiau kažką tokio nerūpestingo, šelmiško ir tuo pat metu gražaus. Tai turbūt buvo viena pirminių trinkelių, grindusių man kelią link domėjimosi kitokiu vaizdu ekrane ir už tai visumoje viską pamatyti naujomis akimis buvo labai gera. Daugiau animacinis humoras, brutalybės pridangstytos, bet absurdas pavyzdinis ir rekomenduotinas. Tegul liejasi laisvai! Čia pat ir pirmas epizodas
Šitam filmui Pink Floidų Sienos režisieriaus filmui metų - kaip ir man, o rekomendaciją gavau, kaip pachmo gydimui skirtą žiurinį. Dėl to atsakyti negaliu, nes žiūrėdamas vėl išgėriau, bet ne apie girtuoklystę čia. Iš tikro šitą amerikonų filmą pavadinčiau labiau detektyvine Jacobs Ladder versija. Tame jau slypi kažkoks spoileris, bet velniai nematė, beldžia man ta panašumo mintis į galinį įėjimą nors tu ką.
Tik jei Jaccobs Ladder velnių ir tamsos kupinas siaubo filmas, čia susidūrimas su demonu subtilesnis, erotiškesnis, holivudiškesnis. Ką jau sako headlaineriai - Rurkė ir De Niro. Tiesa Roberto kiek pritrūko ekrane, pagrindinį Max Payno vaidmenį atlieka Rurkė. Jis - samdomas detektyvas ir jį įdarbina nemalonus senis, ilgais, bobiškais nagais. Rurkės personažas turi surasti karo sužalotą, o dabar be žinios dingusį ir pėdsakus išmėčiusį žmogų. Tik prasidėjus tyrimui viskas pamažėle grimzta po velnių, žmonės pradeda mirti.
Spėkit kur tai veda, man pradėjo dašusti jau maždaug ties viduriu, kas nėra labai gerai, tačiau gal tokių twistinių filmų dar nebuvo tiek prikurta tada, devintam dešimtmety, kiek dabar jau jų mum per gerklę prigrūsta. Be to, čia - romano ekranizacija, o su jomis visada kiek kitaip, to žinoma akyse matęs nesu, tad ir pakomentuot neišeina. Filmas tamsus, aidi daug saksofono muzikos. Niūrus, horroravi epizodai tikrai deliverina ir džiugina širdį, bet ne kartą esu sakęs, kad detektyvai - ne mano arklys. Ir čia būsiu priverstas numušti baliuką, Angel Heart - labiau pintas detektyvas ir pažiūrėjęs į imdb vertinimą, sakyčiau gal net pervertintas. Giliai strigo tas žemyn garmančio lifto vaizdinys, bet nuoširdžiai kalbant, man nėra superinis seansas.
6/10
Visos treilerio versijos youtube kažkodėl diseiblintos nuo perpostinimo, tad turėsit spausti nuorodą.
Mielas, paprtastas old skūlinis slasheris. Žiūrėjau iš esmės vien dėl to, kad nagus prikišę broliai Raimiai, dar trumpai pasirodo Bruce Campbell, bet labai jau nuviliančiai trumpai, vos porai akimirkų. O šiaip tai nieko ypatingo, kvailutėlis filmukas su gerai pažįstamom klišėm, kur veikėjai kalbasi su savimi galvodami, kad žudikas tai jų išdykaujantis draugelis ir panašiai.
Smagu tokių šūdelių pažiūrėti kartais, labai noriu pagirti išradingą kameros darbą. Tai stebime veiksmą būdami telefonu, tai sukamės kartu su durų rankena, tai mus nušluoja su šiukšlėmis ant žemės, tai mes kibiro dugne matome veikėją per vandenį. Labai išradingai prigalvota, taiso reikalus. Žudynės irgi geros, kruvinos, efektukai faini. Bet šiaip jau liūdnoka žiūrėt, ne kartą norisi griebtis fast forwardinimo. Twistas nuo pat pradžių aiškus ir bendrai vidutiniškas filmukas. Mielas, bet nieko gero. Ne itin verta gaišti laiką.
Visiškai šviežias anglų trileris / siaubo drama, įtraukiantis, bet šiaip jau labai sunkus filmas. Vėlgi lėto veiksmo, tamsių nuotaikų užtaisas, su draugais prie alaus nelabai tinkamas. Tai niūri keršto istorija, po apsistumdymo bare pacanai subado pagrindinio veikėjo brolį. Po tragedijos šio gyvenime pasirodo naujas personažas, Piggy, kuris jam padeda vieną po kito sumedžioti skriaudikus. Smurtas gimdo smurta, daug malonių emocijų tos žudynės neatneša.
Žmogžudystės baisios ir visai nesmagios stebėti, priminė neseniai matytus Snowtown ar Kill List, žodžiu tamsią temą filmas gvildena. Tamsi tema kokybiškai narpliojama, kinas su biudžetu, viską, bet po peržiūros klausiu savęs: kam šito reikėjo? Ką čia man norėjo pasakyti? Istorija tikrai nėra kažkuo ypatinga, matytas jau tas kerštas, nežinau ar čia turėjo man patikti jų nuožmumas ar pasibaisėjimą sukelti. Filmas neblogas, bet kažkaip nepaliko jokios žinutės man, tad daugiau nieko apie jį ir negaliu pasakyt. Nebent žinutė - ta beprasmybė ir tuštuma, kurią jaučiu. Reiškiu deramą pagarbą perteiktam Henriškam niūrumui, bet šiaip jau vargu ar labai rekomenduočiau.
Ramus, lėtas ir baugus 2004-ų šedevras iš Prancūzijos, Jie Sugrįžo. Be smulkinimosi su pat pirmu kadru mums metama kraupi idėja, -mirusieji staiga atsikelia ir sugrįžta į namus, tačiau šį kart ne taip kaip visuose kituose zombių filmuose. Šie sugrįžėliai nesmirda, nebyra į gabalus ir netrokšta užkasti žmogienos. Jie atrodo kaip mes, šneka, šypsosi, vaikšinėja, skirtumas toks, kad jų kūno temperatūra kiek žemesnė ir jie rodos skesta nuolatinėje apatijoje.
Nuo pirmų akimirkų ši idėja man įvaro tikrą kapų siaubą. Kaip turi būti žostka kai prarandi brangų, mylimą žmogų, ilgus metus gyveni su tuo sielvartu kol pagaliau randi jėgų susitaikyti ir gyventi toliau ir štai vieną dieną jis vėl ateina išsišiepęs, visiškai iškreipia ir sudaužo ir taip iš šipulių surinktą tavo tvirtumą. Nebežinai kas tikra, o kas ne, kur galas, kur pabaiga. Ir žinoma - ar tai tas pats žmogus? Ar šitą sugrįžimą reiktų švesti ar dėl jo žegnotis? Iškyla ne tik emociniai, bet ir socialiniai klausimai: kur dėti šiuos mirusiuosius? Ar jie turi grįžti į visuomenę? Ar jie vis dar žmonės, kaip ir mes? Ar galima nurašyti artimąjį, vien tik dėl to, kad kartą jis... mirė?
Žodžiu tokie neįprasti klausimai kyla ir vien jau dėl to labai sveikintinas šitas kurinys, nes paliečia jis kažkokį naują akordą, regis dar niekur negirdėtą. Gal nebent kokiam nuostabiam filosofiniam šedevre Dellamorte Dellamore :) tik biški kitokia atmosfera. Tamsi, nuolatinė baimė, nors ir be jokių staigių pokštelėjimų. Nuolatinis, nemalonus ir visiškai nenuspėjamas, pamatinį nerimą keliantis vykstmas. Vystomas labai lėtai, su užburiančiu ir bauginančiu ambientiniu soundtreku, tad veiksmo ištroškusiems gali ir snūdą sukelti, tačiau man kaip tokiam K.Kurosawos fanui tai čia tikras saldainis, labai norėčiau net palyginti su Kairo išties. Tokia panaši idėja ir jausmas, amžina vienatvė, begalinis ilgesys, lemties neišvengiamumo tragedija ir jos žavesys.
Dar gal panašu kažkiek į Plague, bet tas greitai atpuola atgal į paprasto horroro primityvus, o šitas gi nepasiduoda jokiem stereotipam ir iki pat galo, smarkiai rizikuodamas susimauti su pop publika, lenda į vis gilesnius ir sunkiau suprantamos, drumstos filosofijos vandenis. Ne kiekvienam karoče šitas europietiškas Kairo, bet kas rimčiau į siaubo žanrą žiūri, visa širdim rekomenduoju, man tai pritrenkiantis, nuostabus meno kūrinys čia yra. Liūdnas, baisus, sukaustantis, literatūriškas, Prancūzų auksas.
Keletą metų nekantriai lauktas ir pagaliau netikėtai pasirodęs, pradinį pavidalą pakeitęs Plieninis Dangus. Lauktas, kaip nedidelio biudžeto nacių-zombių iš mėnulio ataka, kažkaip pavirto į didelio biudžeto tiesiog-nacių iš mėnulio ataką. Man tas aišku nelabai patinka, bet turiu pripažinti, kad reginys vistiek smagus. Horroro dalį čia turbūt perima politinė kritika, kuri beje irgi visai kandi ir taikli, nors vietom gal ir bukoka.
Liūdniausia žinia čia pat, horroro nebelieka jokio: Iron Sky tėra fantastinė, juodoji komedija. Aišku, ne mažiau nesamonė nei naciai-zombiai, bet negaliu paslėpti nusivylimo šiuo aspektu. Naciai-zombiai, - daug geriau, nei šiaip naciai, ar ne? Dar kažkaip tikėjausi daug kraujo, smurto ir nuogybių, kaip ir priklausytų normaliam exploitationui. Čia gi daug keikiasi, bet kitų išvardintų gėrybių stipriai trūksta. Paleidus kokių kankinimų, išsigimėlių, papų ir fontanų kraujo, drasiai užsilopytu zombių nebuvimas. Deja.
Na bet gerai, nebebostringaujant apie tai, kas čia turėjo būt, turim ką turim. Pralaimint karą naciai išsikraustė į tamsiąją mėnulio pusę. Dabar pora politinių kosmonautų juos atranda, vienas iš jų - juodukas. Naciai jį nubalina ir pasitelkę jo išmaniojo telefono galias pagaliau užbaigia žemės puolimo projektą. Pagrindinės figūros čia naujasis blogietis fiureris, senasis, nustumtinas fiureris (kurį vaidina pats Udo Kier), nualbinosintas juodukas Washingtonas, vokietė simpatulka, tikinti, kad nacionalsocializmas tai hipių religija, tik garbės trokštanti amerikos prezidentė su nemažiau išprotėjusia parankine, na ir visi kiti antraplaniai.
Jie čia malasi, kariauja, mylisi, rezga, ginčyjasi, rungtyniauja, žudo viens kitą ir t.t. Galiausiai viskas veda prie kosminio pasaulių karo, kurio abejose pusėse - žmonės. Smagiausiai turbūt žiūrėjosi Jungtinių Tautų būstynės ginčai, kam kas priklauso ir kas ką pridirbo. Nepaslaptis, kad nesamonė neeilinė, todėl prieš žiūrėdami turite suprasti, kad čia nebus rimta fantastika. Man tai labai džiugu, kad tokios idėjos kažkaip sugeba gauti tokį biudžetą ir išplauks į platesnius vandenis. Gaila, kad tie platesni vandenys šiuo atveju salygoja ir exploitationiškos kokybės kritimą. Pabaiga kažkokia neklimaksiška pasirodė, kažko vis pritrūko, bet šiaip jau smagus žiuralas ir pakankamai trenktas, kad jį žmonės ilgiau atsimintu.
Labiau lygintinas su Mars attacks! nei su tarkime Dead Snow. Kažkieno galbūt džiaugsmui, kažkieno nusivylimui. Visgi, kaip ten bebūtų, gera sulaukti didelių produktų ne tik "gudriomis" temomis. Paskaičiavus visus trūkumėlius, nors ir nepateisinti ilgus metus brandinti lūkesčiai, turiu būti sažiningas ir pripažinti, kad ką jie čia bepadarė, buvo visai žavu ir man patiko.
Ilgai kaupausi, kad pribrestu noras pažiūrėti šitą D'Amato klasiką, na ir eilinį kartą tik įsitikinau, kad tie porno su siužetu - ne man. Iš esmės tai to ir tikėjausi, nežinau net kas paviliojo, gal tas didžiulis noras užlopyti spragą. Na užlopijau, bet antrą pusę teko prafastforwardinti, nes buvo taip nuobodu, kad neduok dieve.
Žodžiu keli vyriškiai susitinka su keliomis damomis mokslininkėmis, kad nuplukdytų jas į salą ištirti radioaktyvių išmatų. Turėdami daug laisvo laiko jie visi drožiasi, čiulpčioja pimpalus, na, o jei vyriškių nėr šalia tai persimeta ir į lezbietišką actioną. Natūralu, bet per daug gal old skūliška, man nelabai ir gražu net. Atvykę į salą visi taip pat drožiasi, tačiau čia iš už krūmų juos stebi mutantas.
Radiacijos paveiktas ir sekso ištroškęs juodaodis zombis su dideliu... urvu, kuriame gyvena! Na ta proga jis pabirbina kelias mergas, užmuša kelis diedus. Kiti gi supratę, kad tai gali būti paskutinė jų gyvenimo diena nutaria ta proga dar pasikrušti! Na žodžiu toks old skūlinis porno su siužetu ir dar monstru. Nepatinka man toike dalykai, bet smagu, kad tokių yra. Susilaikysiu ir nuo vertinimo, ne mano kiemas čia tai nelabai ir nusimanau. Šelmiai tie Italai.
2010-ųjų Honk Kongo Svajonių Namai pilna jėga nuspiriaatgal į aršiausius Azijos ekstrymus. Tikras gaivos gurkšnis šitas tobulas kinas su siaubu, drama ir gal tamsiu humoru. Susuktas subtiliai ir nepriekaištingai, filmas tėkšteli tokių, tiesiogine prasme, kvapą atimančių žudimo scenų, kokių jau senokai neteko matyti. Dūsti kartu su aukom, kurios galuojasi ilgai ir esi priverstas stebėti visą tą agoniją iki tokio lygio kol siaubą ima keisti juokas.
Tačiau nors tas nežmoniškas žiaurumas ir bus tai, kas uždirbo šitam filmui vardą, visgi turiu pabrėžti, kad ne vien tuo jis varomas. Žudynių siaubai perpinti su intriguojančia drama ir nuoširdžiu pasakojimu. Tas jaumas, kai kažko taip nori, bet negali turėti manau pažįstamas visiem, na bent man tai tikrai. Tad nors herojė ir elgiasi kaip paskutinė psychė (akivaizdu jog tokia ir yra), tačiau kažkaip sunku jai nesimpatizuoti, kas vėliau stebint jos veiksmus verčia žiūrovą jaustis dar labiau sumišus.
Tai kas gi čia darosi? Honk Konge nesveikai užkilus nekilnojamo turto kaina. Mūsų herojė trūks plyš nori nusipirkti butą su vaizdu į jūrą, tokį, kaip kad turėjo vaikystėje, kol jų iš ten negražiai neiškraustė. Butas dabar visai ne jos kišenei, tiesą sakant su jos callcentrine alga turbūt ir viso gyvenimo neužtektu paskolai užmokėti. Bet karti realybė šiai moterėlei - ne kliūtis siekti savo svajonių ir ji pasirinks itin idomų (mums) būdą siekti savo žvaigždžių. Aš tarkime labai noriu keliauti toli toli, pamatyti egzotiškus kraštus. Pinigų tam irgi neturiu, gal pavyktu sugalvoti kažką panašaus? ;)
Pažiūrėkite kaip reikia siekti savo tikslų. Na, o jei rimtai tai tikrai idomus ir sarkastiškas požiūris į šiuolaikinio materializmo sujauktą protą. Geras smūgis į papilvę ir aršesnių vaizdelių mačiusiems. O smagiausia, kad įsiurbia net ir antraplaniai nereikšmingi dialogai. Išprotėjusi ta Azija ir nuostabi. Su meile 9/10
Na ir dar viena džiugi naujiena visiem Paranormal Activitygerbėjam, dar vienas vykęs, jau seniai nebe naujiena tapusio, pseudodokumentikos subžanro pavyzdukas, Ispanų Emergo arba 143-as butas. Siužetas dabar dažnai sutinkamas, tad pasakoti nėra daug apie ką. Būrelis vaiduoklių medžiotojų atvyksta tirti keistų reiškinių. Idomu tai, kad šį kart vietoj didelio nuošalaus namo pasirinktas daugiabutis, tačiau tas per daug įtakos neturi.
Fintai vistiek daugmaž tie patys, lėti palubėse kabančių kamerų užfiksuoti tuščių kambarių kadrai, kuomet tik ir lauki kada čia kas iššoks ir tave išgasdins. Kažkokie skoliniai atpažįstami gal ir iš Insidious ar net iš kokio Evil Dead, bet čia tik svaičiojimai. Paprasčiausiai tai yra tinkamai panaudotos ir dėl to veikiančios, geros siaubo klišės. Gyvas liudijimas yra tai, kad net ir su tokia jau siaubo kine kone kasdieniška istorija, filmas taip išlaiko mus ant pirštų galų.
Buvo ir baisu patamsy ir smagu kai išgasdina ir pasakojimas nenuobodžiai išdėstytas. Gaila, kad tikrai daug tokių panašių filmų dabar pasirodo tai gal ir šitas labai ilgam neužstrigs atmintin. Bet šiaip jau geras vakaro šiurpas ir galu gale nėra taip blogai tas požanrio vystimas kai atneša tokių gerų vaisių kaip šitas ar koks Grave Encounters. Daug mieliau žiūrėčiau dar tris tokio tipo filmus, nei vėl kokį nors tragišką perstatymą. Dar komplimentai aktoriam, kurie sugebėjo ne tik įtikinti, bet ir dramytę šiokią tokią išspausti.
Šiandien turiu išeiginę, išlaikiau vairavimo teorijos egzaminą, tad nutariau sau padovanoti siaubo filmą. Paskaičiau Slasherio recenziją siaubas.lt tinklapyje ir iš esmės kažko naujo nepasakysiu, norėtusi tik paantrinti ir sutikti. Pavadinimas tikrai nekvepia goru, nuotaika tikrai keisto sapno ir filmas tikrai turi kažką labai savito. Taigi viskas kas parašyta - gryna tiesa.
Senokai jau mačiau gerą, grynai ant goro ištrauktą filmą rimtam kontekste. Kažkaip dažniau pastaruoju metu pasitaiko Japoniški kraujais sprogstanys humorai, kurie veikiau įvardintini kaip juodosios ar absurdo komedijos nei siaubiakai. Adam Chaplin irgi turi tokią siurrealistiškai piktdžiugišką gaidelę, bet jis labiau nusveria kažkokios keistos, Itališkos tamsos naudai.
Pasišventusiems goreriams tikrai sueis išdarkyti snukiai, personažai irgi idomūs tokie. Efektai kraupoki ne tik raudonos spalvos kiekiu, o ir skaudžia išmone: kiek gali nemirti ant strypo pasmeigtas ir degantis žmogus? Galui kažkoks nekromantiškas kone apokaliptinis vaizdinys, na žodžiu superinis sapnas su kibirais kraujo ir atvėpusiais išsigimėlių žandikauliais. Bravo debiutas režisieriaus, ne kasdien tokių pamatai. 9/10
Na ir, kad jau nieko doro neparašau, tai kiek linksmesnis postas. Štai radau Lietuvišką trumpametražį šortą Invasion apie robotus puolančius Vilnių. Tokioms idėjoms reiktu paskirti nors Moterys meluoja geriau biudžetą ir jau galėtume pamatyti kažką tikrai idomesnio. O tai turbūt pirmas kartas kai ekrane matau degantį Vilnių. Ai nu nepaisant Kalniečio, kuris nuvertė TV bokštą ;)
Ai, o čia su žmona patys padarėm idiotišką minutėlės šortą ant pachmielo. Deja nesimato banano rankoje
Nepykit už pusėtinus postus, visai neturiu laiko pastaruoju metu, bet va sužiūrėjau naują, tamsią prancūzų siaubo pasaką Livide. Makabriška, keista, baugi ir tuo pat metu savotiškai graži. Deja šiandien visai neturiu upo kažką rašyti, o atsiskaityti prieš jus norisi, tad rekomenduoju paskaityti išsamią ir kokybišką Slasher recenziją siaubas.lt tinklapyje.
Pats filmukui duosiu 7/10, skanus sausainukas, smagiai panaudotos klišės bei keli tikrai originalūs sprendimai, bet nieko kažko labai iš koto verčiančio. Baugi praeitis, kvaili paaugliai, nejauki senė ir savotiškas priėjimas prie vampyrų temos, kas beje man labiausiai ir patiko ir gal keletu momentu net privertė prisiminti Let the right one in, tačiau jų lyginti neverta. Livide tai daugiau pasakaitė, kaip sapnas, realybės nesivaikantis filmas.
Siaubo filmas man šiomis dienomis - tikras skanėstas, desertas, kurio negaliu sau leisti kasdien, tad kai pagaliau atsiranda proga, labai gera pamatyti kažką tokio, kaip šis keistasis teatras. Tai dar viena trumpų siaubo istorijų kompiliacija. Šį kart beveik jokio humoro, tik skausmingos, metaforiškos ir tikrai keistos siaubo pasakos.
Apie bendrą tokių rinkinių prasmę jau rašiau ne kartą, tad apie tai neišsiplėsiu, tik šį norėčiau išskirti kaip vykusį rimtą variantą, per visas skirtingas istorijas išlaikantį tą patį liguistą, keistą pojūtį. Kartais gal net labai keista, tačiau visąlaik tikrai idomu. Vieni vardai pažįstami geriau, kiti girdimi pirmą kart, na bet visumoj tortas kuo puikiausias, tad dabar bent po sakinį apie ingredientus.
Pradžioje kažko įbauginta panelė atslenka į apleistą teatrą. Keistenybių teatras tai vieta, kur medinuko judesių traukomas baugus senis pradeda pasakoti visas šias pasakėčias. Jų bus šešios. Pirmoji galbūt paprasčiausia, bet gerai tinka įvadui. Amerikonų porelė keliauja po prancūziją, čia sutinka seną raganą, kuri vėliau vyriški pavilioja, užsiundo juos varlėmis ir kažkokiu varlių karaliumi iš nekronomikono.
Antra istorija 'Aš tave myliu' tai sudėtingas, sudėtingas poros santykių aiškinimasis, kuris vėliau netikėtai virsta kruvinu košmaru. O gal toks buvo nuo pat pradžių? Trečias pasakojimas tai paties Tomo Savinio skausminga istorija apie vyro ir jo žmonos pašlijusius sanytkius, sprendžiamus sapnuose. Nupjauta varpa pusryčiams ar nukirpti akių vokai vakarienei, jau čia jum rinktis. Po kiekvieno segmento vis grįžtame į salę, kur medinis senis trumpai kažką pafilosofuoja.
Ketvirtoji istorija - draminė, siaubas čia grynai gyvenimiškas. Ji turbūt ramiausia ir taikiausia, bet man kone labiausiai ir patiko. Privertė susimastyti ir maloniai užbūrė, nors tema ir labai tamsi. Stipru. Penktoji - Karimo Hussaino išmislas apie tai, kad jei nužudai žmogų ir kai jam pro akis prabėginėja gyvenimas, išsiurbi jo akį su švirkštu, susileisdamas turinį sau į obuolį, pergyveni viską ką gyveno tas žmogelis. Ir paskutinė istorija, tikras bizaras, su maisto fetišu ir ištėkštom žarnytėm. Nežinau net kaip paaiškinti, bet žmona sakė, kad labai estetiška :)
Žodžiu toks derinys keistenybių. Pakrypęs, po truputi iš skirtingų pasaulio šalių, kiek kitokių skonių, skirtingų, bet tamsių protų, kuriuos vienija meilė siaubui. Vienokiam ar kitokiam. Bet kokiu atveju šaunus dalykas, vertas tamsiojo meno mėgėjų dėmesio. Kaži ar ta pasikartojanti santykių aiškinimosi tematika samoningai čia ar netyčiom? 8/10
Šiomis dienomis laisvu nuo darbo metu mokausi vairuoti, mažai laiko tenka kinui, tad atsiprašysiu už vėl kitokį postą. Iš didelio kino pastaruoju metu žiūrėjau tik naują boevyką Mission Impossible: ghost protocol ir komediją 30 Seconds or less. Abu yra visai žiūrimi amerikietiški kakučiai, bet čia ne apie tai. Štai draugai netinginiauja ir dirba pagaliau jau prie pilnametražio thrasho. Garso takelyje skamba mano kurti Seagull Overseas noizai, tad tiesiog negaliu nepasidalinti su blogo skaitytoju. Pirmasis dešimties minučių preview jau paruoštas, taigi žiūrim ir komentuojam/kritikuojam.
Humanoidai iš gelmių arba tiesiog Monster, mielas aštuoniasdešimtųjų mėšliukas apie maurotus pusiau žmones - pusiau žuvis, puolančius žmones, draskančius vyrus į gabalus ir prievartaujančius moteris. Mielas, bet daugiau nelabai ir yra ką apie jį pasakyti.
Buvo nuobodoka, teko net nusnausti užstabdžius, mažai kuo nustebina šis paprastas old skūliukas. Nors plakatą ant sienos mėgčiau pasikabint.
Yra gerų papų, kelios išsiskiriančios scenos, gal savo laiku buvo labai išsišokėliška ekrane nužudyti vaiką ar panašiai, bet šiaip jau sunkoka šiandien rasti daug itin gerų jo bruožų. Vidutiniškas žiuraliukas ir tik labiau prisiekusiems žanro mėgėjams. Jei jau žiūrėti vien dėl papų tai galima pasirinkti ir kokį labiau išdykusį filmuką, na, o čia gal labiau visokiems padarų fanatams mėsos kasnelis, nors ir padarai nėra labai įspūdingi...
Naujutėlaitė juodoji komedija, apie kurią kol kas teko girdėti vien gerus atsiliepimus. Iš visų pusių pasipylus pagiroms, automatiškai išsikėliau gan aukštus lūkesčius ir deja turiu pasakyti, kad ne visi jie buvo pateisinti. Pati idėja yra labai šauni: gyvename apsupti tuštybės, aplink vieni debilai, melagiai ir garbėtroškos. Jiems nieko nėra švento, jų vertybės supuvę ir į tave jiems nusispjaut. Tokių atmatų apsuptyje veikėjas nutaria apsižioti pistoletą, bet vėliau supranta - jei jau nėra ką prarasti, kodėl turėčiau mirti tik aš? Kodėl prieš tai neiššaudžius visų šitų puspročių kaliausių?
Bent jau aš dažnai pagalvoju kaip smagu būtų telike besistapančiam idiotui šauti į veidą. Filmo veikėjas tiesiog išdrįsta įgyvendinti tai, apie ką dažnas mūsų tik pasvajoja. Taip gimsta naujas serijinis žudikas, kurio aukos - pop kultūros godzilos, kitų negerbiantys ir įžulūs, blogi žmonės ir šiaip pridurkai. Taigi užmanymas tikrai šaunus ir nors žiūrėdami suprantam, kad iš esmės tai tik smurtas dėl smurto, visgi labai smagu kai visi tie šikniai gauna net gi daugiau, nei nusipelnė.
Prie mūsų herojaus netikėtai prisijungia didžiausia šio filmo problema - jauna "intelektuali" paauglė, kurią taip pat užknisa aplink karaliaujanti tuštybė ir debilizmas. Šie du maištininkai leidžiasi į kelią kartu ir žudo iš eilės visus, kurie jiems nepatinka. Ši paauglė - įkirus ir erzinantis personažas, kai kuriais atvejais ji ne ką geresnė, kad ir už tas pačias jų aukas. Diedas sulimpa su ja gana greit, be didesnės situacijos analizės ir gal ji kažkiek ir pagyvina veiksmą, bet mano galva jos buvimas čia - sunkiai pateisinamas. Nei ji turi didelio pagrindo būti taip užsipisus, kaip pagrindinis veikėjas Frenkas, nei jos reakcija į veiksmą yra pakankamai adekvati. Kaip jau sakiau, didense dalimi jos buvimas tiesiog erzina ir ne kartą tikėjausi, kad ji tėra iš proto einančio Frenko iliuzija. Deja, Frenkas savam prote, jam tiesiog viskas įgryso iki gyvo kaulo, na, o ši mergiotė mano, kad visi kam nepatinka Alice Cooperis - turi mirti ir jai smagu leisti laiką žudant žmones.
Kas dar nepatiko tai, kad šie personažai kažkaip ne iki galo išvystomi. Aš pajutau ką jie norėjo padaryti, bet aš iki galo neįsigyvenau į jų kančią ar ryžtą. Rodos kūrėjai buvo labai netoli to tobulo filmo, bet taip achujėli nuo tos savo idėjos, kad apsižioplino ir neįstengė jos iki galo išvystiti. Ta filosofinė žinutė yra ir ji tikrai nebloga, bet labai gaila ji ne iki galo atkapstoma ir daugiau rodosi, kad veikėjai taip sau šitaip smaginasi, nei iš tiesų akina supuvusią visuomenę jos pačios atvaizdu. Klimaksas gaivalingas, bet visą laik išlieka tam tikra tuštuma, tarsi būtų bijota per daug moralizuoti ir vietoj to leistasi į pramoginį patiekimą, būtent tokį, kokį pats filmas ir kritikuoja. Galiausiai finalinė Frenko kalba nėra tokia dramatiška, kaip pradinė, todėl vargu ar didžioji dalis žiūrovu ir apskritai jį išgirdo. God Bless America bando parodyti vakarietiškų vertybių išsigimimą, pats jų tokių pagedusių turėdamas.
Rezultate filmas vistiek puikus, tačiau per daug vėjavaikiškas, kaip tokią drasią misiją užsibrėžęs. Aš apturėjau puikų laiką, bet nuoširdžiai manau, kad kūrėjai nesukontroliavo savo idėjos masyvumo. Lieka skambėti užgautas gražus akordas, bet neilgam, jo vertė trumpalaikė/momentinė, o dėl to labai gaila, nes su tokiu užmoju atidžiau pastudijavus ir kruopščiau paanalizavus veikėjus ir jų dramą, galima buvo sukurti tikrą kultą. Šitas filmas man kažkodėl siejasi su tokiu kokteiliu: Happiness + Shoot Em Up + Kick Ass. Mano nuomone labiau reikėjo lenkti į Happinesišką egzistencinę nesveikatą, nei į pramogines, neva stilingas ir kietas Shoot em up ar Kick ass skerdynes. Gal per aukštai išsikėliau kertelę, gal kurėjai tai filosofijai ir nekėlė pirmenybės, nežinau.
Man tai geras sumanymas su netobulu įgyvendinimu. Nepaisant to, vistiek puikus, šmaikštus ir gerų momentų užkabinantis filmukas, kuriam tikrai verta sugaišt laiko.
8/10
Treileris šiek tiek intrigavo, o pagaliau ir pasirodė Tamsiausia Valanda, fantastinis veiksmo filmukas apie energetinius ateivius puolančius maskvą. Šiaip jau treilerį pažiūrėti ir užtenka žinokite, pats seansas didesnių siurprizų ir nepateikia, filmas yra kvailas, nelogiškas, o taip pat neveikia net ir kaip besmegenė pramoga.
Gaila, nes ateivio, kaip energijos impulso idėja buvo tikrai nebloga, jau vien pati savaime. Mes įpratę matyti įsibrovėlius kaip kažkokį humanoidą, ar kokį gleivėtą šlykštų gyvį, kodėl gi tai negali būti tiesiog beformė energija? Tokią gerą natelę užgavęs Darkest Hour vėliau susimauna ne tik su ja (ateiviai pasirodo esantys kažkokie metaliniai aštunkojai su elektros-energijos burbulu-skydu), bet ir su viskuo kitu kas galėjo šitą filmą ištraukti.
Smagu, kad veiksmas vyksta didelėje, apleistoje Maskvoje, nors pagrindiniai veikėjai tėra būrelis sunkiai mėgtinų amerikonų. Sutikti rusai vėl panašesni į amerikonus, vaidinančius rusus, nei kažką nors kiek primenantį tikrą rusą. Nešneku jau apie mokslinę ar šiaip loginę veiksmų seką. Galiausiai mėginu pavirsti vaiku ir įtikinti save, kad žiūriu kažką pramoginio, alia Transformerius, tačiau ir čia džiaugsmo randu mažokai. Kai filmas bando būti herojiškas ar dramatiškas ima imti juokas, kuris tampa isterija prasidėjus pabaigos titrų muzikai.
Būtų liudna, jei nebūtų juokinga, pagal konceptą norėtus lygint su kokiu War of the worlds, bet, nors ir suprasdamas, kad čia žymiai geriau, turiu dėti Darkest Hour prie tokių pastarųjų sci-fi "šedevrų" kaip Skyline, ar Battle: LA. Galėtumėt jau liautis su šitais, rimtai... ar ne? ...Laukiame Battleship su Rihanna :D
3/10
