Daugelio gerbiamas, mylimas, legendinis režisierius Stenlis Kubrikas ir jo daugybę kartų perinterpretuota ir parodijuota kosminė 1968-ųjų klasika pagaliau rado kelią ir į mano smegeninę. Na visų pirma muzika - daugybę milijonų kartų jau girdėta daugybėje kontekstų, labai erzino :) Na bet čia ne filmo bėda - juk tada gal ji nebuvo tokia nuvalkiota ir nučiulpta kaip skamba mums šiandien. Šiaip jau pastebėjau, kad Kubriko filmuose muzika visąlaik labai ryškų vaidmenį vaidina ir dažniausiai kažkiek erzina ar rėžia ausį. Alia pats filmas gan stipriai ir maloniai pralenkė mano lūkeščius ir nepaisant didelio laiko tarpo tarp jo sukūrimo ir mano patyrimo - pasirodė man keistai artimas ir labai savas. Ne tobulas filmas, daugelis vietų ištemptos, bet ta savotiška, tamsi ir visiškai unikali nuotaika padarė savo. Nepaisant to futurizmo, kuris dabar atrodo kiek dirbtinis, man buvo nuostabu žiūrėti ir galvoti, kaip jie padarė tuos efektus, tuo metu, be kompiuterinės grafikos. Po filmo susimastęs paskaičiau žiūrovų interpretacijų ir deja jos pasirodė nevisai sutampančios su mano ir gal net perdaug supaprastinančios tai ką pamačiau. Tai ką pamačiau paliko man tam tikras filosofines užuominas, kad jokie dydžiai neturi jokios reikšmės. Jei žmogui nesuvokti erdvės begalybės į išorę, tuomet kas leidžia spręsti apie jos baigtinumą vidujybėje? Erdvė tampa absoliuti ir nesibaigianti į abi puses, reiškias netenka prasmės mūsų vistiek jos nesuvoksiančiam ribotam protui. Labai gražus ir unikalus filmas. Gal nebe toks lengvas suprasti mums šiandien, bet vis vien tikrai vertas dėmesio ir įpatingas. Deja ne tiems, kurie laukia lazerių ir sprogimų karnavalo.
2008/12/14
2001: A SPACE ODYSSEY
Daugelio gerbiamas, mylimas, legendinis režisierius Stenlis Kubrikas ir jo daugybę kartų perinterpretuota ir parodijuota kosminė 1968-ųjų klasika pagaliau rado kelią ir į mano smegeninę. Na visų pirma muzika - daugybę milijonų kartų jau girdėta daugybėje kontekstų, labai erzino :) Na bet čia ne filmo bėda - juk tada gal ji nebuvo tokia nuvalkiota ir nučiulpta kaip skamba mums šiandien. Šiaip jau pastebėjau, kad Kubriko filmuose muzika visąlaik labai ryškų vaidmenį vaidina ir dažniausiai kažkiek erzina ar rėžia ausį. Alia pats filmas gan stipriai ir maloniai pralenkė mano lūkeščius ir nepaisant didelio laiko tarpo tarp jo sukūrimo ir mano patyrimo - pasirodė man keistai artimas ir labai savas. Ne tobulas filmas, daugelis vietų ištemptos, bet ta savotiška, tamsi ir visiškai unikali nuotaika padarė savo. Nepaisant to futurizmo, kuris dabar atrodo kiek dirbtinis, man buvo nuostabu žiūrėti ir galvoti, kaip jie padarė tuos efektus, tuo metu, be kompiuterinės grafikos. Po filmo susimastęs paskaičiau žiūrovų interpretacijų ir deja jos pasirodė nevisai sutampančios su mano ir gal net perdaug supaprastinančios tai ką pamačiau. Tai ką pamačiau paliko man tam tikras filosofines užuominas, kad jokie dydžiai neturi jokios reikšmės. Jei žmogui nesuvokti erdvės begalybės į išorę, tuomet kas leidžia spręsti apie jos baigtinumą vidujybėje? Erdvė tampa absoliuti ir nesibaigianti į abi puses, reiškias netenka prasmės mūsų vistiek jos nesuvoksiančiam ribotam protui. Labai gražus ir unikalus filmas. Gal nebe toks lengvas suprasti mums šiandien, bet vis vien tikrai vertas dėmesio ir įpatingas. Deja ne tiems, kurie laukia lazerių ir sprogimų karnavalo.
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment