Gimdos Vaiduokliai, praeitų metų siaubo filmas iš Honk Kongo. Kaip įprasta su Azijos vaiduokliais, gana aukštas lygis, tačiau gana panašu į daugelį kitų tokių filmų. Būtent dėl tos priežasties ir neturiu daug ko pasakyt. Yra vaikiškų scenų, yra gana smarkių. Yra gerų scares'ų, bet yra ir lėvų.
Patiko keli originalūs sprendimai. Tarkime čia yra senis, kuris nusipirko gimdoje esantį embrioną, kad jį išlupęs, galėtų užsiauginti vaiduoklį, kurį po to naudotų pasipelnyti. To dar nesu matęs. Yra ir kito nesveiko stuffo, bet bendras įspūdis vistiek vidutiniškas. Be to pastebėjau, kad suaugę vaiduokliai man baugesni nei vaikai.
Subžanro fanatikams ir Azija neatsigėrintiems.
Vėl kažkaip nepatikrinęs užsižiūrėjau ir pražiūrėjau faktą, kad žiūriu remeiką. Šį kart ne taip blogai, nes režisierius perstatinėja pats savo filmą, o ne kokį egzotiškos šalies šedevrą. Kodėl? Ar vien dėl babkių, gal padėtų atsakyti pirmtakas tokiu pat pavadinimu, bet kadangi dabar mačiau tik 2007-ųjų versiją, kalbėkim tik apie ją.
Pavadinimas tas Smagūs žaidimėliai tiek kartų jau man iš kažkur girdėtas, rodos ir rekomendavo ne vienas patikimas pikto kino mėgėjas. Na išties stiprus ir šlykštus filmas, vienas tų paminėtinų įkalinimo, kankinimo ir patyčių filmų. Išskirtinai nemalonus dar ir savo blogaisiais personažais, kurie toli gražu nesimpatiški, kaip kartais būna blogiukai (pvz kokiam Devils Rejects), o vemt verčiantys vaikiukai iš pieno plaukusiais veideliais. Kitaip pasakius, kaip tik jie per daug saldūs savo rolei, ko aišku ir siekta.
Negaliu neprisiminti Prisukamo apelsino. Ar tik nebus jis čia didelę įtaką padaręs? Knygą skaičiau visą, filmas nepatiko, tai net nepažiūrėjau viso, bet efektą savo ryškiai padarė tas visas "ultrasmurto" reikalas ir čia jis rodos atgimsta. Baltapūkiai smurtautojai be tikslo, John Zorno muzika, beprasmis žiaurumas. Na... negali nepalikti kažkokio įspūdžio. Veikiausiai papiktins ir sunervins, mane išerzino gerai.
Viskas kas vyksta, - vien neteisybė, visa herojų kančia nepelnyta. Trilerio efektas nuolatinis, rodos jau lyg ir pavyks sprukti, bet dar čia kokia nesamonė, o baugiausia, kad viskas taip tikra atrodo, tikrai ne kažką originalesnio ir tesugalvočiau tokioj situacijoj. Norint galima gal ir kažkokio pikto humoro čia įžvelgt, bet šiaip jau tai tik šlykštus beširdis siaubo filmas.
...Ar visgi ne? Link pabaigos staiga, (bent jau man) netikėtai sukratoma šios realybės atvaizdavimo samprata ir aš natūraliai imu dvejoti tuo ką matau, o tas dar labiau nervina. Ar kūrėjai mus taip guodžia, kad čia tik filmas? Paliekamas šioks toks atviras klausimas, kas man gal ir patinka, bet interpretuoti giliau čia dabar nesiryžčiau. Turiu savo minčių, idomu išgirsti mačiusiųjų analizių, o tiem kas dar nematė, visai nesinori sugadinti peržiūros.
Taigi Funny Games U.S. - nemalonus, beširdiškas, erzinantis trileris, kurio kaip eilinio šūdo nepamirši kitądien. Kažkas ko antrą kart žiūrėt nesinori ir vis dėl to mano nuomonė lanksti, nes originalo peržiūra dar tik ateityje. O šiaip zjbs. Kol mes dar čia, nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti šito režisieriaus filmą Piano Teacher, galingas daiktas.
Dar vienas mielas trumpametražis filmukas, to paties The Silent City kūrėjo. Smagus, nors ir pilnai nuspėjamas.
Vaikas pagrindinis taip biesina, kad ir aš jį mielai prismaugčiau. Galite pasižiūrėti šitą filmuką prieš miegą čia http://veehd.com/video/4641416_Blinky-TM-BAD-ROBOT-mp4 tik leiskite pilnai užsikrauti.
Kad jau kaip debilas pradžiai sužiūrėjau tesinį Pabėgimas iš Los Andželo, tai dabar pasitaisiau ir pažiūrėjau pirmtaką - Pabėgimą iš Niu Jorko. Taisyklė naturaliai pasitvirtina, originalas aišku geresnis. Mažiau juokelių ir spalvų, daugiau tamsos ir rimtumo, na aišku atmetant tą faktą, kad tas Russelo personažas Gyvatė jau iš esmės yra labai cheesy, bet gi laikai tokie buvo.
Filmas senesnis, 81-ų, daug kas, kas tuomet atrodė kietai dabar atrodo sūriška, tačiau kai moki nusiimt tuos šiuolaikinio žmogaus akinius ir mėgautis tai žiauriai smagus fantastinis veiksmo filmas gaunasi. Garso takelis nerealus, muzikinė tema tobula, viskas čia labai kieta. Visgi Carpenteris yra jėga, sakykit ką norit. Antroji dalis iš esmės tik pakartojo tai, kas buvo parodyta čia, todėl originalas aiškiai kyla.
Istorija iš esmės nesikeitė. Čia, ateitis - 1997-ieji - Niu Jorkas paverstas izoliuotu miestu-kalėjimu. Čia kaip žiurkės gyvena visokie blogiečiai, gaujos. Vėl su užduotim pasiunčiamas vienaakis Gyvatė, šį kart iš nenaudėlių atsiimti paties prezidento. Veiksmo formulė stačiai tobula kompiuteriniam žaidimui. Nusileidimas, paieškos, kovos, pabėgimas... Butinai pasidomėsiu ar buvo nintendo sukūrę kažką.
Kietas, kultinis old skūlas.
Irgi 8/10, bet nepaisant to, daug geriau už tesinį. Jei būčiau šitą žiūrėjęs pirmiau, tesinys smarkiai gautų per balą jaučiu. Dabar gi pats esu kaltas, tad tebūnie abu šaunūs, o Carpenterio žiūrėk jau tuoj ir didžiąją dalį visos kurybos būsiu matęs. Gal ramiau numirt galėsiu.
Prancūziškas 2006-ų tvarinys Jie, papuolė man į rankas itin maloniame, dvd formate ir užėmė garbingą vietelę mano gana kuklioj kolekcijoj. Baugus, tamsus siaubiakas apie prancūzų porą gyvenančią atokiame rumunijos dvare. Namas jiems aiškiai per didelis ir man labai nejaukus, jauna pora susilaukia nemalonių svečių.
Filmas įtemptas, stiprus, tamsus, prabėga itin greit. Idomu tas, kad vis nesupranti ar reikalą turi su žmonėmis ar su dar kažkuo antgamtiško. Nepatiko tai, kad kai kurios scenos per daug ištemptos, galas drįsčiau sakyti posilpnis, o kai kas atrodo iš piršto laužta. Tačiau trūkumų nėra daug, tai išties tvirtas ir stiprus darbas. Veik ir kokiam nors 2006-ų tope rastu vietos.
8/10
Daugybę metų žinojau apie tokio filmo egzistavimą, mat garso takelyje skamba stačiai nereali ir niekur kitur neišleista, mano mylimiausios roko grupės - deftones daina Cant even breathe, bet tik šiandien sugalvojau prisėsti ir pagaliau pažiūrėti jį. Carpenteris - gerai, Bruce Cambell - labai gerai. Russellas atrodo žiauriai gėjiškai ir juokingai, bet bendram kontekste čia irgi labai gerai.
Paties deftones gabalo taip ir neišgirdau, bet soundtrekas su Tool, White Zombie ir kitais irgi labai šaunu, o taip pat dar vaidina ir Reservoir dogas - Steve Buscemi, nepakartojama mordytė. Tik po peržiūros atsiverčiau imdb ir susivokiau, kad čia yra tesinys, antra dalis filmo Escape from NY, tai gaunasi, kad apsilochinau, na bet buvo labai smagu, tad velniai nematė. Gal imsiu ir pirmąjį pažiūrėsiu ta proga.
Vistiek Carpenteris šūdo nedaro, o ir vertinimai pirmtako aukštesni.
O filmas pats žiauriai tūpas, juokingas ir dėl to geras. Drasus, idiotiškas actionas, ateityje nužmogėjusioje amerikoje. Žemės drebėjimų sugriautas Los Andželas dabar yra vandens atskirta, visokių nusikaltėlių ir atmatų tremties vieta. Ten taip blogai, kad pasmerktieji ten išvykti, vietoje to gali rinktis elektros kėdę čia ir dabar. Su misija ten pasiunčiamas "Gyvatė", pagrindinis, vienaakis, mūsų kietašiknis personažas. Labai, labai gėjiškas bičas, kurio badass šnabždėjimas, juokingesnis už Betmeno Dark Knighte... Nuotykiai tokiam postapokaliptiniam pasaulyje su visokiom gaujom ir mirtinom užduotim, kvaila berniukiška pramoga su alum.
Nerimta, bet smagu. Išties zajabys cheesy fantastinė nesamonytė. Savotiškas kultas gal net.
...Call me, - Snake. Ir pasisaugokit raudonos mėsos. 8/10
Naujas darbas režisieriaus, sukūrusio mano išliaupsintą trenktą šedevrą Home Sick. Pasak imdb, kaip suprantu, tai nuo tada ilgametražio kito jis ir nebuvo pastatęs, tad Siaubingas būdas mirti, gaunasi kaip ir sekantis didelis žingsnis.
Kadangi Home Sick žiauriai patiko tai iš šito natūraliai tikėjaus taip pat daug. Gal dėl to šiek tiek nusivyliau šiuo gana ramiu ir šį kart - rimtu filmu. Turbūt nereiktų lyginti su Home Sick, bet laukiau kažkokio prikolo vėl, o čia gi toks net gana tamsus ir meniškesnis daiktas.
Neturiu labai daug ką pasakyt, gana zanūdnas, bet šiaip geras filmas. Ramus, tamsokas, priminė Henry truputi. Baisiai erzino kameros darbas, ji visalaik dreba, juda, nefokusuoja. Suprantu, kad taip tyčia padaryta, bet norėjosi, kad nors minutei ją pastatytų ramiai. Nors idomu tas, kad rodo veidus close-up'ais ir tik po to pastebi detales, tokias, kaip, kad veikėjo laikomas peilis ar panašiai, kai jis pasikaso kaktą.
Anyway, nors ir pilkokas, bet vistiek idomus, originalus darbas, linkiu kurėjams nesiliauti eksperimentavus ir tikrai su malonumu žiūrėsiu dar vieną ir dar vieną jų filmą. Svarbiausia, idomus portretas žudiko, kaip normalaus žmogaus, turinčio rimtų psichologinių problemų, o ne kaip beveidžio galiūno, soundtrekas taip pat geras, stato nejaukią atmosferą. Bendrai - viskas geriau nei vidutiniškai, bet šiaip dar reiktų pasistengti. O mano žmona sakė, kad jai labai patiko, tad gal čia tik man jis zanūdnas pasirodė? Tai reiškia kaip visada rekomenduosiu savo nuomonę susidaryt.
Man - 6/10, su simpatija.
Dokumentinis filmas apie Amerikietiškąją grindhouse/exploitation kino kultūrą. Labai maloniai žiūrisi, greit prabėgo, pakalbinama tikrai svarbių žmonių, parodoma gardžių kasnelių iš visos išdykusio kino istorijos. Rekomenduotinas edukacinis seansas. Treileris čia.
Kiek kitokio posto proga norėčiau parekomenduoti keletą sužiūrėtų filmukų, kurie neįtilpo į kiras horror rėmus, tačiau yra verti dėmesio.
Pamatykite:
Repeaters - idomi fantastinė drama/trileris apie kelis narkomanus, kurie įmetami į tos pačios dienos kilpą.
Time Travelers Wife - graži, romantinė sci-fi dramytė apie vyruką, ne savo noru šokinėjantį per linijinio laiko juostą.
Ir aišku Hesher, tamsi drama apie metalistą su labai daug gero juodo humoro. Šitas tai aukso vertės ir 10/10, jaučiu, kad dar žiūrėsiu.
Tokios šiandienos rekomendacijos ir pastebėjimai. Jungiuosi siaubiaką ;)
Trumpametražis kruvinas post-apokaliptinis filmukas The Silent City, su Cillian Murphy. Man asmeniškai nepatiko, atrodo toks betikslis, koks nors Parasol Island Dead - šimtąkart geriau. Bet susidarykite savo nuomonę čia ir dabar.
Naujienos, naujienėlės, naujienaitės: dar viena skalsi šviežuma Dogmos režisieriaus siaubo filmas Red State. Rodos religija šitam bičui išties opi tema, jis ir vėl negailestingai ją doroja, tik nebe komedijos forma, o siaubiako. Tiesa, tai dar nereiškia, kad nebus juokinga. Absurdo ir taiklaus sarkazmo čia visas kibiras, prisižvengiau į valias.
Kelios scenos galėjo būt trumpesnės, bet iš esmės filmas gana nenuspėjamas ir kuo toliau įsisiautėja veiksmas - tuo smagiau. Keletas eilinių vaikigalių papuola į rankas kaimo religinių fanatikų sektai, kurie už savo įsitikinimus pasiruošę ne tik priešams galvas nukapot, bet ir savo paguldyt. Įsikišus teisėsaugai atokios koplyčios kiemas tampa karo lauku, man baisiai primenančiu Devils Rejects įvadinę sceną.
Smagu, kad personažai nukepami be atrankos ir be gailesčio. Filmo eigoje pagrindinio personažo vardas atitenka, bent keliems veikėjams. Logiška įvykių seka ima ir nupuola prie absurdiškos ir atvirkščiai, nuo ko filmas gerėja tiesiog sekundėm. Fanatikai užtektinai šlykštus, kad jų nekestume, tačiau užtektinai niekšiški, kad ir žavėtumėmės jų beprotybe.
Savo gana beprasmišku veiksmu ir išvadom filmas puikiai perteikia viso to religinio onanizmo beprasmiškumą. Piktdžiugiškas ir smagus, ne klišinis dalykas. Kažkuo labai primena dokumentinį filmą Jesus Camp... Ir gal net sakyčiau yra kiek Tarantiniškas.Idomu ar užkietėjusius krikščionis ir homofobus jis įžeis? Man tai žvengti iš religijos turbūt nenusibos kol gyvas būsiu.
8/10
Lauktas ir maloniai sulauktas, naujas Anglų filmukas Attack The Block, sci-fi/siaubo/komedija apie ateivius puolančius vieną iš pietų Londono daugiaaukščių, taip vadinamų council estate'ų, kuriuose gyvena ne patys turtingiausi ir dažnai ne pačios geriausios reputacijos žmonės.
Tokią ir turim pagrindinę šutvę veikėjų - kapišonuoti negrai, stumdantys narkotikus ir apiplėšinėjantys vienišas praeives. Nelabai simpatiška gaujelė, bet nuotykis būtent jų, taigi tebunie galvoji, ir ilgaainiui tai darosi visai linksma. Ateiviai užsipuola jų mylimą bendrabutį, o vyrukai kadangi ne iš kelmo spirti, o ir su teisėsauga nekaip sutariantys, imasi pastato ginti patys.
Ne visi juokeliai vykę, ne visas veiksmas įtikinantis, bet šiaip jau tai yra neblogas b movie. Man aišku idomiausia buvo dėl paties Londono, nes teko ten gyventi ir ta kultūrą iš arčiau pamatyti, tad nusivyliau, kad kiek mažai miesto matosi - visas veiksmas pagrinde ir vyksta tame daugiabutyje, bet čia gi ne filmo trūkumas, o mano įgeidžiai. Šiaip kaip jau sakiau, visai smagu: vaikučiai apsiginklavę kas kuo turi bėgioja ir talžo už naktį juodesnius ateivius, šviečiančiais nasrais.
Debiliukai, nusikaltėliai vaikėzai VS. iš dangaus krintančios, per flandžerį alsuojančios išperos. Nukritus pirmajam ateiviui, paaugliai jį pasigavę sako: "prastą vietą čia išsirinkai nukristi, Londoną" :) Eigoje jie čia dar ir socializuojasi su normaliais "kaimynais", parodomi niekšeliai, kaip ne tokie ir blogi, bet ar reikėjo juos kaip padugnes pristatyti iš pat pradžių? Na priimkim tai, kaip teigiamą neįprastumą. Visgi man pritrūko žmonių pastate. Per tokį sukeltą ermidelį tikrai būtų daug snukių išlindę žiūrėt kas čia po galais darosi.
Nors nedaug, bet yra kruvinų žudynių, jaučiasi nuoširdumas kažkoks viskame, o dar vaidina ir Nickas Frostas iš Shaun Of the Dead. Ne stebuklas, bet mielas ir kaip jau sakiau, maloniai sulauktas, lengvai žiūrimas, smagus filmėkas prie alaus. Gal ir ne itin gudru, tačiau smagu, to ir teisitkėjau. Gerai prieš miegą neužsigrūzint. 7/10
Vienas geriausių matytų 2008-ų horrorų, genialus, originalus, nenuspėjamas ir filosofiškas - Pontypool.
"Pontipulas" tai nedidelis apsnigtas miestelis Kanadoje, kurio keliukais, siaučiant pūgai, ankstyvą rytą į darbą skuba suirzęs, charizmatiškas radijo laidos vedėjas Grantas Mazzy. Pakeliui sustojus, į jo mašinos stiklą atsitrenkia keista moteris, tačiau nespėjus išsiaiškinti ko ji nori, ši dingsta sniego rūke.
Grantas atvyksta į darbo vietą, rūsyje įrengtą radijo stotį, pasiruošęs produktyviai pliurpti dar vieną dieną, čia jam talkina dvi žavios moteriškės. Nuo pat ankstyvo ryto ėmesi darbo, kaip įprasta, staiga jie pradeda gauti pranešimus apie tai, kad lauke vyksta kažkas labai negero ir keisto. Niekas nepatvirtinta, įvairios nuotrūpos, niekas neaišku, skamba beprotiškai. Veikėjai sužino, kad yra čia ikalinti. Jų misija bus - pranešti žmonėms kas vyksta, kas yra labai sunku, kai pats nieko deramai nesupranti.
Nors ir galima čiuopt savotiško humoro, žiūrint apima kraupoka panika, izoliacijos ir beprotybės pojutis. Nuostabu, kaip filmas sugeba sukurt siaubingą apokaliptinę nuotaiką be jokių ypatingų specialiųjų efektų, su vos pora veikėjų ir daugiausia visokiais garsais. Mum taip pat gana sunku suprasti kas vyksta, rodos kai jau imi nuspėti, siužetas vėl pasisuka netikėta linkme. Posūkiai labai drasūs ir išradingi, kažkas ko tikrai dar neteko matyti/girdėti. Dabar kai užmačiau, kad šis filmas irgi kurtas pagal knygą, darosi suprantamiau, bet jaučiu, kad reiks dar šį filmą žiūrėti, vien savo malonumui.
Nenoriu atskleist pagrindinės veiksmų ašies, nors apie tai galima būtų daugiausiai postringauti. Pasakysiu tik tiek, kad be siaubo ir mokslinės fantastikos čia užgriebiau ir gana rimtą objektą filosofinei diskusijai, kas mane labai sujaudino. Taigi Pontypool ne tik geras siaubo filmas, bet apskritai gana gilus dalykas, kuriame vaikiškas žaidimas gali sugriauti pasaulį, o tai kas atrodo baisu ir grėsminga, gali būti lengvai nugalėta. Taigi netikėtos ir grėsmingos reikšmės, mažo biudžeto šedevre Pontypool. Sužavėtas iki širdies gilumų, nerealiai rekomenduoju šitą simpatingą patirtį.
10/10
Taip pat naujas, praeitų metų, James'o Wan'o, režisieriaus pastačiusio kultinius Saw ir Dead Silence, siaubo filmas Insidious. Wan'as taip pat bus kultinė asmenybė tarp siaubo mėgėjų, nors ir teko matyti jo nelabai vykusį veiksmo filmą Death Sentence, tačiau kai šis vyrukas imasi horroro, rodos viskas tampa auksu ir Insidious dar kartą tai įrodo.
Formulė gali būt gana paprasta, užuomazga kažkur jau matyta, tam tikrus epizodus galima priskirti kaip įtakotus vieno ar kito žymaus filmo, tačiau visi šie pasvaičiojimai nebetenka prasmės prieš galutinį variantą. Insidious sutraiškė mane kaip vabaliuką, dabar mėginu atsiminti koks filmas paskutinį kart mane taip įbaugino ir turbūt reikia mastyti keletą metų atgal ir gal net atsigrežti į Azijos kūrybą. Tiesa, per Dead Silence taipogi buvo pilnos kelnės, bet čia Wan'as smarkiai save pranoko.
Paprasti siaubo filmo įrankiai, tačiau meistriškose rankose - tokie veiksmingi. Insidious yra persunktas siaubo. Aš krupčiojau, gniaužiau kumščius ir buvau pamiršęs kvėpuoti. Akys buvo labai plačios, o ausytės stačios. Link tobulybės dar kilstelėjo fantastikos elementas.
Jei kalbant apie ką čia viskas, tai labiausiai šitas filmas man priminė Poltergeist. Tačiau imant lyginti matosi, kad Poltergeist prieš šitą tampa tik Spielbergo spalvojimo knygele penkių metų vaikams. Insidious puola paprastai, bet stilingai, tamsiai, plešriai ir kraupiai iki maksimumo.
Idealaus, nors ir paprasto siaubiako pavyzdys: jis žaidžia mūsų jutimais, dėl ko ypač svarbu atmosfera, kuriai sukurti reikalingas nepriekaištingas ir apgalvotas montažas. Ar nebus tik nufilmuotos medžiagos dėliojimas į vietas svarbiausias tokio patiekalo ingredientas? Tuomet čia ar ten iššokantis snukis nebeatrodo lėkšta ir banalu.
Tikra šėtono išpera. Užmigti buvo nelengva, nakty vėjas plazdeno užuolaidas, iš balkono sklido neaiškūs girgždesiai. Sapnai taipogi po seanso kažkodėl pasitaikė tamsūs ir neramūs. Rodos aš jau nebe vaikas ir siaubo filmą nebe pirmą kart matau, o šitaip dar jie sugeba mane sujaudinti ir sužavėti.
Nenoriu leistis gilesnėn analizėn vien tam, kad nėr čia ką daug šnekėti - reik žiūrėti ir visai nenoriu pagadinti jums to malonumo.
Garantuotai baisiausia ir geriausia iš horroro ką kol kas mačiau šįmet. Gerai, kad žiūrėjau ne vienas, turbūt širdis būtų sustojus. Bet užteko ir taip. Jei šį helouviną ketinate praleisti su siaubo filmais, - šitas privalo būti jūsų saraše. Galėsit ir lemputę mažą užsidegt, kad drasiau būtų.
Nepadės.
Naujas, siaubo kultūrai smarkiai nusipelniusio režisieriaus, Džono Carpenterio filmas The Ward. Iš tokio šulo aišku visad tikimės geriausio, tad galiu pasakyt, kad Ward ir nėra prastas, tačiau iš tiesų - nieko labai ypatingo. Labai įtemptas, nepaleidžiantis tigro ūso visą savo trukmę, bet daugiau toks trileris su paslaptimi, kurį idomu pamatyti tik kartą.
Nežinia, sutapimas ar kaip, bet jau trečio iš eilės žiūrimo filmo veiksmas vėl nukelia mane į psichūškę, prieš tai teko laimė pamatyt Grave Encounters ir nelaimė bandyt pamatyt naują pop grupės Yva vaizdo klipą Sucker Punch (deja ištvėriau tik iki vidurio). The Ward veikėja vėlgi randasi psichiatrinėje ligoninėje, kurioje kažkas, žinoma, negerai.
Toliau vienas kitas spoileris, bet jei labai to bijote, kam tada išvis skaityti recenzijas, ane?
Prasideda filmas nuo to, kad ši mergina, vardu Kristen, padega namą vienkemyje. Čia netyčia šalimais buvus policija ją sučiumpa, o kadangi jinai užuot ką nors paaiškinus tik draskosi ir spardosi - šie nutaria atiduoti ją daktarams. Kristen neatsimena kodėl taip pasielgė. Ji jaučiasi tvirta ir maištinga, įsitikinusi, kad beprotnamyje laikoma be pagrindo. Kuruodama ir kitas merginas ji nuolat stengsis pasprukti, tačiau tai pasirodo ne taip lengva. Ir ne tik dėl grotuotų langų.
Paslaptis atsiskleidžia ją bevystant, visą laiką esame surakinti erzinančioje įtampoje, ką šį kart sakau geraja prasme. The Ward yra nejaukus ir įtemptas siaubo trileris, bet kaip jau sakiau - vienkartinis. Keletą kart jis jus išgasdins, taip pat manau, kad tikrai bus daugiau-mažiau idomu, tačiau su laiku jis nugrims užmarštin kaip neypatingas, dėl to turėsiu padėti jį prie vidutiniškų. Gal tai salygoja kertelė iškeliama Carpenteriui, iš tokio master of horror visad norisi geriausio. Dar tiesa yra esminis twistas, tiem kas mėgsta tokius, bet man pavyko jį nuspėti. Bendra išvada būtų tiesiog: neblogai.
7/10
Kuklus praeitų metų Australų siaubiakas apie porelę atvykstančią paatostogauti į negyvenamą salą.
Sala savaime aišku ne tokia jau ir negyvenama. Rojaus kampelis pamažu tampa pragaro kampeliu. Pora kaip visad neišneša kudašiaus, kol dar turi progą tai padaryti na ir tada jau viskas velniop. Žinot patys kaip tai atrodo.
Filmukas visai nieko, gana nejaukus, kiek erzinantis. Vis neatrenku kas labiau mane čia erzina ar tas neaiškumo ištestumas, ar veikėjai ar muzika. Negaliu tiksliai apibrėžti kas, bet kažkas nervina. Istorija gana vaikiška ir nuspėjama. Veikiau tokia kur vaikai pasakoja stovykloj nusikreipę sau į veidus žibintuvėlį.
Bet iš tikro ir kritikuot per daug nesinori. Filmas kuklus, tačiau neišsišokantis ir tas yra visai faina. Per teliką netyčia įsijungus manau labai maloniai susižiūrėtų. Tad ir labiau siaubus mėgstančiam gal ir verta sugaišti čia, jei daugiau šįvakar nesugalvojat ką pažiūrėt. Nieko puikaus, bet vienas tokių, apie kuriuos sakome OK.
6/10
Dar viena naujiena ir dar vienas gan originalus miksas: postapokalipsė + vampyrai + religiniai fanatikai + veiksmo + kelio filmas. Visko čia prikimšta, gal net kiek per daug, kas išeina filmo nenaudai. Daugybė kruvinų nuotykių permaišyta įvairiausiomis nuotaikomis ir spalvomis... Siaubas, romantika, drama, kova, nuotykiai, na toks tortas savotiškas.
Nuoširdžiai mėgavausi viskuo, ko čia prifarširuota, bet jaučiu, kad butų filmui nepakenkę kiek daugiau subtilumo. Tam tikrose vietose susilaikius, o kitose paspaudus būtų išėjęs antras The Road. Kita vertus, gi toli gražu nėra taip blogai, kaip galėjo būti, tarkim prisiminkime The Book Of Eli.
Taigi Stake Land gal ir turi trukumų, bet yra veikiau žiūrėtinas, nei nežiūrėtinas.
Jis iškart užsipuola pagirtinu beširdiškumu, prieš vaiko akis brutaliai sudorojami jo tėvai ir mažas kūdikis. Vaikį pačiumpa ir išgelbsti iš niekur atsiradęs "Ponas", kuris tampa jo globėju ir išgyvenimo mokytoju. Drauge jie keliauja per zombinių vampyrų infekuotą Ameriką link šiaurės, kurioje neva esąs naujasis rojus. "Zombinių" sakau, nes vampyrai čia, labiau kaip zombiai, tik kad nužudyti juos reikia, antivampyriškais rakandais. Visgi man maloniau matyti apsiseilėjusį, pūliais virstantį, išverstakį vampyrą, nei pederastą paauglį sulaižytais plaukučiais, tad šitai pavadinsim pliusu.
"Ponas" labai teisuolis ir kietuolis. Visad nepriekaištingai susitvarkęs ūsus, pakeliui vis išgelbsti kokį nelaimėlį, kuris prisijungia prie jų kelionės. Stake Land šerdis - kelionė, tai kelio ir nuotykių filmas, su siaubo sustojimais. Smurto per akis, viskas gana idomu ir vaizdai tokie ryškūs, neblogai, tikrai maloniai žiūrisi, nors galas posilpnis.
Tačiau nors nuomonė paliko gana gera, kažkodėl vistiek manau, kad po savaitės jau neatsiminsiu kas ten tiksliai buvo.
7/10
Nauja pseudodokumentika, šių metų Grave Encounters, nežinau nė kaip čia teisingiau versti, gal Pamėkliškieji susidūrimai? :)
Šiaip labai geras siaubiakas, tamsus, nejaukus, slegiantis, gasdinantis ir visu tuo - smagus.
Internete daug kas lygina su Paranormal Activity, Bleiro Ragana, REC ir tas yra suprantama, nes tai kiti, taip pat šauniai pavykę pseudodokumentiniai siaubo filmai. Bet iš tiesų šis filmas pačia istorija man gal labiau priminė '99-ųjų House on the haunted hill versiją. Beprotnamio koridoriai, baugūs gaudesiai ir šiurpūs susidūrimai su vaiduokliais...
Jei kalbant apie lyginimus su kažkuo, tai nuoširdžiai turiu pasakyti, kad Grave encounters man labiausiai siejasi su pirmuoju Silent Hill žaidimu, būtent tuo epizodu, kur Haris strigęs ligoninėje. Fiziškai besikeičianti aplinka, tik blausia žibintuvėlio šviesele apšviesti tamsūs, nesibaigiantys koridoriai. Tiesa, Haris buvo vienut vienutėlis, filmo veikėjai laksto būreliu, kas jiem duoda peno panikai. Panika išprovokuoja daugiau plėšrumo, judesio.
Na, o jei apie lyginimus nešnekėti tai mano galva yra tikrai vykęs, pakankamai originalus ir prikaustantis siaubo filmas. Pseudodokumentavimo faktorius čia tinka, neerzina. Laiką praleidau puikiai, tikrai rekomenduoju kaip gerą siaubiaką pasišiurpinti. Pračekinkit vakare užsitraukę užuolaidas.
9/10
Keletas rekomendacijų ir naujas, meniškasis Rubber / Guma. Nenoriu būt bjaurus, stengiaus mėgti ši filmą su visu jo keistumu, tačiau visgi įspūdžiai blogi. Ta pseudo-neįdėja, apie tai, kaip filmuose viskas vyksta be priežasties mano galva - šlamštas.
Kažkas filmuose neva vyksta be priežasties ir šis filmas tai duoklė tam bepriežastingumui: iš smėlio pakyla gyva padanga ir nurieda. Pakeliui sutiktus objektus ji ima sprogdinti telekinezės pagalba. Galiausiai ji pririeda ir gyvus padarus. Pradžioje tai tik triušis ar balandis, vėliau pasitaiko ir žmonių.
Tam kas vyksta žinoma ir nėra jokios priežasties, tačiau jų absurdo spektaklio pavaizdavimas kažkoks bukai dirbtinis. Nėra paties absurdo pojūčio, yra tik erzinančio ir pretenzingo šiuolaikinio meno pojūtis. Kol galiausiai iš beprasmybės parodijos imi justi tikrą, šlykščią ir prieš tavo akis vykstančią beprasmybę. Jei tai prikolas, tuomet neišbaigtas ar nepavykęs. Arba gera idėja atsidūrė nevykėlių rankose arba šūdiną įdėją bandė gelbėt zjbs kūrėjai. Linkęs esu prie pirmojo.
Kad ir koks tai būtų "prikolas", vien dėl to, kad nesamonė, išvadas darau iš to, kad man buvo tiesiog neidomu. Ok, padanga rieda ir sprogdina galvas, pirmas dešim minučiu imi tikėtis įvairių keistenybių, tačiau deja čia tik tiek ir tėra. Poroj vietų nusižvengiau aišku, tačiau net ir labai neilga trukmė filmo, sugebėjo prailgt. Labiausiai pyktį kelia tai, kad iš savo absurdo jie mėgino perteikt kažkokią "koncepciją"... "No reason". Mano šikna tai no reason. O šita padanga tai man primena kokybišką šitkorą. Visi turėtų suprasti kaip blogai tai yra.
Galiausiai gera pastaba vieno recenzento iš imdb:
"...gerai, gal ateivis iš ET ir yra rudas be priežasties, tačiau kam sakyti, kad Texas Chain Saw Massacre nieks neina į tualetą, jeigu filmas blet net ir prasideda nuo to, kaip autobusiukas sustoja, nes invalidui Franklinui reikia nusimyžti!! Prieš pezėdami apie filmus, galėjote nors pasivarginti juos pažiūrėti!"
Žodžiu pretenzingas šmc šūdas apie padangą, kuris nori būti trenktas taip pat, kaip Fredas Durstas nori būti juodas. Not recommended. 3/10
Daug teko girdėt apie šitą filmą, savo laiku daug šnekų ir liaupsų susilaukė jis, o aš tų liaupsinamų filmų kažkaip privengiu. Dabar radau humanoj dvd už 1lt 50ct, tai jau teko griebt ir susipažint pagaliau. Nors buvau skeptiškas, bet negaliu ramiai praeit pro tokius dalykus.
Pasižiūrėjau jau prieš dvi savaites, bet laiko trumpai aprašyti randu tik dabar, va iki ko DAsigyvenau.
Kvepalai yra idomus filmas, tai pasakojimas apie bičiuką, kurio gyvenimas nelabai nusisekė, bet nusisekė su nosim. Jo uoslė - tikras talentas, toks, kokio neturi niekas kitas. Nuo pat mažumės jį persekioja kvapai, tad jis nutaria jiems ir paskirt savo gyvenimą. Man patiko kaip pavaizduotas pats kvapų sklidimas, kamera su kvapais bėgiojanti nuo daikto prie daikto - gražu. Šitaip rodos visas filmas persunktas įvairiausių kvapų, kas ir daro jį išskirtiniu.
Toliau bus šiek tiek spoilerių, tas iš anksto atsiprašau, deja šitoj recenzijoj kažkodėl noriu papasaoti kas ten vyksta.
Pirmąją merginą jis nužudo netyčia, tik tirdamas jos kvapą. Visgi per daug dėl to nesigaili ir nutaria, kad tie mirties kvapai visai idomus. Savotiškai įsimylėjęs moteris jis imasi kurti makabrišką ir tobulą kvepalą, užsibrėžęs sau tikslą, pagauti daikto kvapą amžiams.
Tačiau visų liaupsų, kurių filmas susilaukė manau jis nėra vertas. Nors žiūrint - idomu, tačiau niekaip negalėjau atsikratyt kažkokio pederastiško jausmo. Visiškai nužudė finalas, kuomet keliolikos mergų prakaito pagrindu sukurtas narkotikas paverčia visą pilną miesto aikštę nevaldomos orgijos vieta. Meldžiausi, kad tai būtu metafora, bet regis kūrėjai norėjo iš tiesų mus tuo įtikinti. Romantikai. Daug slow motiono ir ambiento tam buvo panaudota, bet man vistiek sugadino visą reikalą. Kulminacija gal ir kulminaciškai atrodo, tačiau šį kart aš būsiu bjaurus, man ji pasirodė absurdiška.
Bendrai - neblogas filmas, idomiai žiūrisi, su kažkuo kitu gal ir nesumaišysi. Nėra jis labai horroras kažkoks, tiesiog tokia pasaka-drama su žudynėmis, kaip pagrindine ašimi. Toli gražu ne geriausias filmas ever kaip teko girdėti sakant, bet aš gi ir knygos akyse nematęs, tai ką aš suprantu, ane?
Tad palieku patiem sprest, kas nematę, gal ir verta gaišt laiką. Vis dėl to lito penkiasdešimt - vertas.
Šio režisieriaus, Jon Knautz, dar lyg ir nieko neteko matyti, tad pirmoji pažintis labai maloni: galingas, naujas siaubiakas, 2010-ų The Shrine. Daug kalbėti neketinu. Su logika besipjaunantis veiksmas, tačiau idealiai sukaltas ir kvapą atimantis siaubas, pagal geriausias tradicijas. Kraupus, tamsus, paslaptingas ir piktas, tobulas death metal pragaras, pamaloninsiantis visus tikro horroro mėgėjus.
Burbėti galima būtų tik ant personažų nelogiškumo, bet retas siaubo filmas geba tai apeiti. O jei kiti dalykai sukurti gerai - šitas trūkumėlis greit atsiperka, o jei štai kaip čia, tai ir su kaupu. Galingai tvoja Shrine ir nežinomybės baime ir staigiais iššokimais ir kylančia įtampa ir kruvina agresija. Gal aš senai nemačiau gero horroro ir tesu labai pasiilgęs, kad taip įsimylėjau iškart, bet man čia pasivaikščiojimas tobulybės briaunom.
Keli puskvailiai amerikonai atvyksta į Lenkijos kaimelį medžiot medžiagos straipsniui apie dingusį žmogų. Čionais jie užtinka paslaptingą, sustingusio rūko debesį. Rūkas baugina, tačiau ir traukia. Kaip klasikiniams mulkiams, jiems aiškiai pasakoma eiti lauk, tačiau šie žinoma neklauso. Kiek juokinga man, kad amerikonai taip isivaizduoja rytų europą, tačiau mažumėlę ir didžiuojuosi ir kaifuoju įsivaizduodamas kaip jie dreba nuo mūsų pasaulio krašto vizijos. Lenkų kaimo pikta, laisvai galėtų būti ir Lietuvių. Išduoti nieko neketinu, jei mėgstat paprastą ir gerą horrorą, čia jau pasikliaukit manim.
Prikibti aišku galima rast prie ko, bet man The Shrine pasirodė labai šviežias ir išties baisus.
Tokį vakarą kaip šis, kai už lango niūru ir pliaupia lietus, tai pats tinkamiausias seansas. Išreikšiu simpatijas 10/10 ir \m/
