Tarantino vėl padarė tai, ką moka geriausiai: trys valandos intensyvių plepalų, atsiperkančios pokšinčio parako smarve ir tykštančių kraujo fontantų mayhemu. Kiekvieną kartą stebina, kaip šmaikštūs pezalai apie nieką gali taip prikaustyti dėmesį. Visi pažįstami, kieti, aktoriai, Morikonės muzika ir 70mm kino juosta - ingredientai, iš kurių, ko gero sunku išvirti prastą vesterną, o dar kai virtuvėj šeimininkauja savamokslis genijus Tarantino, tai patys jau žinot kaip ten būna, ką čia daug beprišnekėsi.
Siužetas gana paprastas, turbūt taip pat geriausia nieko nepasakoti. Įtempta situacija, bei paslaptis, izoliuotoje erdvėje man labai priminė sci-fi siaubo klasiką The Thing, kas yra smagu, nes taip pat vaidina Kurtas Russelas, o ir garso takelis turi sąsajų.
Vėl stipriai naudojama rasizmo tematika, tačiau jei lyginti su Django, man patiko, kad veiksmo čia kiek daugiau ir jis prasideda ankščiau. Visi aktoriai puikiai pasirodo savo rolėse. Sunku nesimpatizuoti Samuelio L. Jacksono personažui, bet mano asmeninis favoritas - teksasietė kalinė / nusikaltelė, labiau atsiskleidžianti antroje filmo pusėje.
Hateful Eight yra filmas, kurio vertė yra jo patyrime, o ne pamastymuose apie jį. Nors jo stuburas yra detektyvinis smalsumas, kuomet norisi išsiaiškinti kas čia ką padarė, kodėl ir kaip, jis turės ir išliekamąją vertę, nes ateityje norėsis pažiūrėti dar kartą. Matyt dėl meistriškos kinematografijos, nepriekaištingo stiliaus ir t.t. Jei jums patinka Tarantino stilius, - abejoti neverta, reikalas bus žinomas ir suprantamas. Jeigu nepatinka... Na tuomet tikrai nežinau ką patarti, nes nuoširdžiai sakau, nesutikau dar nė vieno, kiną mylinčio žmogaus, kuriam argumentuotai nepatiktų Tarantino kūryba. Asmeniškai gal kitą kart jau norėčiau pamatyti kažką kitokio nei rasistiniai plepalai istoriniame kontekste, bet paėmus Hateful Eight, kaip atskirą filmą, priekaištų turiu labai mažai.
Naujosios Zelandijos siaubo komedija apie metalistus, prisičiūdinusius su juodaja magija. Pradžioje tikrai džiugina ir kabina, tik metalistams suprantamais bajeriais, minimom žinomom grupėm ir gera muzika, tačiau kažkur nuo vidurio, kai veiksmas jau turėtų įsibėgėti, pasidaro ištempta ir nuobodoka. Galu gale nebesulaukiu kol baigsis, nors trukmė visai ne ilga, bet sunkiai begelbsti tiek metalas, tiek Evil Dead įkvėpti apsėstų kūnų darkymai. Siaubo ir pramogos ne itin daug belieka, nors gerų momentų taip pat buvo, tarkim, vikingiškos, heavy metal įkvėptos, fantazijos apie nuogus papus ir gėrimą iš rago.
Humoras pusėtinas, kai kurie pokštai vykę, - kiti nelabai. Personažai lyg ir tobulinti, tačiau likę tokiam vaikiškos fantazijos lygyje: kaip imbecilai, susimuša dėl bobos, susitaiko ir t.t. Pagrindinis "traukos objektas", papinga blondinė, kurios susidomėimas, jausmai ir motyvacija lengvai keičiami ir visai neaiškūs, kvepia penkta klase.
Galiausiai įspūdis lieka toks biški geresnis nei vidutiniškas, bet rekomenduočiau tik metalistams ir metalo kultūrai prijaučiantiems, nes nurengus metalo aspektą filmas būtų tikrai niekuo neypatingas. Geras goras, gana originalus sumanymas, pora papų ir kožų, ant pachmo.
Japonija! Išsiilgta, egzotiška, unikali. Dabar Godzilos tautą puola siaubingi, kraupūs milžinai - Titanai. Kaip suprantu jau buvo ir komiksai ir anime, o dabar pasirodė ir kino filmas. Iš karto kelios dalys, bet apie tai sužinojau tik pradėjęs rašyt ir kolkas pažiūrėjau tik vieną.
Mūsų kino teatrus tokie dalykėliai, žinoma, irgi aplenkia ir suprantu kodėl... Tačiau vistiek naiviai atsidusau pasvajojęs, kaip achujėnai būtų pamatyti tuos košmariškus, baubiančius milžinus didžiajame ekrane.
Treileris nurovė stogą vien dėl spec. efektų ir Titanų dizaino. Šis filmo aspektas nenuvylė nė trupučio, - Titanai atrodo tikrai gerai ir nemaloniai, tikras džiaugsmas akiai. Veiksmo scenos irgi nepriekaištingos, net jei ir matosi, kad didžioji dalis jų nufilmuota "žaliam ekrane", judesys vis vien atrodo super efektingai ir jei filmą reiktų vertinti vien už vizualinę pusę - tektų pilt dešimtuką.
Deja personažų vystimas ir dialogai ne tokie vykę ir kiek nuobodoki, tad bendras vaizdas nėra idealus. Bet kokiu atveju, jei jum patinka pabaisų filmai, japoniškas siaubas su goru ir komiksiniu actionu, - neturėtumėt dvejoti nė sekundės.
Senieji Evil dead yra tarp mano mėgstamiausių visų laikų filmų, todėl turbūt nereik daug aiškint, dėl ko pilnas kelnes laimės prikroviau sužinojęs apie tai, jog originalūs kūrėjai, su pačiu Bruce Campbell priešaky, pagliau rįžosi dar kartą lipti į šitą balą. Po liūdnoko remeiko rodėsi tikra atgaiva grįžti prie šaknų ir prikabinti, regis čia jau neišvengiamai reikalingą, humorą. Negana to, dar ne pusantros valandos feature, o visas TV serialas! Beliko tik džiūgauti ir laukti. Tačiau kai pagaliau viskas atėjo ir praėjo, deja turiu atsidusti ir pripažinti, kad nebuvo taip jau gerai, kaip norėjosi.
Pirma serija, per Helouviną, pokštelėjo smagiai efektingai. Orgazmas buvo matyti klasikinius supergreitus kameros judesius, unikalų Evil dead humorą ir patį senstelėjusį Ashą, o ką jau kalbėt apie "numirėlių" sugrįžimo priežastį... tiesiog auksas! Vėliau, prikibo naujų, jaunų veikėjų, siužetas dirbtinai išsitempė, humoriukas praskydo ir pamažėle serialas nugarmėjo nuo šlaito iki tokio lygio, kad net pamiršau, jog jis išvis eina ir paskutines serijas teko damušti visas vienu kartu. Skaudu tai sakyti, bet tiesiog buvo pasidarę neįdomu ir ties viduriu, aiškiai kaip niekada, švietėsi, kad reikėjo tiesiog statyti pilnametražį filmą, o ne serialą.
Gal dėl to, kad paskutines tris serijas sužiūrėjau iškart, o gal dėl to, kad jose grįžtama į trobelę, pabaigoje rodos viskas vėl šiek tiek atsitiesė ir pasitaisė. Gal mažiau liko juokelių ir nevykusio veikėjų vystimo ir daugiau apsistota ties, su niekuo nesupainiojamo, siaubo cirku. Tačiau ir čia buvo dalykų, kurie man nepatiko: kažkoks pritemptas ir beprasmis Lucy Lawless personažas, per paprastai sudorojami blogiečiai, klibanti ir neaiški pabaiga ir apskritai tas murkdymasis tame pačiame. Su fantazijom ir naujais padarais vietomis gal irgi kiek persistengta, tačiau reik pagirt kūrėjus už drąsą ir pasitikėjimą fanais, ko tikrai nepasakyčiau apie puskvailį "rimtąjį" remeiką. Beje dar buvo tikrai smagi serija, kai Ashas užtripino nuo Ayuaskos, privalu tarti gerą žodį.
Bendras įvertinimas, žiūrint į viską bendrai - lengvas nusivylimas su meilia, atlaidžia simpatija. Niekaip neapleidžia įspūdis, kad būtų buvę žymiai geriau viską suspaust į naują, pilnametražį filmą, atsikračius krūvos nelabai reikalingų, papildomų, antraplanių veikėjų (pvz tas epizodas su kareiviais/medžiotojais... wtf?). Arba bent jau padaryti penkias, dvigubai ilgesnes serijas, vietoj dešimt trumpų, kai pamiršti, o vėliau nespėji įsijaust į tą lengvai durną, beprotišką nuotaikėlę.
Aš, kaip prisiekęs fanas, matau, kad pastangos buvo nuoširdžios ir tikros, bet taip pat aklai neaiškinsiu, kad čia nėra trūkumų. Neabejotinai geriau už 2013-ų versiją ir estetine ir pramogine ir idėjine prasme, tačiau bijau, kad antro tokio sezono gal ir nebereiktų...
Trečiosios I spit on your grave remeiko dalies kūrėjai kažkodėl pasirenka tęsti pirmosios remeiko dalies merginos istoriją ir rezultatą skauda žiūrėti. Gal būt todėl, kad realiai už "rape-and-revenge" istorijų nelabai kas gilesnio ir slypi, kaip tik exploiteitioniškas mėgavimasis žiaurumu? Istorija, švelniai tariant, kvaila, scenarijus tragiškas. Aktoriai, kad ir kaip stengtusi išvaidinti šitą nereikalingą dalyką, atrodo vistiek labai liūdnai, nes dialogai, tarytum išplėšti iš murzino juodraščio.
Bendras rezultatas, nuo pradžios iki pabaigos, - tuščias ir beprasmis pseudofeministinis pezalas apie smurtą, kerštą ir dar bbž ką. Geriau jau būčiau ketvirtą kart žiūrėjęs ta pačia formule sukurta torture porno, negu šitą liūdną bandymą kažką gilesnio ar originalesnio išvystyti iš tokios paprastos ir kažkaip veikiančios idėjos. Tikrai nesugalvoju nė vieno dalyko, dėl ko sakyčiau kam nors, kad galima mėginti žiūrėti. Negaiškit laiko ir nesigadinkit nervų, aš jau kaip Jėzus už jus visus pakentėjau.
Gana smarkiai ką tik žybtelėjo ir antras Leftoverių sezonas. Vėl dešimt galingų, jausmingų, keistų ir kartais net šmaikštokų epizodų, kupinų nuolatinių "WTF" momentų. Užduodama daug naujų klausimų, į dalį atsakoma vėlesnėse serijose, į dalį tenka atsakyti pačiam ir tikrai kai kurių dalykų vis dar nesuprantu (tarkim įžanginės "akmens amžiaus" scenos prasmės), bet gal ir idomiau, kai kažkiek paliekama apmastymams ir diskusijoms.
Bendras šios istorijos vaizdas neabejotinai praturtėjo bent dvigubai, kaip ir turėtų būti tęsiant pasakojimą.
Sugrįžta jau pažįstami personažai, prijungiama ir ne mažiau idomių naujų, tik šį kart koncetruojamasi ir į vietą, mat veiksmas persikelia į neva stebuklingą "Miracle" miestelį Texase. Lemtingąją dieną jame nedingo nė vienas žmogus, dėl to dabar visi galvoja, kad tai šventa vieta ir pulkais ten grūdasi pasisemti išganymo. Daugybė keistų dalykų ten įvyksta ir mūsų prisikentėję personažai mėgina iš to susidėlioti reikšmes, prasmę. Kiekviena serija turi kažką intriguojančiai keisto. Didelę laiko dalį esame palikti tokioj kaustančioj "Nu kas gi čia dabar?" nuotaikoj, bet tikrai gražiai viskas pamažėle atsiskleidžia.
Kiekviena serija darosi vis įdomesnė, mano asmeninis favoritas šmaikšti "pomirtinio viešbučio tripo" serija Tačiau labiausiai už viską šiame seriale aš vertinu tą skausmingą, žmogišką dramą, kurios pagrindą sudaro stipri vaidyba ir dažnai besikartojantis, drąsiai jausmingas, garso takelis. Galima juoktis iš kokios absurdiškai komiškos situacijos, bet vos užgriežia tas theme smuikelis ar "where is my mind", visi juokučiai kaipmat išsibėgioja ir drėksta akių kampeliai.
Visi aktoriai puikūs, tačiau noriu atskirai paminėti Liv Tyler, kuri iš prasivėpusios paauglės "Armagedone" tapo įtaigia sektante teroriste. Įspūdinga ją matyti šitam stipriam vaidmenyje ir smagu regėti, kad ji gražiai bręsta ne tik kaip moteris, bet ir kaip aktorė.
Dar kažkam gali užkliūti pasirinktas pasakojimo būdas, kuomet viena serija pilnai skiriama kokiam nors vienam personažui, o tuo tarpu kiti lieka užmiršti. Taip šokinėjama nuo vieno pasakojimo prie kito kol galiausiai sulipdomas bendras paveikslas. Suprantama, kad žiūrint po seriją į savaitę tai gali kiek nervinti, nes primiršti kas ten vyko su kitais veikėjais, o taip pat ir taip įdomu pamatyti kur viskas nuves, bet man asmeniškai šitas stilius pritiko ir netrukdė. Na, o jei kas ketina dar tik pradėti antrą sezoną - to trūkumo ir nepajaus. Jei reiktų palyginti - ar antras sezonas skirasi nuo pirmo? Šiek tiek taip, bet dabar kai viskas jau sugulė, visuma atrodo taip pat gražiai ir stipriai, o šiuolaikinių TV serialų kokybė nepaliauja stebinti. Lauksime kas toliau.
Šis ruduo - serialų lavina, kitaip nepavadinsi. Negana to, kad ir taip viską žiūrim (Fargo, Leftovers, Nathan for you, South park) etc., o laisvo laiko bimbinėti sau nėra, kažkaip dar sugalvojome ir American horror story pradėti.
Jau kuris laikas susilaukdavau pastabų, "kaip čia toks horroristas ir tokio serialo nematęs", bet žinojau, kad diena išauš. Sudomino Hotel konceptas, bet nepradėsi gi nuo penkto sezono serialo žiūrėt, tai sakau reik viską nuo pradžių, nebus gi labai daug. Ir ką jūs manot, serija - beveik valanda, o serijų sezone, blet, dvylika. Sudiev, laisvas laike.
Per vieno savaitgalio maratoną užmušėm pirmąjį sezoną - murder house. Gal ir galima būtų teoriškai šokti per kelis sezonus ir žiūrėti tiesiog tą, kuris domina, nes kaip suprantu, kiekvienas sezonas yra naujas pasakojimas, tačiau kažkaip iš principo nesinori taip daryti. Norisi tvarkingai "prieiti", taip, kaip "ėjo" visi kiti, bet ar užteks kantrybės išžiūrėti ir tuos sezonus, apie kuriuos žmonės sako "nieko gero"? Matysim, kolkas pirma antro sezono serija paliko nelabai gerą įspūdį, o vat Murder house suėjo tikrai puikiai.
Šeima iš Bostono atsikrausto gyventi į seną, spalvingos istorijos namą Los Andžele. Netrunkame suprasti, kad dvasių ir keistenybių čia knibžda įvairiausių ir užverda tikras vaiduokliškas "marimaras". Veiksmas vyksta labai greitai ir netikėtai užverda iki tikrai drąsių ir kartais net kvailokai atrodančių melodramų, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Man patiko, kad varoma drąsiai, greitai, nenuobodžiai, be baimės pasirodyti juokingai. Ta švelniai juntama, ko gero, tik siaubiakų mėgėjams suprantama juodo humoro gyslelė, labai paskanina bendrą visokių siaubo elementų prigrūstą pasaką. Kartais tikrai kietai, kartais absurdiškai, istorija, greit įsibegėjusi, galiausiai išsirutulioja į visai žiūrimą žasies odos tortą. Kaip bus toliau, parašysiu, jei ir kai tik žinosiu.
Naujas dešimties trumpametražių siaubukų rinkinys, helouvino tematika. Gana vientisas estetiškai ir vizualiai, filmas pasakoja skirtingas kraupias ir linksmas istorijas taip, tarsi jos vyktų vieną ir tą pačią, baugią amerikietiško helouvino naktį.
Nors ir nėra priverstinių "skirtukų", galima nesunkiai pastebėti, kaip vieną istoriją keičia kita. Dėl to nejuntamas stiprus šokinėjimas per mintis ir fantazijas, tačiau kiek pabosta panaši aplinka ir "settingas". Tas aišku nepatrukdo vieniem segmentam būti žymiai stipresniais už kitus.
Čia dalyvauja ir mažiau patyrę ir labai kieti režisieriai, dirbę su tokiais galiūnais, kaip Descent, Doomsday, May, The Woman, Game of thrones, Killers, The dead hate the living, Grace, Saw ir Halloween tęsiniais, etc. Pastaruoju metu ontologijų kertelė pakelta gana aukštai (V/H/S, ABCs of death) tad yra su kuo palyginti ir deja Helouvino pasakos tam kontekste nėra šedevras. Yra tikrai neblogų epizodų, kurie nuostabiai žiūrėtųsi ir pavieniui, Vienas ypač geras, su nenuginčyjama Evil dead įtaka.
Yra išradingo, smagaus goro, pora šiurpių vaiduoklių, bet šiaip jau bendras vaizdas gana skurdus ir po silpnoko finalo telieka mažytis beprasmiškumo jausmas. Be didelio smegenų sukimo, gana vientisai ir pakankamai įdomiai, kad neužpistų. Galbūt tiktų kaip "antras" filmas šio Helouvino šventei, kai chebra rimtą filmą jau pažiūrėjo ir yra šiek tiek įkaušusi, bet dar norisi kažko smagaus ir lengvai virškinamo.
Su Kung-fury pasirodymu kažkaip ir mano aplinkoje sprogo ta susikaupusi "New Retro" kultūros pūslė. Aš, mano žmona ir draugai ėmėme daugiau klausyti tos muzikos (ar bent jau taip man atrodo), itin kruopščiai išstudijavau Pertubator diskografiją (kurį patį, beje, kurti įkvėpė Hobo with a shotgun), o taip pat atradau ir nemažai naujų, negirdėtų projektų, bei genialių jų gabalų, tokių kaip Timecop1983 - Lost in your eyes, kuris sukasi ant repyto su labai trumpom pertraukom. Ne per seniausiai pasirodė ir ta pačia atmosfera alsuojantis Turbo Kid treileris, o visai greit - ir pats filmas.
Niūri postapokaliptinė ateitis, 1997-ieji... Kas dar geriau iliustruoja šito žanro žavesį nei toks atviras nostalgijos niekad neatėjusiems laikams deklaravimas? Norėčiau kad dabar būtų ne tik daug šito žanro muzikos, bet ir tiek pat daug kino.
Apmaudas tik, kad treileris šiuo atveju talpina užtektinai gėrio, kuris žiūrint pilnametražį filmą atrodo pigus ir ištęstas. Turbo Kidui būtų nepamaišę taipogi būti 30min trukmės filmu, taip gal net įsteigiant tokį naują New-retro kino formatą. Per pusantros valandos ne kartą jau vartosi akių obuoliai galvojant "kam aš žiūriu tokias nesamones" arba "gal 15 minučių nusnausti".
Vaidyba kažkiek erzinanti (ypač Leboeuf veikėjos vardu Apple), dialogai silpni ir juokeliai daugiausiai nepasiteisinantys, nors yra pora gerų. Sunku pasakyt ar silpnas scenarijus ar prasta režisūra, bet kažkur pamatai tikrai kliba, dėl to sunkoka ir rekomenduoti.
Džiugu ir keista matyti senstelėjusį Michael Ironside. Man jis patinka. Visą filmą galvojau "nu kurva koks panašus, bet gi negali čia tikrai būti jisai". Kraujo fontantai, daugybė puikaus ir išradingo goro, zjbs muzonas tikrai padeda bendram vaizdui, tačiau objektyviau pažiūrėjus tai tik greit užsimiršianti, miela nesamonytė. Mat pritrūko kažkokio esminio gero kino elemento ir stiliaus jau nebeužtenka. Visgi, jei esi neabejingas tai new-retro estetikai, gal ir verta paveizoti.
Belaukiančius naujo, vieno populiariausių visų laikų televizijos šou The Walking Dead sezono (beje, jis jau su griausmu prasidėjo), tas pats AMC kanalas nusprendė pradžiuginti ir taip pat pasipelnyti iš serialo spin-off'o. Nežinantiems, kas yra Spin-offas, tai toks alia tęsinys, kurio veiksmas vyksta toj pačioj "realybėj", bet nebūtinai yra susijęs su tais pačiais veikėjais ar istorijos linija. Tačiau gali būti ir atvirkščiai, kaip tarkime pasibaigus serialui Draugai, turėjome serialą Joe, arba po Breaking Bad prasidėjo Better Call Saul. Esmė tokia, kad serialas susijęs, tačiau be jokių tiesioginių įsipareigojimų. Rankos atrištos, o pinigai beveik garantuotai birės į kišenes. Naudojimasis garsiu vardu sumažina rizika, net jei produktas ir šūdinas, tačiau tuo pat metu sukelia ir didelius gerbėjų lūkesčius, taip iškeliant kokybės reikalavimų kertelę.
Dėl to iš Fear the walking dead laukta buvo daug ir pirmasis sezonas gavosi tikrai įdomus, nors gal nemažai Walking dead fanų ir nuvylęs, mat yra gana smarkiai kitoks, nei postapokaliptinis survival horror košmaras, su jau pažįstamais veikėjais. Visų pirma, tai Fear gaunasi kaip ir priešistorė. Veiksmas prasideda pirmosiomis dienomis, kuomet tik pasirodo pirmieji "infekcijos" atvejai. Civilizacija dar burbuliuoja pilnu tempu ir veiksmas įsibegėja pamažėle. Trūkumas tas, kad populiaraus zombių žanro mėgėjai jau puikiai žino kas vyksta, o serialo veikėjai - ne. Dėl to daug kam šitas priėjimas gal pasirodė nuobodus ar bereikalingas. Aš tai savo ruožtu paadvokataučiau, jog civilizacijos buvimas įgalina mus jausti visai kitus trilerio sluoksnius, nei jaučiame žiūrėdami Walking dead, kurio pasaulyje jau viskas yra sugriauta ir prarasta, o nuožmiausia kova vyksta tik dėl artimųjų išgyvenimo.
Kai dar yra civilizacija, mumyse kirba tas pasamoningas pergyvenimas jog "dar yra ką prarasti". Nors, aišku, smalsus žiūrovas tik ir laukia kol viskas grius ir žlugs, o nors truputuką nuovokos turintis, žino, kad tikrai taip ir bus, - geram pastatyme vistiek suveikia ta drama, jog matome kaip yra šeimos, namai, gyvenimai ir tas mums kelią siaubą, bei įtampą. Fear ir žaidžia šituo koziriu: su įtampa ir nevilties augimu jis patenkina mūsų viduje gyvenantį psichopatą ir siaubo rėmuose suteikia tą fantastinį džiaugsmą, kuomet turime galimybę pamatyti modernaus miesto visuomenės žūtį. Miestas irgi pasirinktas močnas, man niekad nenusibostantis, kažkuo toks artimas ir tuo pat metu, baisiai atgrąsus, purvinas Los Andželas. Įsivaizduoti aštuoniolikos milijonų didmiestį verdantį per zombių apokalipsę tikrai įdomu.
Pasirinkta veikėjų šeima ar siužetas tikrai nėra baisiai originalūs ir gal net kiek liūdnai nuspėjami. Tiesiog veikia gerai padaryta, nors ir paprasta išgyvenimo drama, kas jau yra gan įprasta zombių žanre. Kaip Romero klasikoje - iškyla civilių ir kariuomenės santykiai bei susipriešinimo problema, įsivaizduoju, kad kurį laiką tai būtų labai reali situacija. Vėliau, bent jau galvojant apie Walking Dead panašu, kad kariuomenė išsibėgios, bet klaustukas ką išvysime kitame sezone ir taip gana riebus, nes sprendžiant pagal įvykių eigą, dabar turėtume būti maždaug tam taške, kuriame jau galėjo prasidėti ir kitoje amerikos pusėję vaizduoti Walking dead įvykiai. O gal šitas serialas tiesiog toliau eis savo eiga ir su pirmtaku niekaip nesikirs... Serijos vos šešios ir buvau nustebęs, kad sezonas taip greit baigėsi. Nors žinoma logiška, turint omeny išleidimo datas ir naujo Walking Dead sezono pradžią, taip ir turėjo būti. Finalas stipriai emocingas, įsimintinas ir sukeliantis įvairių minčių.
Kad ir kaip ar kiek belygintume, Fear turi visiškai atskirą veiksmo vietą, laiką ir veikėjus, o taip pat ir visiškai kitokią atmosferą, tad bent jau kolkas, šiuos du serialus, be pavadinimo, nelabai kas ir sieja. Kažką gal erzins veikėjų nesusivokimas jiems naujoje situacijoje, kažką - itin savotiškas jaunasis sūnus tarčiokas, dar kažką koncentravimasis į dramą tarp žmonių, veikiau nei į zombius, veiksmą ar gorą. Tačiau šiuos priekaištus girdžiu visada ir pagal serialų populiarumo rodiklius, nepanašu, kad bumbekliai sudaro daugumą. Asmeniškai man tai puikus spin-offas, su gera, stipria ir savita atmosfera, bei muzika. Žiūrimas ir kaip Walking dead brolis ir kaip visiškai nesusijęs kūrinys. Nekanktriai lauksiu kas bus toliau, o tuo tarpu zombių maniakai godžiai kimba į šviežią, nors jau pažįstamą Walking dead dešrą.
Kol laukiam naujų Alien dalių, kinuose nauja, kosminė, Ridley Scotto survival-drama. Kosminė vėl tiesiogine prasme, nes veiksmas vyksta marse, kuriame nelaimingo nutikimo metu paliekamas vienišas botanikas, vaidinamas Matto Damono. Jo komanda nežino, kad jis gyvas, o jam teks kurį laiką išgyventi vienam, pasitelkus visas mokslines žinias ir pavydėtiną optimizmą. Šį kartą be seilėtų ateivių ir žmonijos protėvių, bet vistiek labai gerai. 3D gražiai nufilmuotas ir kine žiūrisi puikiai (jei tik dalbajobai salėje netraukiotų savo šviečiančių telefonų kas penkias minutes).
Smagu, kad filmas daugiausia spinduliuoja teigiamas, bei humoristines spalvas, nes jau regis esame pratę, kad kai kažkas vyksta kosmose tai būna labai rimta, baisu arba tragiškai liūdna. Marsietis tai daugiau epic nuotykis su drama ir komedija, nei koks depresyvus, įtampos kupinas sci-fi. Nesakau, kad įtampos trūksta. Jos apstu ir lemtingi momentai tikrai gniaužia kvapą. Tiesiog filmas, lyginant su kitais panašaus plauko kūriniais, yra maloniai šviesus ir optimistiškas ir tai jam suteikia šviežumo ir originalumo jausmą. Taip pat jis turi gero humoro, dėl ko ne kartą sukikenau, o tuo pasigirti deja retai gali net šiandienos komedijos.
Vienas didesnių trūkumų, mano supratimu, yra tas, kad filmas yra "vienkartinio naudojimo". Tai reiškia abejoju ar dar bus reikalas žiūrėti jį antrą kart. Jis įdomus tik pirmą kartą, kol nežinai kas nutiks ir patiri nuotykį drauge su personažais. Kine laikas praleistas puikiai, taip pat įdomu būtų ir per teliką, jei tik būtum nematęs. Jei jau matei tai ko gero nebebus taip smagu, nebent grožėtis nepriekaištinga kinematografija, didingais marso vaizdais ir t.t. O iš techninės pusės priekaištų neturiu. Vaidyba, skriptas, režisūra, efektai, viskas atrodo nepriekaištingai. Tad nedvejodami mokat už akiplėšiškai pabrangusius bilietus, nes vieną kartą Marsietis yra zajabys kino potyris.
Ilgokai nebuvo naujų įrašų, nes vietoje filmų žiūrėjimo laiką suvalgė didingasis Game of thrones maratonas. Penkiasdešimt valandų praleistų prie ekrano nepraėjo veltui ir manau nereikės aiškinti kodėl, nes dauguma skaitytojų ko gero jau bus matę šį puikų serialą, o kas nematę tai jau girdėję pagyrų ir rekomendacijų. Rašau ne tam, kad čia aptarti kažkokias detales, šis postas daugiau simbolinis atsiskaitymas. Knygų neskaičiau ir abejoju, kad skaitysiu, tad įspūdžiai grynai iš TV serialo.
Sostų karai, tai ilgas, epinis, draminis fantasy nuotykis ir nors iš esmės fantasy nelabai mėgstu, čia drama ir intriga padaryta taip gerai, kad "sueina" bet kas. Be to, sukištas nemažas biudžetas, o į adaptaciją žiūrėta rimtai, tad niekas neatrodo pigiai ar juokingai, viskas atlikta ir patiekta be priekaištų.
Lai tik drakonai ir milžinai jūsų neapgauna - tai toli gražu serialas ne vaikams. Jame daug nuogybės, sekso ir dar daugiau itin žiauraus smurto, prievartos ir tamsenybių. Ne paslaptis, kad būtent tai ir laiko daugelį fanų prie ekrano, tačiau naivus kvailys tas, kuris įsivaizduoja riterių senovę kaip kilnų ir švarų laiką.
Smagiausia, kad tais papais ir kraujais, neapsiribota. Nors akivaizdu, jog kūrėjai tuo smaginasi, iš esmės - stipri drama yra šio kūrinio stuburas. Pamilstame veikėjus, kurie netikėtai ir negailestingai žūsta, nekenčiame blogiečių, kurie demonstruoja per teliką dar neregėtą žiaurumą, intriga niekada nepaleidžia ir dėl to nuolat išlaiko dėmesį ir jaudulį. Dabar jau kartu su visais galėsiu laukti šeštojo sezono, o tuo tarpu grįžti prie paprastų filmų žiūrėjimo. O prie visuotinių liaupsų serialui, galiu tik prisidėti. Nuotykis išties nuostabus, personažai juntami ir įsiminsiantys ilgam. Labai verta laiko, net ir nesusilaužius kojos ir nemirštant iš nuobodulio. Smulkmenų aptarimas prie bokalo.
Niekad nebuvau didelis Jurassic Park fanas, nes Spielbergo vaikų aktorių pasirinkimas ir jų nepaliaujamas spiegimas filmuose, varo man vėžį. TheLost World buvo smagus, tačiau ko gero papuoliau į mažumą žmonių, kurie dėl ką tik pasirodžiusios naujosios dalies nedegė nekantrumu. Man buvo švelniai tariant px ir jokių lūkesčių šiam filmui neturėjau, gal dėl to ir visai gerai sulindo. Smagiai, vietomis įtemptai, vietomis juokingai. Nėra daug ką pasakyti, man tai eilinis monster movie, kurių dabar nėra tiek ir daug. Ypatingo žavesio gal tik pridėjo tai, kad neseniai buvau Jurassic Park "raide" Universal Studios pramogų parke.
Patiko kad filmas ne visai vaikams: žūsta žmonės ir yra šiek tiek kraujo. Žūsta net ir tokie, kur negalvojau kad žus, bravo. Patiko potekstinės žinutės apie gamtos modifikavimą, gyvybės priešpastatymą pelnui, patogų nenorą reaguoti į situaciją ir pan. Ne itin patiko, kad veikėjai - nuspėjami stereotipai ir kartais peržengiama nesąmonių riba dėl vienokių ar kitokių jų veiksmų bei siekių.
Šiaip tai paprastas, neblogas nuotykių trileris. Veikėjai palaksto su CGI dinozaurais dieną, palaksto nakty, apturi šiokius tokius tarpusavio santykius, pasišaudo, padraugauja, pasikramto ir prasiskirsto. Smagu kol žiūri, bet bijau, kad greit pasimirš.
Po Open Windows ir truputi juokingo treilerio nesitikėjau nieko doro iš šito modernaus siaubiako, skirto skaitmeninei interneto kartai, tačiau įspūdžiai tikrai puikūs! Mano maloniai nuostabai, filmas ne tik, kad buvo ne kvailas, tačiau įtraukė savo istorija ir kartkartėm net sugebėjo smagiai pašiurpinti. Tai yra nemažas pasiekimas, turint omeny tai, jog visas veiksmas vyksta viename, praktiškai nejudančiame, kompiuterio ekrane, o visi aktoriai matomi tik išblukusiuose skype'o langeliuose. Įdomiam pastatymui nepakenkė net tai, kad visa siužeto esmė buvo žinoma ar bent numanoma. Klasikinio tipo pasakojimas kitokiam formate.
Tai yra naujos kartos pseudodokumentika ir smagu matyti ją gerai padarytą. Vargu ar filmas turės "antros peržiūros" vertę, o taip pat nenorėčiau matyti daug tokiu stiliumi pateikto kino, tačiau kaip savo nišos pionierius, Unfriended tikrai yra vertas dėmesio. Supras jį žinoma tik feisbuko amžiaus jaunimas, bet kaip su tokia potencialia publika, produktas galėjo būti žymiai kvailesnis ir atgrubnagiškesnis. Vis dėlto, kažkas gan rimtai pažiūrėjo, pasistengė ir kruopščiai padirbėjo, ko pasekoje dabar turime tikrai labai originalų, baisoką, bei linksmų momentų turintį, šiuolaikiško siaubo filmą.
Ir nesakykite tik, kad socialiniai tinklai visai neatspindi realybės ir yra nesvarbūs, nes tai jau seniai netiesa.
Gerai, gal pradedam nuo to, kad yra du "tikrieji" Terminatoriai: statyti Jameso Camerono. Po to sekusius tęsinius galima atskirti į atskirą kategoriją ir esant norui - tiesiog ignoruoti, arba apie juos šnekėti kaip apie atskirą dalyką. Manau taip ir darysime, nes lyginti jų su originalu, deja vis dar nėra kaip, o ir šiaip turbūt pasakyti turėčiau tiek daug, kad tingėčiau rašyti. Serialą Saros Connor Kronikos kažkada bandžiau žiūrėti, tačiau neištvėriau net vienos serijos, tad apie jį taipogi patylėsiu.
Penktas Terminatorius labiausiai manau lygintinas su trečiu: daugmaž kartojasi ta pati istorija, panašus kultinių kadrų pervaidinimas, paimti kiti aktoriai vaidina tuos pačius personažus, tačiau skirtingai, nei ketvirtame - yra tikras Švarcas. Aš esu prisiekęs fanas ir T2 yra mėgstamiausias mano visų laikų filmas, tad suprantama jog man smagu matyti kai kuriuos istorijos taškus parodytus iš kitos perspektyvos ar kai kurias vietas kruopščiai pakartotas, tačiau tuo pat metu, lygiai taip pat lengva ir kažkuo nusivilti. Ir tų nusivylimų, deja, daugiau nei mažų džiaugsmų.
Užuot ėmusis kokio naujo, originalaus priėjimo nuspręsta dar kartą, (pabrėžiu - jau penktą), gromuloti tą pačią istoriją, supainiojant ir pakeičiant laiko liniją, pripinant alternatyvių įvykių sekų ir teorijų, pridarant naujų logikos spragų ir vėl prikraunant kelionės laiku paradokso nesąmonių. Čia aišku nieko naujo, nes jau visi tą žinojome iš "superplepaus", daug ką suspoilinančio treilerio. Net kilo klausimas ar tikrai kūrėjai galvoja, kad fanai tiesiog nori žiūrėti tą patį per tą patį ar tai tiesiog scenaristų pasiteisinimas, bei įrankis dar kartą suteikti Švarcui šansą pabūti (pasenusiu) terminatorium... Kaip ten bebūtų, atrodo tik kaip dar kartą sukramtytas ir atrajotas, tas pats, mirusio arklio, šmotas.
Net ir kine, filmą žiūrėti įdomu tik tiek, kad sužinoti, kaip čia jie sugalvojo viską pertvarkyt. Patikėti siūlomu timeline'o variantu sunku dėl paprasto fantastinės logikos nebūvimo, o tą pamiršt ir tiesiog mėgautis veiksmo scenomis trukdo kvailokas humoras, nereikalingų klišių kartojimas ir apskritai gana vidutiniški pasirinkimai. Gal ir smagu kol žiūri kine, tačiau Genisys negalima priimti kaip rimto Terminatoriaus frančizės filmo ir jis greit nugrims užmarštin, drauge su kitais, nelabai vykusiais ne-Camerono tęsiniais. Kai po seanso užsidegus šviesoms, atsistoji išeiti, ir jauti gėdą prieš žmones, ką tik kartu su tavim žiūrėjusiais tą patį filmą, - tai nėra geros patirties bruožas.
Ir tai sakau ne kaip siauraprotis fanatas. Aš net tikiu, kad frančizę dar galima išgelbėti. Tačiau tai turėtų daryti arba pats Cameronas, arba žmogus, gebantis gerai pagauti tą estetiką. Idealus variantas būtų baisus, tamsus, kruvinas filmas suaugusiems apie karą su mašinomis. Be Švarco, be juokelių ir be jokių pusiau-žmogus-pusiau-mašina nanotechnologijų. Bet tam ko gero tektų tiesiog ignoruoti 3,4 ir 5 filmus ir kurti savo atskirą liniją, panašiai kaip Prometheus praignoravo visokius Alien Vs. Predator. Gal ketvirtas filmas pradžioje ir bandė daryti kažką panašaus, bet tuomet sėkmingai feilino su Skyneto sužmoginimu ir kitais dalykėliais apie kuriuos net tingisi kalbėt. Geriau kada nors prie bokalo.
Vidutiniškas laikas kine neprisikuriant jokių lūkesčių ar iliuzijų, tačiau deja nelabai kuo geresnis už bet kokį kitą, šiais metais rodytą, vidutinišką action filmą. Ramia sąžine palaukite ripo.
Jei kam labai varva snarglys, kad ilgai reik laukt naujų Paauglių Žaidynių, galima tuo metu pasižiūrėti šitą nuobodžią, idiotišką, kompiuterinių efektų trydą. Dvi valandos totalių, nuspėjamų nesąmonių, rodos prailgstančios iki pilnos darbo dienos, kuomet net kava nepadeda ir užmiegi taip, lyg karščiuotum nuo ebolos. Tiesą sakant, galvoju gal po šitos peržiūros net reiks pasitikrinti pas daktarus, nes toks jausmas lyg tie iš pieno plaukę, jauni spermaveidžiai aktoriukai tikrai galėjo kažkuo užkrėsti, vien žiūrint į juos ekrane.
Keista kaip galima taip didingai susimauti. Turint tokį biudžetą, net ir šūdą galima padaryti žiūrimą, o juo labiau, kad režisierius pastatė visai gražų sci-fi Time Traveller's wife, taigi jam gal ir ne svetimi laukai turėtų būti... Praeiti pora metų buvo tikrai geri sci-fi atžvilgiu, bet va tada gauname ir kažką tokio, kad neužsimirštume, kokiame pasaulyje gyvename ir, kad idiotų visada yra aplink, jų daug ir jie turi reikšmės. Jie eina į darbus, jie kuria šeimas ir dauginasi, jie eina balsuot, o taip pat eina ir į kiną. Jį stato ir jį žiūri. Rėkiau ir keikiausi balsu.
Per didelius skausmus pažiūrėjau filmą iki galo ir tiesą sakant gailiuosi, nes jau dabar pamiršau kokia ten buvo ta jų "žinutė" visiškai nelogiškoje, bei jokio pagrindo neturinčioje fantastinėje istorijoje. CGI atrodo taip blogai, kaip ir siužetas, futuristinės visuomenės modelis, įpinta meilės istorija, tiesiog įžeidžiantis personažų vystimas. Dar blogiau darosi nuo to, kad filmas pateikia save labai rimtai ir užmojai jo tikrai nevaikiški ir saugok dieve, jis tikrai nepasirodys taip kvailai, kaip koks Skyline. Dėl to manau bus dar blogiau, nes atsiras advokatų ir laukiančių tęsinio, kurie neš savo babkes į kinus ir ateities šikalams. Man tai gaila net pinigų už tą elektrą, kurią sunaudojau žiūrėdamas per kompą, tad pasidarykit sau paslaugą ir geriau pažiūrėkit juokingų katinų youtube.
Paprastas ir šaunus, 2007-ų, Ispanų sci-fi apie kelionės laiku paradoksą. Didelės kalbos rėžti nespoilinus, nėra apie ką. Galima laužyt galvelę bandant vartyti savo teorijas, galima atsilošti ir neįsipareigojus mėgautis. Patiko, kad "timeline'as" išdėstytas aiškiai, žmoniškai, be mandrų pretenzijų, kad net nebūdamas kvantinės fizikos mokslininku žiūrovas galėtų susidėlioti dėmenis ir suprasti kas darosi. Tačiau tuo pat metu ir pakankamai gudriai, kad nebūtų kvaila ar neįdomu.
Dar patiko lengvas humoro prieskonis, dėl kurio juntama, kad filmas neturi kažkokių epinių pretenzijų būti tuo, kuo negali sau leisti. Tarkim jei kas gauna per galvą, tai tik *bumpt* ir viskas, kaip realybėje, be lazerių ir sprogimų. Gal kažkas truputi cheesy ar nuspėjama, kažkam manau gali užkliūti finalas, bet vienai peržiūrai, - garantuotai puikus laikas, net jei ir nesakysite "wow". Tiesiog įdomi, nedidelio biudžeto, gerai padaryta istorija, mėgstantiems išradingą fantastiką, kelionės laiku tema.
Savotišką stilių ir humoro jausmą turinti britų juodoji komedija, apie porelę keistuolių, išsiruošusių į road tripą po angliją. Pradžioje personažai atrodo, kaip gana kuklūs, paprasti, gyvenimo paskriausti žmogeliukai, tačiau praleidus su jais daugiau laiko, suprantame jog tai šlykštūs, ciniški ir juokingi puspročiai, su kuriais šita kelionė tikrai nebus nuobodi.
Nepasakyčiau, kad filmas yra labai juokingas, kaip pristatoma, štai ir ant plakato, tačiau visi žinote, kad britai turi gerą ir savotišką humoro jausmą, tad tokių "specifinių" gerų momentų čia tikrai rasite.
Sarkazmas įdomiai pamaišytas su gan ramiais, ambientiškais epizodais. Originalūs išsireiškimai dialoguose ir ekscentriškas elgesys erzina ir žavi, antroje filmo pusėje vienu momentu net pagavau tokį mini Devils Rejects vaibą, kuris labai nudžiugino, tačiau jau po peržiūros, visas bendras produktas neatrodo vertas dangiškų pagirų. Sightseers yra kažkiek išsišokėliškas ir tikrai savotiškas, tačiau ar tikrai ilgai jis išliks mano galvoje? Nors keistai ir prikolnai parodyta, pati istorija nėra baisiai ypatinga, o bepročiai ir jų darbeliai ne tokie ir įspūdingi ar akiplėšiški, kaip galėjo būti. Tai tiesiog pakvaišęs, kruvinas kelionių filmas, su specifiniu ir, deja ne visada suveikusiu, anglišku humoru. Visvien geras laikas.
Na štai (atodūsis) ir 1000-asis postas.
Sunku net patikėti, kad tiek laiko užsiimu šita nesamone. Devyneri metai! Per tiek laiko jau ir padorų vaiką galima užauginti.
Ačiū visiem, kas paskaito ir palaiko, ačiū už rekomendacijas ir paskatinančius žodžius. Tai tikrai yra svarbu, tai leidžia tobulėti ir neapleisti šio reikalo. Liūdniausia tik, kad nieks už šitas recenzijas nemoka pinigų (hehe), tačiau visos tikros pastangos gyvenime kažkaip atsiperka.
Per šitą blogą susilaukiau ne tik palaikančių komentarų ar žinučių, tačiau ir sutikau naujų, įdomių žmonių, atradau tokių filmų, apie kuriuos kiti ir girdėję nėra. O gal vieną dieną ir sulauksiu pasiūlymo vesti Videokauką! :) kas gali žinoti, ar ne? Per šitą laiką Kiras Horror atrodo jau tapo neatsiejama dalimi mano gyvenimo ir kol žmonija nesunaikins interneto, ketinu rašyti ir toliau. Ir nors rašau atrodo daugiausiai sau, vis dėl to nieko čia nebūtų be skaitytojo. Nors ir negausaus, tačiau ištikimo ir suprantančio. Ačiū jums, brangieji *
Dabar nusivalom snarglį ir einam prie filmo. Norėjau aprašyti nors kažkuo ypatingą filmą tūkstantojo posto proga ir daugmaž tikrai pataikiau ant simboliškai originalaus dalyko. Spring tai lyg romantinė drama / komedija su siaubo ir mokslinės fantastikos viduriais. Įsivaizduokite Before Sunrise sumaišytą su Lovecraftu.
Jaunas Amerikonas, aptalžytas tėvų mirties, atskrenda į Italiją, kur sutinka žavingą moterį, apsukančią jam galvą. Ne už ilgo ne tik nujaučiam, bet ir įsitikinam, kad su ja kažkas yra negerai, bet sunku pasakyti kas ji: vampyras, vilkolakis, ateivis? Filmas originaliai ir smagiai išnaudoja šitus kabliukus, žaidžia jais ir nori tu to ar ne, sugeba nustebinti keistoku, regis dar niekad nematytu, žanrų ir išmislų, kokteiliu.
Dėmesį nuo pat pradžių pagauna realistiškas žmonių elgesys, dialogai ir situacijos, dėl to nesunku veikėjus pajusti ir su jais susigrętinti. Nuo to, kad viskas startuoja gana realistiškai, po to tik dar stebuklingiau atrodo, kai užgaunami fantastikos motyvai ir net siurrealistinės pasakos nuotaikos. Pagrindinis filmo trūkumas gal būtų tas, kad jis gaunasi kiek per saldus ir didelę laiko dalį tikrai atrodo jog žiūri romantinę komediją, tačiau aš labai vertinu kūrėjų drąsą ir meistrišką pastatymą. Vizualiai ir garsiškai filmas ko gero nepriekaištingas, na o ar jums priimtinas toks siaubo ir melodramytės miksas - teks matyt patiems pasižiūrėt, kad nuspręsti. Man tai pasirodė labai šiltas ir inovatyvus filmas, su nuostabiai nufilmuotais Italijos vaizdais ir jausmais, dėl kurių šito filmo tikrai greit nepamiršiu. Graži drama, geras humoriukas ir išradingi horroro elementai, padaro Spring unikalia peržiūra, verta ypatingą numerį turinčio posto.
Jameso Wano Insidious, buvo tiesiog pritrenkiančiai geras ir dėl to kertelę iškėlė aukštai. Tęsinys originalo nepralenkė tačiau irgi žiūrėjosi labai smagiai. Natūraliai nudžiugau pamatęs, kad turėsime ir trečią dalį ir iš jos tikėjausi bent jau tiek pat, kiek iš antrosios, nors gal tai buvo naivoka, turint omeny, kad šitą režisavo jau nebe siaubo meistras Wanas, tačiau režisūroj debiutuojantis jo kolega Leigh Whannell. Jie kartu dirbo rašydami scenarijus Pjūklui ir t.t., tad vyrukas tikrai nėra naujokas ir žino ką daro, bet vis dėl to trečioji Insidious dalis pasirodė kiek silpnesnė. Nieko labai blogo, tiesiog kiek skurdžiau.
Pirmieji filmai pasižymėjo plėšriu baisumu ir ne dirbtinais "jump-scares'ais", džiaugiuosi pranešdamas, kad šita tradicija išlaikyta. Turiu omeny, kad Insidious gąsdina iš tylos garsiai iššokančiais baubais, bet tai niekada nėra katė išlendanti iš lentynos, ar tik draugas, juokais prisliukinęs iš nugaros. Galima nujausti, kad bus gąsdinama ir lyg jautiesi tam pasiruošęs, bet kai galu gale išlenda kokia išbalus morda, vistiek padaryta pakankamai profesionaliai, kad prikrautum kelnes ir vakare atsigulęs į lovą ir išsijungęs šviesą, tą mordą prisimintum. Dėl to adrenalino užteko, nes į kiną nuėjau dar su neblogu pachmielu, o vienu momentu žmona griebė už rankos sinchroniškai su vaiduokliu ekrane, griebiančiu veikėjai už rankos. Puikus 4D experiancas nachuy.
Rodoma priešistorė, daugiau koncentruojamasi į senosios aškiaregės personažą. Čia ji padeda jaunai merginai, dėl gipso įkalintai lovoje, kuomet po nelaimingo atsitikimo ją ima kamuoti kažkokia tamsi esybė. Įdomu vėl sugrįžti į tą "tolimesnįjį" tamsos pasaulį, sukurtą pirmuose filmuose, tik gaila, kad čia jis išnaudotas žymiai silpniau. Norėtųsi matyti daugiau fantazijos ir daugiau kraupių vaiduoklių. Žinoma vis dar nejauku ir stilius tas pats, tačiau trečiaeilių pamėklių kiek pasigedau. Taip pat ir pabaiga pasirodė kiek slabnoka. Nuo pat pradžių, visą seansą, nepaliaujamai erzinant tylos-ir-staigaus-garso kalniukais, pabaiga pasirodė kiek skubota ir dirbtina. Kine vietomis atrodė jog trūksta garso takelio ir buvo taip tylu, kad girdėjosi ne tik gretimoj salėj rodomas Jurassic World, bet ir visų popkornai, pepsis ir ryjamos seilės. Taigi tai, kas turėjo padėti kurti atmosferą, gal suveikė ne visai kaip sumanyta.
Visa kita tikrai patiko. Nuolatinę įtampą paaštrina tai, jog pagrindinė veikėja yra suluošinta, bejėgė ir jai pasprukti nuo visų tų ir taip, švelniai tariant, nemalonių būtybių yra dar sunkiau ar beveik neįmanoma. Vėl puikiai sužaista tamsa ar minimaliu apšvietimu ir atmosferą pavyksta išlaikyti gana kraupią, net kai ekrane pasirodo ne itin juokingi "komiški" personažai.
Jei patiko pirmi du filmai, nėra priežasčių, kodėl turėtų nepatikti ir šitas. Gal tik lūkesčių didelių turėti nereiktų, nes šita dalis jau tikrai, palyginus, silpnesnė. Bet vėlgi - ko norėt?! Gavosi išties solidi trilogija ir būtų labai į sveikatą, jei ji tokia ir liktų. Į kiną verta nueiti tik jei esate užkietėjęs fanas, bet namie, susidarius atitinkamas sąlygas manau irgi puikiai sulys.
