SEUL CONTRE TOUS

I STAND ALONE, stipraus Prancūzų režisieriaus Gaspar Noe filmas, chronologiškai ir konceptualiai stojantis tarp CARNE ir IRREVERSIBLE. Tikrai ne mažiau vertas dėmesio nei anie du paminėti ir gan stipriai smogęs man į vidurius šią karštą vasaros popietę. Iš esmės tai yra Carne istorijos tęsinys, šį kart jau pilnametražis. Tą patį diedą, čia atlikusį pagrindinį vaidmenį, matysite ir Irreversible pradžioj, todėl kaip Carne komentaruose jau minėjo Human Garbage - gaunasi savotiška trilogija. Žiūrėjau ją netaisyklinga tvarka, bet viskas tvarkoje, šie filmai stiprūs kiekvienas atskirai ir veikia po vieną - kuo puikiausiai. Seul Contre Tous toks pat tamsus, sunkus, slegiantis nihilizmo ir egzistencializmo mišinys, kartais pertraukiamas smarkių audiovizualinių smūgių ar minčių, pasirodančių ekrane, teksto pavidalu. Kiek imanoma subtiliau, žmogiškas purvas visgi iškeliamas iki maksimumo ir tai, be abejonės, atmes jautresnį (ir durnesnį) žiūrovą. Pagrindinis veikėjas, su kurio vidumi ir mintimis turime susigyventi šią valandą su pusę - padugnė, vargšas, senas, pasimetęs žmogus, neturintis ko prarasti ir nežinantis kodėl jį velnias apskritai dar nešioja šitoj žemėj. Nupiešti tokio žmogaus paveikslą nelengva ir nukeliu skrybelę prieš režisierių, kaip gerai jam tai sekasi. Norisi apsidairyti ir badyti pirštais: "aš žinau tokių žmonių, aš juos pažįstu. Gal tai net mano artimieji, o gal ir aš toks?" Keista šito padugnės monologuose, kurie "sveiko proto" žmogui turėtų kelti vien šleikštulį, kartais aptikti minčių, kuriuos sutampa su manosiomis ir pritarti veikėjui - "o čia tu tikrai teisus!" Manau nereikia sakyt, kad pamurkdyti į šio žmogaus vidų, mes mokomės apie tamsią žmogaus prigimtį ir t.t. Žinoma, taip ir yra, bet maždaug tą patį galima pasakyti apie kiekvieną nors kiek panašų filmą ir šitame, taip pat yra kažkas daugiau. Noe - velniškai geras režisierius ir jo kūriniai negali nepaliesti. Nepaisant to ar sugebėsi juose rasti kažkokį grožį, kaip nutinka man, ar būsi tik pasišlykštėjęs, jo filmų pamiršti nepavyks ilgai ir juos pamatyti gero kino mėgėjui stipriai rekomenduoju. Keistas, piktas triukšmas arba staigi ir keista meilė gyvenimui. Beje, kaip ir Irreversible, I stand alone gan stipriai veikia ir pačius žiūrovo pojūčius. Čia nėra tiek ryškių kino triukų, kiek 2002-ųjų šedevre, kaip pvz visiškai palaida kamera ar staigūs akinantys blyksniai, bet labai savytas režisieriaus stilius juntamas stipriai ir sunku likti jam abejingu. Man šitas kino-purvo gumulas yra aukso vertės, tačiau lengvo ir malonaus laiko praleisti su juo nelinkiu. 9,5/10