Šiomis dienomis laisvu nuo darbo metu mokausi vairuoti, mažai laiko tenka kinui, tad atsiprašysiu už vėl kitokį postą. Iš didelio kino pastaruoju metu žiūrėjau tik naują boevyką Mission Impossible: ghost protocol ir komediją 30 Seconds or less. Abu yra visai žiūrimi amerikietiški kakučiai, bet čia ne apie tai.
Štai draugai netinginiauja ir dirba pagaliau jau prie pilnametražio thrasho. Garso takelyje skamba mano kurti Seagull Overseas noizai, tad tiesiog negaliu nepasidalinti su blogo skaitytoju. Pirmasis dešimties minučių preview jau paruoštas, taigi žiūrim ir komentuojam/kritikuojam.
2012/04/15
HUMANOIDS FROM THE DEEP
Humanoidai iš gelmių arba tiesiog Monster, mielas aštuoniasdešimtųjų mėšliukas apie maurotus pusiau žmones - pusiau žuvis, puolančius žmones, draskančius vyrus į gabalus ir prievartaujančius moteris. Mielas, bet daugiau nelabai ir yra ką apie jį pasakyti. Buvo nuobodoka, teko net nusnausti užstabdžius, mažai kuo nustebina šis paprastas old skūliukas. Nors plakatą ant sienos mėgčiau pasikabint.
Yra gerų papų, kelios išsiskiriančios scenos, gal savo laiku buvo labai išsišokėliška ekrane nužudyti vaiką ar panašiai, bet šiaip jau sunkoka šiandien rasti daug itin gerų jo bruožų. Vidutiniškas žiuraliukas ir tik labiau prisiekusiems žanro mėgėjams. Jei jau žiūrėti vien dėl papų tai galima pasirinkti ir kokį labiau išdykusį filmuką, na, o čia gal labiau visokiems padarų fanatams mėsos kasnelis, nors ir padarai nėra labai įspūdingi...
4/10
GOD BLESS AMERICA
Bent jau aš dažnai pagalvoju kaip smagu būtų telike besistapančiam idiotui šauti į veidą. Filmo veikėjas tiesiog išdrįsta įgyvendinti tai, apie ką dažnas mūsų tik pasvajoja. Taip gimsta naujas serijinis žudikas, kurio aukos - pop kultūros godzilos, kitų negerbiantys ir įžulūs, blogi žmonės ir šiaip pridurkai. Taigi užmanymas tikrai šaunus ir nors žiūrėdami suprantam, kad iš esmės tai tik smurtas dėl smurto, visgi labai smagu kai visi tie šikniai gauna net gi daugiau, nei nusipelnė.
Prie mūsų herojaus netikėtai prisijungia didžiausia šio filmo problema - jauna "intelektuali" paauglė, kurią taip pat užknisa aplink karaliaujanti tuštybė ir debilizmas. Šie du maištininkai leidžiasi į kelią kartu ir žudo iš eilės visus, kurie jiems nepatinka. Ši paauglė - įkirus ir erzinantis personažas, kai kuriais atvejais ji ne ką geresnė, kad ir už tas pačias jų aukas. Diedas sulimpa su ja gana greit, be didesnės situacijos analizės ir gal ji kažkiek ir pagyvina veiksmą, bet mano galva jos buvimas čia - sunkiai pateisinamas. Nei ji turi didelio pagrindo būti taip užsipisus, kaip pagrindinis veikėjas Frenkas, nei jos reakcija į veiksmą yra pakankamai adekvati. Kaip jau sakiau, didense dalimi jos buvimas tiesiog erzina ir ne kartą tikėjausi, kad ji tėra iš proto einančio Frenko iliuzija. Deja, Frenkas savam prote, jam tiesiog viskas įgryso iki gyvo kaulo, na, o ši mergiotė mano, kad visi kam nepatinka Alice Cooperis - turi mirti ir jai smagu leisti laiką žudant žmones.
Kas dar nepatiko tai, kad šie personažai kažkaip ne iki galo išvystomi. Aš pajutau ką jie norėjo padaryti, bet aš iki galo neįsigyvenau į jų kančią ar ryžtą. Rodos kūrėjai buvo labai netoli to tobulo filmo, bet taip achujėli nuo tos savo idėjos, kad apsižioplino ir neįstengė jos iki galo išvystiti. Ta filosofinė žinutė yra ir ji tikrai nebloga, bet labai gaila ji ne iki galo atkapstoma ir daugiau rodosi, kad veikėjai taip sau šitaip smaginasi, nei iš tiesų akina supuvusią visuomenę jos pačios atvaizdu. Klimaksas gaivalingas, bet visą laik išlieka tam tikra tuštuma, tarsi būtų bijota per daug moralizuoti ir vietoj to leistasi į pramoginį patiekimą, būtent tokį, kokį pats filmas ir kritikuoja. Galiausiai finalinė Frenko kalba nėra tokia dramatiška, kaip pradinė, todėl vargu ar didžioji dalis žiūrovu ir apskritai jį išgirdo. God Bless America bando parodyti vakarietiškų vertybių išsigimimą, pats jų tokių pagedusių turėdamas.
Rezultate filmas vistiek puikus, tačiau per daug vėjavaikiškas, kaip tokią drasią misiją užsibrėžęs. Aš apturėjau puikų laiką, bet nuoširdžiai manau, kad kūrėjai nesukontroliavo savo idėjos masyvumo. Lieka skambėti užgautas gražus akordas, bet neilgam, jo vertė trumpalaikė/momentinė, o dėl to labai gaila, nes su tokiu užmoju atidžiau pastudijavus ir kruopščiau paanalizavus veikėjus ir jų dramą, galima buvo sukurti tikrą kultą. Šitas filmas man kažkodėl siejasi su tokiu kokteiliu: Happiness + Shoot Em Up + Kick Ass. Mano nuomone labiau reikėjo lenkti į Happinesišką egzistencinę nesveikatą, nei į pramogines, neva stilingas ir kietas Shoot em up ar Kick ass skerdynes. Gal per aukštai išsikėliau kertelę, gal kurėjai tai filosofijai ir nekėlė pirmenybės, nežinau.
Man tai geras sumanymas su netobulu įgyvendinimu. Nepaisant to, vistiek puikus, šmaikštus ir gerų momentų užkabinantis filmukas, kuriam tikrai verta sugaišt laiko.
8/10
2012/04/08
THE DARKEST HOUR
Gaila, nes ateivio, kaip energijos impulso idėja buvo tikrai nebloga, jau vien pati savaime. Mes įpratę matyti įsibrovėlius kaip kažkokį humanoidą, ar kokį gleivėtą šlykštų gyvį, kodėl gi tai negali būti tiesiog beformė energija? Tokią gerą natelę užgavęs Darkest Hour vėliau susimauna ne tik su ja (ateiviai pasirodo esantys kažkokie metaliniai aštunkojai su elektros-energijos burbulu-skydu), bet ir su viskuo kitu kas galėjo šitą filmą ištraukti.
Smagu, kad veiksmas vyksta didelėje, apleistoje Maskvoje, nors pagrindiniai veikėjai tėra būrelis sunkiai mėgtinų amerikonų. Sutikti rusai vėl panašesni į amerikonus, vaidinančius rusus, nei kažką nors kiek primenantį tikrą rusą. Nešneku jau apie mokslinę ar šiaip loginę veiksmų seką. Galiausiai mėginu pavirsti vaiku ir įtikinti save, kad žiūriu kažką pramoginio, alia Transformerius, tačiau ir čia džiaugsmo randu mažokai. Kai filmas bando būti herojiškas ar dramatiškas ima imti juokas, kuris tampa isterija prasidėjus pabaigos titrų muzikai.
Būtų liudna, jei nebūtų juokinga, pagal konceptą norėtus lygint su kokiu War of the worlds, bet, nors ir suprasdamas, kad čia žymiai geriau, turiu dėti Darkest Hour prie tokių pastarųjų sci-fi "šedevrų" kaip Skyline, ar Battle: LA. Galėtumėt jau liautis su šitais, rimtai... ar ne? ...Laukiame Battleship su Rihanna :D
3/10
2012/03/28
THE DIVIDE
Taigi kas neišjungs per pirmąjį pusvalandį bus didžiai apdovanotas. Ir suprasti reikia, kad istorija net ne tiek apie apokalipsę, kiek apie žmonių elgseną įkalinime. Šiuo atveju man čia kažkaip primena vokiečių Das Experiment labiau nei kitus post-apokaliptinius filmus panašiu siužetu. Izoliuoti žmonės pasiskirsto į gerus ir blogus, gyvulėja, durnioja ir visaip kitaip eina iš proto. Aiškintis situacijos priežasčių nelabai ir mėginama, o taip pat nelabai verkiama ir dėl lauke žuvusio pasaulio, panašu, kad kūrėjus grynai domino elgsena narve.
O nuo tada kai pagauni tą psychanūtą nuotaiką, viskas eina tik geryn (filmo veikėjam žinoma - blogyn), prasideda šizofreniškas durniavimo teatras su žudynėm, kankinimais, prievartavimais, šūdais ir t.t. Ta nuotaika labai įsiurbia ir pradedi ryškiai jausti net ir nelogiškus ar išvis trenktus veikėjų veiksmus, nei jų emocijas, The Divide įgauna labai unikalios patirties skonį, savitą nuotaiką ir galui priartėjus jau net nesinori, kad baigtusi. Snukeliai parinkti irgi geri, vaidina ir mano meilė Michael Biehn. Veiksmas neva vyksta Niu Jorke ir aktoriai jau anglakalbiai parinkti, bet to prancūziško horroro prieskonio Xavieras taip lengvai neužglaistys. Keistas filmėkas, bet kai įsivažiuoja - super.
9/10
2012/03/21
THE GREY
Speigas, pūga ir ordos kraujo ištroškusių vilkų. Desperatiška kova už išgyvenimą. Gal tai ir drama, bet tikrai buvau surakintas įtampos ir siaubo kai tie vilkai riaumojo ir akutėmis iš tamsos blizgino. Va taip kartais realybė - geriausias horroras. Geras filmukas, prabėga staigiai, staigiai, drama pažeria gerų emocijų, prisimenu, kad esame gyvi, mylimi/mylintis ir tai yra tikra, o dėl niekų dejuoti neverta.
Didžiausias minusas - muzika pavogta tiesiai iš Sunshine. Jūs ką rimtai, kiek galima?
O šiaip tai kvapą atimantis nuotykis.
8/10
LEFT BANK
Sunkoka sumastyt ir su kuo palyginti filmą, į galvą šauna ir Absentia ir Heartless, Shrine nuotaikos šukės, o vietom gal net Possession ar Lyncho koks epizodas, nežinau, labai sunku perteikti tą nuotaiką žodžiais ar tekstu, bet nors kažkiek jau turėtumėt jaust kur lenkiu. Turi visų tų gerų subtilių dalykėlių po truputį ir antrąjį, sunkiau suprantamą, poodinį sluoksnį, kuris palieka mus lyg po slogaus sapno.
Didžioji filmo dalis atrodo kaip drama, sekame jauną bėgikę, kuriai sušlubuoja sveikata. Šalia atsiranda žavus, geraširdis vaikinas ir ji gana greit įsikrausto pas jį gyventi. Gyvena jie kairėje upės pusėje Antwerpe, aukštai stūksančiame daugiaubutyje. Čia, šešioliktam aukšte, prieš tai gyveno mergina, kuri dingo be žinios, nors filmo pradžioje mes matome, kaip ji įlendą į skylę rūsyje. Panašu, kad iš ten niekad ir neišlindo. Pradžioje viskas klostosi gražiai, porelė mylisi ir kartu kvailioja, atrodo pradžia ilgos ir gražios draugystės, bet filmas mus moko, kad pradžia tai yra kažko pabaiga, o pabaiga tai yra kažko pradžia.
Left Bank daugiau galingas savo jausmu nei istorija. Gražūs Antwerpo shotai, subtiliai ir meistriškai įkaltas garso takelis, unikali nuotaika. Tad be didelių šnekų tiesiog rekomenduoju pasižiūrėti kai norėsis ko sunkesnio ar keblesnio. Tikiu, kad daugiaaukščiai ir daugiabučiai slepia daugybę įvairiausių paslapčių, net ir pas mus, Lietuvoje. Kiekvienoj toje dėžutėje verda gyvenimas ir mirtis. Belgų filmų tikrai nesu matęs daug, bet šitas stiprus, geras pavyzdis, kaip turi atrodyti tikrai baugi istorija, kad ir dideliam mieste. Ką čia parašiau ir pats nelabai suprantu, bet reginukas super.
9/10
2012/03/20
WALKING DEAD [Season 2]
Norėčiau šią recenziją parašyti daugiau kaip įspūdžių pasidalinimą su serialą mačiusiais draugais, nei kaip kažkokį pristatymą jį tik dar žiūrėsiantiems. Būtų įdomu ir jūsų atsiliepimų sulaukti, aš visada apsidžiaugiu radęs komentarą, viską perskaitau ir pračekinu. Taigi turiu įspėti, kad toliau seks virtinė spoilerių ir skaityti, nežiūrėjusiems, toliau gal nederėtų. Taigi kokie jūsų manymu antrojo sezono pakylimai ir nuopoliai?
Kai išėjo pirma antro sezono serija pamenu buvau primiršęs kas ten vyko ir t.t. Pasidariau kažką skaniai valgyt ir sėdau žiūrėti, tačiau ta nuotaika taip greit sugrįžo, įtampa ir siaubas iškart griebė už gerklės, kad net negalėjau ramiai pavalgyti, nes bijojau, kad vėpsodamas į lėkštę pražiopsosiu kokį trupinėlį šio aukso. Taigi išjungiau, ramiai pavalgiau, o tada įsijungiau, nesiblaškydamas ramiai žiūrėti. Veikėjai užspiesti užgrūstame, sustingusiame, o dabar zombių maratono siaubiamam greitkelyje. Pirmoje serijoje jie ir pameta mergaitę, kurios paieškos ilgam prirakins juos prie esamos lokacijos.
Vėliau netyčiomis pašaunamas pagrindinio veikėjo Riko vaikas Karlas. Nepatinka man tas vaikis, galėjo jis tada numirti, bet gal per plaukuoti serialo kiaušai pasirodytų amerikonams? Šitie įvykiai ir atveja veikėjus į senuko Heršelo fermą, kur vyksta praktiškai visas antrojo sezono veiksmas. Heršelas - taurelės privengiantis dievobaimingas seniokas, pirmąją sezono pusę taip pat neblogai erzina su savo pamokymais ir moralais. Kur dar ta neįtikima kvailystė laikyti zombius daržinėj, tikintis, kad pavyks juos išgyditi. Tačiau su laiku prie senio priprantame, pabaigon jis gal net pasidaro savas ir mielas kažkoks. Jo šeimos nariai (išskyrus dukrą Megę) - daugiau antraplaniai herojai, kurie skirti būti mėsa zombiams, scenarijui ištikus. Kūrėjai per daug nesivargina mūsų pažindinti su jų asmenybėmis ir kai ateina reikalas geriau sušeria juos numirėliams, vien tam, kad poto nesakytume, kad nebuvo aukų.
Ta ferma ir sėdėjimas joje, mano galva, - vienas pagrindinių šio sezono minusų. Tikrai bijojau, kad visas serialas čia ir taps 'be namų negerai', bet mano maldos išklausytos ir po dviem kartais daugiau serijų, nei man natūraliai norėjosi, jie pagaliau visgi išsineždino iš ten.
Taip pat man nuolatos kliuvo tas iš balos ištrauktas saugumas. Kodėl ten niekada niekada neatėjo joks zombis? Vienas kitas nukaręs, ir tai tik iš reikalo. O kai jau finalas tai toks pragaras zombių pralūžo, kad įveikti jų neimanoma. Man tai nelogiška, aš norėjau nors kiek Night of the living dead efekto, kad keli atšliaužtų per parą, kad kažkas budėtų ant stogo su šautuvu, kad veikėjai niekada ramiai nemiegotų ir nuolat prisimintų šaltą apokalipsę alsuojant jiems į atlapus. Čia daugiau susikoncentruotą į tarpusavio santykius ir socialinę dramą: kas su kuo miegojo, kas ką užmušė, kas žudėsi, kas prisigėrė ir panašiai.
Na gerai, kaip jau sakiau ankščiau, drama sukuria intrigą ir aš ne iš tų, kurie ant to burba, nes be intrigos nebūtų tokios motyvacijos nekantriai laukti kitos serijos. Už didžiąją dalį dramos turbūt ir atsakingas kietakaktiškiausias ir mano mylimiausias veikėjas, amžiną atilsį, Šeinas. Jisai priima radikaliausius sprendimus, kurie dažnai būna niekšiški, bet kartais ir vieninteliai racionalūs. Užpuolus eiliniam karštakošiškumo priepoliui jis ir atidarė daržinę, norėdamas išleisti zombius ir nutraukė ilgai užsitęsusias ir įgrysusias Sofijos paieškas, kas aišku buvo vienas įsimintinesnių sezono momentų. Očio sušėrimo zombiams gal ir nepateisinu, o juo labiau aišku nepateisinu perdėm plėšraus ir niekšiško elgesio priešpaskutinėje serijoje, bet šiaip jau daugeliu atvejų būčiau jam pritaręs. Miegok ramiai, švelnusis prince.
Dar vienas nuvylęs svarbus momentas tai iš Rembo terlionių ir haliucinacijų purvuose grįžtančio Darylo pašovimas. Kai kietėjanti blondinė Andrea palaikė jį zombiu ir kalė jam headshotą, tikrai buvau priblokštas ir sugniuždytas, tokia galimybė panikai ir konfliktui! Čia pat parodęs tokį kietumą serialas staiga išplera ir po reklamos sužinome, kad tai tebuvo nežymus įbrėžimas. Andrea prašovė, prašovė ir kūrėjai, nors turiu pripažinti, kad dabar kai Šeino nebėra, Darylas turbūt ir bus kiečiausias veikėjas. Dar turiu pasidžiaugti, kad nors ir kaip haliucinacija, sugrįžo jo kietašiknis rasistas rednekas 'Henry the serial killer' broliukas. Labai džiaugėsi akys jį matydamos ir labai tikiuosi, kad šitam seriale veikėjai jį dar sutiks. Nors iš tikro gal būtų realistiškiau jei ir nesutiktų, visgi didelė ta Amerika, nepaisant to, kaip scenarijui prireikus ji gali atitinkamai sumažėti.
Kita įstrigus pažiba tai epizodas po daržinės atidarymo, kuomet tikėjimą pametęs senis išvažiuoja į miestelį gerti, nes turbūt saugiai gerti namie yra gėda ir geriau pastatyti visų gyvybęs į pavojų, verčiant jo ieškoti po apokalipsės nusiaubto ir zombių knibždančio miestuko barus. Ši vieta ypatinga tuo, kad veikėjai pagaliau sutinka kitų žmonių, šie nėra geriečiai ir jų konfrontacija labai realistiška ir žemiška. Nuoširdžiai jaučiau tą nekaltam pokalby augančią įtampą ir negerovę, labai kietai padaryta. Pagaliau sužibėjo ir Rikas, mūsų gerasis mentas, kuris toks jau užpisantis gerietis, kad niekada nė musės nenuskriaustų. Buvau pritrenktas ir krykštelėjau iš laimės kai kiečiausio vesterno stiliumi jis netikėtai nušovė tuos maroziukus. Regis nuo tada Rikas vis vyriškėjo ir dabar jau nebebus toks mižnius, ir ar kas ji kaltins? Aplinka kalta, ir aš jį sveikinu pagaliau supykus.
Už ką jam tokia debilė, isterikuojanti žmona ir toks kvailas vaikigalis, velniažin, gal tikrai dievo nėra. Tai būčiau pažvengęs jei jo šeimą suvalgytų paskutinėje serijoje, o antraplaniai ir niekam neįdomūs Heršelo šeimos nariai liktų gyvi, haha. Na, bet čia deja tik fantazija. Ta negraži, isterikė žmona dar laukiasi ir kūdikio, gerietis Rikas žinoma nori jį pasilikti. Dar jie ten pasipeša kas tikrasis tėvas ir parsiveža įkaitą. Vėliau nežino ką daryt su tuo įkaitu, bando jį išvežti, bando jį užmušti, bet iš viso to gaunasi tik bjaurus žmogaus kankinimas. Galėjo palikt jį sudraskyti ant tos tvoros, būtų buvę žmoniškiau, bet kas gi galėjo žinoti, ar ne? Sunku nuspresti koks pasirinkimas yra teisingas kai vyskta zombių apokalipsė.
O, kad jau prisiminiau zombius, (lol šis serialas visgi apie juos) tai jie man buvo pradėję rimtai nepatikti. Visi jie tapo kažkokie vienodi, plėšriai gargaliuojantys / riaumojantis, geltonas linzes dėvintys guminiai klonai. Dar gi gana greiti ir šniokščiantys. Žodžiu atsirado kažkoks vienas zombio tipas ir visi pasekė jo mada. Gal čia tik man taip pasirodė ar gal per mažai tų numirėlių buvo, bet sakyčiau, kad kūrėjams reiktų pamatyti filmą Dead ir šiek tiek daugiau pasistengti su tais zombiais negu vien daryti tuos vienodus, pilkus, guminius šniokštalus geltonom akim. Bet šitą nuoskaudą gal atperka geroji naujiena, nežinia ar mutavus tam prakeiksmui, ar tik kažkaip ankščiau nepastebėta - dabar atsikelia visi mirusieji, nereikia net įkandimo. O tai ponios ir ponai atveria visai naujus horroro klodus. Paskutinėje serijoje Rikas išsižioja, kad visąlaik žinojo: infekuoti visi, net ir gyvieji.
Pabaigoje dar yra tos diskusijos apie įkaito egzekuciją ir bendrą grupės žmogiškumą. Žūsta geriečių numylėtinis, teisuolis senukas Deilas (taip pat meluočiau jei sakyčiau, kad man buvo labai gaila). Įvykiai prie gero neveda, bet mums, kaip žiūrovams tai tik į naudą. Pagaliau pralūžta visas balaganas, visi tie zombiai, kurių taip pasigesdavau dabar atrodo išgirdo mane, tik pavėluotai ir visi vienu metu. Sekdami kažkokį malunsparnį jie, kaip organizuota nusikalstamoji grupuotė, atslenka iš miesto krūvele ir pagaliau atakuoja tą neliečiamą sodybą. Veikėjai supanikuoja, visi išsibėgioja kas sau, pamiršdami ankščiau trapią, bet dabar jau užkietėjusią blondinę Andreą. Tai nepasiseka labiausiai, vėliau sekame ją tikram survival horror košmare, - miške vieną, pėškučiom bėgančią ir atsišaudančią nuo kruvos zombių kai staiga ją išgelbsti kažkokia siurrealistinė kone-anime butybė su kardais, gobtuvu ir zombiais-vergais? What the...? nu gerai, mane šitas užkabino.
Kiti veikėjai patogiai apsistoja kažkokiam miško forte, kur Rikas jiems pasipasakoja, kad nebėra jau toks susna gerietis, koks buvo ankščiau. Nežinomybės persmelktais veidais veikėjai palieka mus iki kito rudens ir virš miško pakilusi kamera leidžia mums suprasti, kad trečiojo sezono veiksmas persikels į kažkokį didelį, tvirtą pastatą, kas aš kaip supratau/manau yra kalėjimas.
Na gerai, tikrai idomu, laukiam laukiam. Ir gal aš net suprantu kodėl veikėjai mieliau rinksis tokį variantą nei klasikinį važiavimą iki jūros ir negyvenamos salos paieškas.
Nepaisant visų trūkumų man tikrai labai patiko ir antrasis sezonas ir skeptikų pezaliukai mane mažai jaudina. Buvo tikrai silpnų serijų, bet serialas yra serialas ir galbūt nevalia iš jo reikalauti tokios tobulybės ar taikyti tokių standartų, kokie taikomi filmams. Vistiek Walking Dead rėžia gilų randą visos zombių kultūros istorijon ir reikia pripažinti šitą faktą, patinka jis jums ar ne. Man tai nuostabi pramoga, kartu su Namų Šeimininkėmis praskaidrinanti tokią šūdiną ir niekam nereikalingą dieną, kaip pirmadienis.
Kantriai ir išdidžiai laukiame rudens.
2012/03/18
DEAD HEAT
Miestą puola nenušaunami plėšikai. Nušauti juos sunku, nes jie jau negyvi. Tirti bylos paskiriami du vyrukai, stačiokas mergišius, kurį vaidina Joe Piscopo ir pagrindinis mūsų personažas, kurio jau pavardė byloja jo likimą, pareigūnas Mortis. Taip nutinka, kad įsivėlus Mortis tragiškai žūsta, bet čia pat yra ir galimybė jį prikelti, tad ko gi ne?
Smegenų nedaug, bet užtat kaip smagu. Čia dar prilimpa patraukli blondinė ir vyrukai imasi ieškoti kaltininkų, kad galėtų atkeršyti.
Kūnas pūna, laikas ribotas, o užduotį atlikti dar trukdo visokie prisikėlę viščiukų sparneliai, kiaulių galvos ir kitokie mėsos gabalai. Humoras geras, bet kartais toks smarkiai groteskiškas, kad net man pasirodė kiek nemalonu, už ką tik didesnis liaupsas priklauso šiam mielam filmukui. Nuolat pasiilgstu tokių filmų, dabar nors ir daug absurdiškesnių pridaroma, bet vistiek kažkaip nebe ta jau devynesdiašimtųjų dvasia, o tas old skūlo prieskonis nuostabus ir padaro Dead Heat, - geriausiu sekmadienio vakaro seansu. Lengvas kultas.
8/10
THE AWAKENING (2011)
Anglija, jauna, išsimokslinusi vaiduoklių medžiotoja pakviečiama į griežtą berniukų mokyklą, tirti neaiškios mirties ir besivaidenančio vaiko vaiduoklio. Paprastai šis tipas veikėjų karštligiškai tiki ir įvairiausia įranga bando aptikti vaiduoklius, šiuo atveju turime skeptikę, kuri žūtbūt visiem įrodys jog visa tai - apgaulė, šarlatanizmas ir sutapimai. Deja po šios stiprios moters figūra slypi jautri, įskaudinta, porcelianinė gėlytė, kuri tenori atrasti kažkokį pomirtinį pasaulį, nes turi nesumokėtų sąskaitų. Tas iškart labai matosi ir įžvalgesnį žiūrovą privalo nervinti.
Na atvažiuoja ji į tą pensionatą ir prasideda dvidešimto amžiaus pradžios siaubai, dramos ir detektyvai. Renkantis žanrą turbūt taip labiausiai ir tiktų filmą apibūdinti vienu žodžiu, tai daugiau detektyvas nei siaubiakas. Čia pilna pasapčių, užuominų, sąsaju ir t.t. Gaila tik, kad man nelabai rūpi. Kažkas bilda, skamba varpeliai, prabėga kažkoks vaikas kompiuteriniu snukiu, nei baisu, nei idomu. Visi čia turi savų paslapčių, kurias guvi detektyvė greit atskleidžia, bet ir pati ji kaip sakiau ne šventoji, čia pat puola isterikuoti, ieškoti meilės, na toks angliškas literatūrinis jovaliukas.
Pliusas būtų toks, kad išlaikoma įtampa, net ir skeptišką snukelį nutaisęs, visgi smalsavau kuo čia baigsis. Pabaiga nuvilia, dėl šimto twistų, kurie turėtų mus priblokšti, bet iš tikro sunervina: kam pasakojot vieną istoriją, jei čia visai kita? Ir tada opapa, o čia viskas buvo taip ir taip, o ne taip ir anaip. Fuck you.
Nuo pat Others su Nikole Kidman kažkaip atsiskiria bazės žmonių į tuos, kuriem patinka tokie filmai ir tuos, kuriem - ne. Aš šį kart būsiu tarp tų blogiečių. Filmukas yra geras, jis nesunkiai žiūrisi, kuria įtampa, gal ir gražiai pastatytas, sumontuotas, bet nuo tokių istorijų kažkaip norisi nusigrežti. Šiuo atveju gal net šiek tiek primena pasibaisėtiną '99-ųjų šūdą Haunting.
Išvada - gerai žiūrima, bet gana užmirština vidutinybė platesnėms masėms arba angliškų detektyvų mėgėjams.
5/10
2012/03/10
ATM
Dar garuojantis, prie ekrano prikaustantis trileris ATM. ATM, tai bankomatas, kuriame galima išsigrynint pinigų, šiuo atveju, kažkas panašaus į mūsų Snoro budeles tik su didesniu apsaugos lygiu: sunkiai dūžtantys stiklai, kortele rakinamas įėjimas ir t.t. Prasideda gana vangiai, gyvenimiškos situacijos, darbo balius, merginos kadrinimas, įkirus draugas prašantys pavežėt namo, žodžiu nelabai aišku ir ko tikėtis.Tad malonu kai mažai žinant situacija užpuola tave visu savo plėšrumu. Nakty, atokiam rajone, pūčiant šaltam vėjui šie žmogeliukai užsuka išsigrynint pinigų. Nei iš šio nei iš to už lango atsiranda durnius. Jų akyse jis užmuša žmogų, veidą slepia gobtuvas. Psychas neina vidun, tie bijo išeit laukan, prasideda įtemptas, bet mum labai smagus katės ir pelės žaidimas.
Nuo socialinių baimių (kaip gi čia dabar dauši stiklą) iki klykiančios kovos už išgyvenimą (kai dažniausiai jau būna per vėlu) filmas išlaiko dėmesį ir įtampą, kuo puikiausiai, todėl prabėga labai greit, vienas malonumas žiūrėti tokius sukaustančius trilerius. Veiksmas vyksta praktiškai vienoje vietoje, bet tas veikia labai gerai, palyginimui gal pasirinkčiau Phone Booth, Frozen, Open Water ar kažką panašaus. Istorija ne banali, žudiko veislė idomi, antrą kart žiūrėti gal ir nėra prasmės, bet kartą kalneliai tikrai smagūs ir rekomenduotini.
8/10
2012/03/09
URBAN EXPLORERS
Veiksmas šį kart veda į Berlino požemius, kur į nelabai legalią ekskursiją leidžiasi grupelė paauglių. Čia jau iškart suerzina ta prancūzė, kuri šaukiasi bėdos ant kiekvieno kampo ir tas beibifeisas iš paskutinio Hellraiserio, bet kažkaip atrodo dar visai nieko tie tamsūs vaizdai, tai galima kentėt. Nepatinka iš neaiškų kur po žemėm atsirandančios šviesos (ok, suprantu, čia, kad mes matytume kas vyksta).
Prasideda šliaužiojimai po užmūritas pagalbines patalpas, puskvailiai pezalai apie nacius, idomi paauglių akcentų maišalynė: vokietis, amerikonas, venesuelietė, korėjietė ir prancūzė. Šiek tiek erzina per greitas kirpimas tarp kadrų, bet išties nejaukūs tie koridoriai, man trumpo turiuko užtektų ir jau norėčiau nešt iš ten kudašių, tad žiūrisi gana maloniai. Deja jau kai viltys sukyla iki ganėtinai padoraus lygio, - viskas subliukšta kaip senas balionas.
Atsiranda tas psychas bomžas, į kurį žiūrėt aišku visai malonu (nuoširdžiai sukrykštavau kai jis mujavo iš už važiuojančio traukinio, ar kai valėsi dantis su automatiniu dantų šepetuku), bet visa kita sumaunama taip stipriai, kad nežinau nuo ko ir pradėt. Būna geri siaubo filmai, kai jauti, kad veikėjams iš tiesų pyzda, jų situacijoj nieko kito negalėtum padaryti, tada filmas smogia, slegia, smaugia ir t.t. O čia tas atvejis, kai veikėjai daro idiotiškas nesamones, nieks nemeikina jokio senso, veiksmas nerealistiškai tūpas ir galiausiai tik trokšti, kad visi jie greičiau padvėstų.
Reikia dar pripažinti, kad filmas išlaiko įtampą, tačiau čia ji gal net sukeliama ne gerais metodais, o kažkokiu nuolatiniu erzinimu, kai norisi rėkti ant veikėjų, kad jie debilai, ne taip viską daro, nesamonė čia ir panašiai. Liūdna, kad toks potencialas sugadintas negrabiu darbu ir tamsūs tuneliai šį kart atneša tik susierzinimą ir nusivylimą, o ne siaubą ar džiugesį. Minusai nusveria teigiamus aspektus, filmas paprasčiausiai kvailas, tad gal nebent kvailiems žmonėms jis ir gali labai patikti. Man tai panašu į sušiktą dieną su daug žadėjusiu rytu.
4/10
2012/03/06
SILENT HILL: SHATTERED MEMORIES
Anyway, SH visada buvo labai didelis siaubo nuotykis ir labai reikšminga sąvoka mano horroro kultūros supratime, tad nuolat jį prisimindamas jaučiu jam ypatingą pagarbą, dėl to gal ir man pažaisti naują žaidimo dalį yra labai didelis įvykis, mat visai nesu geimeris, o taip pat norisi ir su jumis pasidalinti. Menu kaip pirmasis SH ant Sony Playstation konsolės sudrebino mano tada dar gan vaikišką pasaulėlį. Niekada iki tol nebuvau matęs nieko panašaus, o juo labiau žaidime, kuriame pats esi pagrindinis veikėjas ir visos negandos tarsi nutinka tau pačiam.
Ne tik, kad su herojumi išgyveni ilgą ir baugią istoriją, bet tarsi ir pats ją kuri, - žaidimas gali turėti skirtingas pabaigas, kurios priklauso nuo vieno ar kito tavo pasirinkimo eigoje. Tai buvo visiškas šokas, tas pasaulis įtraukė ir nuskandino mane savyje, jis mane gasdino, žavėjo, žudė ir mylėjo. Per naktų naktis sėdėjau prie gana sudėtingų galvosukių ir painių labirintų vien tam, kad sužinoti kuo baigsis šitas asmeniškas ir toks dailus košmaras. Taip pirmąją dalį perėjau gal aštuonis kartus ir iki šiol manau, kad tam tikra prasme ji, - pati geriausia, nepaisant aišku palyginus prastesnės grafikos ir t.t. Vėliau teko pažaist ir kitus, perėjau antrąjį, su draugu trečiąjį, ketvirtam rodos strigau ir pereiti nepavyko, poto dar teko žaisti homecoming, kuris jau patiko daug mažiau. Atrodo praleidau dar Origins, kurį žadu greitu metu susimedžioti, tad apie tą kolkas nieko negaliu pasakyti.
Shattered Memories norėjau pažaisti nuo pat tada kai jis pasirodė, deja pradžioje jis buvo sukurtas tik nintendo Wii ir PSP, jei neklystu, ir tik vėliau pasirodė versija PS2, daiktui, kurį dabar turiu ir pats (radau Londone išmestą į gatvę žmonių, kuriem tiesiog nebereikia). Taigi dabar kai papuolė proga, sėdau ir su didžiausiu malonumu puoliau pereidinėti Sudaužytus prisiminimus. Statistikos tiek, kad užtrukau pusantros dienos, t.y. vieną pachmielingą sekmadienį ir vieną dieną po darbo, tad galiu konstatuoti, kad žaidimas skausmingai trumpas, palyginus su praeitais. Ir aš tikrai neskubėjau pralėkti visko kaip akis išdegęs, mėgavausi gražiais pūgos kaustomais apleisto miestuko vaizdais, klausiau visų, net ir nelabai prasmingų, pokalbių ir skaičiau kiekvieną pamatytą skelbimų lentą.
Taigi pirmas minusas - trukmė.
Antras minusas - istorija. Kam reikėjo iš naujo atkapstyti tą Harį Meisoną? Ar gi ne tobulai išklotas jo košmaras pirmojoje dalyje? Negalėjau atsikratyti jausmo, kad čia kažkaip amerikonai adaptuojasi savo tuščioms galvoms subtilią, sudėtingą ir siurrealistišką pirmojo SH istoriją, nors žaidimas ir kurtas Konami, bet kažkaip daug labiau smirda vakarais. Ar negalima buvo įvesti naujų personažų, kad ir niekuo nesusijusių su kitomis SH istorijomis? Užmerkčiau akis net į tai, jei istorija būtų skausmingai panaši, bet kokio velnio ją perrašynėti?
Keletas galvosukių buvo nepagrįstai sudėtingų, bet nieko neperkandamo (ypač jei užmeti akį į walkthrough internete hehe). Pasigedau painių labirintų. Nors 'piktojoje realybėje' ir mėginta mus versti paklysti sąmoningai, visgi pats judėjimas po miestą gana ribotas. Nėra to paklydimo jausmo kai žinai, kad eiti gali į visas keturias puses, bet nuėjęs į tas, kur nereikia, tiesiog nieko nerasi. Čia jei jau negalima tau ten eiti tai butinai bus užversta sniegu. Reiškias kelias, kuriuo einasi ir yra tas, kur žaidimas nori, kad tu eitum. Gal mažiau erzina, bet atsiranda daugiau suvokimo, kad čia tik žaidimukas, o įsijautimą tai smukdo.
Didžiausias nusivylimas - pabaiga, neva stulbinantis twistas, kuris turi mus nustebinti, o iš tiesų primeną pigią, madingą siaubo filmų twistinimo manierą. "Viskas buvo ne taip kaip tu galvojai, o buvo va taip ir taip!" Netegiu, kad twistas blogai, bet sakau, kad blogai, kai jis viską supaprastina iki tokių bukų išvadų, kad geriau jau išvis nežinoti kaip ir kas čia nutiko. Pirmoji SH dalis paliko daugiau klausimų, nei atsakymų, bet estetinė patritis buvo nepakartojama. Čia turime vieną atsakymą, bet į jį tesinori numoti ranka.
Dabar kas patiko. Žinoma gražutė grafika, galimybė detaliai viską apžiūrėti, laisviau judėti ir panašiai. Juokingas kontrolės momentas, nė kart nepravertęs, bet labai pralinksminęs judesiukas, - galimybė staigiai apsigręžti ir pamatyti kas tau už nugaros.
Kiti peikia tą ledo ir šalčio įvedimą, aš manau, kad gal tai visai nebloga įdėja kaip vienai daliai. Buvo epizodų kur net jauti tą garuojantį šaltį. Apledėjūsios gatvės labai pritinka dabartiniam metų laikui, dažnai sakoma, kad pragaras - šaltas, o skeptikams taip pat norėčiau padaryti pastabą, kad ir pirmajame SH snigo. Ir tai, kad ten - pelenai, buvo ištraukta tik filme. Nemaloniai atrodo staiga užšalantys veikėjų snukiai, nemalonu ir kai skesti mašinoje, o pro visas skyles pilasi ledinis vanduo. Veikėjo paniką apima ir tave, iš tiesų jaukiai sėdintį kambaryje.
Kitos naujovės irgi idomios, - svarbiausia pačiam gameplay'jui matyt ta, kad nebėra kovos. Nebėra ginklų, nebėra galimybės gintis. Viskas ką naujasis Haris gali tai bėgti ir slėptis, taigi atsiranda toks nuolatinės panikos ir bailumo elementas. Turbūt bene svarbiausia naujovė - Haris turi išmanųjį telefoną. Juo tenka nemažai naudotis. Jame yra ir žemėlapis (gps) ir fotoaparatas (kartais tenka nufotkinti kokį įtartiną kampą, o ten stypso nerami dūšia, kaip tiesiai iš JP siaubiakų) galima skambinti įvairiais numeriais (kad ir 911), o taip pat jis būtinas ir išspresti kai kuriems galvosūkiams.
Tas telefonas priduoda kažkokio realumo pasakojimui, mat visi turim tokį daikčiuką, tad puikiai žinom kaip juo naudojamasi, kaip perskaitoma žinutė ir ką ji gali reikšti. Tad ši naujovė tikrai sveikintina.
Bendrai tai visai faina, nors palyginti gal vidutiniška Silent hill patirtis. Girdėjau Resident Evil žaidimai dabar vis toliau eina veiksmo linkme, na džiugiu, kad SH bent jau stengiamasi išlaikyti tą pačią estetiką, nors jau gal ir tolokai nueitą nuo to pirmojo išėjimo į tą apsnigtą mažą miestelį. Man ji vis dėl to yra ypatinga, nors aš ir matau tuos trūkumus. Smagu girdėti ir tokią didelę įtaką padariusio Akira Yamaoka naują garso takelį.
Manau kiekvienas fanas turi teisę į savo nuomonę ir jei ji yra kritiška - tebūnie. Daug kas čia kitaip, bet ar būtų idomu jei viskas būtų taip pat? Aš žinau, kad imsiu džoistiką į rankas ir pasitaikius progai pažaisti kitus tęsinius, bet turiu pripažinti, kad Shattered Memories tėra aidas to SH, kuris kadaise apvertė mano pasaulį.
2012/02/19
SHELLTER
Panelė nubunda požeminėje slėptuvėje. Įvyko apokalipsė, lauke visi infekuoti, išeiti neimanoma. Viso to mes aišku nematome, bet rūpestingas ir iš pažiūros geras daktaras moteriškei viską paaiškina. Tuomet pasirodo beprotė krauju nutaškyta seselė, užklijuota burna, prasideda įvairūs kankinimai ir žudynės. Daktaras tai ryškiai nenormalus, tai suprasti ilgai netrunka, bet pagrindinė veikėja kažkaip visai su juo susigyvena ir ilgaainiui tampa jo padėjėja. Iš išorės kažkaip atsiranda vis naujų "išgyvenusiųjų", kurie čia tampa aukomis. Šita slėptuvė iš tikro tėra šlykštaus daktaro, sadistinių žaidimų kampelis. Pagrindinė veikėja dabar pati turi žudyti, kad išgyventų.
Taip atrodo dalis istorijos, kaip ją norėjo papasakoti kūrėjai. Iš tiesų tai filmas gyva tragedija. Garso takelis apgailėtinas, garso efektukai ir montažas tiesiog laughable, veiksmo scenos nepavykę, viskas šiaip ne taip išvažiuoja grynai ant tų šlykščių, kruvinų žaidimukų, kuriuos mum kažkodėl patinka stebėti. Gal gi todėl, kad patys esame šlykštūs iškrypėliai? Kodėl aš apie save šneku daugiskaita? Na, ant plakato lyg ir prirašyta, kad ne man vienam visai patiko šitas garuojantis mėšlo gabalas, tai matyt daugiau žmonių randa kuo pasidžiaugti tokiuose filmuose.
Shellter yra absurdiškai blogas filmas, viskas čia taip prastai, kad net norėjosi nešvaistyti savo laiko ir išjungti nebaigus peržiūros, tačiau mane kažkaip užkabino tas jo idiotiškumas ir iki pabaigos visai išmokau juo mėgautis. Galutinį twistą aišku nuspėjau nuo pat pradžios, bet gale jau pats buvau pakankamai lobotomizuotas, kad būtų visai linksma, ką berodytų.
Siūlyčiau nebent tiems, kas mėgsta panardyti po tikrai blogą kiną, man tai gerai tokių kartais pažiūrėt. Tik papų labai čia trūko.
4/10
2012/02/18
ROGUE RIVER
Dar vienas naujas filmukas, šį susiviliojau pažiūrėti vien dėl Bill Moseley, bet deja jis čia ir tėra vienintelis geras dalykas. Ir tai gaila man, kad jis tokiuose turi savo talentą švaistyti, labai vidutiniškas žiuralas ir net jo one laineriai negelbsti. Durna mergiotė papuola bepročių šeimutei į rankas, šimtą kart matyta, šimtą kart girdėta, šį kart ir nesuveikia. Pradžioje žiūrisi visai nieko, bet į pabaigą darosi nuobodu ir net vos valandą perkopianti trukmė nepadeda išsigelbėti nuo žiovulio.Nelabai prasmingai praleistas laikas, šeimynėlė beveik niekuo nenustebina, pagrindinė veikėja puskvaišė višta ir man tikrai negalėjo rupėti mažiau kas jai nutiks. Taip susimauta su pagrindiniu personažu tai iškart automatiškai krinta viskas. Net iš plakato ji mane nervina. Višta. Įdomūs faktai gal tik tokie, kad pirmą kart pamačiau blogietį su kroksais ir šiaip keista pradžioje matyt itin mandagų ir korektišką maniakų priėjimą prie aukos. Nors ir ne visiškas fiasko, galima žiūrėti iš bėdos, bet atvirai tai gana beprasmis šlamštas, kurį pamiršite tik filmui pasibaigus. Duodu balus tik už Moseley, peruką, kroksus ir gražius gamtos peizažus pradžioje.
4/10
2012/02/15
BODY PARTS
Kaip žudikas įsikūnijo į lėlę Chucky, taip čia jo blogis gyvena išardyto kūno dalyse. Keliamas klausimas, - kur gyvena siela? Ar tikrai ji galvoje ar širdyje? O gal ji tiesiog mėsoje?
Filmukas fainas, paprastas, kartais gal net naivokas, bet turi labai smagių scenų ir gerai atrodančių, old skūlinių efektų. Kažkaip žiūrėdamas valgiau patiekalą su žuvim, tai ta ligoninėje pritaisyta, begijanti ranka nelabai skatino apetitą.
Nors jau persiritęs į dešimtąjį, bet vis dar devinto dešimtmečio dvasia alsuojantis fainos vaizdinės bjaurybės pavyzdys. Turiu nuojautą, kad režisierius Eric Red yra nepakankamai įvertintas, kaip, kad daugelio žmonių gal koks Yuzna. Reikėtų daugiau jo darbų suveizėti, gal kas žinot katras geresnis?
7/10
THE DEAD
Zombių žanras visada susilaukia siaubo mylėtojų dėmesio ir jau matėme įniršusius, lakstančius zombius sprinterius, šėtonu varomus zombius, iš kapų besikeliančius zombius ir juokingus, toksinėm atliekom vemiančius zombius, tačiau tikrai seniai bemačiau tokius lėtus, vos paeinančius, bet vistiek iki kaulo baisius alia Fulci zombius. Kol Walking Dead zombiai antrąjame sezone darosi panašūs į guminius bliakerius, Wilas Smithas kovoja su kompiuteriniais kiaušingalviais, o vis dažniau pasirodo plėšrūs 28-ių dienų po tipo zombiai, į ekraną grįžta Mirusieji: lėti, bet niekad nesustojantys, jau kaip ir klasikiniai, 'šauk jiems į galvą' tipo zombiai.
Nors filmą kūrė angliokai, 90% jo žavesio - Afrikoje. Šis milžiniškas, paslaptingas, karštas žemynas užburia savo vaizdais ir nuotaika. Rodos jauti tą dvoką, karštoje saulėje pūvančių, zvimbiančiomis musėmis aplipusių, nelaimėlių lavonų. Karštą dieną keičia šalta dykumos naktis, grėsmė niekad nesitraukia, mirusieji nuolat tyliai sėlina paskom, visos naktys budrios. Jokių didelių įžangų, veiksmas mus nukelia tiesiai į apokalipsės židinį. Kitus žemynus prievartauti mėgstantys amerikonai dabar jau neša kudašių, deja lėktūvas krinta ir dūžta į vandenis, kažkur šalia vakarų Afrikos. Bangos išneša pagrindinį mūsų veikėją, - gerietį Amerikoną mechaniką. Išgyvenimas prasideda nuo pirmųjų akimirkų, papludimiu lėtai slenka atšalę tamsiaodžių kūnai.
Be didelių filosofavimų apie apokalipsės priežastis prasideda tykiai kraupi kova už išgyvenimą. Vedinas vilties kada nors dar išvysti savo šeimą, herojus leidžiasi į gyvūjų numirėlių infekuotas Afrikos platybes. Tikrai senai neteko matyti tokio gero zombinio veiksmo gamtoje. Be galo gerai atsiduoda visokia klasika, ypač Italų kuryba, Zombi, Zombi Holocaust, Hell Of The Living Dead ir panašiai. Tik čia jau nebe old skūlas, filmas pasiėmė tai kas geriausia ir eina nauju, modernesniu, savo keliu, kurdamas unikalų pasakojimą. Be geriausių klišių nebūtų taip gerai, bet ir be jų viskas labai vykę, - goras tobulas (poroj vietų net nustebau, kaip čia taip padarė), baugus ambientinis garso takelis, užburiantys gamtos vaizdai, o svarbiausia žmogiški ir įdomūs nuotykiai kelyje. Ir apsieita be didelių socialinių problemų ir konfliktų kuriuos mėgsta pvz Romero, tačiau dėl to - ne mažiau idomu.
Jei jau būt visai teisingam, Mirusieji aišku turi savo trūkumų, kaip ir viskas turi savo trūkumų, bet šiuo atveju gerasis filmo efektas juos nustelbia, bent jau mano kuklia nuomone. Visai neseniai nudžiugino Berlino numirėliai, dabar gi ir lėti zombiai sugrįžta su visa jėga. Kiekvienam subžanro mylėtojui labai nuoširdžiai rekomenduoju. Gal liaupsų prisiskaitę ir neįsimylėsite taip kaip aš, bet bent jau neblogą laiką tikrai turėsit, pažadu. Na, o aš asmeniškai su savo simpatijom noriu duoti maksimumą balų, kad neužneštų niekad šių kūrėjų entuziazmo karštas dykumos smėlis. Gaila, kad dėl tūpo pavadinimo jis turbūt daugelio bus netyčiom praleistas ar nepastebėtas.
10/10
2012/02/12
BENEATH THE DARKNESS
Išvada vėl tik tokia, kad dauguma amerikonų turbūt nėra labai protingi. Kaip vienas kūnas per du metus supūna iki griaučiu, o kitas guli šviežias, kaip vakar miręs? Ar aš kažko nesupratau?
Nors ir buvo salyginai idomu žiūrėti iki pat pabaigos, jaučiuos praradęs laiką. Nesuprantu kam reikia tokios istorijos, man ji rodos puskvailė arba pastatymas labai nepavyko. Iš bėdos per teliką galima būtų žiūrėti, bet šiaip tai gėdingas darbelis. Erzinantis nusivylimas.
3/10
2012/02/08
STORMHOUSE
Filmas neilgas, bet sugeba prailgti iki tiek, kad stabdyčiau pažiūrėti kiek dar liko. Kai užsimiršdavau, kad laukiu pabaigos, būdavo visai nieko, kartais prigauna idomesnės ar baugesnės scenos ir užburia. Yra šiek tiek mažiau tradicinių sprendimų, kuriuos tikrai norisi pagirti, tačiau daugybę kartų susidomėjimas vėl krinta ir nemažą dalį teko pražiovaut. Taigi bendrai toks vidutiniškas seansas, turintis potencialą, bet dėl velniažin kokių priežasčių pradrėbtas biški pro šalį. Veikiausiai tos nelemtos pasaulį sukančios babkės.
Tačiau verta ir pasidžiaugti visada. Idėja paprasta, bet gan jaudinanti: valdžios vyrai sugauna paranormalią butybę. Ji laikoma slaptoje bazėje, Anglijoje, devyni aukštai po žeme. Čionais, neaišku kokio velnio, atvyksta ekstrasensė, galinti kalbėti su anuo pasauliu. Turbūt nereik ilgai spėlioti, kad sumastytumėt jog būtybė kažkaip ištrūks ar kitaip pasireikš? Kas dar užkliuvo, kad aukšto lygio kariniai reikaliukai čia tvarkomi buku buitiaku. Visi daro kas ką nori, kažkoks marozų tūsas, jokios juntamos valdžios ar priežiūros, nelabai rimta. Bet geriausia sudedamoji dalis tai ta keista, kone sapno atmosfera. Kai kurios vietos nesugeba išgasdinti nors ir stengtasi, tačiau jaučiu, kad kai kurios vietos gavosi kraupios, gal net netyčia. Sunkoka paaiškinti, reikia pajausti.
Tad patiems ir duosiu sprest ar norit gaišt savo laiką ar ne, su šituo pusėtinu sci-fi siaubiaku. Aš tikėjausi geriau, bet visgi randu ir kuo pasidžiaugti.
Norisi sakyti neblogas bandymas, bet tuo pačiu palinkėti, kad kitą kart kūrėjams pasisektų geriau. Kaip su alaus bonke: šį kart po kamšteliu laimėjimo nėra, bet niekas neatims to malonumo, išlenkti butelį, kurį jau laikai rankose.
5/10
2012/02/05
ABSENTIA
Los Andželo priemiestyje gyvena moteriškė, kurios vyras - septinti metai kaip dingęs be žinios. Praėjus tiekai laiko, įstatymas leidžia deklaruoti žmogų mirusiu. Moteriškė sunkiai nori paleist prarastą mylimąjį, bet čia pat jau trinasi (sąlyginai) žavus detektyvas, o ir pilvukas kažkelintam mėnesy. Moteraitei atsigauti padeda jaunesnė, ex-narkomanė sesuo, tačiau vos prasideda tų mirtį deklaruojančių dokumentų tvarkymas, - ramybės ima neduoti vaiduoklis.
Sunkoka suprasti ar tikra tai vėlė ar tik ilgesio iškamuotos moters košmarai. Su tuo vaiduokliu aišku baisu, bet įdomesni dalykai ima dėtis su sesute ir šalia stūksančiu kraupoku pėsčiųjų tuneliu, vedančiu po greitkeliu. Sesuo kasdien pro čia lekia pabėgioti ir kas kart tame nejaukiame vamzdyje vyksta kažkas keisto. Daugiau nepasakosiu, bet noriu pastebėti, kad tai ne tik nuobodi vaiduoklių istorija, kažkam gal nepatiks, bet vėliau istorijoje atsiveria ir plotmė, kurią būtų galima priskirti sci-fi. Idėja gali pasirodyti vaikiška ar nerimta, bet mane įtikino ir įbaugino. Jau vien už tai, kad nesugalvoju su kuo palyginti nukeliu kepurę prieš šitą priemiesčių siaubo pasakėčią.
Nufilmuota gražiai, vakarų Amerikos vaizdeliai irgi gražūs, man mieli. Geras ambientinis garso takelis kuria unikalią atmosferą, o ir aktoriai savo darbą atlikę labai gerai. Gal per anksti dar buvo visiem sudarinėti tuos metų topus, nes mano galva toks originalus filmukas irgi turėtų patekti tarp geriausiųjų. Be abejo visada galima pakritikuot, kad buvo galima sugalvot ir padaryt dar geriau vienoje ar kitoje vietoje, bet bendras rezultatas mane labai nudžiugino. Absentia, - mano skoniui tinkantis dalykas ir dėl tų simpatijų norisi nematyti trūkumų, kurių žinoma yra. Tas kas nesibaidote šiek tiek mažesnio biudžeto, keistokų pezalų - šis filmas jums pritiks.
8/10
Subscribe to:
Posts (Atom)