Labai neblogas distopinis ispanų horroras iš 2019 Netflix. 1997-ų "Kubą" primentantis filosofinis pasvarstymas, kuriame galima įžvelgti tiek ir socialinę kritiką kiek ir tiesiog išradingą sci-fi, jei nenorite gilintis į politinių ar ekonominių santvarkų leitmotyvus.
Du kaliniai nubunda kambaryje, vidury kambario - skylė, per kurią kartą dienoje, dviems minutėms, atvažiuoja platforma su maistu. Platforma keliauja aukštais iš viršaus ir kiekviename aukšte maisto lieka vis mažiau iki kol apatinių aukštų gyventojams belieka ėsti vienas kitą. Tikslus aukštų kiekis - nežinomas, žmonių paskirstymas po aukštus kinta kas mėnesį ir tvarka rodosi yra atsitiktinė.
Nemažai nuomonių internete suggestina, kad tai - kapitalistinės visuomenės veidrodis, tačiau niekur filme tas konkrečiai neapibrėžiama. Norėdamas galėčiau pagrįsti jog tai kaip tik, - socializmo absurdiškumas arba, kaip jau sakiau, galima rinktis apskritai nesukti sau dėl to galvos. Tačiau padiskutuoti šuo atveju smagu.
Filmas tamsus, atmosferiškas, bet pagavus ir įtraukiantis. Kai kas lygina su "Snowpiercer" tačiau man šitas pasirodė žymiai lengviau žiūrimas ir mažiau pretenzingas. Kai kuriuos žiūrovus gali nuvilti šiek tiek antiklimaktiška pabaiga, tačiau man asmeniškai visai patinka kai kažkas paliekama ne iki galo parodyta. Kažkas drąsesnio ir išskirtinio, o negana to - puikiai pavykusio.
Sako sunku Lovecrafto raštus ekranizuoti dėl siaubo abstraktumo, tačiau manau tai silpni pasiteisinimai, nes yra apstu vykusių abstraktaus horroro filmų. Nicolas Cage neseniai žybėjęs neoniniame Mandy čia vėl puikiai telpa tarp kosminių, realybę iškraipančių spalvų, o Dust Devil bei Hardware režisierius Richard Stanley puikiai susitvarko su minėto abstraktumo vertimu vaizdais ir rezultate turime vieną įdomesnių praeitų metų siaubiakų. Smagu matyti Keidžą geruose filmuose, po šitiek keistų karjeros posukių, kurie pavertė jį living meme, bet jis yra geras aktorius, nieks to nepaneigs ir jo nuostabus "pervaidinimas" puikiai tinka prie Spalvos iš kosmoso stogą raunančios atmosferos.
Į atokiai gyvenančios šeimynos kiemą nukrenta keistas meteoritas, kuris su savimi atsineša... spalvą. Ši sunkiai apibrėžiama kosminė butybė įtakoja, consumina ir pakeičia viską aplink save. Šeimos gyvenimas tampa siurrealistiniu košmaru greičiau nei jie spėja suprasti, kad kažkas darosi ir kai jie supranta rodos jau per vėlu ką nors dėl to daryti. Paveikiamas tiek fizinis aplinkos būvis tiek laiko ir minčių tėkmė, kas salygoja nelogiškus veiksmus ir įvairius smagiai besižiūrinčius vaizdinius distortionus. Galiausiai lieka nemalonu ir skausminga, tačiau tikrai įdomu, šviežia ir net smagu. Kažką čia sau ras ir Mandy ir Annihilation (kurio recenzijos kažkodėl blet keistai neberandu savo bloge) ir The Thing fanai. Mano lūkesčius tikrai pranoko su kaupu.
Po El Camino tai dar vienas tęsinys, kurio nežinojom, kad norime, tačiau džiaugiamės turėdami. Neįprastai ilgas laikas laukti tęsinio - 40 metų, ar ne? Tačiau pagal paties Kingo išmonę tai yra antroji legendinio Kubriko Švytėjimo dalis. Evanas Magregoras vaidina suaugusį "švytintį" berniuką iš pirmojo filmo, režisierius statė Hush, Absentia ir Gerald's Game, ir žmonių atsiliepimai internete lyg neblogi.
Daktaro Miego knygos skaityti neteko ir išvis nežinojau apie šio reiškinio egzistavimą iki pasirodant filmui, tačiau Švytėjimą skaičiau ir nors laiko išbrandintą Kubriko ekranizaciją mėgstu, dėl jos '80s ikoniškumo, bet deja turiu pripažinti, kad joje pamirštas esminis knygos elementas - tėtis buvo alkoholikas. Ir pirmoji riebi knygos dalis skirta būtent jo išdaigoms ir skriaudoms papasakoti. Ir būtent dėl to jie pasirinko tą darbą atokioje vietoje, ir būtent dėl to tėvukui pavažiavo stogas. Kubriko filme visa tai buvo nubraukta šalin, o mano galva tai buvo esminis kūrinio katalizatorius.
Doctor Sleep dabar tęsia ir Kubriko vizualinę tradiciją ir užkabino tą alkoholizmo momentą, kuo labai džiaugiuosi. Dvi su puse valandos prabėga žiauriai smagiai ir tie Kingiški personažų veiksmai, kurie nuolat atrodo truputi vaikiški ar prasilenktiantis su realybe smarkiai padeda siužetui judėti pirmyn. Pripratus prie šiuolaikinių serialų realizmo jau sunkoka įsiteigti sau siaubo pasakos realybę, kuri dažnai figuruoja Kingo kūryboje, kai tarkime personažai savavališkai atkasinėjantys lavoną ir nebijantys ką apie tai pasakys teisėsauga.
Tie sielas veipinantys vampyrai skrybeliuočiai taip pat kiek juokingi, tačiau smagu į juos žiūrėti ir suprasti jų motyvaciją. Silpniausia filmo dalis deja yra finalas, kuomet veikėjai grįžta į viešbutį iš pirmojo filmo ir žiūrovas tiesiog apšeriamas referencais, tarytum bybiais. Tačiau iki tol, žiūrisi tikrai smagiai, filmas neprigrūstas nesąmoningų jump-scare'ų ir tikrai drįsčiau rekomenduoti visiems pamėgint, nepriklausomai nuo to ar Švytėjimas jums yra kažkoks big thing ar ne. Savo atmosfera ir net siužetu jis puikiausiai galėtų būti ir nesusijęs su originalu, kaip atskiras kūrinys. Klausimas tik aišku ar tada būtų susilaukęs tiek dėmesio.
Retai parašau apie trumpametražius filmus, nebent tikrai jau yra dėl ko, ir šį taip patį panorau užfiksuoti, galbūt atkreipiant truputį daugiau žmonių dėmesio. Vos dešimt minučių, nė vieno žodelio ir šiknaskylę sutraukiantis pamatinis siaubas. Visas filmas jūsų dėmesiui čia pat, iš Vimeo.
Jei teko būti pabėgimo kambaryje siaubo tematika, žinote, kad tai tikrai smagu ir protelio daug nereikia jau iš pavadinimo suvokti, kad šiame filme žaidimai nesibaigia juoku, bei važiavimu namo. Daugiau žinoti kaip ir nieko nereikia, vieną kambarį keičia kitas, kažkas miršta, likusieji toliau panikuoja, rėkauja ir stengiasi išspręsti lemiamą galvosukį. Kambariai tikrai gražiai padaryti, išradingi ir įdomūs, tačiau personažai be galo cringy, lyg kartoninių templeitų iškarpos, o ir dvylikamečio rašytų dialogų skauda klausyti. Greit pasimiršianti, kvaila, lengvai erzinanti pramoga lengvam vakarui su alumi.
