☠ Horror / Sci-fi / Exploitation / Weird / Gore / Etc ☠

2019/11/28

ELI

Wow. Kol kas turbūt turiu šūdiniausio metų siaubiako nugalėtoją. Žiūrėjom su žmona, trynėmės akutes ir patikėti negalėjome. Paviliojo tas, kad teko matyti šio režisieriaus Citadel, kur buvo labai neblogai. Tačiau tokio skausmingo fantazijos trūkumo ir infantiliško išpildymo nesitikėjau iš vardų, kurie turėtų turėt biški savigarbos - Netflix, MTV films?
Atrodo, kad krūva siaubo filmų papietavo, paliko stalą nesusirinkę trupinių ir šie trupiniai sustumti į lėkštę pateikti kaip "Eli".

Vienintelis dalykas į ką čia galima žiūrėti yra simpatiškoji Kelly Reilly iš antro True Detective sezono, bet net jos vangi vaidyba negelbsti filmo nuo automatinio virtimo netyčine parodijų komedija. Sunku net išvardnti kas yra blogai, kai blogai beveik viskas: istorija, personažai, vaidyba, efektai, jump-scare'ai, nuolatinis expositionas ir kaip gi be twisto... O tu dieve šventas, ta pabaiga. Nelabai įsivaizduoju kaip kūrėjai žiūrėjo sumontuotą versiją ir nutarė - "jo jo, viskas cool, bus gerai".

Juokėmės, bet skaudėjo. Juokėmės, nes mums nieko kito neliko. Tačiau po pastarųjų kelių, karčių, didelio biudžeto nusivylimų, galima bent jau pasidžiaugti, kad bent jau "so bad it's good" kategorijoje kažkas vyksta. Tai idealus filmas pasikviesti dešimt draugų, pasiimti krūvą svaigalų, rodyti pirštais į ekraną, garsiai komentuoti ir žvengti kol kaimynai iškvies policiją. Ir vien jau dėl to sąžiningai negaliu duoti vieneto, nes apturėjau smagų laiką, tai tebūnie tas balas vien už tai.

2/10


2019/11/18

THE HOUSE THAT JACK BUILT

Niekad nesupratau visuotinio susižavėjimo Von Triero kūryba. Kiek mėginau žiūrėti jo filmų, visi jie man pasirodė pretentious ir be galo nuobodūs. Praeitą kartą gana neskoningai paexploitinęs pornografijos žanrą Nimfomanėje, dabar jis nagus prikišo prie siaubo ir dievas mato (o gal nemato), būčiau žinojęs, kad čia jo filmas, tikrai nebūčiau varginęsis, bet jau pasirodžius pradžios titrams galvoju - "na pabandome dar kartą!" ...*atodūsis*

The house that jack built yra beveik tryjų valandų ilgio, sadistiškas exploitationas apie serijinį žudiką, neva gudriai įvilktas į Dantės Pragaro popierėlį. Tačiau visa metafizika, įskaitant skurdžios vaizduotės pragaro viziją, sugrūsta į paskutines 10 minučių ir taip gaunasi, kad meninės vertės šis filmas turi ne daugiau nei Cannibal Holocaust ar Srpski Film, o Dantė panaudojamas kaip šlykštus ekskiūzas mėgautis žiaurumu. Smagiai žiūrisi tik pradžia, su neatpažįstamai plastinių operacijų subjaurota Uma Thurman, ir pabaiga, o likusios dvi valandos yra beprasmiškas yawn festas, prifarširuotas nemalonaus fizinio bei psichologinio smurto scenų.

Pasigedau ir pagrindinio personažo gylio. Rodos visas filmas yra jo asmenybės analizė, tačiau kas jis neskaitant to, kad labai blogas žmogus, nusakyti sunku. Jo pamišimas sunkiai apčiuopiamas, žudynių įtakota transformacija atrodo tiesiog out of place ir visas tas diskursas su namo statymu galiausiai belieka tik kažkieno prie bongo sugalvotas žolės pezalas. Tai jam reikia penkis kart grįžti į nusikaltimo vietą, nes jam vaidenasi, kad už kėdės kojos liko kraujo lašas, tai jis kaip nepažeidžiamas superherojus eina kiaurai žmonių galvas ir įstatymus. Vis bandai sau įsivardinti, as jis silpnas ar stiprus, ar išprotėjęs ar gudrus? Ir galiausiai supranti, kad šis personažas yra tik tuščias scenarijaus įrankis parodyti kaip kankinami ir žudomi žmonės. Nusivylimas.

Techniškai čia aišku viskas gražu ir net pastoviai besismaukanti handheld kamera visai tinka.
Yra keli juokingi momentai, bet dėl bendros nuotaikos net sunku pasakyt ar humoras tyčinis. Šokiruojantis kinas šiais laikais jau nieko nestebina, smurtas ekrane savaiminę vertę beturi menką, nebent tai yra būtent tai, ko jūsų akys trokšta, bet nereikėtų vaizduoti, kad šis filmas yra kažkas daugiau nei tūpas exploitationas. Valandą iš jo drąsiai būtų galima išmesti ir nieks nepasikeistų. O tie intarpai tarp žudynių kur su popierėliu rankose postringaujama apie architektūra ir medžioklę - mokyklinio "meno" projekto lygio pseudofilosofijos pavyzdys. Larso fanams turbūt patiks, bet aš kitą kart nebesiterliosiu, ačiū.

4/10


2019/11/10

LOVE

Iki šiol man patiko viskas ką teko matyti iš Gasparo Noe kūrybos. Jis yra vizualinis exploitation kūrėjas ir jo filmų efektas būna stiprus, nepaisant to, kad turinys aplipdytas apie exploitinamą įdėją, ar tai būtų smurtas, ar seksas, ar narkotiko poveikis, neturi stipraus scenarijaus stuburo. Tačiau jo 2015-ųjų Love, to rodos nebeužteko ir įprastinė formulė su intencija šokiruoti dar nepratusius prie europietiško ekstrymo, kažkaip nesuveikė. Tai tik kratinys vaizdų, rodančių neprotingus, charizmos stokojančius, tarpusavio "chemijos" neturinčius personažus, kurie pisasi kaip triušiai.

Paprastai kalbant tai yra pornucha. Įsivaizduokite jei Tinto Brasas būtų padaręs kažką modernaus ir tamsesnio. Ir manęs nestebina atviros sekso scenos, man tik keista, kad už to čia nieko gilesnio nėra. Vienintelė priežastis žiūrėti šį filmą tai, kaip visada, gražiai parinktos spalvos ir epilepsiją varantis jų mirgėjimas. Bet nėra pateisinimo, kodėl jis turi trukti virš dviejų valandų ir netilpo į vieną... kaip ir pagrindinis personažas lol. Apie kurį gero galiu pasakyti tik tiek, kad jis egzistuoja. Absoliučiai nieko žavingo už ko būtų galima užsikabinti. Tik mirgantys bybiai, spalvotos kušys ir sugaištas laikas.

3/10


TERMINATOR: DARK FATE

"Fool me once..." kaip ten sakoma? Jau ketvirtas bandymas defibriliatoriumi prikelti T2 sėkmę, vėl suokiant tą pačią dainelę - "Tai bus nauja trilogija, tai tikrasis tęsinys po T2" ir t.t. Šį kart mases (ir mane) apgauti padėjo pats Cameronas, kuris neva prodiusavo ir kartu rašė filmą, promo kompanijai suokdamas, kad "nu dabar tai jau tikrai bus gerai ir Mileris yra tinkamas režisierius vizijai perteikti." Tačiau dėl šios priežasties, nors lūkesčiai ir buvo praktiškai nuliniai, Dark Fate sugebėjo nuvilti net labiau, nei jau prieš tai buvę prasti tęsiniai.

Yra beveik neįmanoma normaliai apsakyti kas yra negerai, nekalbant apie spoilerius, o pasakyti norisi tiek daug ir youtubas jau knibždėte knibžda puikių valandos ilgio analizių, kurios išnarplioja visas problemas po siūlelį (rekomenduoju pasižiūrinėti, turėsite geresnį laiką, nei žiūrint šitą filmą) tad pasistengsiu kaip įmanoma glausčiau.

Esmė, kad vietoj to, kad duoti fanams tą supistą karą su mašinomis, kurio maldaujame jau 30 metų (Taip, rodos Salvation, deja, buvo arčiausiai teisingo kelio) čia paprasčiausiai dar kartą sukramtytas ir iššiktas T2 siužetas. Negana to kad jis neparodo nieko, ko jau nematėme praeituose filmuose, įskaitant nevykusius tęsinius, bet dar sugeba apšikti ir sunaikinti tai, kas buvo sukurta T1 ir T2, o tai padaryti padeda tie patys mūsų vaikystėje mylėti ir čia sugrįžę aktoriai. Tačiau kodėl Sara Konor dabar yra buka kaip bato aulas, kodėl kūrėjai vis dar forsuoja saviparodiją tapusį Švarcnegerį, lyg be jo nebūtų įmanoma tęsti?

Jau pirmomis minutėmis nutinka toks absurdiškas ir nereikalingas twistas, kad aš dar pusę filmo negaliu patikėti jog tai nebuvo tiesiog sapnas. Ir vėliau mano kartus nusivylimas talžomas visiškai netikrovišku CGI actionu, kurio dėka nejaučiame nei personažams kylančio pavojaus, nei jokios frančizę paviršiuję laikiusios destrukcijos. Tiesiog kompiuterinė animacija vaikams. Blogiausia tai, kad pokyčiams įvedus naujus personažus ir naują ateities viziją iš esmės nepasikeičia nič niekas. Tik nauji veidai ir nauji vardai, o skeletas viduje - visiškai tas pats. Seniai miręs ir surūdijęs, o dabar vėl prievartaujamas. Ir jei anksčiau buvo nors truputi juokinga, dabar tiesiog apgailėtina.

1/10

2019/11/02

SCARY STORIES TO TELL IN THE DARK

Čia kaip suprantu irgi žaista nostalgijos faktoriumi, nes atrodo visa mano karta žmonių, kurie augo Amerikoje, skaitė knygutes tokiu pat pavadinimu. Tas matyt ir įtakoja didžiąją dalį gerų atsiliepimų, jie sako filmas labai ištikimas savo ištakoms, iliustracijos labai tiksliai perteiktos ir t.t. Tačiau aš deja apie tas knygutes net girdėjęs nebuvau ir dėl to man ganėtinai px ant jomis grįstos pridėtinės vertės, turiu galimybę nešališkai įvertinti patį filmą. Įsivaizduoju apie ką tas Goosebumps vaibas.

O filmas yra gana vaikiškas ir erzinančiai naivus. Matosi kad Del Toro prikišęs savo storus nykščius čia, nes kaip jis visad mėgsta - apstu retardiško CGI ir yra tas cringy susikalbėjimo su vaiduokliais, pabeldžiant jiems į sąžinę, momentėlis.
Tačiau kai kurios pavienės scenos tikrai žiūrisi smagiai ir nejuokais apžavi, tik jos kaip deimančiukai tualete išsimėtę, kuriuos reik išsirankiot tarp šūdų. Raudonas koridorius mano asmeninis favoritas. Dar gal verta paminėti kojos pirštą ir voro įkandimą, tie buvo tikrai faini.

Daugiau, be tų kelių momentų ir gražiais filtriukais pafilmuotos Pensilvanijos vaizdų girti čia nelabai yra ką. Galima bandyti pritempti, kad filmas kažkuo geresnis nei daugelis vidutinybių, bet abejoju, kad atsiminsiu jį ilgesnį laiką. Nesudėtingas seansas jauno paauglio Helouvyno savaitgaliui.

5/10