SILENT HILL: REVELATION

Oh god why.

Pirma taip piktinausi, kad neturėjome progos pamatyti antrojo Silent hill Lietuvos kino teatruose, vėliau kone kasdien laukiau galimybės pamatyti nupiratautą versiją ir pagaliau kai ši diena išaušo, dėkoju kažkam, kad sutaupė mano nervus ir pinigus kinui. Jau buvau girdėjęs ne kokių atsiliepimų, tad tikėjausi prastesnio filmo, tačiau galvojau nors bus nesamonių, turbūt bus vistiek įdomu prisiminti tas bemieges naktis prie playstationo ir pasekti kur toliau šia tema neša fantazija. Deja klydau taip, kad skauda net fiziškai, su SH atsitiko tas pats, kas nutiko su Resident Evil filmais. Tam tikra prasme, gal net blogiau, nes tema čia subtilesnė, jį drąsiai galima vadinti SH parodija, ne tęsiniu, ir kad ir kaip man būtų nemalonu, - aš tą sakau visiškai rimtai. Parodija irgi būna gera ir būna bloga.

Žinote kaip visi tie Scary movie filmai parodijuoja siaubo žanrą, pasirinkdami kelias tam tikras kertines atramas, tai čia kažkas panašaus, tik žymiai prasčiau. Tenai nors tyčiojamasi grubiai, tas daroma su kažkokia meile, nepametant paties susižavėjimo originalais, čia - tyčiojamasi neskoningai ir beatodairiškai, ciniškai ir besmegeniškai, o dar ir implikuojant, kad visa tai - rimtai. Skūra nulupama ne tik visiems nors kruopelę smegenų turintiems Silent hill gerbėjams, šiek tiek dar nusimyžama ant Hellraiser serijos ir sakyčiau dar kiek paprievartaujamas Marilyn Manson lavonas. Visa tai sukišama į prastai padarytą, beprasmišką 3D, kuomet į tave nenatūraliai grūdami ir mėtomi įvairūs objektai.

Siužetas toks absurdiškas, kad žiūrėdami nuoširdžiai žvengėme balsu. Atrodo, kad kažkas trumpai aprašė visus SH žaidimus į vieną knygą, išvertė per aštuonias kalbas, tada buvo išleista "Iliustruotos didžiosios klasikos" versija vaikams. Šios, šuns apgraužtą, egzempliorių paskaitė vaikas su protine negalia ir užaugęs nutarė ją ekranizuoti. Istoriją papasakojo šimtui turtingų dėdžių, kurie išvis nieko apie tai nebuvo girdėję ir rezultate turime šitą stebuklą. Grūste prigrūstą nesuprastos SH simbolikos, sukramtytos ir išvemtos Yamaokos muzikos, belekaip į blenderį sumestų personažų ir prasto kino apskritai. Net jei išmesti viską apie SH ir pakeisti tuos dalykus, bet kokiais kitais siaubo kultūros elementais, filmas vistiek būtų nieko vertas. Srutų kibiras toks sunkus, kad net tingiu jį kelti, bet matyt reikia kažkaip daugmaž įvardinti kas yra blogai, išpilti tuos šūdus ir myžalus, kad neatrodyčiau vien kaip rūgštimi besispjaudantis SH fanas, koks beje ir esu.

Viltys dūžta nuo pat pirmų minučių, už ką gal galima kūrėjams ir padėkoti, viliantis, kad kažkam greit truks kantrybė ir seansas bus nutrauktas. Matome iš trečiosios dalies pažįstamą veikėją Heather, sapnuojančią supopsintą ir hipertrofuotą SH košmarą. Vėliau mums iškart paaiškinama kas čia vyksta, keletą kart, kaip teletabiuose, kad suprastu net mažiausieji. Dialogai atrodo skaitomi repeticijos tualete, o ne galutiniam filmo variante, aktorių įtikinamumas tarsi spindi žinojimu, į ką jie įsivėlė ir kokia nemeilė jų laukia šitam filmui pasirodžius. Grubiai paeskalavus naują istorijos versiją ir sugriovus gražią pirmojo filmo pabaigą, mūsų veikėjai užvelkama žaidimo mėgėjams iki skausmo pažįstama lemenė ir kaip priklauso atstumtiems amerikos paaugliams, ji nuėjusi naujon mokyklon nesusilaukia didelio populiarumo.

Čia pat mums parodomos kelios "Silent hilliškos" vizijos, kad tik neužsimirštumėte, jog žiūrite didingąjį Silent hill. SILENT HILL! Čia jums ne šuns papas. Kartais išlenda koks pilnai kompiuterinis užsiūtaveidis frykas ir man kyla įtarimas, kad tas negalią turintis vaikas mažas galėjo ne tik skaityti knygą, o ir pamatyti kokį Hellraiser filmą. Iš niekur atsiranda filme nereikalingas samdomas detektyvas ir "simpatingas" jaunuolis, per penkias minutes tampantis atšiauriosios paauglės geriausiu draugu ir beveik vaikinu. Jų tarpusavio dialogai vėl gi verti atskiros pastabos, norisi trinti ausis ir akis, galvojant, kad gal kas paslapčiomis pakeitė filmo garsą Bad lip readingu? Kai išskėtę rankas nebežinome ar verkti ar juoktis, veikėjai be didelio paaiškinimo išlekia į Sailent Hillo miestelį, kuomet pakeliui apsistoję motelyje išsiaiškina, kad šis, prieš penkias minutes sutiktas vaikinas, vis dėl to nėra toks jau ir svetimas.

Čia matyt buvo tas esminis lūžis, kuomet pasipiktinimas ir burbėjimas, kaip 'tas ar anas' negerai, virto isterišku juoku, prunkštimu ir rodymu pirštais. Nuo čia aš supratau, kad žiūriu į nekrofilišką 'reipą', šimtaprocentinę pornografiją, o ne į naują įrašą SH istorijoje. Keletą kartų norėjosi tiesiog išjungti, tačiau žinojau, kad turiu pamatyti tai iki galo, kad galėčiau turėti pilną įspūdį ir tvirtą nuomonę. Istorija tampa nebesvarbi, jokio senso ji vistiek nebemeikina, žaidimuose įsteigtos realybės beatodairiškai sujungiamos, supainiojamos, be jokio paaiškinimo apart 'dabar tiesiog bus štai taip'. Heather pradeda lakstyti po košmariškąjį SH pasaulį, tik čia vietoj tuščių apsnigtų gatvių visur mirga šviesos ("be disturbed!"), bėgioja milijonas visokių žmonių ir pabaisų, visi jie klykauja ir deklamuoja poezija, idant "kvailesniems" (jei tokių dar liko) papasakotų - kas čia po galais vyksta. Aš jau patylėsiu apie vidury gatvės paliktą invalido vėžimėlį.

Skamba visai ne kaip SH, ar ne? Exactly. Tačiau, kad taip negalvotumėt, simbolikos ir referencų prigrūdama į kiekvieną įmanomą kadrą, šitaip vis labiau viską sumenkinant ir išniekinant. Kažką panašaus tikėčiaus išvysti jei kino kompanijai 'Asylum' staiga kas duotų labai daug pinigų, bet čia pat klausiu savęs, - ar nepadarytų jie geriau jei tik turėtų tų nelemtų pinigų? Heather čia susitinka dar iš žaidimo iššiktų, o taip pat ir iš piršto išlaužtų personažų, jis visi čia elgiasi bet kaip, galiausiai nebekyla noras aiškintis kodėl, košė verda taip nesuvaldomai, kad atrodo belieka kviesti gaisrininkus ir po tokio disasterio geriau įsijungti kokį rip offą, kurių per šitą laiką buvo pridaryta daug sėkmingesnių, kad ir Pangų Re-cycle.

Pasirodo fetišistinėm grandinėm prirakintas, turbūt bet kokį vaidmenį dėl skatiko griebiantis McDowelis, veikėja randa "Megatrono" raktą (kuris atrodo susijungęs su Optimus Prime raktu, įgauna stiabuklingo omleto galią), tada ji susitinka su pačia savimi, identiškoje pirmų filmo kadrų sapno aplinkoje ir finale tarp sektantų, apsistačiusių žaidimų atributika, įvyksta Mortal Kombat dvikova tarp kibirgalvio ir kažkokios Hellraiser kūrėjų atmestos, kaip filmui netinkamos, išbezdos. Tuomet dar pažėrus dešim referencų į kompiuterinių žaidimų frančisę, pasirodo išskirtinai 3d pabaigos titrai ir aš tiesiog negaliu patikėti tuo, ką kątik mačiau.
Kolkas drąsiai - blogiausias metų filmas, spjūvis į veidą ne tik SH fanams, bet horror žanrui apskritai.

Blogiausia tai, kad žinau jog dachuja debilų ėjo į kiną ir jiems patiko, ir sunešė jie kūrėjams tas babkes ir pirks jie dvd ir žaisliukus ir maikutes su filmo atributika. Ir tikrai jie eis į imdb ir parašys, kad "ne taip ten ir blogai" ir, kad filmas buvo "ištikimas žaidimui ir originaliai istorijai" ir atsiras trečia  ir ketvirta, tokios pačios dalys ir vėl viskas kartosis, holivudas jau mums ne kartą pademonstravo kaip puikiai tai veikia. Šiukšlės, atmatos, nežmonės. Toks košmaras mums. O kūrėjams už šitą nuodėmę aš linkiu vieną dieną nubusti tikram Silent hill košmare. Apsnigtame, tykiame, su niekuo nesupainiojamam pragare. Tuomet galės tyliai kūkčioti ir gailėtis to, ką padarė, per amžių amžius.

Apibendrinant, gal apskritai netūrėtų būti Revelations painiojamas su Silent Hill? Gal išvis nereikėtų jų sieti, vat imkime ir pervadinkim kaip vertėjai mėgsta. Pavadinkime... "Blogio nelemtis 3: Sunaikinimas" ir turėsime eilinę siaubo nemėgstančių žmonių tragediją. Dabar gi - mažu mažiausiai gėda turėtų būti, stovi išdidžiai vidury aikštės kino skulptūra niekad nesibaigiančiai žmonijos kvailybei. Kad viskas atrodytų fanatiškiau norėčiau iškart pabrėžti, - žmonės, kurie sakys, kad filmas buvo "visai nieko" yra arba dar vaikai, arba infantilūs dalbajobai, su kuriais, kaip ir su šitais kūrėjais, ne(be)noriu turėti nieko bendro. Štai, pasisakiau. Ar yra toks balas 0/10?

CONTAGION

Dabar kai lietuvoje gripo sezonas ir visi serga, gavosi aktuali tema su šitu filmuku. Kitą savaitę taip lauktos atostogos, kelionė suplanuota jau iš anksto ir galvoji sau, o kas jei susirgsi paskutinę dieną? (Negalvok taip, o tai dar įsikalbėsi!) Gerai jei kelionė nebrangi materialiai, o jeigu taupei metus laiko, kad nuskrist į kokią Japoniją, kelialapis guli stalčiuje ir paskutinėm akimirkom susergi taip, kad laužo kaulus, haliucinacijos ir 40 temperatūra? Ar vistiek važiuot ir rizikuot numirti išsvajotoje šalyje ar nuleist keletą štukyčių į tualetą kartu su išmyžtu tera flu? Išties aštrus klausimukas, gal labiau gaila, net to laukimo ir planavimo, nei pinigėlių, kita vertus toks gyvenimas, - you never know.

...Ir žinoma apsirgau, gerai, kad biški iš anksto, kolkas temperatūros nėra, tai galvoju, kad šiaip pašalau, gal ne gripas (tfu tfu tfu), o šitaip saugojaus, ploviau rankas su spiritu, stengiaus kuo mažiau bendrauti, vengti viešų susibūrimų, gėriau vitaminus, damn! Gera naujiena, kad dar turiu laiko pasveikti, tad čiupau biuletenį, citrinas, medų, imbierus, o procedūroms žinoma geriausia - siaubiakų terapija. Šita bacilų paranoja padėjo nesunkiai susitapatinti su gana nauju ir žinomu, garsių holivudinių aktorių prikištu Contagion (2011).

Gaila, kad pasakot apie savo nedarbingumo lapuką turiu daugiau ką nei apie patį filmą. Istorija paprasta - naujas virusas puola žmoniją, kažkas panašaus į mums jau pažįstamą paukščių gripą or smth, tik nauja atmaina. Pradžia labai excaitina, nes tikiesi, kad viskas labai akseleruosis, garmės po velnių ir išvysim visada taip trokštamą apokalipsę, prisisunkusią horroro, tačiau gal čia mano siaubo išlepintos smegenys tik taip to trokšta? Matyt didžiausias filmo savotiškumas ir trūkumas, tuo pačiu metu, pasireiškia būtent per kūrėjų pabijojimą, o gal ir sąmoningą nenorėjimą, nuslysti į siaubo platumą. Veikiau jie pasirenka realistiškesnį kelią: suserga toli gražu ne kiekvienas ir ne kas antras. Serga daug žmonių, tačiau drama daugiau politinė nei socialinė, trileris, dialogai, detektyvas blablabla. Filmo highlightas - Gwyneth Paltrow autopsija, negalėjau nesužviegti iš nuostabos džiaugsmo, kai jai, re-animatoriaus "apelsino metodu", atlupo skalpą.

Bet šiaip siaubo mylėtojus turiu nuvilti, kad nepamatysite nei griūnančių miestų, nei pajuodusių kanibalų, nei totalinio karo, nieko ko mes laukiame iš filmo apie marą. Veikiau čia vyksta politiniai ginčai, kas pirmas gaus vaistus, atskleidžiami skirtingų nuomonių susidūrimai: matome kaip viešas, oficialiai valdžią atstovaujantis žmogus gali būti juodinamas ir kaltinamas korupcija, kai galbūt jis iš tiesų daro viską kas jo galioje, be jokių labiau savanaudiškų kėslų, negu turime kiekvienas mūsų, ar štai jam prieštaraujantis, kone anarchistinių pažiūrų blogeris, nuolat kalbantis apie valdžios sąmokslą prieš paprastus žmones ir t.t. Šitus tipus atpažįstu ir realioje mūsų visuomenėje, dėl to - įdomus realistiškas polytis Contagion. Jei viso to nebandyčiau įžvelgt ar pateikt kaip pliuso, tai veikiau būtų toks per BTV pažiūrėtinas bezdaliukas, su erzinančiai kaprizingu soundtreku ir neaišku už kokias babkes pasamdytom, niekam nereikalingom žvaigždėm.

5/10

CRONOS

Ir visgi kiek pagalvoju, nuoširdžiai man nėra patikęs dar nė vienas Guillermo Del Toro filmas. Nepatinka man to akiniuoto storkio stilius nors tu ką. '93-ių Cronos parekomenduotas Satanaičio deja nebuvo išimtis, nors ir labai norėjau įžvelgti čia gerus dalykus, filmas mane daugiau suerzino ir pasirodė kaip laiko švaistymas. Sunkoka buvo iškentėti iki galo ir net jo sulaukęs nesupratau kam reikia tokio filmo.

Kaip nugalėti laiką, kur tie vartai į amžinąjį gyvenimą? Filmas pasakoja apie idomų alchemiko išradimą - daikčiuką įsisiurbianti į mėsą ir suleidžiantį amžino gyvenimo nuodų. Tik ar palaima čia ar prakeiksmas? Sendaikčius pardavinėjantis senis netyčiom šitą žaislą gauna ir nedaug delsęs aišku jį išbando. Deja išvengti mirties norinčių yra ir daugiau.

Patiko kiek originalus priartėjimas prie temos, šioks toks keistas netikėtumas kai kurių sprendimų, patiko ir žiūrėti į senai matytą Perlmano mordą, bet šiaip tai tuščiai praleistas ir sunkiai ėjęs laikas. Humoras man nešmaikštus čia, fantazija gan vaikiška, horroras paviršutiniškas, nematau aš čia nieko nuostabaus, nepykite kolegos.
Kažkiek keista ir tiek, bet keistenybių būna ir įdomesnių. Tinkamas labiau kaip dvidešimtminutė Pasakaičių iš rūsio serija būtų.

3/10

MAMA (Short)

Puikus Ispanų šortas parodo, kad ir per tris minutes galima odą pagaugais pašiaušti. Guilermo Del Toro pamatęs šitą trumpametražį aukselį tuoj pat ėmė statyti pilnametražę versiją, kurios turėtume sulaukti jau šiemet (iš treilerio panašu, kad bus eilinis šūdas), na o originaliaja MAMA galite pasidžiaugti dabar pat štai čia. Namo grįžta kažkas nemalonaus.

THALE

Iš bliakerių šalies, dar vienas originalus ir savotiškas filmukas paremtas skandinavišku folkloru. Ne per seniausiai norvegai džiugino mus troliais, o šį kart pasakojimas apie huldras. Man be galo gražu matyti kaip jie myli savo mitines būtybes ir pristato pasauliui, reiks butinai kažkada aplankyti šitą nuostabią šalį, pamatyti nors kažkiek jų kvapą gniaužiančios gamtos ir daugiau suprasti pačius norvegus, kaip žmones, kurie jaučiu nėra mum, lietuviam, tokie jau ir svetimi.

Žavinga uodeguota miško butybė, visai gražus ir pasakojimas apie ją. Paprastas, kuklus, būtų tilpęs ir į pusvalandį jei po teisybei, nieko čia daug neįvyksta... tačiau neprailgsta, miegosiu ramiai.
Blogiausia tai papuolę angliški titrai, kurie čiūju tiesiog buvo išversti google vertėju. Labai sunku susirankiot ką veikėjai sako iš tų suplaktų bendračių, neskiriant lyčių ir panašiai, tačiau čia mano žiūrėjimo situacijos minusas, o ne filmo. O Thale kaip jau sakiau mielas ir savotiškas. Jei ne kaip istorija tai bent, kaip vaizdinys gražios ir grėsmingos, paslaptingos ir traukiančios girių moters.

6/10

BUBBA HO-TEP

Po John dies at the end, nutariau plačiau susipažinti su Phantasmo autoriaus, Don Coscarelli kūryba, čia pat už akių užkliuvo Bruce Campell ir keistas, nesuprantamas pavadinimas, čiupau daugiau nieko ir negalvojęs. 'Bubba' pasirodo yra atitikmuo rednekui, tai yra pietų amerikos treilerių parko gyventojui, kaimiečiui. 'Ho-tep' čia kildinama iš egipto mumijų, faraonų ir t.t. taigi iš esmės tai mandrai užvadinta mumija-rednekas :)

Istorija (laikykitės) pasakoja apie nupušusius senukus, pensionate kariaujančius su iš autobuso iškritusia mumija, siurbiančia sielas per šiknos skylę. Pagrindiniai veikėjai, Bruce Campbello suvaidintas Elvio antrininkas, kuris po traumos patirtos komos yra įsitikinęs, kad yra pats Elvis, bei jo juodaodis draugas įsitikinęs, kad yra nušautas prezidentas Kenedis. Abu netiki viens kitu, bet iš mandagumo sako, kad tiki, taip pat abu šventai tiki savo teisumu, na mielas vaizdelis. skamba absurdiškai ir juokingai, bet juokais tikrai nepliūpau, filmas išlaiko gana švelnų toną, prisotinta monologais ir gražia, ramia muzika.

Pagrindinis herojus turi problemų su potencija, nepatogias, įntymias procedūras jam čia atlieka žavinga moteriškė seselė. Naktimis senjorus užsipuola toks milžiniškas vabalas, o tuomet jau reik saugoti šiknaskylę, nuo tualete egiptietiškais rašmenimis nešvankybes apie Kleopatrą rašinėjančios mumijos! Kokia viso to prasmė ir ką tas Coscarelli sau galvoja - tikrai neklauskit, nieko nesupratau, bet atmosfera puiki ir prie kelių alaus visiškai šauniai suėjo tokia nesamonė. Beje garso takelis, kaip viens prie vieno su pagrindiniais Sunshine akordais, manau tai tik keistas sutapimas, nes šitas filmas buvo ankščiau (2002), ir nepanašu, kad Sunshine kažką iš čia kopijuotų (nu tik garso takelį haha), bet vistiek manau įdomus pastebėjimas.

7/10

JOHN DIES AT THE END

Dar vienas naujas ir netikėtas, drąsus, keistenybių rinkinys - Phantasm režisieriaus - John dies at the end. Manau visi sutiksite, pirmas pliusas iškart už pavadinimą, kuomet juokais tikimės, kad tai majour spoileris. Pradžioje atrodo, kad čia kažkokia siaubo komedija, aktoriai lyg vaiposi ar nesistengia, tačiau juokai labai greit išlaksto, pasidaro ne tik be galo idomu, bet ir labai, labai neįprasta. Nuspėti kas įvyks praktiškai neįmanoma, filme nutinka bet kas ir nepabijota net pačių originaliausių sprendimų.

Jei reiktų papasakot apie ką čia, tai turbūt reiktų leistis į kažkokias sci-fi ar net fantasy platybes, bet užgriebta tiek drąsiai, kad deja sustoti ties tuo - vargu ar galima. Čia bus ir absurdiško, kartais paaugliško humoro ir visiškai idiotiškų pasakos elementų, galiausiai tai panašų į sapną, kurį kažkam miegančiam pavyko nusifilmuoti ir pateikti kaip kiną. Taigi svyruojam nuo siaubo komedijos paaugliams iki sunkiai suvokiamo filosofinio šedevro. Jausmas toks, kad filmas mėgina pasislėpti po ta kvailute komedijos kauke, bet iš tikro viduje brandina neaprėpiamus išminties klodus, o juk žinia dažniau būna būtent atvirkščiai.

 Nedrįstu net spręsti kam jį siūlyti, kam ne, nėra net su kuo ir palyginti. Jei įvairaus plauko keistenybės - jūsų arkliukas tai GO, jei norit kažko paprastesnio, bendrai turbūt nelabai tinka. Man tai ir pasijuokt buvo ko ir paliko kažką ypatingo širdyje, taip pat ir postumį peržiūrėt kitus šito režisieriaus filmus, nes panašu, kad jis tikrai drąsus bičas. Neįsivaizduoju kaip įtikinti prodiuserius finansuoti tokį dalyką. O iš tikro kine galima viskas, dėl to jis ir yra toks nuostabus, John dies at the end ir bus tas viskas, netikėta šviežias, keistas ir įsimenantis. Manau taip pat tiesioginis kultas, kažkas jo nekęs, kažkas liaupsins.

9/10

HOLY MOTORS

Labai įmantrių, keistų ir išradingų filmų pastaruoju metu pakliuvo pažiūrėti, tik kažkaip apsileidau su aprašymais, tad nors trumpam reiktų susiimti, nes pasidalinti šitais stebuklais su jumis man yra tikrai svarbu. Štai Holy Motors žiūrėjau jau kone prieš savaitę su puse, o vis dar negaliu baigti apie jį galvoti, "persukinėti" jį mintyse ir visaip interpretuoti, jaučiu teks dar kartą peržiūrėti greitu metu. Sėsdamas žiūrėt nieko nežinojau apie jį, tad efektas buvo visiškai šviežias ir tikras. To linkiu ir jums, tad ką jau sudominau, sustojat ir žiūri, ko dar ne, - tęsiam.

Žinote būna pretenzingas menas, menas dėl meno, kuris užpisa ir būna tikras menas, kuris savyje turi kažką grynakraujo, kas jį patiriantįjį paveikia ir sugniuždo. Pastarasis būtent yra Holy Motors, ir sąmoningai sakau, kad jis yra veikiau patiriamas, nei "sužiūrimas", kaip bet koks kitas filmas. Tai video knyga, novelių rinkinys, tai vizualizuoti kažkieno sapnai ar gilios ilgesingos mintys, tai rinkinys žmogiško keistumo, kurį turime kiekvienas. Tai kratinys, bet galu gale ir vientisas paveikslas. Apie ką jis - spręsti kiekvienam, nes nepanašu, kad filmas turėtų vientisą užkoduotą pranešimą.

Jausmas, kaip teatre, kaip jau gal žinote, susidaro jis iš atskirų segmentų, jų yra apie dešimt. Siužetiškai jie susiejami tik tuo, kad visuose vaidina tas pats aktorius, o tarpuose tarp jų, jis važiuoja limuzinu, kuriame nusigrimuoja, persirengia ir, lyg būtų verslininkas, ruošiasi sekančiam "susitikimui". Iš pirmo karto suprasti apie ką čia yra - turbūt neįmanoma, galima tik nujausti. Kabina per kažkokius pamastymus apie kiną ar teatrą apskritai, bet čia toks neatsargus brūkštelėjimas kiautu. Aš labai emociškai žiūriu filmus, kartais per emocijas praleidžiu ir siužeto stygą kokią esminę, tad čia mano meninei pusei buvo tikra rojaus pelkė. Holy Motors nereikalauja tavęs galvoti, susieti ir suprasti, jei to nenori. Galima puikiausiai gerti filmą emociškai, jausti kiekvieną epizodą, be jokio reikalo susistatyti vieną, nepertraukiamą statement'ą.

Lygiai už tą patį galima būtų jį ir kritikuoti, bet čia jau matomai skonio ir nuotaikų reikalas. Tikrai nesmerksiu žmogaus, kuris šito filmo nemėgs, būtent už tuos pačius bruožus, kurie mane taip sužavėjo. Techniškai jis yra arti tobulybės, turbūt banaloka šnekėti apie tai, koks talentingas ir darbštus aktorius šitaip įkūnijantis tiek skirtingų vaidmenų. Kiekviena sudedamoji dalis nuneša mus toli ir vos per trumpas dešimt minučių pilnai įtraukia ir užburia, kad pasimiršę ir supratę jog tai vėl tebuvo vaidinimas, tarsi nuliūstame - kas tada pagaliau yra tikra? Ir ar tikra gali būti nors kiek gražu, kiek galinga mūsų kūrybinė fantazija? Labai malačiai prancūzai ir must see dalykas, bet kaip aštrus viskis - sueis ne kiekvienam, tad žinokite pasivažinėjimas po Paryžių keistas ir ne pats lengviausias. Daug dar žodžių norisi apie jį pasakyti, bet gal geriau patirkite patys.

9/10

Taip pat pastaruoju metu žiūrėjau ir rekomenduoju keletą filmų, kurie nelabai tinka blogo kontekstan, bet yra labai neblogi ir verti jūsų dėmesio. Boondock Saints, pusiau mafijos, intelektualus veiksmo filmas apie brolius, kovojančius su blogiu, daug laurų susišluosiantis Life of Pi, kuris yra tiek pat apie religijos filosofiją, kiek ir perrašyta Robinzono Krūzo istorija, o taip pat aišku ir naujas Tarantino filmukas Django Unchained, nepamenu kada paskutinį kart vienam kurinyje tiek kartų girdėjau žodį "nigeris", tačiau džiaugiuos, kad vis dažniau amerikonai pripažįsta savo vergijos laikus, ir nebebijo apie tai pasakoti nepridengtom burnom. Visi verti devintuko, visus maloniai ir nuolankiai siūlau.

RED ROOM 2

Niekad nedingstanti nuostaba "Japonija, WTF?" gyvuoja ir pasirodo prieš kone penkis metus žiūrėtas Raudonas Kambarys turi tęsinį: 2000-ųjų Naujas raudonas kambarys: sulaužytos lėlės. Per tiek laiko gerai pamenu pirmą dalį, tai be abejo geras ženklas. Čia iš esmės tai tik dar daugiau to paties, kaip ir pirmoje dalyje - nesveikas žaidimas, iškrypėliški kankinimai ir gašlūs pasikutenimai. Vėl kraujas, sperma, kikenimas ir nemalonumai, viskas jaukiam raudonam fone, niekad per pusantros valandos taip ir neapleidžiant tos pačios patalpos.

Normalaus žmogaus akim žiūrint tai ko gero paprasčiausia, bjauri nesamonė, tačiau reikia tam tikro nusiteikimo/polinkio tokiem filmam. Gal aš iškrypėlis, bet man asmeniškai jis kažkoks mielas ir jaukus pasirodė, nepaisant to, kad čia geriami vėmalai ir dantų šepetuku valomas sinusitas. Vertinga tiek egzotika, tiek savita nuotaika, tiek išradingumas ir drąsa. Šiuo metu tingiu plėstis apie tai, kodėl tokie filmukai mano galva yra gerai, bet žodžiu man fainas jis. Tingus toks, gal biški migdantis, bet malonus ir originalus Japonų nesveikatos pavyzdys. Stebuklo nėr, bet abi dalys turėtų gerai sueit nenormalesnių filmų mėgėjams.

7/10

Pirmos dalies treileris, nes originaliam poste nebuvo:



Antros dalies treileris ČIA (ačiū anonimui).

KILLER JOE

Dar sakyčiau šiltas, 2011-ųjų, Egzorcisto režisieriaus darbukas: Žudikas Džo.
Piktdžiugiška ir iškrypėliška Dalaso treilerių , "namukų ant ratų", atmatų gyvenimo momento istorija, kuomet jie sugalvoja nukneckinti sau artimą žmogų dėl, beje, ne tokios jau ir didelės, draudimo pinigų sumos. Nebūdami itin žvitraus proto rendekai pasiplanuoja gan atmestinai, nusisamdo neaiškų žudiką, užstatui palikdami savo sesutės nekaltybę ir ją pačią, viskas aišku gaunasi ne taip, kaip veikėjai tikėjosi, o mums (iš kitų nelaimių besijuokiantiems išsigimėliams kitoje ekrano pusėje) tuomet prasideda tikrosios linksmybės.

Pradžioje bežiūrint topteli kažkokių sąsajų su Devils Rejects, vėliau net prisimenu tokį šedevrą kaip Killers. Tai tokia detektyvinio trilerio istorija, pamažėle pervirstanti į absurdišką horrorą. Nepaisant to, kad yra daug dialogų, veiksmas vystosi gana nenuspėjamai ir tikrai prikolnai. Esam priversti žiūrėti ne itin malonius dalykus, tačiau niekad nedingsta kažkoks intelektualesnis humoro klodas. Originalesni bajeriukai tokie kaip tėvo bukumui pabrėžti pasirinkta frazė "tu net nesugebi pasakyti kiek yra laiko" arba žeminantis felacijos prievartos aktas su... skrudinta vištiena. To dar neteko matyti.

Labai rekomenduoju ciniškesniai publikai, juodojo humoro mėgėjams tai bus puiki pramoga. Dievobaimingesnį žiūrėtoją gali ir papiktinti, bet turbūt menka galimybė, kad būtent toks skaito šitą recenziją.
Filmas, kuriame nuo pat pradžių nė vienas veikėjas nėra šventas, visi yra 'geruliai', todėl galime mėgautis viskuo kas jiems nutinka, be jokios sąžinės graužaties. Amerikos skurdžių kriminalas, su stipriu beprotybės prieskoniu, ne etiškom scenom ir gera pikto humoro dūšia. Daugiau nežinau ką ir bepridurti, nuostabus, trenktas smurtinis pasivažinėjimais žmonių-šiukšlių gyvenimo kalneliais, jei jum skamba kaip jūsų vištos gabaliukas - nieko nebelaukit ir nebeskaitynėkit, štai jūsų šio vakaro seansas.

9/10

THE SEVENTH CONTINENT

Niūri '89-ų, Pianistės ir Smagių Žaidimukų režisieriaus drama. Tokio beprasmiškai lėto veiksmo, kad nuoširdžiai galvojau, jog iki pabaigos neištversiu. Niekaip nepamenu kas parekomendavo (geriau jau prisipažinkit patys! :D) Vis dėl to, iki galo iškenčiau ir paskutinis pusvalandis yra daug smagesnis ir labiau žiūrimas, negu viskas iki tol. Galu gale pradėjo imti juokas ir nesamonių svaičiojimas, tik sunku tiksliai pasakyti ar nuo natūralaus -to kas vyksta- ekrane efekto, ar tiesiog iš nevilties, nuo ištampytos kantrybės ir nuobodulio.

Žmonės sako vengia europietiško kino ir čia yra pavyzdys kodėl. Net ir atėjus išganingai pabaigai ir supratus tą "žinutę" aš vistiek negaliu pateisinti pirmosios valandos šito filmo. Trumpai papasakosiu, yra trijų asmenų šeima ir nevyksta NIEKO. Nejuokauju, valanda žiūrime close-up'us kaip jie kramto, plauna mašiną (tris kart!), kaip dukra kasosi, kaip mama eina į parduotuvę ir t.t. Nėra jokio pateisinimo versti žmogų valandą žiūrėt šitus dalykus, net norint pasakyti tai, ką kūrėjai galu gale norėjo pasakyt.

Kad nepasirodytų maža - šie bereikšmiai epizodai perskiriami juodu ekranu - tylos fonu ("pamastykime"), kuris kartais atrodo ištįsta iki kokios pusės minutės ir priverčia mane galvot, kad jei būtų kiek ilgesnis - spėčiau be pauzės nubėgti į parduotuvę alaus, kurio jums tikriausiai reiks išsėdėti šitą europietišką kankynę. Sutinku, kad pabaiga yra stipri ir disturbinanti, bet pasidarykite sau paslaugą, kad kas nors tiesiog prafastforwardintų jum šitą filmą trumpai papasakodamas kas čia vyksta. Pirmą valandą pasakoti vistiek nelabai bus ką, galėsit užsidėt varnelę, kad matėte ir dar parašyti esė etikos mokytojai apie savo jausmus, nes įtariu tai - dažna priežastis šito filmo peržiūrai.

Tai turėtų būti sukrečianti drama, tačiau šitos priemonės mane gal labiau nustebino ir sukrėtė savo erzinančiu akiplėšiškumu. Dabar koks kino advokatas turbūt pasakys, kad kūrėjai to ir siekė, bet aš tada pasakysiu kur jiems reikėtų eiti... Der siebente Kontinent - įžuli, žudanti, bedvasė nuobodybė.

2/10

THE LAST CIRCUS

Tikras stebuklas iš Ispanijos 2010-ųjų Paskutinis Cirkas. Žavingas, išprotėjęs, šmaikštus, skausmingas, aistringas, na visoks koks, tikras nenuspėjamas kino meno perlas, iš kurio daug ko pasimokyti galėtų ir pats Tarantino.

Tema klasikinė - meilė, fone cirkas, veikėjai - jo aktoriai: linksmasis klounas, priešprieša liūdnasis klounas ir jų dėmesio centras - fatališka akrobatė, puikiai įkūnijanti tą ironišką "moterišką logiką". Vieno žmogaus jai reikia, kaip aistras keliančio žvėries, kito, - kaip švelnaus draugo ir užuovėjos. Vieno jai nepakanka, abiejų turėti ji negali. Aistros eskaluojamos iki aštrios beprotybės, kuri veikėjus beveik paverčia savotiškais monstrais, bet tuo pat metu ir aukomis. Tarsi teatre mes kartu išgyvename jų nuotykius, juokiamės iš jų ir su jais, galiausiai ir ašarą galima nubraukti, ką graudina didesni paveikslai.

Visko čia yra kraujo ir sekso, meilės ir ašarų, sunku apsakyti kai taip meistriškai sukalta viskas ir metama tiesiai į tave, neduodant nė sekundei atsikvėpt. Epinis tripas gaunasi stebint kaip veikėjai vystosi, kam ryžtasi, kaip keičiasi pamažėlę eidami iš proto, ar jo įgaudami (?). Cirkas - tinkamas įrankis tokiam durdomui perteikti, bet ne pačiam cirke čia esmė. Rekomenduoju be išlygų, - tai nuotykis, kurį reikia išgyventi ir pajausti pačiam. Mane tai visiškai nubloškė ir sužavėjo iki kažko, ką pavadinčiau meile.

10/10

MANIAC COP

Nepainioti su Zombie Cop ir Psycho Cop :D
1988-ų Maniac Cop - net poros tęsinių susilaukęs b klasės filmukas  su Bruce Campbell. Tikėjaus kažko kaip juodosios komedijos, tačiau čia toks visai alia porimtis siaubo detektyvas, kas man pagadino reikalus prie daug alaus. Superinė aišku ta old skūlo dvasia, nuostabus Niu Jorkas (ech ir kada aš galėsiu sau leisti jį aplankyti), mielas tų laikų soundtrekas, bet filmas daugiau fainas tik kaip faktas.

Yra jame puikių momentų, bet daug kas ir nuobodulį kelia, tad kažkaip nesinori daug ir liaupsint. Nusisekęs populiarumu, bet iš tikro vidutiniškas filmukas, labiausiai vertingas savo laikmečio dvasios įamžinimu. Jei labai mėgstat tą "naintys" atmosferą, - tuomet gal ir verta vargintis, o šiaip tai manau užtenka treilerį pasižiūrėt susipažinimui.

5/10

POSSESSION

Vos prieš porą dienų žiūrėjau filmą ir jau sunkoka aprašyti, nes nepamenu apie ką ten tiksliai buvo... Tenka atsiversti imdb ir pasžiūrėti treilerį, kad prisiminčiau, o pasirodo tikrai nieko gero. Norėjau dar į kiną eiti, bet gerai, kad susilaikiau. Galvojau, kad Sam Raimi režisuotas, bet čia gi tik vardas užlipdytas, ir ačiū dievui.
Pirmą pusvalandį atrodo neblogas filmukas, įvadinė scena gan smarki, dėžutė baugi, net vaikai ne per šlykščiai vaidina (vėliau šiuos žodžius atsiimsiu - vaikai užpisa) ir suaugę visai mieli, tačiau nuo pat pradžių jau kliūna tas bandymas baisumo trūkumą atsverti plėšrumu, bei agresija.

Blogis tarsi baisus ne savo nežinia, tamsumu ar paslaptim, o tiesiog baugina erzinančiai dideliu garsu ir neva netikėtais iššokimais. Toks jausmas, kad velnias čia - įkyrus pokštus krečiantis marozas, o ne tamsi antgamtinė jėga, na bet taip dažnai nutinka amerikonams, debiliukams. Ne veltui visos "tikros istorijos" su nso, šėtonais ir kitokiais išmislais kažkodėl nutikę kaimų kaimuose ir paskutiniuose nušiktuose užkampiuose. Vėliau reikalai prastėja smarkiai ir greit, kol galiausiai prieina absurdiškos parodijos lygį. Šį kartą gal leisiu sau biški paspoilinti, vien dėl to, kad išgelbėt jus nuo laiko gaišimo, trumpai papasakosiu apie filmą ir kas jame vyksta.

Tėvai skiriasi, sankryžoj - dvi dukros, vienai jų tėvas iš sendaikčių išpardavimo nuperka dėžutę, kurioje gyvena piktas žydų-lenkų demonas. Mergaitė eina iš proto, ją apsėda ta prieškarinė šėtoniška kūrva, tėvai pergyvena ir gan greit susitaikę su tuo kas darosi atsiveža tradicinį žydą nelabojo išvarymui. Egzorcizmas vyksta kokias penkias minutes ligonines rusyje tiesiog rėkiant AZYZOU! Velnias pirmą kart gražiai paprašytas išeiti nesutinka, antrą kart apsigalvojęs sako "nu gerai". Po viso šito seka smarkiai nuspėjama pabaiga, kuri ištęsiama dar dviem minutėm (po to kai jau visi viską supratom), tarsi filmas iš tiesų manytų, kad mes kvailesni, negu apskritai galėtume būti.

Neblogai pradėtas, bet smarkiai sumautas filmas. Išvis nedaug tėra gerų tų egzorcizmo filmų ir čia deja nėra vienas jų. Ne tik kaip subžanro pavyzdys ne koks, bet apskritai tai prasto siaubo filmo pavyzdys. Taip daryti negalima ir nereikia, kai taip daro tai skaudina tikrus žanro mylėtojus, jei leisite čia taip visų vardu pasisakyti. Buvo gal viena kita nebloga scenytė, bet jos trunka tik kelias sekundes ir vertingos būtų nebent nuotraukoje ar kokiam gife. Visa kita - išjuoktinas ir ne itin vykęs klišių rinkinys, stipriau apžavėsiantis tik, neįsižeiskite, kvailesnį žiūrovą. Pasirinkite geriau Rite.

3/10

SPECIAL DEAD

Smagi idėja - zombiai puola neįgaliųjų / protiškai atsilikusių stovyklą, tačiau ne koks išpildymas, neidomu ir nejuokinga. Paskutinį pusvalanduką išvis prafastforwardinau, nes nebeužteko kantrybės ir pagailo savo laiko. Potencialo atrodo daug, tačiau pokštai ne itin vykę, nesvarbu kokia jie tema, ar rasistiniai, ar apie seksą, ar apie invalidus, ar apie zombius. Atrodo visam daikte, be išimties nė vienai sudedamajai daliai, trūksta kažkokio entuziazmo ar išmonės. Nematau dėl ko kažkam galėtų patikt šitas filmukas, todėl siūlau aplenkti.

2/10

KYOFU: THE SYLVIAN EXPERIMENTS

Bičas parašęs originalųjį Skambutį čia pavaro vos ne kaip koks Lynčas: "nieko nesupratau, bet labai patiko". 2010, sakyčiau, dar visai šviežiena, iš Japonijos šį kart ir kvepia šviežiau. Nėra atsibodusių vaiduoklių, nutysusiais juodais plaukais ar kompiuteriais ištampytom akim ir burnom. Siaubas čia daugiau toks lėtas ir košmariškas, kaip Kurosawos filmuose, primena Sakebi, Rofuto ir t.t. O čia jau kaip žinia netgi labai mano arkliukas, tad sunku likt visai objektyviam.

Kyofu gal net labiau pavadinčiau tokiu tamsiu, kraupoku sci-fi, nei horroru. Siaubo čia ne daug, tačiau viskas apipinta antgamtine paslaptimi, kuri pamažėle išsivinioja kapsint filmo minutėm. Retkarčiais atrodo, kad jau nusipezama į lankas iš to noro būti paslaptingiems ir meniškiems, tačiau dėmesys nuolat išlieka ir kaip tokio lėto, atmosferiško veiksmo filmui, jis prabėga labai maloniai ir nė kiek neprailgsta.

Sapno pobūdžio tamsus ambientas, kuris turbūt vertingesnis savo jausmu ar estetika, nei papasakota istorija, kurią susirankioti deja nėra lengva, o kai ir susirankioji, neatrodo ji tokia mandra, kaip mandrai čia viskas parodyta. Visgi simpatijas laimi, jei ne kaip prasmingas pasakojimas, tai bent jau kaip audiovizualinis meno kurinys, nes šia prasme tai sunkoka jam ką ir prikišti. Gražu. Tik tiek.

7/10

SINISTER

Siaubo mylėtojai, sveikinu sulaukus naujų (20)13-ųjų, -gyvatės- metų, išgyvenus dar vieną išpranašautą apokalipsę, išgyvenus dar vieną audringą švenčių sezoną ir t.t.
Pirmasis mano siaubo filmas šiemet - jau daug kur apkalbėtas Sinister, kuriam pagaliau prisiruošiau ir aš. Girdėti atsiliepimai -daugiausiai neigiami, dėl to nieko gero nesitikėjau ir dėl to turbūt apturėjau visai neblogą seansą. Normalus siaubiakas tas Sinister, nieko labai ypatingo, bet tikrai nėra visiškas mėšlas. Girdėjau lyginant su Švytėjimu, gal kas paaiškintų kodėl?

Blogiausia kas jam nutiko, tai paskutinės dešimt minučių, kurias kaip pagr. veikėjui reikėtų apipilti degiu skysčiu ir sudeginti pragaro šašlikynės liepsnose ar bent jau visai amžinybei ištremti iš kino istorijos be bilieto atgal. Tokia atomazga po visai pusėtino filmo atrodo veikiau kaip parodija ar pasityčiojimas, kurią gal būtų galima juokais pasižiūrėt iš dvd special features sekcijos, bet tikrai ne kaip laukta kulminacija ar visos istorijos paaiškinimas. Ta pabaiga tiesiog sutraiško bendrą įspūdį ir visos kūrėjų pastangos sukurti atmosferą ir baisią istoriją nueina velniop. Labai blogas sprendimas.

Jei pabaigą tiesiog aklai ignoruoti tai visai pochui filmas. Dauguma baisių vietų yra jump-scares'ai, daugiausiai net gi tokie, kuriuos gali nuspėti, tačiau vistiek jie kažkaip veikia, gal, kad su ausynėm žiūrėjau, nežinau.
Yra tokių bereikalingų-stilingų 'be disturbed' montažo triukų, bet juos dar galima atleisti. Garso takelis kartais gražiai užliūliuoja ambientu, o tada išgasdina garsiu pokštelėjimu, o kartais irgi mėgina skambėti kažkaip 'nesveikai', bet iš tikro tik nervina. Istorija visai paprasta, įtraukia, nors kabintis palieka prie labai daug ko. Žodžiu viskas yra OK ir žiūrima... iki pabaigos. Kai liks dešimt minučių, tiesiog išeikite parukyti nepaspaudę pauzės ir gal minėsite Sinister geru žodžiu. Man tai kažkaip lyg ir norėtusi jį užtarti, bet po tos kulminacijos sunku rimtai šnekėti apie šitą filmą. Tad vertinsim lengvai ir atlaidžiai.

6/10

P.S.: Paskutinis 2012-aisiais sužiūrėtas filmiūkštis buvo The Raid: Redemption. Ačiū palikusiems komentarus po Dredd recenzija ir feisbuko grupėje. Tikrai seniai mačiau boevyką tokiais plaukuotais kiaušais, tad gavosi puikus smurtinis desertas metams užbaigti. Pats pasidžiaugiau ir chebrai rekomenduoju. Dar iš blogo konteksto iškrenta, tačiau paminėtina drama The Comedy. Rekomendinu tiems, kam patiko tokios "lengvos" dramytės kaip Gummo, Happiness ir t.t.