HOLY MOTORS

Labai įmantrių, keistų ir išradingų filmų pastaruoju metu pakliuvo pažiūrėti, tik kažkaip apsileidau su aprašymais, tad nors trumpam reiktų susiimti, nes pasidalinti šitais stebuklais su jumis man yra tikrai svarbu. Štai Holy Motors žiūrėjau jau kone prieš savaitę su puse, o vis dar negaliu baigti apie jį galvoti, "persukinėti" jį mintyse ir visaip interpretuoti, jaučiu teks dar kartą peržiūrėti greitu metu. Sėsdamas žiūrėt nieko nežinojau apie jį, tad efektas buvo visiškai šviežias ir tikras. To linkiu ir jums, tad ką jau sudominau, sustojat ir žiūri, ko dar ne, - tęsiam.

Žinote būna pretenzingas menas, menas dėl meno, kuris užpisa ir būna tikras menas, kuris savyje turi kažką grynakraujo, kas jį patiriantįjį paveikia ir sugniuždo. Pastarasis būtent yra Holy Motors, ir sąmoningai sakau, kad jis yra veikiau patiriamas, nei "sužiūrimas", kaip bet koks kitas filmas. Tai video knyga, novelių rinkinys, tai vizualizuoti kažkieno sapnai ar gilios ilgesingos mintys, tai rinkinys žmogiško keistumo, kurį turime kiekvienas. Tai kratinys, bet galu gale ir vientisas paveikslas. Apie ką jis - spręsti kiekvienam, nes nepanašu, kad filmas turėtų vientisą užkoduotą pranešimą.

Jausmas, kaip teatre, kaip jau gal žinote, susidaro jis iš atskirų segmentų, jų yra apie dešimt. Siužetiškai jie susiejami tik tuo, kad visuose vaidina tas pats aktorius, o tarpuose tarp jų, jis važiuoja limuzinu, kuriame nusigrimuoja, persirengia ir, lyg būtų verslininkas, ruošiasi sekančiam "susitikimui". Iš pirmo karto suprasti apie ką čia yra - turbūt neįmanoma, galima tik nujausti. Kabina per kažkokius pamastymus apie kiną ar teatrą apskritai, bet čia toks neatsargus brūkštelėjimas kiautu. Aš labai emociškai žiūriu filmus, kartais per emocijas praleidžiu ir siužeto stygą kokią esminę, tad čia mano meninei pusei buvo tikra rojaus pelkė. Holy Motors nereikalauja tavęs galvoti, susieti ir suprasti, jei to nenori. Galima puikiausiai gerti filmą emociškai, jausti kiekvieną epizodą, be jokio reikalo susistatyti vieną, nepertraukiamą statement'ą.

Lygiai už tą patį galima būtų jį ir kritikuoti, bet čia jau matomai skonio ir nuotaikų reikalas. Tikrai nesmerksiu žmogaus, kuris šito filmo nemėgs, būtent už tuos pačius bruožus, kurie mane taip sužavėjo. Techniškai jis yra arti tobulybės, turbūt banaloka šnekėti apie tai, koks talentingas ir darbštus aktorius šitaip įkūnijantis tiek skirtingų vaidmenų. Kiekviena sudedamoji dalis nuneša mus toli ir vos per trumpas dešimt minučių pilnai įtraukia ir užburia, kad pasimiršę ir supratę jog tai vėl tebuvo vaidinimas, tarsi nuliūstame - kas tada pagaliau yra tikra? Ir ar tikra gali būti nors kiek gražu, kiek galinga mūsų kūrybinė fantazija? Labai malačiai prancūzai ir must see dalykas, bet kaip aštrus viskis - sueis ne kiekvienam, tad žinokite pasivažinėjimas po Paryžių keistas ir ne pats lengviausias. Daug dar žodžių norisi apie jį pasakyti, bet gal geriau patirkite patys.

9/10

Taip pat pastaruoju metu žiūrėjau ir rekomenduoju keletą filmų, kurie nelabai tinka blogo kontekstan, bet yra labai neblogi ir verti jūsų dėmesio. Boondock Saints, pusiau mafijos, intelektualus veiksmo filmas apie brolius, kovojančius su blogiu, daug laurų susišluosiantis Life of Pi, kuris yra tiek pat apie religijos filosofiją, kiek ir perrašyta Robinzono Krūzo istorija, o taip pat aišku ir naujas Tarantino filmukas Django Unchained, nepamenu kada paskutinį kart vienam kurinyje tiek kartų girdėjau žodį "nigeris", tačiau džiaugiuos, kad vis dažniau amerikonai pripažįsta savo vergijos laikus, ir nebebijo apie tai pasakoti nepridengtom burnom. Visi verti devintuko, visus maloniai ir nuolankiai siūlau.