Vienas džiugiausių ir esminių metų įvykių siaubo / sci-fi "bendruomenėje", jei leisite taip išsireikšti. Ekranuose sprogęs naujas Black mirror sezonas, šį kart netflixe, visos šešios serijos iš karto, tad nekantriausi galėjo suėsti per dieną (nors mano galva tai gero daikto iššvaistymas), o gurmanai galėjo mėgautis pamažėle, skanaudami po vieną. Kam kaip patinka, - geriausias lankstus variantas, dabar net ir su tokiu, iš prigimties nelanksčiu dalyku, kaip TV serialai, kurie pastaraisiais metais, be jokių abejonių, savo kokybe ir pasauliniu populiarumu pralenkia net brangiausius kino filmus. Nesunkiai galima būtų daug čia prirašyti nupasakojant ir aptariant kiekvieną segmentą, tačiau sąmoningai to nedarysiu. Tegu visas atradimo ir pažinimo malonumas lieka žiūrovui, o aš tiesiog primigtynai rekomenduosiu dar nemačiusiems.
Black Mirror yra šedevras ir tokiu išlieka dar vieną sezoną. Manau jis turėtų būti išverstas į visas kalbas ir rodomas viso pasaulio mokyklose, senelių namuose ir per visus TV kanalus. Vėl gauname skaudžią ir įtraukiančią dozę beveik idealaus sci-fi, horroro, dramos, politinės satyros, bei socialinės kritikos. Tikrai ne prasčiau, nei praeituose sezonuose. Juodasis veidrodis mus skoningai ir ironiškai mokina mylėti vienas kitą, būti atsargesniems su technologijomis, niekuomet nepamiršti žmogiškumo ir moralės pagrindų. Saviironiškas visuomenės veidrodis. Kiekviena serija galėtų būti atskiras, kultinis, ant savo kojų tvirtai stovintis filmas, bet tai, kad visa tai surinkta į tokią kompiliaciją, o dar beveik viskas išplaukę iš vieno žmogaus smegeninės man yra tiesiog neįtikėtina. Mažiau kalbų daugiau peržiūrų.
Dar vienas naujas Korėjos filmas, susilaukiantis daug gerų atsiliepimų internete. Tai lėtai viniojama, tamsi siaubo istorija, papasakojama kaip detektyvas. Panašiai kaip ir su kultiniu I Saw The Devil, kurį visi liaupsina, aš susiduriu su kažkokia dėmesio stokos problema, žiūrėdamas tuos "gilius", ilgus, trijų valandų, detektyvinius pasakojimus. Paprasčiausiai nemėgstu detektyvų, todėl negaliu perlipti per save ir sakyti, kad man labai patiko, nors su pačiu filmu savaime, tikrai nėra nieko blogo.Jei jum patinka niūrios, lėtai atskleidžiamos paslaptys, tikrai mėginkite. Pasakojimas tikrai originalus ir ne lėkštas. Mano skoniui tai pasirodė tiesiog per ilgas ir buvo kiek nuobodoka.
Don't Breathe yra naujas, gana paprastas, bet labai įtemptas ir įtraukiantis, Evil Dead remeiko režisieriaus, siaubo trileris.
Apleistame Detroito rajone, jaunimo būrelis įsilaužia į namą, kuriame tikisi rasti riebesnę krūvelę pinigų. Žiūrovai neblogai supažindami su personažais, dėl to veikėjų motyvacija aiški ir nesunku juos palaikyti, bei už juos sirgti nutikus nemaloniems netikėtumams, kurių čia, kaip visi suprantate, bus ne vienas ir ne du.
Trileris geras, bet tiesą sakant, nelabai daug ką yra ir papasakoti. Kas dėl įtampos - tikrai visą laiką laikiausi įsikibęs kaldros krašto, bet efektas vienkartinis, abejoju ar filmas užstrigs atmintyje ilgesniam laikui. Patiko, jog gerai išnaudotas vieno iš veikėjų negalios elementas, panašiai kaip ne per seniausiai žiūrėtame Hush. Jei turite nors menkiausią norą šį vakarą nusikramtyti nagus - neabejotinai griebkite. Gyvenimo aukštyn kojom neapvers, bet solidi pramoga užtikrinta.
Va taip vieną dieną ima ir atsiperka pusėtino šlamšto peržiūrinėjimas, įvairių rekomendacijų rinkimas ir nuolatos rusenanti viltis, kad mylimas žanras nustebins dar ir dar kartą. Taip šiandien Traukinys į Busaną įvažiavo man į širdį, prasiskverbdamas kiaurai sergančius kaulus. Tikiuosi šis filmas privers mane ir vėl daugiau domėtis Azijos kinu, nes pastaruosius kelis metus, jau smarkiai nuo jo atitrūkau ir, rodos, visai nieko nebežinau. Per tą laiką, kol holivudas kepa savo pačių remeikų remeikus ir debiliškus komiksų superherojų filmus, ko gero atsirado daug daugiau tokio išgryninto gėrio? Meldžiu, rekomenduokite.
Zombių žanras kine, pastaruoju metu, susilaukia tikrai daug dėmesio.
Nemaža dalis tų filmų atrodo prastokai, bet fanai visvien turėtų
džiaugtis, turėdami ką explorinti. Kartais ima ir pasirodo štai
toks grynakraujis, primindamas mum, kaip iš tiesų atrodo gerai padarytas dalykas. Kai net paprasta ir jau daug kur matyta apokalipsė, gali būti nepriekaištingai pavaizduota, vien pasirinkus įdomesnį, ar dar nematytą, rakursą. Traukinys! Auksinė niša kurėjams ir praktiškai neribotos galimybės: kaip atrodys tas pats dalykas, žmonėms atsidūrusiems skirtingose, kasdienio gyvenimo situacijose? Ar tiesiog netradicinėse vietose, kaip tarkime lėktuve, laive arba dangoraižyje?
Gal ir drąsiai čia brūkštelsiu, bet dabar, kiek galvoju, ko gero tai vienas geriausių zombinių filmų, kokius kada nors mačiau. Požanrio fanatams, reikėtų pabrėžti, jog tai "greitieji" zombiai, kokius matėme 28 Days Later, [REC] ir t.t. Train to Busan ir kokybe nenusileidžia pastariesiems dviems, nebent kažkam gal patrukdys gabaliukas melodramos antroje filmo pusėje. Man tai visai tiko, o nenuilstanti, sukaustanti įtampa, gera vaidyba, realistiškas grėsmės pavaizdavimas ir skoningai panaudoti efektai visiškai papirko. Iš esmės kaip ir nerandu prie ko rimtai prikibti, gal nebent soundtrekas skurdokas, bet to nepaisant, nejuokais kvepia šedevru. Kraują stingdantis siaubo trileris apie norą gyventi ir išgyventi. Tikiuosi sulauksime tęsinio ir dar daug tokios kokybės siaubiakų iš Korėjos.
Aš myliu ir gerbiu Rob Zombie. Man nesvetima jo muzika ir labai patinka jo, kaip režisieriaus, stilius. Visada su pasididžiavimu sakau, kad Devils Rejects, antras tarp mano mylimiausių visų laikų filmų. Tačiau tai nereiškia, kad viskas, prie ko jis prisiliečia yra aukso vertės ir tikrai neprivaloma tylėti, jei jis padaro šūdą. Naujasis jo filmas "31" nuvylė visais įmanomais aspektais. Tai labai nevykęs bandymas eiti klasikinių exploitationų ir slasherių vėžėmis, be jokio realaus siužeto ar originalių idėjų. Sunku rasti gerų žodžių po šio beprasmiško, nuobodaus ir erzinančio nesusipratimo.
Grupelė keliautojų, su režisieriaus žmona priešaky (taip, ir vėl) papuola į nagus kažkokiem išsičiūsčiusiem sadistam, organizuojantiems absurdišką gaudynių-žudynių, išgyvenimo žaidimą, panašų į The Running Man. Gal skambėtų neblogai, bet turiu nuvilti, nes susimauta beveik visur, net paprasčiausiuose dalykuose. "Maniakai" erzinantys, tiek jų, tiek aukų vaidyba perspausta ir bloga, vietoje žavingų Tarantiniškų dialogų čia likę tik bereikalingi nešvankybių šūkčiojimai. Veikėjai tiek neįdomūs, o scenarijus tiek skystas, kad labai greitai pasidaro baisiai nyku ir neidomu. Geriausios filmo vietos, - keli epizodai iš įžangos, kai realiai dar nieko nevyksta, o visa kita, - beprasmiškai išmestas laikas. Nepatariu kankintis, bet viliuosi, kad ateityje Rob Zombis atsigaus.
Wesas Cravenas laikomas kultiniu siaubo režisieriumi, nes jis pastatė tokius revoliucingus filmus kaip Last house on the left, Hills have eyes, Scream ir žinoma Nightmare on Elm Street, kurie paliko ryškius įspaudus modernioje siaubo kultūroje, tačiau ne visi jo filmai buvo tokie vykę. Štai puikus pavyzdys, kiek naivesnis ir linksmesnis, o gal ir apskritai ne toks žinomas - Pelkių Dalykas. Tikrai nesakau, kad jis blogas, atvirkščiai, jis gana mielas ir originalus, tačiau tiesiog smarkiai "cheesy" ir tas be abejonės atbaido didžiąją dalį "rimtos" publikos.
Tai pagal komiksą sulipdyta istorija, apie mokslininką, po nelaimingo nutikimo mutuojantį į pelkių pabaisą ir besikaunantį su piktadariais. Tam tikra prasme ir superherojinis filmas, jei taip norite. Šiek tiek primena The Toxic Avenger, tik humoras žymiai subtilesnis ir galutinis produktas daug nuobodesnis. Į pagrindinį herojų žiūrėti be šypsenos sunku, tačiau pagirčiau tai, kad jo rodoma daug ir atvirai, bent jau nemėginta jo slėpti prastais spec. efektais. Kad ir koks "cheesy/campy" prasme kvailas šis filmas bebūtų, jį tikrai ilgai atsiminsiu ir su niekuo nesupainiosiu - kas turbūt ir yra didžiausias jo pliusas.
Penkta, ir ko gero jau, paskutinioji Phantasm'o dalis. Taip pat paskutinis Tall Man'ą vaidinančio aktoriaus pasirodymas ekrane - Angus Scrimm (RIP). Senis atrodo tikrai kraupiai, kaip tiesiai iš šermenų, tai čia jam ir tinka taip būti. Šiek tiek keista matyti visus tuos pačius personažus iš 1979-ų, bet tuo pačiu ir labai miela, bei nuoširdu. Vaikas jau senstantis diedas, senstantis diedas, jau senis, o baisusis senis - išvis lavonas.
Filmo kokybė šiek tiek nukentėjusi dėl biudžeto, daug kas atrodo išskirtinai pigiai ar net juokingai, tačiau užmojai vis dar drąsūs ir galiausiai tas išradingumas ir nuoširdumas vis vien nugali. Niekad aš iki galo nesupratau to Phantasmo iš tikro, bet tas ir žavi. Šis tęsinys tęsia pasakojimą su tais pačiais elementais, tačiau platesnių klodų neatveria. Jei norite dar vieno Phantasm filmo nostalgiškam padūsavimui ir visai nebijote "sūrio" - enjoy. Jei nematėte dar nė vieno, gal geriau apsiribokite pirmais dviem.
Trečią kart jie stato šitą filmą ir vis kažkaip negali pataikyt į reikiamą tašką, o juk idėja tokia paprasta ir tinkama geram exploitationui. Nepaisant ir vėl iššvaistyto potencialo, trečias Purge, nors ir vis dar toks pat kvailas, ko gero žiūrisi smagiausiai, stemple slenka sklandžiausiai. Gal dėl to, kad šio bei to pasimokyta iš praeitų filmų klaidų, o gal tiesiog dėl to, kad žiūrovas jau ganėtinai nusivylęs pirmtakais ir nekelia aukštų reikalavimų.
Patiko trumpai paminėtas žudimo-turizmo elementas, siurrealistinės turtingų psichopatų mišios, amerikos didybės akcentavimas, šios išskirtinės šventės kontekste. Matyt ne atsitiktinai pasirinkta rinkimų tema?
Buvo visai neblogų žiaurumų prabėgom, tačiau vis vien daug neaiškumų ir kvailų klausimų kyla bežiūrint, į kuriuos norėtųsi, kad būtų bent atmestinai ar dalinai atsakyta, ne vien tik tuo, kad "čia toks stilius". Ar tai vyksta visoje šalyje ar tik sostinėje? I šitą turbūt atsakytą antroje dalyje, bet tada kodėl neparodžius biškučio bardako iš kitų didesnių miestų, kad susidarytų major evento įspūdis? Gal saugiau tada lindėti Iowos vienkemyje? Kur tas milžiniškas žmonių kiekis, tarp visiškų bepročių ir angelų geriečių? Jei legalūs visi nusikaltimai, kodėl vyksta tik žudynės? Kur prievartavimai, bankų plėšimai ar kokie nors labiau absurdiški pažeidimai, kaip koks nusišikimas ant baltųjų rūmų slenksčio? Ar išvengčiau atsakomybės po milžiniško terorizmo akto ar masinio naikinimo ginklo panaudijimo?
Turbūt nereiktų ieškoti šiknoj smegenų, bet kai tiek daug smulkmenų paliktų už kadro, kažkaip sunkoka "tikėti" šia vizija. Tinka nebent laikui užmušti, bet iš esmės rekomenduoti nebūčiau linkęs.
Ko gero ganėtinai durna mintis buvo žiūrėti Conjuring tęsinį vienam ir dar prieš miegą, ypač žinant pastarųjų Jameso Vano siaubiakų stilių, o už lango dar ir pilnatis. Nemeluosiu, trystelėjau į kelnes ne kartą ir ausis norėjosi dengtis ir šviesą įsijungt, tačiau buvo smagu tarytum karusėlėse. Taip jau moka Vanas tuos jump-scares'us kokybiškai padaryt, kad jo siaubiakai - garantuota pramoga.
Ir šitas po teisybei nelabai skiriasi nuo Conjuring ir Insidious, net veidai vėl pažįstami ir mintis panaši. Apie siužetą neverta nė burnos aušinti, patiko anie patiks ir šitas. Aš savo ruožtu pasakysiu, kad man Conjuring 2 patiko labiau nei pirmas, bet ne taip, kaip Insidious. Gal ir paviršutiniška, bet tikrai smagu ir plaukai ant odos šiaušiasi.
Palinkėsiu tau saldžių sapnų, Pasižiūrėk po lova, aš ant lubų.
Keista ne visada lygu zajabys, bet kartais tikrai taip būna. Meluočiau, jei aiškinčiau, kad kažką čia gilaus supratau ar perpratau kažkokią galimai užslėptą žinutę, šitame keistame, metaforiškame sci-fi (?), tačiau ką tikrai pagavau tai gerą vaibą iš šito filmo. Jis turi kažkoikį teisingą jausmą todėl ir rodomas absurdas žiūrisi puikiai. O dar aktoriai kokie geri: mano akių meilė Rachel Weisz ir keistoką humorą bei geras dramas puikiai perteikiantis John C. Reilly čia žiūrisi itin fainei.
Kiek supratau tai čia toks ironiškas komentaras apie šiuolaikinę santykių būklę? Esame pasaulyje, kur žmogus be poros yra netoleruojamas ir galiausiai paverčiamas į gyvūną. Vadovaujamasi tik ligoto sapno logika, tad smegenį teks atpalaiduoti, kitaip galite susierzinti, nesuprasdami, kas čia per hipsteriška nesamonė. Man irgi nepatinka tas filmas apie padangą žudikę, o kito to paties režisieriaus filmo Dogtooth deja iki galo net neištvėriau, bet Lobsterį aš kažkaip pajutau gana arti. Gal dėl tos rankos tosteryje... Labiau patinka, nei nepatinka.
20 metų praėjo nuo tada, kai tėvai nusivedė į kino teatrą pasižiūrėti Nepriklausomybės Dienos, kuri tuomet visiškai nurovė mano jauną stogelį. Tęsinys pasirodo tik po šitiekos laiko ir deja toks jausmas, kad jau pavėluotai, nes vaikai užaugo, o juokeliai liko tokie pat tūpi. Patiko, kad bliūdas žymiai didesnis (virš viso atlanto!), patiko Londono destrukcijos gravitacijos jėga scena, tačiau ji truko labai neilgai, vos spėjau pradėt džiaugtis ir *pist* baigėsi. Didmiesčių griuvimas, buvo esminis Nepriklausomybės Dienos elementas ir čia man jo pasirodė mažokai.
Gana greit viskam įvykus prasideda žvaigždžių karai: PEW PEW PEW, skraidymai ir šaudymai lazeriukais. Krūva, neaišku kam reikalingų personažų ir scenų, per prievartą grūdami personažai iš '96-ųjų filmo, prastoki bajeriai, žaliam kambary nufilmuotas veiksmas ir pabaigai idiotiškas dar vieno tęsinio announcmentas. Žiūrisi, bet jovalas. Gal ir visai net įdomu, jei išjungi smegeninę ir atsikemši skarbą, juk būkim sau atviri, pirmasis filmas irgi nebuvo intelekto viršūnė... tiesiog gera, durna pramoga. Tačiau be šviežumo ir dvasios neveikia ir tai. Reikalingi elementai lyg ir yra, bet be šarmo ir be gyvybės. Taigi labai vidutiniškas žiuralas, tik iš bėdos.
Turbūt jau daug gero girdėjote ir skaitėte apie ką tik netflixe sprogusį fantastinį-siaubo serialą Keistesni dalykai. Be platesnio nagrinėjimo, aš taip pat prisidėsiu prie pagirų krūvos, nes visas aštuonias serijas tiesiog surijome nekramtę. Tiesą sakant dar iš nieko neteko girdėti, kad visai nepatiko. Kartais masės būna kvaila avių banda, bet šį kart, manau, žmonės tiesiog yra išsiilgę tokio paprasto ir gero dalyko.
Šitas serialas turi viską, dėl ko vaikystėje mėgdavau Kingo pasakaites, tik skirtumas tas, kad Kingas jau išsemtas ir nupezęs, o čia šūdo labai minimaliai. Apksritai labai nedaug priekaištų radau ir net nelabai noriu į juos gilintis. Serialas padarytas puikiai, '80's atmosfera ir muzonas - nepriekaištingi, siužetas įdomus ir gudriai sumanytas, vaidyba gera ir net vaikai neerzina, kas yra itin retas atvejis. Stranger Things neabejotinai apaugs "kulto statuso" vijokliais, tad jei dar nežiūrėjote, patariu pasidaryti sau paslaugą ir nebegaišti.
Pamenate Austrijos tėtį nr.1? Tai va šis filmas įtraukia mus į tokio tipo nusikaltimo įkarštį ir pradedame iš karto nuo ten. Vėliau daugiausiai dealinama su pasekmėmis, bet pateikimas "vaiko akimis" emocingas ir įdomus, tad prikausto ne ką mažiau, nei trilerio momentai. Vienintelis trūkumas gal tik tas, kad į galą veiksmas šiek tiek suletėja, tačiau turint omeny psichologinį įvykių svorį, gal ir gerai, kai bent pabaigoje jau pargriuvęs žiūrovas netalžomas beisbolo lazda ir galima truputi įkvėpti.
Žinoma, čia labiau drama ir gal šiek tiek trileris, nei siaubo filmas,
tačiau gvildenamos temos sunkumas ir idėjos niūrumas ramia sąžine
leidžia man jį paminėti, jau vien tam, kad atkreipti gerbiamo
skaitytojo dėmesį. Įspūdį palieka gana gilų, tad manau verta skirti laiko ir tokiam rimtesniam filmukui. Kraupoka, kad pasaulyje yra tokių baisių ir nesveikų žmonių, lėtiniu būdu naikinančių gyvenimus.Va jum sąrašiukas tikrų įvykių, pasibjaurėti, o dar pagalvokite, kiek tokių atvejų likę neatsikleistų... Eina nachuy.
Tarp gausybės rago, įvairaus plauko ir visokios kokybės naujų siaubiakų, yra tokių štai grynuolių, kuriuos pamatyti tiesiog būtina.
Ramus, lėto veiksmo, tačiau užburiantis ir prikaustantis, kaip niūri pelkė įsiurbiantis. Daugybė gražių žodžių ant liežuvio galo dabar sukiojasi, bet gal nereikia perliaupsinti, po to kaltinsit, kad užhaipinau be reikalo... tiesiog dar nepraeina to keisto, daugiasluoksnio, kraupaus sapno kerai. Baugus, smagus, žavingas, paliekantis unikalią nuotaiką ir daug apie ką pagalvoti ir padiskutuoti.
Vienas tų atvejų, kai visai nenoriu aprašinėti siužeto ir gadinti jums atradimo džiaugsmą. Pasakysiu tik tiek, kad biški priminė Take Shelter. Kas matė ir pamena, supras kodėl taip sakau. Neabejotinai žiūrėti.
Blue Ruin režisierius toliau pasakoja beprasmiško smurto istorijas ir net nežinodamas, jog tai jo filmas, pats įžvelgiau daugybę panašumų. Dabar, kai žinau, kad spėjimas pasitvirtino, jaučiuos baisiai savimi patenkintas ir labai daug nusimanantis. Tai dar viena, į šlykštų siaubiaką virstanti, išgyvenimo drama, kuri neblogai supisa nuotaiką ir kuriam laikui turėtų likt atminty, it koks negeras sapnas. Šį kart ypatinga dar ir tuo, kad paliečia pogrindinės muzikos subkultūrų reikalus, o šitą dalyką aš taip pat neblogai suprantu ir jaučiu. Taigi dėl to buvo dar įdomiau, nors bendrai paėmus filmas ir neturi kažkokio rimtesnio moralo.
Nelabai sėkminga, turuojanti, pankroko grupelė nesukrapšto pinigų grįžti namo. Po nenusisekusio koncerto kažkokioje kavinėje, jiems pasiūloma sugroti prieš kiek didesnę publiką. Jie perspėjami, kad klubo savininkai "kažkiek" dešiniuoja, "bet jei nepolitikuosite - viskas turėtų būti gerai". Tačiau nuvykusi grupė pamato, kad ten tiesiog full blown naciai: konfederatų vėliavos, svastikos, kerzai su atitinkamais raišteliais ir t.t. Išgėrę alaus ir kiek įsidrasinę, jie nelabai laiku ar vietoje parodo savo protestą, ar tiesiog pašmaikštauja, sugrodami garsųjį Nazi punks fuck off koverį, kas iškart sukuria antipatijas tarp jų ir vietinių. Negana to, kad stiuacija ir taip nejauki, staiga jie pamato, ko nederėtų ir papuola į dusinančią survival dramą, tiesiogine prasme, tarp gyvenimo-ir-mirties.
Čia filmas ir tekšteli savo kozirį: grubų, brutalų, beprasmišką, skausmingą smurtą, kuris geba šokiruot, net ir daug siaubiakų mačiusį žmogų. Ant tų baisybių ir važiuojama, skauda tiek veikėjam, tiek žiūrovam ir mes tiesiog skaičiuojame kūnus, spėliodami kas gi išgyvens (jeigu išgyvens) ir kaip jiems tai pavyks. Ne visuomet pavykdavo suprasti, kai kurių veikėjų motyvaciją, tačiau bendrai smegenų čia daug nereikia. Vyksta kova už būvį. Kūrėjai stengėsi prislėgti ir šokiruoti, tas pavyko. Jeigu norisi kažko purvino ir niūraus, - Green room tikrai neturėtų nuvilti. Aš, aklai sėsdamas prie ekrano, įsivaizdavau gal kad bus kažkas smagaus, dėl to likau nudegęs liežuvį.
Henry Rollinsas šiame filme vaidina vampyrą. He Never Died turi tiek dramos, tiek komedijos elementų (norėčiau pastebėti, kad nors bajeriai geri - tikrai nevadinčiau jo "siaubo-komedija", kaip rašo internete), bet svarbiausia - tikrai unikalią nuotaiką, šiek tiek kvepiančią Sin City, ar kažkuo panašaus. Džiazovas saksofonas, tamsūs skersgatviai, kaip gi tai vadinama... Noir?
Istorija, pati savaime, gal ir nėra labai originali, tačiau pateikimas gana įdomus, nes per smulkmenas ir dialogus viskas parodoma kiek kitaip nei įprasta. Būtent tas kitaip ir išryškins He Never Died, kaip vieną įdomesnių, pastarųjų metų, vampyrinių filmų. Neblogai! Daugiau nebalbatuojant apie siužeto detales neturiu ką ir pridurti. Jei mėgstat Rollinsą arba/ir vampyrus - GO. Jei bijote kiek netradicinio požiūrio į žanrą, gal šiam vakarui norėsite kažko kito. Pvz Twilight LOL.
Esu ganėtinai sutrikęs, net sunku įvardinti kaip jaučiuosi po šito seanso. Labai keistas dalykas, lygtai chebra pasižiūrėjo pirmą Terminatorių ir sako "o, čia geras, davai pavarom labai panašiai, bet tipo kitaip, tai ir pas mus bus geras tada" ir mėgina atkartoti tą filmą su minimaliu biudžetu ir pakeista istorija. Keletas Terminatoriaus scenų bandyta atkurti kadras į kadrą: yra "tech-noir" scena, šaudynės policijos nuovadoje, akies išsioperavimo scena,
išlindimas iš ugnies ir t.t. Bet skausmingai tinsta klausimas - nachuy to reikia??
Jau nuo pat pradžių matosi, kad bus kažkas ypatingo, kai opening titruose "assistant" sugalvojama sutrumpint į ASS ir žiūriu į "ass director" ir "ass camera man" užrašus ekrane. Tuomet padėstomas siužetas, kurį sveikam protui atpasakoti tikrai keblu: kažkokia super-nimfa ieško vyro, kuris galėtų ją patenkinti, o jei nelaimėliui nepasiseka, jinai su pyzdoje esančiu ešeriu (!) nukanda partneriui bybį, taip jį nužudydama. Tuomet tarpdury pasirodo žavus eržilas, kuris lyg ir jau patenkina ponios troškimus, tačiau staiga klastingai ištraukia jos piktąjį ešerį ir paverčia jį magišku durklu, ko pasekoje sekso ištroškusi ragana prisiekia po šimto metų atkeršyti jo proanūkei ir pasislepia jūros dugne.
Fast forward, šie laikai ir piktoji jūros ponia įsikūnija į jauną antropologę, vien tam, kad imtų persekiot, jei gerai supratau, tą proanūkę? Dabar ji jau kaip Švarcas, su raudonu pirmo asmens vaizdu ir rokeriška koža. Tuomet pilasi veiksmas, neįtikėtinai blogi ir, kartais, visai neprasti spec. efektai ir tos atkartotos Terminatoriaus scenos. Norisi juoktis ir verkti vienu metu.
Jei manote, kad skamba įdomiai, tai žinokit aptasakojau tikrai gana tiksliai. Aš pratęs prie šūdų ir išskirtingai nekokybiškų filmų, bet čia prie neapsakomai debiliškų dialogų ir isteriško juoko priepolį keliančio įgarsinimo yra visai gražios kompozicijos kadrų ir saldžių papų. Itin greita scenų kaitą, viskas nuo A iki Z pavadintina so-bad-it's-good, keistas malonumas žiūrint, tad labai sunku jį tiesiog nurašyti kaip visišką nesamonę.
Kiekvieną epizodą galima būtų nagrinėti kaip didžiausią lobį, jei negaila gaišt savo laiko, šitaip ieškant aukso išmatose, bet paskaityti neužteks, reikia patirti. Neilgas filmas, bet galiausiai nuo nesamonių ir medinio humoro perkrovos jau nelabai besuprantu kas čia vyksta ir kodėl. Dūsdamas, bei žiopčiodamas iš nuostabos, kaip Makalius radęs pigų ryanair skrydį į Romą, mėginu griebtis už neatpasakojamų veiksmo scenų ir spec. efektų. Viso to nesusipratimo gale dar įpistas kažkoks alia-filosofinis naratyvas, galutinai nužudo. Labai įdomu dar tas, kad panašu čia viskas daryta rimtai... Tiesiog unikalu, negali būt dar labiau blogai ir gerai vienu metu. Siūlau pasikviesti draugų, uždegti porą gramų žolės ir visiems kartu mirti iš juoko.
Iškart sakau, apie šio filmo smulkmenas plepėti norėčiau daug ir smagiai, bet sąmoningai plačiau nerašysiu, nes bet koks detalių atskleidimas sugadins didelį malonumą. Viskas ką užtenka žinoti, tai, kad tai naujas Eli Rotho filmas su Keanu Reevesu ir tai yra "home invasion" padarytas kitaip. Klasikinio siaubiako griaučiai šių laikų kontekste, įtampa ir juodas humoras - beveik tobulai. Nerealiai puikiai praleidome laiką su šiuo filmu, esu labai patenkintas seansu, tad neabejotinai rekomenduoju ir jums. Man labai patinka tai, kaip Eli Rothas bręsta ir panašu, kad tampu rimtu jo kūrybos fanu. Seriously, atsiloškit ir mėgaukitės, nežiūrėkite net treilerio.
Kelis metus laukiau šito filmo, nuo pat tada, kai išgirdau apie idėją, kad Eli Rothas (Hostel, Cabin Fever) daro duoklę seniesiems kanibalų/džiunglių siaubiakams (žiūrėkit Cannibal Holocaust, Cannibal Ferox ir t.t.) Taip laukiau, laukiau, kad net nesupratau, kada gi jis pagaliau pasirodė. 2013? Sunku patikėti. Atrodo Amerikos kinuose šmestelėjo ir mūsų, aišku, nepasiekė jokie atgarsiai. Matyt dar išleidimo data buvo atidėta vėlesniam laikui... Taigi sėdėjau ir laukiau kažko, kaip durnelis ir tik dabar susizgribau, kad jau seniai yra galimybė pamatyti šį filmą, tad nekantraudamas iškart čiupau.
Tikrai nenuvylė. Nors pradžia kiek lėtoka, veiksmas netrunka įsibėgėti, ir kai jau prieiname prie reikalo, tai Eli Rothas rodo viską ką moka. Kankinimai, goras ir siaubas permirkes smagiu, skoningu, juodu humoru. Kitaip ir negalėjau įsivaizduoti, išpildyta puikiai. Situacija groteskiška, kanibalai stilingi, veikėjai įsimintini ir visi savaip žavūs. Didelis like'as pagrindinio vaidmens atlikėjai, aktorei Lorenza Izzo. Išraiškingas veidelis padeda gerai pajausti situaciją ir nesunku ją pamilti, bei sirgti už jos išlikimą. Taipogi puikiai tinka, tam baltos naivios mergaitės stereotipui, kurį čia ryškiai buvo norima pabrėžti. Gal šitam vaidmeny truputuką panaši į Maggie iš The Walking Dead?
Šauniai sulindo Žaliasis Pragaras, pažvengiau, paprakaitavau suspaudęs kumščius. Buvo ir kuo pasibaisėti ir pasišlykštėti. Tai labai kokybiškas ir "žinantis ką daro", exploitation filmas. Nei daugiau, nei mažiau. Groteskiška komedija, kruvinas siaubiakas ir smagus trileris viename. Na ir žinoma, kaip kūrėjai matyt ir norėjo, tiesiog tobulas "homage" seniesiems kanibalų filmams. Davatkas papiktins, gorerius pradžiugins, bet betkokiu atveju, pas mus jis turėtų susilaukti daugiau dėmesio. Tikrai susimedžiokit, mielieji horroro žiūrovai, rekomenduoju su didžiausiom simpatijom. Ir jei patiks, draugam parekomenduokit. O aš sekančiam seansui jau nusižiūrėjęs ir kitą Eli Rotho filmą!
Vykęs, trumpas rusų kūrybos eksperimentas virto originaliu, pilnametražiu, veiksmo filmu, nufilmuotu iš pirmojo asmens perspektyvos. Nieko panašaus dar neteko matyti, o tokiame lygyje ko gero ir nebuvo padaryta nieko panašaus. Įsivaizduokite nerealaus, steroidų pripompuoto veiksmo filmą, kaip kokį Crank, su fantastikos elementais, kurio pagrindinis personažas esate jūs pats. Jums prie galvos pritaisyta GoPro kamera, nuolat esate įvykių centre ir veiksmo sukuryje, lyg kokiame, pirmojo asmens šaudyklės žanro, kompiuteriniame žaidime. O kad galimybės būtų platesnės - jūs kyborgas! Taigi krentate iš aukščiau, mušatės smarkiau, "pakeliat" daugiau skriaudos ir rezultate gauname žymiai įspudingesnių vaizdų.
Nesismulkinama nė kiek ir linksmybės prasideda nuo pat pradžios. Šaudom, krentam, mušamės, lekia kulkos, skrieja šukės, tykšta kraujas. Patinka, kad veiksmas vyksta Maskvoje, kur pačiam teko lankytis prieš kelias savaites. Pagrindinis personažas Henris, neturi didelės priešistorės ar išskirtinių charakterio bruožų, bet to lyg ir nereikia, nes filmo formatas suponuoja, kad bet kas esantis žiūrovo krėsle, galėtų būti Henris. Tikrasis "vaidmuo" atitenka Sharlto Copley, tam pačiam kietam vyrukui iš District 9, Elysium ir t.t. Kartais gal per naivia maniera jis bendrauja su tuo Henriu ir pasijauti tikrai, kaip per kokio žaidimo treiningo lygius. Siužetas perdaug nejaudina, nes puikiai suprantame, jog esmė ne tame, tad jei kyla kažkokių neaiškumų (o jų - nedaug), greit nusiraminu: "neieškok šiknoj smegenų". Netrūksta komedijos elementų ir yra tikrai gerų bajerių, net jei dialogas ir minimalus, bet užtenka to, kad tiesiog prikolnai sutraiškoma kieno nors galva arba kas nors juokingai sprogsta. Tomo ir Džerio humoras... tik kruvinesnis.
Jaučiu rusai užkliudė aukso gyslą čia ir dabar sulauksime dar ne vieno puikaus tęsinio. Na, o aš savo ruožtu, norėjau pasižiūrėti šį filmą kino teatre, bet deja, kai jau susiruošiau eiti, sužinojau, kad seansai nutraukti. "Nieks nebėjo tai nutarėme užleisti vietą populiaresniems filmams." Tai reiškia, lietuviškom komedijom apie mentus su chalatais. Liūdnoka, nors jau nestebina, nes tas pats buvo su Machetes ir Reido tęsiniais. Taigi sakau ateičiai. Jeigu jau kažką norite pažiūrėti - eikite iškart kai pradeda rodyt, nes po kelių dienų galit ir nebeturėt tos progos.
Šiaip tai nuostabus boevykas ir geras exploitationas. Laikas prabėga super linksmai ir norisi seansą pakartoti. Gal reikės kažkada taip ir padaryt. Tikrai siūlau visiems veiksmo filmų ir kompiuterinių žaidimų fanams, bet patiko net ir mano žmonai, kurios nepavadinčiau nei ta, nei ta. Taigi matyt tikrai puikumėlis, laukiau neveltui ir įspūdžiai džiugina labiau nei tikėjausi.
