SOUTHBOUND

Kaip suprantu, kažkas iš V/H/S kūrėjų "prisodina" naują siaubo rinkinuką, tik šį kartą istorijos viena su kita susietos. Jei ne itin stipriai siužetiškai, tai bent jau šiek tiek estetiškai ir be akivaizdžių "skirtukų". Jei nežinotum, kad žiūri kompiliaciją, tai puikiausiai sueitų, kaip tiesiog keistas, originalus, kelio filmas su daugybe, tarpusavy menkai susijusių, ar išvis nesusijusių personažų. Siaubai smagūs, kraupūs ir originalūs, taip pat ir nuotaika pagirtinai šauni ir unikali. Daug nepezėsiu tik trumpai pasakysiu, kad filmas yra krūtas, smagus, kvepia šviežiena ir yra vertas jūsų vakaro.

8/10

AIR

Klaustrofobiškame bunkeryje iš "šaldiklių" nubunda du vyrukai ir prasideda niūrus, mažo biudžeto, postapokaliptinis trileris su Norman Reedus iš Walking Dead. Veiksmas vystosi lėtai ir jo nedaug, praktiškai visą filmą ant savo pečių ištempia du-trys aktoriai, bet žiūrėti vistiek įdomu, nes niekad neapleidžia sudaryta slogi, košmariška atmosfera. Klaidžiojimai po tamsius koridorius, vienatvė, neviltis, nežinomybė. Nepavydėtinas požeminis egzistavimas.

Gal labai norint net galima būtų pavadinti amerikietiška Letters from a dead man versija. Nors Air ir ne toks slegiantis, bet žiūrėdamas tamsoje, vėlų vakarą su ausinėmis, apturėjau tikrai nejaukų seansą. Dar šiek tiek, kažkuo, priminė Moon.
Rekomenduosiu tik tiem, kam patinka dramatiški, post-apokaliptiniai niūralai. Nekantresni žiūrovai gali ir pažiovauti, bet man tai tikrai visai pritiko.

7/10

THESE FINAL HOURS

Dar apokaliptinio aukso, šį kartą iš 2013 Australijos.
Randamės karštos saulės kankinamam Perthe, kur mum pranešama, kad prieš 10 minučių, į kitą žemės rutulio pusę jobtelejo nemenkas dangaus kūnas. Radijo diktorius beviltišku balsu vardina, jog jau nebėra vakarų europos, vakarų afrikos, kanados ir t.t. Žemė lupasi lyg apelsinas, tik vietoje žievelės - ugnis, šventė pamažu atkeliauja ir į mūsų kiemą. Liko mažiau nei dešimt valandų. Gatvėse mayhemas, nekontroliuojamas smurtas, girtuoklystė ir seksas, tik šį kart - šiuolaikiškiau, realistiškiau ir brutaliau, nei Last Night.

Pagrindinis herojus, besiblaškantis vyrukas, gyvenimą matyt leidęs gana vėjavaikiškai, bet neišvengiamos pražūties akivaizdoj atsiverčiantis į sąžiningą, geros širdies žmogų. Kartu su juo mes aplekiame tam tikrus taškus, kur sutinkame kitus susijusius veikėjus. Aplinkoje chaosas, visur tvyro mirtis ir neviltis. Atrodo jauti kaip kapsi laikas ir kaip atidunda ta kraupi pragaištis. Niūri, slegianti vizija, pripompuota panikos ir nerimo.

Gal ne visos "pakelės" scenos ar personažai man labai patiko, šiek tiek erzino tie psychuojantys australai, tačiau pabaiga, mano skoniui, yra šedevras ir įsirėš labai ilgam. Žiūrėjome filmą prieš naktį ir abu su žmona miegodami sapnavome tą grėsmingai atgriaudinčią ugnies sieną. Juokinga nebuvo, dusinantis košmaras.
Dešimtuko nerašysiu, nes filmas nėra tobulas, turi silpnesnių momentų. Tačiau jei apskritai kalbėti apie apokaliptinius filmus (nepainiokime su post-apokaliptiniais), šitą tikrai dėčiau prie visų laikų esminių.
Mėgstantiems temą - privaloma. Jei ne dėl veikėjų ar siužeto, tai bent jau dėl idealiai sukurtos atmosferos, kuomet, atrodo, tiesiog fiziškai jauti, iš ekrano spinduliuojantį karštį ir tragiškos lemties alsavimą.

9/10

BLUE RUIN

Rimtesnis Murder Party režisieriaus kūrinys.
Tamsus, kruvinas trileris, parodantis keršto ir smurto beprasmiškumą, jų sukeliamą neviltį, baimę ir kitus šaunius dalykėlius.
Istorija paprasta kaip du kart du, bet įdomiai ir niūriai parodyta. Palieka skausmingą tuštumą viduje, kai lyg ir klausi savęs "kam visa tai?", bet akivaizdu, kad tokia ir buvo filmo žinutė... Rekomenduočiau kriminalinių dramų mėgėjams. Daugiau neturiu ką pasakyti.

7/10

LAST NIGHT

Iš to paties apokaliptinių filmų rekomendacijų sąrašo, dar vienas pasimetęs perlas, 1998-ųjų Last Night. Tema gvildenama panaši, kaip ir Seeking a friend for the end of the world, tačiau nuotaika čia dar artimesnė Miracle Mile, ko gero, dėl to, kad filmas senesnis. Vėl vienišas vyrukas, taip pat žmonės švenčiantys ar gedintys dėl apokalipsės, visi savotiškai atsisveikina su gyvenimu: kas pisasi, kas daužo mašinas gatvėj, kas vagia paskutinį butelį vyno... Taigi ir mintys puola panašios - ką daryčiau aš?
Skirtumas dar tas, kad čia rodomos paskutinės šešios žmonijos valandos, o ne kelios savaitės, kaip Seeking a friend...

Sekame švelniai persipinančias, kelių žmonių istorijas agonijos apimtame Toronte. Įdomu tai, kad niekad nepaaiškinama dėl ko pasaulis turi baigtis, žiūrovas tiesiog "pastatomas prieš faktą", koncentruojamasi į veikėjų emocijas, išgyvenimus ir pasirinkimus.
Filmas kiek niūresnis, liūdnesnis ir labiau veikia kaip drama, nei komedija. Į pabaigą, sušlapusiais akių kampais, net pagaunu save kiek sukrėstą. Čia taip pat nepamatysite daug kainuojančių griūnančių gatvių ir sprogstančių dangoraižių vaizdų. Tai dar vienas savo subtilumu ir paprastumu sužavintis, užslėptas lobis, kurį privalo pamatyti visi apokaliptinių filmų mėgėjai. Mano skoniui tai beveik tobulas žanro dalykas. Beje vaidina ir pats Davidas Cronenbergas!

9/10

SEEKING A FRIEND FOR THE END OF THE WORLD

Tykiai nuvilnijusi, 2012-ų, sci-fi-dramytė / romantinė komedija, apie pasaulio pabaigą.
Jau pirmosiomis filmo akimirkomis pareiškiama - liko trys savaitės, tuomet žmonija bus neišvengiamai nušluota nuo žemės paviršiaus. Taisyklės nebegalioja, niekas nebeveikia, visiem viskas nusispjaut. Ką veikti paskutines dienas? Žudytis, depresuoti, šėlti vakarėliuose, mėginant visus narkotikus iš eilės, atsiduoti neatsakingo, laukinio sekso geiduliams, o gal tiesiog gyventi, kaip gyvenai ir kasdien eiti į darbą?

Pagrindinis veikėjas, The Office veidas, Steve Carell yra paprastas, ramus vyrukas, kuris pabaigos mintį sutinka be išskirtinės panikos. Su kiek emocingesne kaimyne, kurią vaidina Keira Kinghtley, jie leidžiasi į savotišką road tripą, kuris galiausiai ir tampa pagrindine filmo siužetine linija. Baigtinumo suvokimas išlaisvina, neginčytinas mirties fakto konstatavimas įgalina tikrąjį, tyrą gyvenimo džiaugsmą. Gal tokia ir turėtų būti natūrali, nekontroliuojama, žmonijos būsena?

Vienas tų atvejų, kuomet filmo kuklumas ir subtilumas, pasitarnauja, kaip prabangų deimantą apšlifuojantys lazeriai. Geras humoras, persipina su jautria romantika ir kraupiu apokalipsės pojūčiu. Norisi net palyginti su, kadaise visiškai stogą nurovusiu, Miracle Mile.
Mano nuomone, tikrai gražus, lengvai žiūrimas, bet tuo pat metu ir pagalvoti verčiantis, nepakankamai pelnyto dėmesio susilaukęs, filmas.

9/10

WAYWARD PINES [Season 1]

Kokybiškų TV serialų eroje, man ir toliau sunkiai sekasi jų išvengti. Laimei Aišktingos Pušys kolkas turi tik vieną, dešimties, 40 min trukmės, serijų, sezoną, tad visai realu jį įveikti keliais prisėdimais.
Tai sci-fi/mistery serialas, apie vyruką, atsibundantį mažame, keistame miestelyje, iš kurio jis niekaip negali ištrūkti. Pradžioje atrodo banalu ir matyta, pirma serija net kvepia Silent Hill ar Jacobs Ladder, tačiau po keletos serijų suprantame, kad čia visai ne taip, nors užmojai tikrai dideli, drąsūs ir originalūs, kaip negerame, lakios fantazijos žmogaus, sapne. Dėl to tikrai įdomu ir varyt iki galo.

Didžiausias trūkumas, kurį, deja, turiu paminėti, tai naivumas.
Visi veikėjai elgiasi, kaip kažkokie autistai, pastoviai kažko "nedasako", dėl ko vėliau kyla visokių nesusipratimų, nuolat elgiasi ir reaguoja kažkaip kvailai vaikiškai. Niekada neapleidžia toks naivus, erzinantis, "Styveno Kingo novelės vaikams", jausmas, todėl suprasiu jei daug kas negalės išžiūrėti, kaip kad mes su žmona nusispjovėme į tragiškai nusipezėjusį Under the Dome.
Jei tas "pasakaitės iš rūsio" stilius jūsų neatbaido ir galite mėgautis ne itin realistišku, košmariško sapno stiliaus siužeto atskleidimu, idėja yra tikrai smagi ir verta dėmesio, tad manau turėsite gerų įspūdžių, vien ją gvildendami iki pat įspūdingos (pirmojo sezono) pabaigos.
Rekomenduočiau, kaip įdomų laiko užmušimą, valgant vakarienę ar panašiai.

7/10

THE VISIT

Toks jausmas, kad ne tik aš, bet ir visas likęs pasaulis pasimetęs, negali suprasti ar režisierius, ponas M. Night Shyamalan [The Sixth Sense, The Happening, Signs, The Village, After Earth] yra užsislėpęs, dar nesuprastas genijus, ar tik sėkmės lydimas naivus retardas. Man kai kurie jo filmai taip pat patiko, o kai kurie suerzino iki absurdiško juoko ribos. Naujasis siaubiakas The Visit, - dar labiau sviruoja ant tos keistos, sunkiai paaiškinamos briaunos, tarp kažko visai kieto, bei originalaus ir kažko gėdingai, apgailėtinai nevykusio. Netikiu, kad tai padaryta tikslingai...

Mamytė išleidžia abu savo vaikus į kitą valstiją, pas penkioliką metų nematytus senelius, o pati tuo tarpu girta stebi plaukuočiausios krūtinės konkursą pramoginiame kruize. Laiks nuo laiko jie pasišneka per skaipą, anūkai vieši savaitę. Kodėl mamos kadaise susipykta su seneliais - paslaptis, tarnaujanti kaip priemonė, siužetui vystyti.
Mano supratimu, visiškai beprasmiškai, pasirinktas pseudodokumentikos stilius, todėl vaikai viską aplink filmuoja ir ne pagal savo amžių sofistikuotu, publicistiniu stiliumi, šneka į kamerą. Vaikų kuriamas "filmas" žiauriai nervina, bet seneliai pasirodo yra frykai ir naktį pradeda darytis idomiau.

Pasipila jump scare'sai, tokie blogi ir debiliški, kad net keistai smagu pasidaro. Idiotiškas mėginimas gąsdinti ilgaainiui įgauna juodosios komedijos efektą ir filmą jau žiūrime, kaip siaubo parodiją. Nuo čia reikalai klostosi visai gerai, kvailas juokas net ima virsti kažkuo isteriškai nejaukiu, kuomet persistengiantys aktoriai ilgam paliekami ekrane, ima kelti svetimos gėdos jausmą. Tuo pat metu nepritariamai purtydamas galva į šonus, pričiumpu save besižavint šito keisto ir kvailo filmo drąsa. Net nepastebiu kaip, filmas tampa visai įtemptas ir baisus. Galiausiai Shyamalanui būdingas twistas kiek nustebina ir durnai vystęsis filmas dar durniau pasibaigia, palikdamas vien tik prieštaringus jausmus.
Paliksiu spręsti kiekvienam pagal savo skonį... Man tai debiliškas filmas, kurį tik jo debiliškumas ir padaro visai smagiu siaubiaku.

4/10

HATEFUL EIGHT

Tarantino vėl padarė tai, ką moka geriausiai: trys valandos intensyvių plepalų, atsiperkančios pokšinčio parako smarve ir tykštančių kraujo fontantų mayhemu. Kiekvieną kartą stebina, kaip šmaikštūs pezalai apie nieką gali taip prikaustyti dėmesį. Visi pažįstami, kieti, aktoriai, Morikonės muzika ir 70mm kino juosta - ingredientai, iš kurių, ko gero sunku išvirti prastą vesterną, o dar kai virtuvėj šeimininkauja savamokslis genijus Tarantino, tai patys jau žinot kaip ten būna, ką čia daug beprišnekėsi.

Siužetas gana paprastas, turbūt taip pat geriausia nieko nepasakoti. Įtempta situacija, bei paslaptis, izoliuotoje erdvėje man labai priminė sci-fi siaubo klasiką The Thing, kas yra smagu, nes taip pat vaidina Kurtas Russelas, o ir garso takelis turi sąsajų.
Vėl stipriai naudojama rasizmo tematika, tačiau jei lyginti su Django, man patiko, kad veiksmo čia kiek daugiau ir jis prasideda ankščiau. Visi aktoriai puikiai pasirodo savo rolėse. Sunku nesimpatizuoti Samuelio L. Jacksono personažui, bet mano asmeninis favoritas - teksasietė kalinė / nusikaltelė, labiau atsiskleidžianti antroje filmo pusėje.

Hateful Eight yra filmas, kurio vertė yra jo patyrime, o ne pamastymuose apie jį. Nors jo stuburas yra detektyvinis smalsumas, kuomet norisi išsiaiškinti kas čia ką padarė, kodėl ir kaip, jis turės ir išliekamąją vertę, nes ateityje norėsis pažiūrėti dar kartą. Matyt dėl meistriškos kinematografijos, nepriekaištingo stiliaus ir t.t. Jei jums patinka Tarantino stilius, - abejoti neverta, reikalas bus žinomas ir suprantamas. Jeigu nepatinka... Na tuomet tikrai nežinau ką patarti, nes nuoširdžiai sakau, nesutikau dar nė vieno, kiną mylinčio žmogaus, kuriam argumentuotai nepatiktų Tarantino kūryba. Asmeniškai gal kitą kart jau norėčiau pamatyti kažką kitokio nei rasistiniai plepalai istoriniame kontekste, bet paėmus Hateful Eight, kaip atskirą filmą, priekaištų turiu labai mažai.

9/10

DEATHGASM

Naujosios Zelandijos siaubo komedija apie metalistus, prisičiūdinusius su juodaja magija. Pradžioje tikrai džiugina ir kabina, tik metalistams suprantamais bajeriais, minimom žinomom grupėm ir gera muzika, tačiau kažkur nuo vidurio, kai veiksmas jau turėtų įsibėgėti, pasidaro ištempta ir nuobodoka. Galu gale nebesulaukiu kol baigsis, nors trukmė visai ne ilga, bet sunkiai begelbsti tiek metalas, tiek Evil Dead įkvėpti apsėstų kūnų darkymai. Siaubo ir pramogos ne itin daug belieka, nors gerų momentų taip pat buvo, tarkim, vikingiškos, heavy metal įkvėptos, fantazijos apie nuogus papus ir gėrimą iš rago.

Humoras pusėtinas, kai kurie pokštai vykę, - kiti nelabai. Personažai lyg ir tobulinti, tačiau likę tokiam vaikiškos fantazijos lygyje: kaip imbecilai, susimuša dėl bobos, susitaiko ir t.t. Pagrindinis "traukos objektas", papinga blondinė, kurios susidomėimas, jausmai ir motyvacija lengvai keičiami ir visai neaiškūs, kvepia penkta klase.
Galiausiai įspūdis lieka toks biški geresnis nei vidutiniškas, bet rekomenduočiau tik metalistams ir metalo kultūrai prijaučiantiems, nes nurengus metalo aspektą filmas būtų tikrai niekuo neypatingas. Geras goras, gana originalus sumanymas, pora papų ir kožų, ant pachmo.

6/10

ATTACK ON TITAN

Japonija! Išsiilgta, egzotiška, unikali. Dabar Godzilos tautą puola siaubingi, kraupūs milžinai - Titanai. Kaip suprantu jau buvo ir komiksai ir anime, o dabar pasirodė ir kino filmas. Iš karto kelios dalys, bet apie tai sužinojau tik pradėjęs rašyt ir kolkas pažiūrėjau tik vieną.
Mūsų kino teatrus tokie dalykėliai, žinoma, irgi aplenkia ir suprantu kodėl... Tačiau vistiek naiviai atsidusau pasvajojęs, kaip achujėnai būtų pamatyti tuos košmariškus, baubiančius milžinus didžiajame ekrane.

Treileris nurovė stogą vien dėl spec. efektų ir Titanų dizaino. Šis filmo aspektas nenuvylė nė trupučio, - Titanai atrodo tikrai gerai ir nemaloniai, tikras džiaugsmas akiai. Veiksmo scenos irgi nepriekaištingos, net jei ir matosi, kad didžioji dalis jų nufilmuota "žaliam ekrane", judesys vis vien atrodo super efektingai ir jei filmą reiktų vertinti vien už vizualinę pusę - tektų pilt dešimtuką.
Deja personažų vystimas ir dialogai ne tokie vykę ir kiek nuobodoki, tad bendras vaizdas nėra idealus. Bet kokiu atveju, jei jum patinka pabaisų filmai, japoniškas siaubas su goru ir komiksiniu actionu, - neturėtumėt dvejoti nė sekundės.

8/10

ASH VS. EVIL DEAD

Senieji Evil dead yra tarp mano mėgstamiausių visų laikų filmų, todėl turbūt nereik daug aiškint, dėl ko pilnas kelnes laimės prikroviau sužinojęs apie tai, jog originalūs kūrėjai, su pačiu Bruce Campbell priešaky, pagliau rįžosi dar kartą lipti į šitą balą. Po liūdnoko remeiko rodėsi tikra atgaiva grįžti prie šaknų ir prikabinti, regis čia jau neišvengiamai reikalingą, humorą. Negana to, dar ne pusantros valandos feature, o visas TV serialas! Beliko tik džiūgauti ir laukti. Tačiau kai pagaliau viskas atėjo ir praėjo, deja turiu atsidusti ir pripažinti, kad nebuvo taip jau gerai, kaip norėjosi.

Pirma serija, per Helouviną, pokštelėjo smagiai efektingai. Orgazmas buvo matyti klasikinius supergreitus kameros judesius, unikalų Evil dead humorą ir patį senstelėjusį Ashą, o ką jau kalbėt apie "numirėlių" sugrįžimo priežastį... tiesiog auksas! Vėliau, prikibo naujų, jaunų veikėjų, siužetas dirbtinai išsitempė, humoriukas praskydo ir pamažėle serialas nugarmėjo nuo šlaito iki tokio lygio, kad net pamiršau, jog jis išvis eina ir paskutines serijas teko damušti visas vienu kartu. Skaudu tai sakyti, bet tiesiog buvo pasidarę neįdomu ir ties viduriu, aiškiai kaip niekada, švietėsi, kad reikėjo tiesiog statyti pilnametražį filmą, o ne serialą.

Gal dėl to, kad paskutines tris serijas sužiūrėjau iškart, o gal dėl to, kad jose grįžtama į trobelę, pabaigoje rodos viskas vėl šiek tiek atsitiesė ir pasitaisė. Gal mažiau liko juokelių ir nevykusio veikėjų vystimo ir daugiau apsistota ties, su niekuo nesupainiojamo, siaubo cirku. Tačiau ir čia buvo dalykų, kurie man nepatiko: kažkoks pritemptas ir beprasmis Lucy Lawless personažas, per paprastai sudorojami blogiečiai, klibanti ir neaiški pabaiga ir apskritai tas murkdymasis tame pačiame. Su fantazijom ir naujais padarais vietomis gal irgi kiek persistengta, tačiau reik pagirt kūrėjus už drąsą ir pasitikėjimą fanais, ko tikrai nepasakyčiau apie puskvailį "rimtąjį" remeiką. Beje dar buvo tikrai smagi serija, kai Ashas užtripino nuo Ayuaskos, privalu tarti gerą žodį.

Bendras įvertinimas, žiūrint į viską bendrai - lengvas nusivylimas su meilia, atlaidžia simpatija. Niekaip neapleidžia įspūdis, kad būtų buvę žymiai geriau viską suspaust į naują, pilnametražį filmą, atsikračius krūvos nelabai reikalingų, papildomų, antraplanių veikėjų (pvz tas epizodas su kareiviais/medžiotojais... wtf?). Arba bent jau padaryti penkias, dvigubai ilgesnes serijas, vietoj dešimt trumpų, kai pamiršti, o vėliau nespėji įsijaust į tą lengvai durną, beprotišką nuotaikėlę.
Aš, kaip prisiekęs fanas, matau, kad pastangos buvo nuoširdžios ir tikros, bet taip pat aklai neaiškinsiu, kad čia nėra trūkumų. Neabejotinai geriau už 2013-ų versiją ir estetine ir pramogine ir idėjine prasme, tačiau bijau, kad antro tokio sezono gal ir nebereiktų...

7/10

I SPIT ON YOUR GRAVE 3

Trečiosios I spit on your grave remeiko dalies kūrėjai kažkodėl pasirenka tęsti pirmosios remeiko dalies merginos istoriją ir rezultatą skauda žiūrėti. Gal būt todėl, kad realiai už "rape-and-revenge" istorijų nelabai kas gilesnio ir slypi, kaip tik exploiteitioniškas mėgavimasis žiaurumu? Istorija, švelniai tariant, kvaila, scenarijus tragiškas. Aktoriai, kad ir kaip stengtusi išvaidinti šitą nereikalingą dalyką, atrodo vistiek labai liūdnai, nes dialogai, tarytum išplėšti iš murzino juodraščio.

Bendras rezultatas, nuo pradžios iki pabaigos, - tuščias ir beprasmis pseudofeministinis pezalas apie smurtą, kerštą ir dar bbž ką. Geriau jau būčiau ketvirtą kart žiūrėjęs ta pačia formule sukurta torture porno, negu šitą liūdną bandymą kažką gilesnio ar originalesnio išvystyti iš tokios paprastos ir kažkaip veikiančios idėjos. Tikrai nesugalvoju nė vieno dalyko, dėl ko sakyčiau kam nors, kad galima mėginti žiūrėti. Negaiškit laiko ir nesigadinkit nervų, aš jau kaip Jėzus už jus visus pakentėjau.

1/10

THE LEFTOVERS [Season 2]

Gana smarkiai ką tik žybtelėjo ir antras Leftoverių sezonas. Vėl dešimt galingų, jausmingų, keistų ir kartais net šmaikštokų epizodų, kupinų nuolatinių "WTF" momentų. Užduodama daug naujų klausimų, į dalį atsakoma vėlesnėse serijose, į dalį tenka atsakyti pačiam ir tikrai kai kurių dalykų vis dar nesuprantu (tarkim įžanginės "akmens amžiaus" scenos prasmės), bet gal ir idomiau, kai kažkiek paliekama apmastymams ir diskusijoms.
Bendras šios istorijos vaizdas neabejotinai praturtėjo bent dvigubai, kaip ir turėtų būti tęsiant pasakojimą.

Sugrįžta jau pažįstami personažai, prijungiama ir ne mažiau idomių naujų, tik šį kart koncetruojamasi ir į vietą, mat veiksmas persikelia į neva stebuklingą "Miracle" miestelį Texase. Lemtingąją dieną jame nedingo nė vienas žmogus, dėl to dabar visi galvoja, kad tai šventa vieta ir pulkais ten grūdasi pasisemti išganymo. Daugybė keistų dalykų ten įvyksta ir mūsų prisikentėję personažai mėgina iš to susidėlioti reikšmes, prasmę. Kiekviena serija turi kažką intriguojančiai keisto. Didelę laiko dalį esame palikti tokioj kaustančioj "Nu kas gi čia dabar?" nuotaikoj, bet tikrai gražiai viskas pamažėle atsiskleidžia.

Kiekviena serija darosi vis įdomesnė, mano asmeninis favoritas šmaikšti "pomirtinio viešbučio tripo" serija Tačiau labiausiai už viską šiame seriale aš vertinu tą skausmingą, žmogišką dramą, kurios pagrindą sudaro stipri vaidyba ir dažnai besikartojantis, drąsiai jausmingas, garso takelis. Galima juoktis iš kokios absurdiškai komiškos situacijos, bet vos užgriežia tas theme smuikelis ar "where is my mind", visi juokučiai kaipmat išsibėgioja ir drėksta akių kampeliai.
Visi aktoriai puikūs, tačiau noriu atskirai paminėti Liv Tyler, kuri iš prasivėpusios paauglės "Armagedone" tapo įtaigia sektante teroriste. Įspūdinga ją matyti šitam stipriam vaidmenyje ir smagu regėti, kad ji gražiai bręsta ne tik kaip moteris, bet ir kaip aktorė.

Dar kažkam gali užkliūti pasirinktas pasakojimo būdas, kuomet viena serija pilnai skiriama kokiam nors vienam personažui, o tuo tarpu kiti lieka užmiršti. Taip šokinėjama nuo vieno pasakojimo prie kito kol galiausiai sulipdomas bendras paveikslas. Suprantama, kad žiūrint po seriją į savaitę tai gali kiek nervinti, nes primiršti kas ten vyko su kitais veikėjais, o taip pat ir taip įdomu pamatyti kur viskas nuves, bet man asmeniškai šitas stilius pritiko ir netrukdė. Na, o jei kas ketina dar tik pradėti antrą sezoną - to trūkumo ir nepajaus. Jei reiktų palyginti - ar antras sezonas skirasi nuo pirmo? Šiek tiek taip, bet dabar kai viskas jau sugulė, visuma atrodo taip pat gražiai ir stipriai, o šiuolaikinių TV serialų kokybė nepaliauja stebinti. Lauksime kas toliau.

AMERICAN HORROR STORY: MURDER HOUSE

Šis ruduo - serialų lavina, kitaip nepavadinsi. Negana to, kad ir taip viską žiūrim (Fargo, Leftovers, Nathan for you, South park) etc., o laisvo laiko bimbinėti sau nėra, kažkaip dar sugalvojome ir American horror story pradėti.
Jau kuris laikas susilaukdavau pastabų, "kaip čia toks horroristas ir tokio serialo nematęs", bet žinojau, kad diena išauš. Sudomino Hotel konceptas, bet nepradėsi gi nuo penkto sezono serialo žiūrėt, tai sakau reik viską nuo pradžių, nebus gi labai daug. Ir ką jūs manot, serija - beveik valanda, o serijų sezone, blet, dvylika. Sudiev, laisvas laike.

Per vieno savaitgalio maratoną užmušėm pirmąjį sezoną - murder house. Gal ir galima būtų teoriškai šokti per kelis sezonus ir žiūrėti tiesiog tą, kuris domina, nes kaip suprantu, kiekvienas sezonas yra naujas pasakojimas, tačiau kažkaip iš principo nesinori taip daryti. Norisi tvarkingai "prieiti", taip, kaip "ėjo" visi kiti, bet ar užteks kantrybės išžiūrėti ir tuos sezonus, apie kuriuos žmonės sako "nieko gero"? Matysim, kolkas pirma antro sezono serija paliko nelabai gerą įspūdį, o vat Murder house suėjo tikrai puikiai.

Šeima iš Bostono atsikrausto gyventi į seną, spalvingos istorijos namą Los Andžele. Netrunkame suprasti, kad dvasių ir keistenybių čia knibžda įvairiausių ir užverda tikras vaiduokliškas "marimaras". Veiksmas vyksta labai greitai ir netikėtai užverda iki tikrai drąsių ir kartais net kvailokai atrodančių melodramų, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Man patiko, kad varoma drąsiai, greitai, nenuobodžiai, be baimės pasirodyti juokingai. Ta švelniai juntama, ko gero, tik siaubiakų mėgėjams suprantama juodo humoro gyslelė, labai paskanina bendrą visokių siaubo elementų prigrūstą pasaką. Kartais tikrai kietai, kartais absurdiškai, istorija, greit įsibegėjusi, galiausiai išsirutulioja į visai žiūrimą žasies odos tortą. Kaip bus toliau, parašysiu, jei ir kai tik žinosiu.

7/10

TALES OF HALLOWEEN

Naujas dešimties trumpametražių siaubukų rinkinys, helouvino tematika. Gana vientisas estetiškai ir vizualiai, filmas pasakoja skirtingas kraupias ir linksmas istorijas taip, tarsi jos vyktų vieną ir tą pačią, baugią amerikietiško helouvino naktį.
Nors ir nėra priverstinių "skirtukų", galima nesunkiai pastebėti, kaip vieną istoriją keičia kita. Dėl to nejuntamas stiprus šokinėjimas per mintis ir fantazijas, tačiau kiek pabosta panaši aplinka ir "settingas". Tas aišku nepatrukdo vieniem segmentam būti žymiai stipresniais už kitus.

Čia dalyvauja ir mažiau patyrę ir labai kieti režisieriai, dirbę su tokiais galiūnais, kaip Descent, Doomsday, May, The Woman, Game of thrones, Killers, The dead hate the living, Grace, Saw ir Halloween tęsiniais, etc. Pastaruoju metu ontologijų kertelė pakelta gana aukštai (V/H/S, ABCs of death) tad yra su kuo palyginti ir deja Helouvino pasakos tam kontekste nėra šedevras. Yra tikrai neblogų epizodų, kurie nuostabiai žiūrėtųsi ir pavieniui, Vienas ypač geras, su nenuginčyjama Evil dead įtaka.

Yra išradingo, smagaus goro, pora šiurpių vaiduoklių, bet šiaip jau bendras vaizdas gana skurdus ir po silpnoko finalo telieka mažytis beprasmiškumo jausmas. Be didelio smegenų sukimo, gana vientisai ir pakankamai įdomiai, kad neužpistų. Galbūt tiktų kaip "antras" filmas šio Helouvino šventei, kai chebra rimtą filmą jau pažiūrėjo ir yra šiek tiek įkaušusi, bet dar norisi kažko smagaus ir lengvai virškinamo.

6/10

TURBO KID

Su Kung-fury pasirodymu kažkaip ir mano aplinkoje sprogo ta susikaupusi "New Retro" kultūros pūslė. Aš, mano žmona ir draugai ėmėme daugiau klausyti tos muzikos (ar bent jau taip man atrodo), itin kruopščiai išstudijavau Pertubator diskografiją (kurį patį, beje, kurti įkvėpė Hobo with a shotgun), o taip pat atradau ir nemažai naujų, negirdėtų projektų, bei genialių jų gabalų, tokių kaip Timecop1983 - Lost in your eyes, kuris sukasi ant repyto su labai trumpom pertraukom. Ne per seniausiai pasirodė ir ta pačia atmosfera alsuojantis Turbo Kid treileris, o visai greit - ir pats filmas.

Niūri postapokaliptinė ateitis, 1997-ieji... Kas dar geriau iliustruoja šito žanro žavesį nei toks atviras nostalgijos niekad neatėjusiems laikams deklaravimas? Norėčiau kad dabar būtų ne tik daug šito žanro muzikos, bet ir tiek pat daug kino.
Apmaudas tik, kad treileris šiuo atveju talpina užtektinai gėrio, kuris žiūrint pilnametražį filmą atrodo pigus ir ištęstas. Turbo Kidui būtų nepamaišę taipogi būti 30min trukmės filmu, taip gal net įsteigiant tokį naują New-retro kino formatą. Per pusantros valandos ne kartą jau vartosi akių obuoliai galvojant "kam aš žiūriu tokias nesamones" arba "gal 15 minučių nusnausti".

Vaidyba kažkiek erzinanti (ypač Leboeuf veikėjos vardu Apple), dialogai silpni ir juokeliai daugiausiai nepasiteisinantys, nors yra pora gerų. Sunku pasakyt ar silpnas scenarijus ar prasta režisūra, bet kažkur pamatai tikrai kliba, dėl to sunkoka ir rekomenduoti.
Džiugu ir keista matyti senstelėjusį Michael Ironside. Man jis patinka. Visą filmą galvojau "nu kurva koks panašus, bet gi negali čia tikrai būti jisai". Kraujo fontantai, daugybė puikaus ir išradingo goro, zjbs muzonas tikrai padeda bendram vaizdui, tačiau objektyviau pažiūrėjus tai tik greit užsimiršianti, miela nesamonytė. Mat pritrūko kažkokio esminio gero kino elemento ir stiliaus jau nebeužtenka. Visgi, jei esi neabejingas tai new-retro estetikai, gal ir verta paveizoti.

4/10

FEAR THE WALKING DEAD [Season 1]

Belaukiančius naujo, vieno populiariausių visų laikų televizijos šou The Walking Dead sezono (beje, jis jau su griausmu prasidėjo), tas pats AMC kanalas nusprendė pradžiuginti ir taip pat pasipelnyti iš serialo spin-off'o. Nežinantiems, kas yra Spin-offas, tai toks alia tęsinys, kurio veiksmas vyksta toj pačioj "realybėj", bet nebūtinai yra susijęs su tais pačiais veikėjais ar istorijos linija. Tačiau gali būti ir atvirkščiai, kaip tarkime pasibaigus serialui Draugai, turėjome serialą Joe, arba po Breaking Bad prasidėjo Better Call Saul. Esmė tokia, kad serialas susijęs, tačiau be jokių tiesioginių įsipareigojimų. Rankos atrištos, o pinigai beveik garantuotai birės į kišenes. Naudojimasis garsiu vardu sumažina rizika, net jei produktas ir šūdinas, tačiau tuo pat metu sukelia ir didelius gerbėjų lūkesčius, taip iškeliant kokybės reikalavimų kertelę.

Dėl to iš Fear the walking dead laukta buvo daug ir pirmasis sezonas gavosi tikrai įdomus, nors gal nemažai Walking dead fanų ir nuvylęs, mat yra gana smarkiai kitoks, nei postapokaliptinis survival horror košmaras, su jau pažįstamais veikėjais. Visų pirma, tai Fear gaunasi kaip ir priešistorė. Veiksmas prasideda pirmosiomis dienomis, kuomet tik pasirodo pirmieji "infekcijos" atvejai. Civilizacija dar burbuliuoja pilnu tempu ir veiksmas įsibegėja pamažėle. Trūkumas tas, kad populiaraus zombių žanro mėgėjai jau puikiai žino kas vyksta, o serialo veikėjai - ne. Dėl to daug kam šitas priėjimas gal pasirodė nuobodus ar bereikalingas. Aš tai savo ruožtu paadvokataučiau, jog civilizacijos buvimas įgalina mus jausti visai kitus trilerio sluoksnius, nei jaučiame žiūrėdami Walking dead, kurio pasaulyje jau viskas yra sugriauta ir prarasta, o nuožmiausia kova vyksta tik dėl artimųjų išgyvenimo.

Kai dar yra civilizacija, mumyse kirba tas pasamoningas pergyvenimas jog "dar yra ką prarasti". Nors, aišku, smalsus žiūrovas tik ir laukia kol viskas grius ir žlugs, o nors truputuką nuovokos turintis, žino, kad tikrai taip ir bus, - geram pastatyme vistiek suveikia ta drama, jog matome kaip yra šeimos, namai, gyvenimai ir tas mums kelią siaubą, bei įtampą. Fear ir žaidžia šituo koziriu: su įtampa ir nevilties augimu jis patenkina mūsų viduje gyvenantį psichopatą ir siaubo rėmuose suteikia tą fantastinį džiaugsmą, kuomet turime galimybę pamatyti modernaus miesto visuomenės žūtį. Miestas irgi pasirinktas močnas, man niekad nenusibostantis, kažkuo toks artimas ir tuo pat metu, baisiai atgrąsus, purvinas Los Andželas. Įsivaizduoti aštuoniolikos milijonų didmiestį verdantį per zombių apokalipsę tikrai įdomu.

Pasirinkta veikėjų šeima ar siužetas tikrai nėra baisiai originalūs ir gal net kiek liūdnai nuspėjami. Tiesiog veikia gerai padaryta, nors ir paprasta išgyvenimo drama, kas jau yra gan įprasta zombių žanre. Kaip Romero klasikoje - iškyla civilių ir kariuomenės santykiai bei susipriešinimo problema, įsivaizduoju, kad kurį laiką tai būtų labai reali situacija. Vėliau, bent jau galvojant apie Walking Dead panašu, kad kariuomenė išsibėgios, bet klaustukas ką išvysime kitame sezone ir taip gana riebus, nes sprendžiant pagal įvykių eigą, dabar turėtume būti maždaug tam taške, kuriame jau galėjo prasidėti ir kitoje amerikos pusėję vaizduoti Walking dead įvykiai. O gal šitas serialas tiesiog toliau eis savo eiga ir su pirmtaku niekaip nesikirs... Serijos vos šešios ir buvau nustebęs, kad sezonas taip greit baigėsi. Nors žinoma logiška, turint omeny išleidimo datas ir naujo Walking Dead sezono pradžią, taip ir turėjo būti. Finalas stipriai emocingas, įsimintinas ir sukeliantis įvairių minčių.

Kad ir kaip ar kiek belygintume, Fear turi visiškai atskirą veiksmo vietą, laiką ir veikėjus, o taip pat ir visiškai kitokią atmosferą, tad bent jau kolkas, šiuos du serialus, be pavadinimo, nelabai kas ir sieja. Kažką gal erzins veikėjų nesusivokimas jiems naujoje situacijoje, kažką - itin savotiškas jaunasis sūnus tarčiokas, dar kažką koncentravimasis į dramą tarp žmonių, veikiau nei į zombius, veiksmą ar gorą. Tačiau šiuos priekaištus girdžiu visada ir pagal serialų populiarumo rodiklius, nepanašu, kad bumbekliai sudaro daugumą. Asmeniškai man tai puikus spin-offas, su gera, stipria ir savita atmosfera, bei muzika. Žiūrimas ir kaip Walking dead brolis ir kaip visiškai nesusijęs kūrinys. Nekanktriai lauksiu kas bus toliau, o tuo tarpu zombių maniakai godžiai kimba į šviežią, nors jau pažįstamą Walking dead dešrą.

THE MARTIAN

Kol laukiam naujų Alien dalių, kinuose nauja, kosminė, Ridley Scotto survival-drama. Kosminė vėl tiesiogine prasme, nes veiksmas vyksta marse, kuriame nelaimingo nutikimo metu paliekamas vienišas botanikas, vaidinamas Matto Damono. Jo komanda nežino, kad jis gyvas, o jam teks kurį laiką išgyventi vienam, pasitelkus visas mokslines žinias ir pavydėtiną optimizmą. Šį kartą be seilėtų ateivių ir žmonijos protėvių, bet vistiek labai gerai. 3D gražiai nufilmuotas ir kine žiūrisi puikiai (jei tik dalbajobai salėje netraukiotų savo šviečiančių telefonų kas penkias minutes).

Smagu, kad filmas daugiausia spinduliuoja teigiamas, bei humoristines spalvas, nes jau regis esame pratę, kad kai kažkas vyksta kosmose tai būna labai rimta, baisu arba tragiškai liūdna. Marsietis tai daugiau epic nuotykis su drama ir komedija, nei koks depresyvus, įtampos kupinas sci-fi. Nesakau, kad įtampos trūksta. Jos apstu ir lemtingi momentai tikrai gniaužia kvapą. Tiesiog filmas, lyginant su kitais panašaus plauko kūriniais, yra maloniai šviesus ir optimistiškas ir tai jam suteikia šviežumo ir originalumo jausmą. Taip pat jis turi gero humoro, dėl ko ne kartą sukikenau, o tuo pasigirti deja retai gali net šiandienos komedijos.

Vienas didesnių trūkumų, mano supratimu, yra tas, kad filmas yra "vienkartinio naudojimo". Tai reiškia abejoju ar dar bus reikalas žiūrėti jį antrą kart. Jis įdomus tik pirmą kartą, kol nežinai kas nutiks ir patiri nuotykį drauge su personažais. Kine laikas praleistas puikiai, taip pat įdomu būtų ir per teliką, jei tik būtum nematęs. Jei jau matei tai ko gero nebebus taip smagu, nebent grožėtis nepriekaištinga kinematografija, didingais marso vaizdais ir t.t. O iš techninės pusės priekaištų neturiu. Vaidyba, skriptas, režisūra, efektai, viskas atrodo nepriekaištingai. Tad nedvejodami mokat už akiplėšiškai pabrangusius bilietus, nes vieną kartą Marsietis yra zajabys kino potyris.

8/10

GAME OF THRONES [Seasons 1-5]

Ilgokai nebuvo naujų įrašų, nes vietoje filmų žiūrėjimo laiką suvalgė didingasis Game of thrones maratonas. Penkiasdešimt valandų praleistų prie ekrano nepraėjo veltui ir manau nereikės aiškinti kodėl, nes dauguma skaitytojų ko gero jau bus matę šį puikų serialą, o kas nematę tai jau girdėję pagyrų ir rekomendacijų. Rašau ne tam, kad čia aptarti kažkokias detales, šis postas daugiau simbolinis atsiskaitymas. Knygų neskaičiau ir abejoju, kad skaitysiu, tad įspūdžiai grynai iš TV serialo.

Sostų karai, tai ilgas, epinis, draminis fantasy nuotykis ir nors iš esmės fantasy nelabai mėgstu, čia drama ir intriga padaryta taip gerai, kad "sueina" bet kas. Be to, sukištas nemažas biudžetas, o į adaptaciją žiūrėta rimtai, tad niekas neatrodo pigiai ar juokingai, viskas atlikta ir patiekta be priekaištų.
Lai tik drakonai ir milžinai jūsų neapgauna - tai toli gražu serialas ne vaikams. Jame daug nuogybės, sekso ir dar daugiau itin žiauraus smurto, prievartos ir tamsenybių. Ne paslaptis, kad būtent tai ir laiko daugelį fanų prie ekrano, tačiau naivus kvailys tas, kuris įsivaizduoja riterių senovę kaip kilnų ir švarų laiką.

Smagiausia, kad tais papais ir kraujais, neapsiribota. Nors akivaizdu, jog kūrėjai tuo smaginasi, iš esmės - stipri drama yra šio kūrinio stuburas. Pamilstame veikėjus, kurie netikėtai ir negailestingai žūsta, nekenčiame blogiečių, kurie demonstruoja per teliką dar neregėtą žiaurumą, intriga niekada nepaleidžia ir dėl to nuolat išlaiko dėmesį ir jaudulį. Dabar jau kartu su visais galėsiu laukti šeštojo sezono, o tuo tarpu grįžti prie paprastų filmų žiūrėjimo. O prie visuotinių liaupsų serialui, galiu tik prisidėti. Nuotykis išties nuostabus, personažai juntami ir įsiminsiantys ilgam. Labai verta laiko, net ir nesusilaužius kojos ir nemirštant iš nuobodulio. Smulkmenų aptarimas prie bokalo.