Henry Rollinsas šiame filme vaidina vampyrą. He Never Died turi tiek dramos, tiek komedijos elementų (norėčiau pastebėti, kad nors bajeriai geri - tikrai nevadinčiau jo "siaubo-komedija", kaip rašo internete), bet svarbiausia - tikrai unikalią nuotaiką, šiek tiek kvepiančią Sin City, ar kažkuo panašaus. Džiazovas saksofonas, tamsūs skersgatviai, kaip gi tai vadinama... Noir?
Istorija, pati savaime, gal ir nėra labai originali, tačiau pateikimas gana įdomus, nes per smulkmenas ir dialogus viskas parodoma kiek kitaip nei įprasta. Būtent tas kitaip ir išryškins He Never Died, kaip vieną įdomesnių, pastarųjų metų, vampyrinių filmų. Neblogai! Daugiau nebalbatuojant apie siužeto detales neturiu ką ir pridurti. Jei mėgstat Rollinsą arba/ir vampyrus - GO. Jei bijote kiek netradicinio požiūrio į žanrą, gal šiam vakarui norėsite kažko kito. Pvz Twilight LOL.
Esu ganėtinai sutrikęs, net sunku įvardinti kaip jaučiuosi po šito seanso. Labai keistas dalykas, lygtai chebra pasižiūrėjo pirmą Terminatorių ir sako "o, čia geras, davai pavarom labai panašiai, bet tipo kitaip, tai ir pas mus bus geras tada" ir mėgina atkartoti tą filmą su minimaliu biudžetu ir pakeista istorija. Keletas Terminatoriaus scenų bandyta atkurti kadras į kadrą: yra "tech-noir" scena, šaudynės policijos nuovadoje, akies išsioperavimo scena,
išlindimas iš ugnies ir t.t. Bet skausmingai tinsta klausimas - nachuy to reikia??
Jau nuo pat pradžių matosi, kad bus kažkas ypatingo, kai opening titruose "assistant" sugalvojama sutrumpint į ASS ir žiūriu į "ass director" ir "ass camera man" užrašus ekrane. Tuomet padėstomas siužetas, kurį sveikam protui atpasakoti tikrai keblu: kažkokia super-nimfa ieško vyro, kuris galėtų ją patenkinti, o jei nelaimėliui nepasiseka, jinai su pyzdoje esančiu ešeriu (!) nukanda partneriui bybį, taip jį nužudydama. Tuomet tarpdury pasirodo žavus eržilas, kuris lyg ir jau patenkina ponios troškimus, tačiau staiga klastingai ištraukia jos piktąjį ešerį ir paverčia jį magišku durklu, ko pasekoje sekso ištroškusi ragana prisiekia po šimto metų atkeršyti jo proanūkei ir pasislepia jūros dugne.
Fast forward, šie laikai ir piktoji jūros ponia įsikūnija į jauną antropologę, vien tam, kad imtų persekiot, jei gerai supratau, tą proanūkę? Dabar ji jau kaip Švarcas, su raudonu pirmo asmens vaizdu ir rokeriška koža. Tuomet pilasi veiksmas, neįtikėtinai blogi ir, kartais, visai neprasti spec. efektai ir tos atkartotos Terminatoriaus scenos. Norisi juoktis ir verkti vienu metu.
Jei manote, kad skamba įdomiai, tai žinokit aptasakojau tikrai gana tiksliai. Aš pratęs prie šūdų ir išskirtingai nekokybiškų filmų, bet čia prie neapsakomai debiliškų dialogų ir isteriško juoko priepolį keliančio įgarsinimo yra visai gražios kompozicijos kadrų ir saldžių papų. Itin greita scenų kaitą, viskas nuo A iki Z pavadintina so-bad-it's-good, keistas malonumas žiūrint, tad labai sunku jį tiesiog nurašyti kaip visišką nesamonę.
Kiekvieną epizodą galima būtų nagrinėti kaip didžiausią lobį, jei negaila gaišt savo laiko, šitaip ieškant aukso išmatose, bet paskaityti neužteks, reikia patirti. Neilgas filmas, bet galiausiai nuo nesamonių ir medinio humoro perkrovos jau nelabai besuprantu kas čia vyksta ir kodėl. Dūsdamas, bei žiopčiodamas iš nuostabos, kaip Makalius radęs pigų ryanair skrydį į Romą, mėginu griebtis už neatpasakojamų veiksmo scenų ir spec. efektų. Viso to nesusipratimo gale dar įpistas kažkoks alia-filosofinis naratyvas, galutinai nužudo. Labai įdomu dar tas, kad panašu čia viskas daryta rimtai... Tiesiog unikalu, negali būt dar labiau blogai ir gerai vienu metu. Siūlau pasikviesti draugų, uždegti porą gramų žolės ir visiems kartu mirti iš juoko.
Iškart sakau, apie šio filmo smulkmenas plepėti norėčiau daug ir smagiai, bet sąmoningai plačiau nerašysiu, nes bet koks detalių atskleidimas sugadins didelį malonumą. Viskas ką užtenka žinoti, tai, kad tai naujas Eli Rotho filmas su Keanu Reevesu ir tai yra "home invasion" padarytas kitaip. Klasikinio siaubiako griaučiai šių laikų kontekste, įtampa ir juodas humoras - beveik tobulai. Nerealiai puikiai praleidome laiką su šiuo filmu, esu labai patenkintas seansu, tad neabejotinai rekomenduoju ir jums. Man labai patinka tai, kaip Eli Rothas bręsta ir panašu, kad tampu rimtu jo kūrybos fanu. Seriously, atsiloškit ir mėgaukitės, nežiūrėkite net treilerio.
Kelis metus laukiau šito filmo, nuo pat tada, kai išgirdau apie idėją, kad Eli Rothas (Hostel, Cabin Fever) daro duoklę seniesiems kanibalų/džiunglių siaubiakams (žiūrėkit Cannibal Holocaust, Cannibal Ferox ir t.t.) Taip laukiau, laukiau, kad net nesupratau, kada gi jis pagaliau pasirodė. 2013? Sunku patikėti. Atrodo Amerikos kinuose šmestelėjo ir mūsų, aišku, nepasiekė jokie atgarsiai. Matyt dar išleidimo data buvo atidėta vėlesniam laikui... Taigi sėdėjau ir laukiau kažko, kaip durnelis ir tik dabar susizgribau, kad jau seniai yra galimybė pamatyti šį filmą, tad nekantraudamas iškart čiupau.
Tikrai nenuvylė. Nors pradžia kiek lėtoka, veiksmas netrunka įsibėgėti, ir kai jau prieiname prie reikalo, tai Eli Rothas rodo viską ką moka. Kankinimai, goras ir siaubas permirkes smagiu, skoningu, juodu humoru. Kitaip ir negalėjau įsivaizduoti, išpildyta puikiai. Situacija groteskiška, kanibalai stilingi, veikėjai įsimintini ir visi savaip žavūs. Didelis like'as pagrindinio vaidmens atlikėjai, aktorei Lorenza Izzo. Išraiškingas veidelis padeda gerai pajausti situaciją ir nesunku ją pamilti, bei sirgti už jos išlikimą. Taipogi puikiai tinka, tam baltos naivios mergaitės stereotipui, kurį čia ryškiai buvo norima pabrėžti. Gal šitam vaidmeny truputuką panaši į Maggie iš The Walking Dead?
Šauniai sulindo Žaliasis Pragaras, pažvengiau, paprakaitavau suspaudęs kumščius. Buvo ir kuo pasibaisėti ir pasišlykštėti. Tai labai kokybiškas ir "žinantis ką daro", exploitation filmas. Nei daugiau, nei mažiau. Groteskiška komedija, kruvinas siaubiakas ir smagus trileris viename. Na ir žinoma, kaip kūrėjai matyt ir norėjo, tiesiog tobulas "homage" seniesiems kanibalų filmams. Davatkas papiktins, gorerius pradžiugins, bet betkokiu atveju, pas mus jis turėtų susilaukti daugiau dėmesio. Tikrai susimedžiokit, mielieji horroro žiūrovai, rekomenduoju su didžiausiom simpatijom. Ir jei patiks, draugam parekomenduokit. O aš sekančiam seansui jau nusižiūrėjęs ir kitą Eli Rotho filmą!
Vykęs, trumpas rusų kūrybos eksperimentas virto originaliu, pilnametražiu, veiksmo filmu, nufilmuotu iš pirmojo asmens perspektyvos. Nieko panašaus dar neteko matyti, o tokiame lygyje ko gero ir nebuvo padaryta nieko panašaus. Įsivaizduokite nerealaus, steroidų pripompuoto veiksmo filmą, kaip kokį Crank, su fantastikos elementais, kurio pagrindinis personažas esate jūs pats. Jums prie galvos pritaisyta GoPro kamera, nuolat esate įvykių centre ir veiksmo sukuryje, lyg kokiame, pirmojo asmens šaudyklės žanro, kompiuteriniame žaidime. O kad galimybės būtų platesnės - jūs kyborgas! Taigi krentate iš aukščiau, mušatės smarkiau, "pakeliat" daugiau skriaudos ir rezultate gauname žymiai įspudingesnių vaizdų.
Nesismulkinama nė kiek ir linksmybės prasideda nuo pat pradžios. Šaudom, krentam, mušamės, lekia kulkos, skrieja šukės, tykšta kraujas. Patinka, kad veiksmas vyksta Maskvoje, kur pačiam teko lankytis prieš kelias savaites. Pagrindinis personažas Henris, neturi didelės priešistorės ar išskirtinių charakterio bruožų, bet to lyg ir nereikia, nes filmo formatas suponuoja, kad bet kas esantis žiūrovo krėsle, galėtų būti Henris. Tikrasis "vaidmuo" atitenka Sharlto Copley, tam pačiam kietam vyrukui iš District 9, Elysium ir t.t. Kartais gal per naivia maniera jis bendrauja su tuo Henriu ir pasijauti tikrai, kaip per kokio žaidimo treiningo lygius. Siužetas perdaug nejaudina, nes puikiai suprantame, jog esmė ne tame, tad jei kyla kažkokių neaiškumų (o jų - nedaug), greit nusiraminu: "neieškok šiknoj smegenų". Netrūksta komedijos elementų ir yra tikrai gerų bajerių, net jei dialogas ir minimalus, bet užtenka to, kad tiesiog prikolnai sutraiškoma kieno nors galva arba kas nors juokingai sprogsta. Tomo ir Džerio humoras... tik kruvinesnis.
Jaučiu rusai užkliudė aukso gyslą čia ir dabar sulauksime dar ne vieno puikaus tęsinio. Na, o aš savo ruožtu, norėjau pasižiūrėti šį filmą kino teatre, bet deja, kai jau susiruošiau eiti, sužinojau, kad seansai nutraukti. "Nieks nebėjo tai nutarėme užleisti vietą populiaresniems filmams." Tai reiškia, lietuviškom komedijom apie mentus su chalatais. Liūdnoka, nors jau nestebina, nes tas pats buvo su Machetes ir Reido tęsiniais. Taigi sakau ateičiai. Jeigu jau kažką norite pažiūrėti - eikite iškart kai pradeda rodyt, nes po kelių dienų galit ir nebeturėt tos progos.
Šiaip tai nuostabus boevykas ir geras exploitationas. Laikas prabėga super linksmai ir norisi seansą pakartoti. Gal reikės kažkada taip ir padaryt. Tikrai siūlau visiems veiksmo filmų ir kompiuterinių žaidimų fanams, bet patiko net ir mano žmonai, kurios nepavadinčiau nei ta, nei ta. Taigi matyt tikrai puikumėlis, laukiau neveltui ir įspūdžiai džiugina labiau nei tikėjausi.
Kai norisi devintam dešimtmečiui būdingo cheesy linksmumo prie alaus ir žavingai kvailos amerikos suburbijos, jungiamės - Grįžo mano vaikinas. Labai naivi ir atpalaiduojančiai tūpa, 1993-iųjų siaubo komedija, apie vyruką, kuris taip norėjo eiti į išleistuves su mokyklos gražuole, kad jam nesutrukdė net jo paties mirtis. Štai ir visas siužetas, tiesą sakant.
Kažkas panašaus turbūt buvo mėginta daryti su siaubingu nesusipratimu Warm bodies? Na, aš jau geriau balsuočiau už šito stilių. Šiek tiek gal turi Re-animatoriaus ar Dellamorte Dellamore elementų, tačiau bendrai paėmus, nė per nago juodimą nėra taip stipru.
Nemažai pokštų yra gana vaikiški ir erzina, kiti visai vykę ir keletą kartų net smagiai susijuokiu balsu. Gerai jei mėgstate tą romantiškai naivią '90's estetiką, bet tiks tik tada kai norisi kažko itin lengvo ir neįpareigojančio, nes pabaigon jau darosi laaabai kvaila. Visai dėl nieko nesukant sau galvos, filmas prabėga greit ir maloniai, jausmai šilti, tačiau, deja, kaip daugelis lengvų dalykų, greit ir pasimirš...
Nostalgiškas, mielas, bet trumpalaikis prikoliukas.
Walking Dead žvaigždė Lauren Cohan naujame siaubo filme apie lėlę. Jau mažas įsitikinau, kad lėlės gali būti labai baisios, kai apsišikęs žiūrėjau siaubiaką Child's Play apie lėlytę vardu Čekis. Paskui James Wan neblogai jobtelėjo šiurpinančiu Dead Silence visiems mums primindamas šitą dalyką. Lėlinis horroras The Boy taip pat veikia gana gerai, atmosfera slogi ir kraupoka, be to yra kokybiškų, gerai padarytų jump-scaresų, kas džiugina, nes šiais laikais iššokantys gąsdinimai daugiausiai būna pigūs ir nevykę.
Lįst gilyn į siužeto vingrybes ko gero smarkiai ir nereikia, nieko labai šūstro čia nėra. Amerikietė panelė atvyksta į senovinį anglijos namą, prižiūrėti vaiko, tačiau "vaikas" pasirodo tėra pačiuožusių tėvelių numylėta lėlė. Užtenka tiek žinoti ir galima mėgautis, nes turbūt net ir nelabai nuovokiam žiūrovui aišku, kad lėlytė vienaip ar kitaip, atgis. Žemės su dangum nesumaišė, tačiau vieną kartą vakare su čipsais paspoksoti visai apsimoka.
Tikrai myliu Lynčą, nepaisant kartais per daug kaprizingos psichodelikos, man jo filmai visuomet atrodė stilingi, gražūs ir prasmingi. Ypač mėgstu pabrėžti tiesiog tobulą dramą The Straight Story, kuri parodo, kad šitas režisierius tikrai gali pastatyti ką tik užsimano ir visa ta psichodelika yra kruopščiai iš anksto sumanyta, o ne tik įmesta dėl "kreizi" stiliaus.
Nors Blue Velvet laikomas vienu garsiausių ir geriausių Lyncho filmų, niekad nebuvau jo normaliai matęs. Kelis kart mėginau žiūrėti kai rodė per TV, bet vis užmigdavau nes buvo nuobodu, o taip pat, ko gero, ir smegenėlės dar buvo nepribrendę iki tokių dalykų. Dabar, žmonos įkalbėtas, pagaliau pažiūrėjau normaliai ir galiu pasakyti, kad puikiai suprantu dėl ko šitas filmas turi "kulto statusą".
Nepriekaištingas, tolygiai išlaikytas, vientisas stilius, ant košmaro ir komedijos ribų sviruojanti "šiza", įtraukianti ir tamsi detektyvinė, erotinė istorija apie geismą, baimę ir prisirišimą. Uždrausto vaisiaus troškimą, paslapties patrauklumą. Man tai, toli gražu, nebus geriausias Lyncho filmas, tačiau nesunkiai galiu suprasti kodėl kai kuriems žmonėms jis galėtų juo būti. Nepamirštami personažai, o ką jau kalbėti apie tobulą pagrindinį soundtreko gabalą, kuris turbūt įsimins iki gyvenimo galo. Antron pusėn buvo pasidarę kiek nuobodoka, bet šiaip - laikui atspari puikuma!
Patyliukais, nelodamos ir nesiafišuodamos, gudrios kino galvos, išpūpsėjo puikų ir netikėtą, Cloverfieldo tęsinuką. Kas smagiausia, tai kad vietoj įprastinio "dar daugiau to paties" varianto, gauname visiškai naują priėjimą prie naujos (o gal ir tos pačios, - nesakysiu) istorijos. Nebenaudojamas pseudodokumentikos stilius, kaip buvo pirmame filme, o daugmaž visas veiksmas rutuliojasi požeminiame bunkeryje. Kas iš tiesų nutikę - nežino nei veikėjai, nei žiūrovas. Taip pat neaišku ar grėsmė tikra, ar tik veikėjų galvose, ir kur saugiau - išorėje ar viduje? Šie klausimai pakankamai suintriguoja ir patiesia pamatus kokybiškam, bei įtemptam siaubo trileriui.
Kaip trileris filmas ir klostosi didžiąją dalį laiko. Efektas puikus, nes nuolat prigaudavau save svarstant "na kaip gi čia dabar bus?". Skeptikams iškart galiu pasakyti, kad kulminacija yra ir ji dosni, tad nereikėtų galvoti, kad kitoks priėjimas prie istorijos tėra sukčiavimas. Sakyčiau atvirkščiai - kuriama įdomi visata, kurios ribos labai miglotos ir galimas daiktas jog susilauksime dar ne vieno įdomaus filmo, kurio veiksmas vyksta "aplinkui". Na ir išgyvenimo drama bunkeryje savo ruožtu puiki, su posūkiais, intrigom, bei neslūgstančia įtampa. Gerai parinkti aktoriai, nepriekaištinga vaidyba, tvirtai sulipdyta juosta. Teminė muzika taip pat patraukė ausį. Sąžiningai nelabai ir sugalvoju prie ko prisikabinti, retai šiom dienom sulaukiame tokių gerų tęsinių, o ypač tokių, kurie puikiai gali žiūrėtis ir nemačius pirmtako. Gal ir ne tobulas, bet labai, labai geras. Nedvejoję žiūrėkit.
Šiemetinis produktas su Natalie Dormer iš Game of thrones. Deja žymus veidukai ne visada reiškia kokybę...
Jauna mergina atvyksta į Japoniją ieškoti savo dvynės sesers, tariamai dingusios žymiajame Japonijos "savižudybių miške". Įžanga atrodo neblogai, spindintys Tokijaus vaizdai traukia akį, bet neilgam. Lyg yla iš maišo, labai greitai išlenda filmo pigumas, kai jau pirmomis minutėmis žiūrovams į veidus pasipila nuspėjami, idiotiški jump-scares'ai, dažnai net neturintys nieko bendro su istorija ar siužetu ir įmesti grynai tam, kad durnoji publikos dalis neužsimirštų, jog atėjo žiūrėti siaubiako.
Greit nelieka jokių klausimų ir apie autentiškumą, matyti jog Japonijoj filmuoti vaizdai greit pasibaigė (ko gero ir su filmo biudžetu), o likusį 90% filmo laiko žiūrėsime į du nelabai tinkančius aktorius, slankiojančius po kažkokį random mišką. Šen bei ten, kas kokias penkias minutes, vis pasigirs tolimas "aukos" klyksmas ar išlįs kokia baisi, jokiam veikėjui nepriklausanti ir niekaip su istorija nesusijusi, kompiuterinė galva. Vien tik tam, kad nepamirštumėte - jūs žiūrite siaubiaką.
Daugybė nuobodaus ir beprasmiško klaidžiojimo miške, veikėjams tai susipykstant, tai susitaikant, be įtikinamos priežasties, užpilama dar viena virtine erzinančių jump-scares'ų, bei nuspėjamų siužeto posūkių.
Aš tikrai pratęs prie visokio šūdo ir dažnai galiu atleisti vieną kitą klišinį epizodą, tačiau kai tartum instinktyviai imi ir nupasakoji filmą pusvalandžiu į priekį, o tada viskas taip ir nutinka, įskaitant net ir smulkmenas, tai jau arba kyla įtarimas, kad aš turiu ekstrasensorinių galių, arba filmas papraščiausiai yra banalus, be jokios fantazijos išspaustas, šūdas. Susierzinimas išlaiko iki pabaigos, tačiau ties viduriu jau apima juoko priepuolis, o gale lieka tik nervas dėl išmesto laiko. Taigi pasimokykite iš manęs ir geriau šiam vakarui pasirinkite intelektualesnį siaubiaką, nes The Forest yra pigus, banalus, nuspėjamas, beprasmiškas, niekutis vaikams.
Ragana, velnias, prakeiksmai... Visad sakiau, - labai turtingi tokia tamsia tautosaka esame ir mes,
lietuviai, tačiau kažkodėl labiau koncentruojamės į apgailėtinas
kriminalines komedijas apie girtus mentus su chalatais.
Čia rodomas religingos ir prietaringos kaimo šeimynos nuopolis ir
negandos ankstyvosios amerikos miškuose. Netoliese tūno blogis, vieną
tragediją seka kita, kol pagautas pagreitis leidžia šiai nejaukiai tamsai viską
užvaldyti.
Gardi šviežiena. Seniai bematęs naują siaubiaką, kuris būtų toks niūrus ir kraupus. Iš gilios vaikystės čia atgyja visos baisios kaimo pasakaitės, tik visai neatrodo vaikiškai. Lėtas, tįstantis horroras, be pigių jump scaresų, tikrai košmariškas, black metal jausmą turintis kinas.
Primygtinai rekomenduoju visiems, kas nebijo meniškų, rimtesnių ar lėtesnių siaubo filmų, o taip pat ir skaityti subtitrų, nes suprasti ką vapa veikėjai senovine "thy" ir "thee" anglų kalbos forma, kartais kiek kebloka. Nepaisant to - gerklę gniaužiantis atradimas, ilgaainiui manau, įgausiantis kulto statusą.
Absentia režisieriaus darbas. Nuliovas, labai įtemptas, home invasion trileris, kurio originalusis dėmuo yra tas, kad auka ir pagrindinė veikėja - kurčnebylė. Jai, kartu su žiūrovais, tenka ne tik gintis nuo namus puolančio psichopato žudiko, tačiau dar ir ekstremalioje situacijoje kovoti su negalios keliamais trukdžiais. Gana realistiškas siaubiakas, mano manymu buvo tik pora nelogiškų vietelių, tačiau nepaisant to, filmas pilnai išlaiko "nervą" iki pat pabaigos. Gerai praleistas laikas, tik po jo norisi dar kažko, mažiau niūraus, nuotaikai atitaisyti.
Gana liūdnas, tačiau smagiai žiūrimas, nespalvotas, 59'ų apokaliptinis filmas, su stipria antibranduoline žinute. Meilė, ilgesys, netekties skausmas, stipri neišvengiamos pražūties baimė. Žmogiški dalykai persipinę pasaulinės katastrofos, sukeltos atominio karo, akivaizdoje, kuomet skaičiuojamos paskutinės dienos, o didžioji dalis žemės rutulio - jau tuščia, kraupi dykynė.
Seni filmai nėra mano stipri pusė, tačiau retkarčiais gerai užragauti to bespalvio subtilumo ir čia jis suveikia puikiai, nors daug kas ir paliekama vaizduotei. Graži muzika, šauni vaidyba ir slogi atmosfera. Užburia, įtraukia ir palieka skauduliuką, - neabejotinai rekomenduotina klasika apokaliptinių istorijų mėgėjams.
Kaip suprantu, kažkas iš V/H/S kūrėjų "prisodina" naują siaubo rinkinuką, tik šį kartą istorijos viena su kita susietos. Jei ne itin stipriai siužetiškai, tai bent jau šiek tiek estetiškai ir be akivaizdžių "skirtukų". Jei nežinotum, kad žiūri kompiliaciją, tai puikiausiai sueitų, kaip tiesiog keistas, originalus, kelio filmas su daugybe, tarpusavy menkai susijusių, ar išvis nesusijusių personažų. Siaubai smagūs, kraupūs ir originalūs, taip pat ir nuotaika pagirtinai šauni ir unikali. Daug nepezėsiu tik trumpai pasakysiu, kad filmas yra krūtas, smagus, kvepia šviežiena ir yra vertas jūsų vakaro.
Klaustrofobiškame bunkeryje iš "šaldiklių" nubunda du vyrukai ir prasideda niūrus, mažo biudžeto, postapokaliptinis trileris su Norman Reedus iš Walking Dead. Veiksmas vystosi lėtai ir jo nedaug, praktiškai visą filmą ant savo pečių ištempia du-trys aktoriai, bet žiūrėti vistiek įdomu, nes niekad neapleidžia sudaryta slogi, košmariška atmosfera. Klaidžiojimai po tamsius koridorius, vienatvė, neviltis, nežinomybė. Nepavydėtinas požeminis egzistavimas.
Gal labai norint net galima būtų pavadinti amerikietiška Letters from a dead man versija. Nors Air ir ne toks slegiantis, bet žiūrėdamas tamsoje, vėlų vakarą su ausinėmis, apturėjau tikrai nejaukų seansą. Dar šiek tiek, kažkuo, priminė Moon.
Rekomenduosiu tik tiem, kam patinka dramatiški, post-apokaliptiniai niūralai. Nekantresni žiūrovai gali ir pažiovauti, bet man tai tikrai visai pritiko.
Dar apokaliptinio aukso, šį kartą iš 2013 Australijos.
Randamės karštos saulės kankinamam Perthe, kur mum pranešama, kad prieš 10 minučių, į kitą žemės rutulio pusę jobtelejo nemenkas dangaus kūnas. Radijo diktorius beviltišku balsu vardina, jog jau nebėra vakarų europos, vakarų afrikos, kanados ir t.t. Žemė lupasi lyg apelsinas, tik vietoje žievelės - ugnis, šventė pamažu atkeliauja ir į mūsų kiemą. Liko mažiau nei dešimt valandų. Gatvėse mayhemas, nekontroliuojamas smurtas, girtuoklystė ir seksas, tik šį kart - šiuolaikiškiau, realistiškiau ir brutaliau, nei Last Night.
Pagrindinis herojus, besiblaškantis vyrukas, gyvenimą matyt leidęs gana vėjavaikiškai, bet neišvengiamos pražūties akivaizdoj atsiverčiantis į sąžiningą, geros širdies žmogų. Kartu su juo mes aplekiame tam tikrus taškus, kur sutinkame kitus susijusius veikėjus. Aplinkoje chaosas, visur tvyro mirtis ir neviltis. Atrodo jauti kaip kapsi laikas ir kaip atidunda ta kraupi pragaištis. Niūri, slegianti vizija, pripompuota panikos ir nerimo.
Gal ne visos "pakelės" scenos ar personažai man labai patiko, šiek tiek erzino tie psychuojantys australai, tačiau pabaiga, mano skoniui, yra šedevras ir įsirėš labai ilgam. Žiūrėjome filmą prieš naktį ir abu su žmona miegodami sapnavome tą grėsmingai atgriaudinčią ugnies sieną. Juokinga nebuvo, dusinantis košmaras.
Dešimtuko nerašysiu, nes filmas nėra tobulas, turi silpnesnių momentų. Tačiau jei apskritai kalbėti apie apokaliptinius filmus (nepainiokime su post-apokaliptiniais), šitą tikrai dėčiau prie visų laikų esminių.
Mėgstantiems temą - privaloma. Jei ne dėl veikėjų ar siužeto, tai bent jau dėl idealiai sukurtos atmosferos, kuomet, atrodo, tiesiog fiziškai jauti, iš ekrano spinduliuojantį karštį ir tragiškos lemties alsavimą.
Rimtesnis Murder Party režisieriaus kūrinys. Tamsus, kruvinas trileris, parodantis keršto ir smurto beprasmiškumą, jų sukeliamą neviltį, baimę ir kitus šaunius dalykėlius.
Istorija paprasta kaip du kart du, bet įdomiai ir niūriai parodyta. Palieka skausmingą tuštumą viduje, kai lyg ir klausi savęs "kam visa tai?", bet akivaizdu, kad tokia ir buvo filmo žinutė... Rekomenduočiau kriminalinių dramų mėgėjams. Daugiau neturiu ką pasakyti.
Iš to paties apokaliptinių filmų rekomendacijų sąrašo, dar vienas pasimetęs perlas, 1998-ųjų Last Night. Tema gvildenama panaši, kaip ir Seeking a friend for the end of the world, tačiau nuotaika čia dar artimesnė Miracle Mile, ko gero, dėl to, kad filmas senesnis. Vėl vienišas vyrukas, taip pat žmonės švenčiantys ar gedintys dėl apokalipsės, visi savotiškai atsisveikina su gyvenimu: kas pisasi, kas daužo mašinas gatvėj, kas vagia paskutinį butelį vyno... Taigi ir mintys puola panašios - ką daryčiau aš?
Skirtumas dar tas, kad čia rodomos paskutinės šešios žmonijos valandos, o ne kelios savaitės, kaip Seeking a friend...
Sekame švelniai persipinančias, kelių žmonių istorijas agonijos apimtame Toronte. Įdomu tai, kad niekad nepaaiškinama dėl ko pasaulis turi baigtis,
žiūrovas tiesiog "pastatomas prieš faktą", koncentruojamasi į veikėjų
emocijas, išgyvenimus ir pasirinkimus.
Filmas kiek niūresnis, liūdnesnis ir labiau veikia kaip drama, nei komedija. Į pabaigą, sušlapusiais akių kampais, net pagaunu save kiek sukrėstą. Čia taip pat nepamatysite daug kainuojančių griūnančių gatvių ir sprogstančių dangoraižių vaizdų. Tai dar vienas savo subtilumu ir paprastumu sužavintis, užslėptas lobis, kurį privalo pamatyti visi apokaliptinių filmų mėgėjai. Mano skoniui tai beveik tobulas žanro dalykas. Beje vaidina ir pats Davidas Cronenbergas!
Tykiai nuvilnijusi, 2012-ų, sci-fi-dramytė / romantinė komedija, apie pasaulio pabaigą.
Jau pirmosiomis filmo akimirkomis pareiškiama - liko trys savaitės, tuomet žmonija bus neišvengiamai nušluota nuo žemės paviršiaus. Taisyklės nebegalioja, niekas nebeveikia, visiem viskas nusispjaut. Ką veikti paskutines dienas? Žudytis, depresuoti, šėlti vakarėliuose, mėginant visus narkotikus iš eilės, atsiduoti neatsakingo, laukinio sekso geiduliams, o gal tiesiog gyventi, kaip gyvenai ir kasdien eiti į darbą?
Pagrindinis veikėjas, The Office veidas, Steve Carell yra paprastas, ramus vyrukas, kuris pabaigos mintį sutinka be išskirtinės panikos. Su kiek emocingesne kaimyne, kurią vaidina Keira Kinghtley, jie leidžiasi į savotišką road tripą, kuris galiausiai ir tampa pagrindine filmo siužetine linija. Baigtinumo suvokimas išlaisvina, neginčytinas mirties fakto konstatavimas įgalina tikrąjį, tyrą gyvenimo džiaugsmą. Gal tokia ir turėtų būti natūrali, nekontroliuojama, žmonijos būsena?
Vienas tų atvejų, kuomet filmo kuklumas ir subtilumas, pasitarnauja, kaip prabangų
deimantą apšlifuojantys lazeriai. Geras humoras, persipina su jautria romantika ir kraupiu apokalipsės pojūčiu. Norisi net palyginti su, kadaise visiškai stogą nurovusiu, Miracle Mile.
Mano nuomone, tikrai gražus, lengvai žiūrimas, bet tuo pat metu ir pagalvoti verčiantis, nepakankamai pelnyto dėmesio susilaukęs, filmas.
Kokybiškų TV serialų eroje, man ir toliau sunkiai sekasi jų išvengti. Laimei Aišktingos Pušys kolkas turi tik vieną, dešimties, 40 min trukmės, serijų, sezoną, tad visai realu jį įveikti keliais prisėdimais.
Tai sci-fi/mistery serialas, apie vyruką, atsibundantį mažame, keistame miestelyje, iš kurio jis niekaip negali ištrūkti. Pradžioje atrodo banalu ir matyta, pirma serija net kvepia Silent Hill ar Jacobs Ladder, tačiau po keletos serijų suprantame, kad čia visai ne taip, nors užmojai tikrai dideli, drąsūs ir originalūs, kaip negerame, lakios fantazijos žmogaus, sapne. Dėl to tikrai įdomu ir varyt iki galo.
Didžiausias trūkumas, kurį, deja, turiu paminėti, tai naivumas.
Visi veikėjai elgiasi, kaip kažkokie autistai, pastoviai kažko "nedasako", dėl ko vėliau kyla visokių nesusipratimų, nuolat elgiasi ir reaguoja kažkaip kvailai vaikiškai. Niekada neapleidžia toks naivus, erzinantis, "Styveno Kingo novelės vaikams", jausmas, todėl suprasiu jei daug kas negalės išžiūrėti, kaip kad mes su žmona nusispjovėme į tragiškai nusipezėjusį Under the Dome.
Jei tas "pasakaitės iš rūsio" stilius jūsų neatbaido ir galite mėgautis ne itin realistišku, košmariško sapno stiliaus siužeto atskleidimu, idėja yra tikrai smagi ir verta dėmesio, tad manau turėsite gerų įspūdžių, vien ją gvildendami iki pat įspūdingos (pirmojo sezono) pabaigos.
Rekomenduočiau, kaip įdomų laiko užmušimą, valgant vakarienę ar panašiai.
