Walking Dead žvaigždė Lauren Cohan naujame siaubo filme apie lėlę. Jau mažas įsitikinau, kad lėlės gali būti labai baisios, kai apsišikęs žiūrėjau siaubiaką Child's Play apie lėlytę vardu Čekis. Paskui James Wan neblogai jobtelėjo šiurpinančiu Dead Silence visiems mums primindamas šitą dalyką. Lėlinis horroras The Boy taip pat veikia gana gerai, atmosfera slogi ir kraupoka, be to yra kokybiškų, gerai padarytų jump-scaresų, kas džiugina, nes šiais laikais iššokantys gąsdinimai daugiausiai būna pigūs ir nevykę.
Lįst gilyn į siužeto vingrybes ko gero smarkiai ir nereikia, nieko labai šūstro čia nėra. Amerikietė panelė atvyksta į senovinį anglijos namą, prižiūrėti vaiko, tačiau "vaikas" pasirodo tėra pačiuožusių tėvelių numylėta lėlė. Užtenka tiek žinoti ir galima mėgautis, nes turbūt net ir nelabai nuovokiam žiūrovui aišku, kad lėlytė vienaip ar kitaip, atgis. Žemės su dangum nesumaišė, tačiau vieną kartą vakare su čipsais paspoksoti visai apsimoka.
Tikrai myliu Lynčą, nepaisant kartais per daug kaprizingos psichodelikos, man jo filmai visuomet atrodė stilingi, gražūs ir prasmingi. Ypač mėgstu pabrėžti tiesiog tobulą dramą The Straight Story, kuri parodo, kad šitas režisierius tikrai gali pastatyti ką tik užsimano ir visa ta psichodelika yra kruopščiai iš anksto sumanyta, o ne tik įmesta dėl "kreizi" stiliaus.
Nors Blue Velvet laikomas vienu garsiausių ir geriausių Lyncho filmų, niekad nebuvau jo normaliai matęs. Kelis kart mėginau žiūrėti kai rodė per TV, bet vis užmigdavau nes buvo nuobodu, o taip pat, ko gero, ir smegenėlės dar buvo nepribrendę iki tokių dalykų. Dabar, žmonos įkalbėtas, pagaliau pažiūrėjau normaliai ir galiu pasakyti, kad puikiai suprantu dėl ko šitas filmas turi "kulto statusą".
Nepriekaištingas, tolygiai išlaikytas, vientisas stilius, ant košmaro ir komedijos ribų sviruojanti "šiza", įtraukianti ir tamsi detektyvinė, erotinė istorija apie geismą, baimę ir prisirišimą. Uždrausto vaisiaus troškimą, paslapties patrauklumą. Man tai, toli gražu, nebus geriausias Lyncho filmas, tačiau nesunkiai galiu suprasti kodėl kai kuriems žmonėms jis galėtų juo būti. Nepamirštami personažai, o ką jau kalbėti apie tobulą pagrindinį soundtreko gabalą, kuris turbūt įsimins iki gyvenimo galo. Antron pusėn buvo pasidarę kiek nuobodoka, bet šiaip - laikui atspari puikuma!
Patyliukais, nelodamos ir nesiafišuodamos, gudrios kino galvos, išpūpsėjo puikų ir netikėtą, Cloverfieldo tęsinuką. Kas smagiausia, tai kad vietoj įprastinio "dar daugiau to paties" varianto, gauname visiškai naują priėjimą prie naujos (o gal ir tos pačios, - nesakysiu) istorijos. Nebenaudojamas pseudodokumentikos stilius, kaip buvo pirmame filme, o daugmaž visas veiksmas rutuliojasi požeminiame bunkeryje. Kas iš tiesų nutikę - nežino nei veikėjai, nei žiūrovas. Taip pat neaišku ar grėsmė tikra, ar tik veikėjų galvose, ir kur saugiau - išorėje ar viduje? Šie klausimai pakankamai suintriguoja ir patiesia pamatus kokybiškam, bei įtemptam siaubo trileriui.
Kaip trileris filmas ir klostosi didžiąją dalį laiko. Efektas puikus, nes nuolat prigaudavau save svarstant "na kaip gi čia dabar bus?". Skeptikams iškart galiu pasakyti, kad kulminacija yra ir ji dosni, tad nereikėtų galvoti, kad kitoks priėjimas prie istorijos tėra sukčiavimas. Sakyčiau atvirkščiai - kuriama įdomi visata, kurios ribos labai miglotos ir galimas daiktas jog susilauksime dar ne vieno įdomaus filmo, kurio veiksmas vyksta "aplinkui". Na ir išgyvenimo drama bunkeryje savo ruožtu puiki, su posūkiais, intrigom, bei neslūgstančia įtampa. Gerai parinkti aktoriai, nepriekaištinga vaidyba, tvirtai sulipdyta juosta. Teminė muzika taip pat patraukė ausį. Sąžiningai nelabai ir sugalvoju prie ko prisikabinti, retai šiom dienom sulaukiame tokių gerų tęsinių, o ypač tokių, kurie puikiai gali žiūrėtis ir nemačius pirmtako. Gal ir ne tobulas, bet labai, labai geras. Nedvejoję žiūrėkit.
Šiemetinis produktas su Natalie Dormer iš Game of thrones. Deja žymus veidukai ne visada reiškia kokybę...
Jauna mergina atvyksta į Japoniją ieškoti savo dvynės sesers, tariamai dingusios žymiajame Japonijos "savižudybių miške". Įžanga atrodo neblogai, spindintys Tokijaus vaizdai traukia akį, bet neilgam. Lyg yla iš maišo, labai greitai išlenda filmo pigumas, kai jau pirmomis minutėmis žiūrovams į veidus pasipila nuspėjami, idiotiški jump-scares'ai, dažnai net neturintys nieko bendro su istorija ar siužetu ir įmesti grynai tam, kad durnoji publikos dalis neužsimirštų, jog atėjo žiūrėti siaubiako.
Greit nelieka jokių klausimų ir apie autentiškumą, matyti jog Japonijoj filmuoti vaizdai greit pasibaigė (ko gero ir su filmo biudžetu), o likusį 90% filmo laiko žiūrėsime į du nelabai tinkančius aktorius, slankiojančius po kažkokį random mišką. Šen bei ten, kas kokias penkias minutes, vis pasigirs tolimas "aukos" klyksmas ar išlįs kokia baisi, jokiam veikėjui nepriklausanti ir niekaip su istorija nesusijusi, kompiuterinė galva. Vien tik tam, kad nepamirštumėte - jūs žiūrite siaubiaką.
Daugybė nuobodaus ir beprasmiško klaidžiojimo miške, veikėjams tai susipykstant, tai susitaikant, be įtikinamos priežasties, užpilama dar viena virtine erzinančių jump-scares'ų, bei nuspėjamų siužeto posūkių.
Aš tikrai pratęs prie visokio šūdo ir dažnai galiu atleisti vieną kitą klišinį epizodą, tačiau kai tartum instinktyviai imi ir nupasakoji filmą pusvalandžiu į priekį, o tada viskas taip ir nutinka, įskaitant net ir smulkmenas, tai jau arba kyla įtarimas, kad aš turiu ekstrasensorinių galių, arba filmas papraščiausiai yra banalus, be jokios fantazijos išspaustas, šūdas. Susierzinimas išlaiko iki pabaigos, tačiau ties viduriu jau apima juoko priepuolis, o gale lieka tik nervas dėl išmesto laiko. Taigi pasimokykite iš manęs ir geriau šiam vakarui pasirinkite intelektualesnį siaubiaką, nes The Forest yra pigus, banalus, nuspėjamas, beprasmiškas, niekutis vaikams.
Ragana, velnias, prakeiksmai... Visad sakiau, - labai turtingi tokia tamsia tautosaka esame ir mes,
lietuviai, tačiau kažkodėl labiau koncentruojamės į apgailėtinas
kriminalines komedijas apie girtus mentus su chalatais.
Čia rodomas religingos ir prietaringos kaimo šeimynos nuopolis ir
negandos ankstyvosios amerikos miškuose. Netoliese tūno blogis, vieną
tragediją seka kita, kol pagautas pagreitis leidžia šiai nejaukiai tamsai viską
užvaldyti.
Gardi šviežiena. Seniai bematęs naują siaubiaką, kuris būtų toks niūrus ir kraupus. Iš gilios vaikystės čia atgyja visos baisios kaimo pasakaitės, tik visai neatrodo vaikiškai. Lėtas, tįstantis horroras, be pigių jump scaresų, tikrai košmariškas, black metal jausmą turintis kinas.
Primygtinai rekomenduoju visiems, kas nebijo meniškų, rimtesnių ar lėtesnių siaubo filmų, o taip pat ir skaityti subtitrų, nes suprasti ką vapa veikėjai senovine "thy" ir "thee" anglų kalbos forma, kartais kiek kebloka. Nepaisant to - gerklę gniaužiantis atradimas, ilgaainiui manau, įgausiantis kulto statusą.
Absentia režisieriaus darbas. Nuliovas, labai įtemptas, home invasion trileris, kurio originalusis dėmuo yra tas, kad auka ir pagrindinė veikėja - kurčnebylė. Jai, kartu su žiūrovais, tenka ne tik gintis nuo namus puolančio psichopato žudiko, tačiau dar ir ekstremalioje situacijoje kovoti su negalios keliamais trukdžiais. Gana realistiškas siaubiakas, mano manymu buvo tik pora nelogiškų vietelių, tačiau nepaisant to, filmas pilnai išlaiko "nervą" iki pat pabaigos. Gerai praleistas laikas, tik po jo norisi dar kažko, mažiau niūraus, nuotaikai atitaisyti.
Gana liūdnas, tačiau smagiai žiūrimas, nespalvotas, 59'ų apokaliptinis filmas, su stipria antibranduoline žinute. Meilė, ilgesys, netekties skausmas, stipri neišvengiamos pražūties baimė. Žmogiški dalykai persipinę pasaulinės katastrofos, sukeltos atominio karo, akivaizdoje, kuomet skaičiuojamos paskutinės dienos, o didžioji dalis žemės rutulio - jau tuščia, kraupi dykynė.
Seni filmai nėra mano stipri pusė, tačiau retkarčiais gerai užragauti to bespalvio subtilumo ir čia jis suveikia puikiai, nors daug kas ir paliekama vaizduotei. Graži muzika, šauni vaidyba ir slogi atmosfera. Užburia, įtraukia ir palieka skauduliuką, - neabejotinai rekomenduotina klasika apokaliptinių istorijų mėgėjams.
Kaip suprantu, kažkas iš V/H/S kūrėjų "prisodina" naują siaubo rinkinuką, tik šį kartą istorijos viena su kita susietos. Jei ne itin stipriai siužetiškai, tai bent jau šiek tiek estetiškai ir be akivaizdžių "skirtukų". Jei nežinotum, kad žiūri kompiliaciją, tai puikiausiai sueitų, kaip tiesiog keistas, originalus, kelio filmas su daugybe, tarpusavy menkai susijusių, ar išvis nesusijusių personažų. Siaubai smagūs, kraupūs ir originalūs, taip pat ir nuotaika pagirtinai šauni ir unikali. Daug nepezėsiu tik trumpai pasakysiu, kad filmas yra krūtas, smagus, kvepia šviežiena ir yra vertas jūsų vakaro.
Klaustrofobiškame bunkeryje iš "šaldiklių" nubunda du vyrukai ir prasideda niūrus, mažo biudžeto, postapokaliptinis trileris su Norman Reedus iš Walking Dead. Veiksmas vystosi lėtai ir jo nedaug, praktiškai visą filmą ant savo pečių ištempia du-trys aktoriai, bet žiūrėti vistiek įdomu, nes niekad neapleidžia sudaryta slogi, košmariška atmosfera. Klaidžiojimai po tamsius koridorius, vienatvė, neviltis, nežinomybė. Nepavydėtinas požeminis egzistavimas.
Gal labai norint net galima būtų pavadinti amerikietiška Letters from a dead man versija. Nors Air ir ne toks slegiantis, bet žiūrėdamas tamsoje, vėlų vakarą su ausinėmis, apturėjau tikrai nejaukų seansą. Dar šiek tiek, kažkuo, priminė Moon.
Rekomenduosiu tik tiem, kam patinka dramatiški, post-apokaliptiniai niūralai. Nekantresni žiūrovai gali ir pažiovauti, bet man tai tikrai visai pritiko.
Dar apokaliptinio aukso, šį kartą iš 2013 Australijos.
Randamės karštos saulės kankinamam Perthe, kur mum pranešama, kad prieš 10 minučių, į kitą žemės rutulio pusę jobtelejo nemenkas dangaus kūnas. Radijo diktorius beviltišku balsu vardina, jog jau nebėra vakarų europos, vakarų afrikos, kanados ir t.t. Žemė lupasi lyg apelsinas, tik vietoje žievelės - ugnis, šventė pamažu atkeliauja ir į mūsų kiemą. Liko mažiau nei dešimt valandų. Gatvėse mayhemas, nekontroliuojamas smurtas, girtuoklystė ir seksas, tik šį kart - šiuolaikiškiau, realistiškiau ir brutaliau, nei Last Night.
Pagrindinis herojus, besiblaškantis vyrukas, gyvenimą matyt leidęs gana vėjavaikiškai, bet neišvengiamos pražūties akivaizdoj atsiverčiantis į sąžiningą, geros širdies žmogų. Kartu su juo mes aplekiame tam tikrus taškus, kur sutinkame kitus susijusius veikėjus. Aplinkoje chaosas, visur tvyro mirtis ir neviltis. Atrodo jauti kaip kapsi laikas ir kaip atidunda ta kraupi pragaištis. Niūri, slegianti vizija, pripompuota panikos ir nerimo.
Gal ne visos "pakelės" scenos ar personažai man labai patiko, šiek tiek erzino tie psychuojantys australai, tačiau pabaiga, mano skoniui, yra šedevras ir įsirėš labai ilgam. Žiūrėjome filmą prieš naktį ir abu su žmona miegodami sapnavome tą grėsmingai atgriaudinčią ugnies sieną. Juokinga nebuvo, dusinantis košmaras.
Dešimtuko nerašysiu, nes filmas nėra tobulas, turi silpnesnių momentų. Tačiau jei apskritai kalbėti apie apokaliptinius filmus (nepainiokime su post-apokaliptiniais), šitą tikrai dėčiau prie visų laikų esminių.
Mėgstantiems temą - privaloma. Jei ne dėl veikėjų ar siužeto, tai bent jau dėl idealiai sukurtos atmosferos, kuomet, atrodo, tiesiog fiziškai jauti, iš ekrano spinduliuojantį karštį ir tragiškos lemties alsavimą.
Rimtesnis Murder Party režisieriaus kūrinys. Tamsus, kruvinas trileris, parodantis keršto ir smurto beprasmiškumą, jų sukeliamą neviltį, baimę ir kitus šaunius dalykėlius.
Istorija paprasta kaip du kart du, bet įdomiai ir niūriai parodyta. Palieka skausmingą tuštumą viduje, kai lyg ir klausi savęs "kam visa tai?", bet akivaizdu, kad tokia ir buvo filmo žinutė... Rekomenduočiau kriminalinių dramų mėgėjams. Daugiau neturiu ką pasakyti.
Iš to paties apokaliptinių filmų rekomendacijų sąrašo, dar vienas pasimetęs perlas, 1998-ųjų Last Night. Tema gvildenama panaši, kaip ir Seeking a friend for the end of the world, tačiau nuotaika čia dar artimesnė Miracle Mile, ko gero, dėl to, kad filmas senesnis. Vėl vienišas vyrukas, taip pat žmonės švenčiantys ar gedintys dėl apokalipsės, visi savotiškai atsisveikina su gyvenimu: kas pisasi, kas daužo mašinas gatvėj, kas vagia paskutinį butelį vyno... Taigi ir mintys puola panašios - ką daryčiau aš?
Skirtumas dar tas, kad čia rodomos paskutinės šešios žmonijos valandos, o ne kelios savaitės, kaip Seeking a friend...
Sekame švelniai persipinančias, kelių žmonių istorijas agonijos apimtame Toronte. Įdomu tai, kad niekad nepaaiškinama dėl ko pasaulis turi baigtis,
žiūrovas tiesiog "pastatomas prieš faktą", koncentruojamasi į veikėjų
emocijas, išgyvenimus ir pasirinkimus.
Filmas kiek niūresnis, liūdnesnis ir labiau veikia kaip drama, nei komedija. Į pabaigą, sušlapusiais akių kampais, net pagaunu save kiek sukrėstą. Čia taip pat nepamatysite daug kainuojančių griūnančių gatvių ir sprogstančių dangoraižių vaizdų. Tai dar vienas savo subtilumu ir paprastumu sužavintis, užslėptas lobis, kurį privalo pamatyti visi apokaliptinių filmų mėgėjai. Mano skoniui tai beveik tobulas žanro dalykas. Beje vaidina ir pats Davidas Cronenbergas!
Tykiai nuvilnijusi, 2012-ų, sci-fi-dramytė / romantinė komedija, apie pasaulio pabaigą.
Jau pirmosiomis filmo akimirkomis pareiškiama - liko trys savaitės, tuomet žmonija bus neišvengiamai nušluota nuo žemės paviršiaus. Taisyklės nebegalioja, niekas nebeveikia, visiem viskas nusispjaut. Ką veikti paskutines dienas? Žudytis, depresuoti, šėlti vakarėliuose, mėginant visus narkotikus iš eilės, atsiduoti neatsakingo, laukinio sekso geiduliams, o gal tiesiog gyventi, kaip gyvenai ir kasdien eiti į darbą?
Pagrindinis veikėjas, The Office veidas, Steve Carell yra paprastas, ramus vyrukas, kuris pabaigos mintį sutinka be išskirtinės panikos. Su kiek emocingesne kaimyne, kurią vaidina Keira Kinghtley, jie leidžiasi į savotišką road tripą, kuris galiausiai ir tampa pagrindine filmo siužetine linija. Baigtinumo suvokimas išlaisvina, neginčytinas mirties fakto konstatavimas įgalina tikrąjį, tyrą gyvenimo džiaugsmą. Gal tokia ir turėtų būti natūrali, nekontroliuojama, žmonijos būsena?
Vienas tų atvejų, kuomet filmo kuklumas ir subtilumas, pasitarnauja, kaip prabangų
deimantą apšlifuojantys lazeriai. Geras humoras, persipina su jautria romantika ir kraupiu apokalipsės pojūčiu. Norisi net palyginti su, kadaise visiškai stogą nurovusiu, Miracle Mile.
Mano nuomone, tikrai gražus, lengvai žiūrimas, bet tuo pat metu ir pagalvoti verčiantis, nepakankamai pelnyto dėmesio susilaukęs, filmas.
Kokybiškų TV serialų eroje, man ir toliau sunkiai sekasi jų išvengti. Laimei Aišktingos Pušys kolkas turi tik vieną, dešimties, 40 min trukmės, serijų, sezoną, tad visai realu jį įveikti keliais prisėdimais.
Tai sci-fi/mistery serialas, apie vyruką, atsibundantį mažame, keistame miestelyje, iš kurio jis niekaip negali ištrūkti. Pradžioje atrodo banalu ir matyta, pirma serija net kvepia Silent Hill ar Jacobs Ladder, tačiau po keletos serijų suprantame, kad čia visai ne taip, nors užmojai tikrai dideli, drąsūs ir originalūs, kaip negerame, lakios fantazijos žmogaus, sapne. Dėl to tikrai įdomu ir varyt iki galo.
Didžiausias trūkumas, kurį, deja, turiu paminėti, tai naivumas.
Visi veikėjai elgiasi, kaip kažkokie autistai, pastoviai kažko "nedasako", dėl ko vėliau kyla visokių nesusipratimų, nuolat elgiasi ir reaguoja kažkaip kvailai vaikiškai. Niekada neapleidžia toks naivus, erzinantis, "Styveno Kingo novelės vaikams", jausmas, todėl suprasiu jei daug kas negalės išžiūrėti, kaip kad mes su žmona nusispjovėme į tragiškai nusipezėjusį Under the Dome.
Jei tas "pasakaitės iš rūsio" stilius jūsų neatbaido ir galite mėgautis ne itin realistišku, košmariško sapno stiliaus siužeto atskleidimu, idėja yra tikrai smagi ir verta dėmesio, tad manau turėsite gerų įspūdžių, vien ją gvildendami iki pat įspūdingos (pirmojo sezono) pabaigos.
Rekomenduočiau, kaip įdomų laiko užmušimą, valgant vakarienę ar panašiai.
Toks jausmas, kad ne tik aš, bet ir visas likęs pasaulis pasimetęs, negali suprasti ar režisierius, ponas M. Night Shyamalan [The Sixth Sense, The Happening, Signs, The Village, After Earth] yra užsislėpęs, dar nesuprastas genijus, ar tik sėkmės lydimas naivus retardas. Man kai kurie jo filmai taip pat patiko, o kai kurie suerzino iki absurdiško juoko ribos. Naujasis siaubiakas The Visit, - dar labiau sviruoja ant tos keistos, sunkiai paaiškinamos briaunos, tarp kažko visai kieto, bei originalaus ir kažko gėdingai, apgailėtinai nevykusio. Netikiu, kad tai padaryta tikslingai...
Mamytė išleidžia abu savo vaikus į kitą valstiją, pas penkioliką metų nematytus senelius, o pati tuo tarpu girta stebi plaukuočiausios krūtinės konkursą pramoginiame kruize. Laiks nuo laiko jie pasišneka per skaipą, anūkai vieši savaitę. Kodėl mamos kadaise susipykta su seneliais - paslaptis, tarnaujanti kaip priemonė, siužetui vystyti.
Mano supratimu, visiškai beprasmiškai, pasirinktas pseudodokumentikos stilius, todėl vaikai viską aplink filmuoja ir ne pagal savo amžių sofistikuotu, publicistiniu stiliumi, šneka į kamerą. Vaikų kuriamas "filmas" žiauriai nervina, bet seneliai pasirodo yra frykai ir naktį pradeda darytis idomiau.
Pasipila jump scare'sai, tokie blogi ir debiliški, kad net keistai smagu pasidaro. Idiotiškas mėginimas gąsdinti ilgaainiui įgauna juodosios komedijos efektą ir filmą jau žiūrime, kaip siaubo parodiją. Nuo čia reikalai klostosi visai gerai, kvailas juokas net ima virsti kažkuo isteriškai nejaukiu, kuomet persistengiantys aktoriai ilgam paliekami ekrane, ima kelti svetimos gėdos jausmą. Tuo pat metu nepritariamai purtydamas galva į šonus, pričiumpu save besižavint šito keisto ir kvailo filmo drąsa. Net nepastebiu kaip, filmas tampa visai įtemptas ir baisus. Galiausiai Shyamalanui būdingas twistas kiek nustebina ir durnai vystęsis filmas dar durniau pasibaigia, palikdamas vien tik prieštaringus jausmus.
Paliksiu spręsti kiekvienam pagal savo skonį... Man tai debiliškas filmas, kurį tik jo debiliškumas ir padaro visai smagiu siaubiaku.
Tarantino vėl padarė tai, ką moka geriausiai: trys valandos intensyvių plepalų, atsiperkančios pokšinčio parako smarve ir tykštančių kraujo fontantų mayhemu. Kiekvieną kartą stebina, kaip šmaikštūs pezalai apie nieką gali taip prikaustyti dėmesį. Visi pažįstami, kieti, aktoriai, Morikonės muzika ir 70mm kino juosta - ingredientai, iš kurių, ko gero sunku išvirti prastą vesterną, o dar kai virtuvėj šeimininkauja savamokslis genijus Tarantino, tai patys jau žinot kaip ten būna, ką čia daug beprišnekėsi.
Siužetas gana paprastas, turbūt taip pat geriausia nieko nepasakoti. Įtempta situacija, bei paslaptis, izoliuotoje erdvėje man labai priminė sci-fi siaubo klasiką The Thing, kas yra smagu, nes taip pat vaidina Kurtas Russelas, o ir garso takelis turi sąsajų.
Vėl stipriai naudojama rasizmo tematika, tačiau jei lyginti su Django, man patiko, kad veiksmo čia kiek daugiau ir jis prasideda ankščiau. Visi aktoriai puikiai pasirodo savo rolėse. Sunku nesimpatizuoti Samuelio L. Jacksono personažui, bet mano asmeninis favoritas - teksasietė kalinė / nusikaltelė, labiau atsiskleidžianti antroje filmo pusėje.
Hateful Eight yra filmas, kurio vertė yra jo patyrime, o ne pamastymuose apie jį. Nors jo stuburas yra detektyvinis smalsumas, kuomet norisi išsiaiškinti kas čia ką padarė, kodėl ir kaip, jis turės ir išliekamąją vertę, nes ateityje norėsis pažiūrėti dar kartą. Matyt dėl meistriškos kinematografijos, nepriekaištingo stiliaus ir t.t. Jei jums patinka Tarantino stilius, - abejoti neverta, reikalas bus žinomas ir suprantamas. Jeigu nepatinka... Na tuomet tikrai nežinau ką patarti, nes nuoširdžiai sakau, nesutikau dar nė vieno, kiną mylinčio žmogaus, kuriam argumentuotai nepatiktų Tarantino kūryba. Asmeniškai gal kitą kart jau norėčiau pamatyti kažką kitokio nei rasistiniai plepalai istoriniame kontekste, bet paėmus Hateful Eight, kaip atskirą filmą, priekaištų turiu labai mažai.
Naujosios Zelandijos siaubo komedija apie metalistus, prisičiūdinusius su juodaja magija. Pradžioje tikrai džiugina ir kabina, tik metalistams suprantamais bajeriais, minimom žinomom grupėm ir gera muzika, tačiau kažkur nuo vidurio, kai veiksmas jau turėtų įsibėgėti, pasidaro ištempta ir nuobodoka. Galu gale nebesulaukiu kol baigsis, nors trukmė visai ne ilga, bet sunkiai begelbsti tiek metalas, tiek Evil Dead įkvėpti apsėstų kūnų darkymai. Siaubo ir pramogos ne itin daug belieka, nors gerų momentų taip pat buvo, tarkim, vikingiškos, heavy metal įkvėptos, fantazijos apie nuogus papus ir gėrimą iš rago.
Humoras pusėtinas, kai kurie pokštai vykę, - kiti nelabai. Personažai lyg ir tobulinti, tačiau likę tokiam vaikiškos fantazijos lygyje: kaip imbecilai, susimuša dėl bobos, susitaiko ir t.t. Pagrindinis "traukos objektas", papinga blondinė, kurios susidomėimas, jausmai ir motyvacija lengvai keičiami ir visai neaiškūs, kvepia penkta klase.
Galiausiai įspūdis lieka toks biški geresnis nei vidutiniškas, bet rekomenduočiau tik metalistams ir metalo kultūrai prijaučiantiems, nes nurengus metalo aspektą filmas būtų tikrai niekuo neypatingas. Geras goras, gana originalus sumanymas, pora papų ir kožų, ant pachmo.
Japonija! Išsiilgta, egzotiška, unikali. Dabar Godzilos tautą puola siaubingi, kraupūs milžinai - Titanai. Kaip suprantu jau buvo ir komiksai ir anime, o dabar pasirodė ir kino filmas. Iš karto kelios dalys, bet apie tai sužinojau tik pradėjęs rašyt ir kolkas pažiūrėjau tik vieną.
Mūsų kino teatrus tokie dalykėliai, žinoma, irgi aplenkia ir suprantu kodėl... Tačiau vistiek naiviai atsidusau pasvajojęs, kaip achujėnai būtų pamatyti tuos košmariškus, baubiančius milžinus didžiajame ekrane.
Treileris nurovė stogą vien dėl spec. efektų ir Titanų dizaino. Šis filmo aspektas nenuvylė nė trupučio, - Titanai atrodo tikrai gerai ir nemaloniai, tikras džiaugsmas akiai. Veiksmo scenos irgi nepriekaištingos, net jei ir matosi, kad didžioji dalis jų nufilmuota "žaliam ekrane", judesys vis vien atrodo super efektingai ir jei filmą reiktų vertinti vien už vizualinę pusę - tektų pilt dešimtuką.
Deja personažų vystimas ir dialogai ne tokie vykę ir kiek nuobodoki, tad bendras vaizdas nėra idealus. Bet kokiu atveju, jei jum patinka pabaisų filmai, japoniškas siaubas su goru ir komiksiniu actionu, - neturėtumėt dvejoti nė sekundės.
Senieji Evil dead yra tarp mano mėgstamiausių visų laikų filmų, todėl turbūt nereik daug aiškint, dėl ko pilnas kelnes laimės prikroviau sužinojęs apie tai, jog originalūs kūrėjai, su pačiu Bruce Campbell priešaky, pagliau rįžosi dar kartą lipti į šitą balą. Po liūdnoko remeiko rodėsi tikra atgaiva grįžti prie šaknų ir prikabinti, regis čia jau neišvengiamai reikalingą, humorą. Negana to, dar ne pusantros valandos feature, o visas TV serialas! Beliko tik džiūgauti ir laukti. Tačiau kai pagaliau viskas atėjo ir praėjo, deja turiu atsidusti ir pripažinti, kad nebuvo taip jau gerai, kaip norėjosi.
Pirma serija, per Helouviną, pokštelėjo smagiai efektingai. Orgazmas buvo matyti klasikinius supergreitus kameros judesius, unikalų Evil dead humorą ir patį senstelėjusį Ashą, o ką jau kalbėt apie "numirėlių" sugrįžimo priežastį... tiesiog auksas! Vėliau, prikibo naujų, jaunų veikėjų, siužetas dirbtinai išsitempė, humoriukas praskydo ir pamažėle serialas nugarmėjo nuo šlaito iki tokio lygio, kad net pamiršau, jog jis išvis eina ir paskutines serijas teko damušti visas vienu kartu. Skaudu tai sakyti, bet tiesiog buvo pasidarę neįdomu ir ties viduriu, aiškiai kaip niekada, švietėsi, kad reikėjo tiesiog statyti pilnametražį filmą, o ne serialą.
Gal dėl to, kad paskutines tris serijas sužiūrėjau iškart, o gal dėl to, kad jose grįžtama į trobelę, pabaigoje rodos viskas vėl šiek tiek atsitiesė ir pasitaisė. Gal mažiau liko juokelių ir nevykusio veikėjų vystimo ir daugiau apsistota ties, su niekuo nesupainiojamo, siaubo cirku. Tačiau ir čia buvo dalykų, kurie man nepatiko: kažkoks pritemptas ir beprasmis Lucy Lawless personažas, per paprastai sudorojami blogiečiai, klibanti ir neaiški pabaiga ir apskritai tas murkdymasis tame pačiame. Su fantazijom ir naujais padarais vietomis gal irgi kiek persistengta, tačiau reik pagirt kūrėjus už drąsą ir pasitikėjimą fanais, ko tikrai nepasakyčiau apie puskvailį "rimtąjį" remeiką. Beje dar buvo tikrai smagi serija, kai Ashas užtripino nuo Ayuaskos, privalu tarti gerą žodį.
Bendras įvertinimas, žiūrint į viską bendrai - lengvas nusivylimas su meilia, atlaidžia simpatija. Niekaip neapleidžia įspūdis, kad būtų buvę žymiai geriau viską suspaust į naują, pilnametražį filmą, atsikračius krūvos nelabai reikalingų, papildomų, antraplanių veikėjų (pvz tas epizodas su kareiviais/medžiotojais... wtf?). Arba bent jau padaryti penkias, dvigubai ilgesnes serijas, vietoj dešimt trumpų, kai pamiršti, o vėliau nespėji įsijaust į tą lengvai durną, beprotišką nuotaikėlę.
Aš, kaip prisiekęs fanas, matau, kad pastangos buvo nuoširdžios ir tikros, bet taip pat aklai neaiškinsiu, kad čia nėra trūkumų. Neabejotinai geriau už 2013-ų versiją ir estetine ir pramogine ir idėjine prasme, tačiau bijau, kad antro tokio sezono gal ir nebereiktų...
Trečiosios I spit on your grave remeiko dalies kūrėjai kažkodėl pasirenka tęsti pirmosios remeiko dalies merginos istoriją ir rezultatą skauda žiūrėti. Gal būt todėl, kad realiai už "rape-and-revenge" istorijų nelabai kas gilesnio ir slypi, kaip tik exploiteitioniškas mėgavimasis žiaurumu? Istorija, švelniai tariant, kvaila, scenarijus tragiškas. Aktoriai, kad ir kaip stengtusi išvaidinti šitą nereikalingą dalyką, atrodo vistiek labai liūdnai, nes dialogai, tarytum išplėšti iš murzino juodraščio.
Bendras rezultatas, nuo pradžios iki pabaigos, - tuščias ir beprasmis pseudofeministinis pezalas apie smurtą, kerštą ir dar bbž ką. Geriau jau būčiau ketvirtą kart žiūrėjęs ta pačia formule sukurta torture porno, negu šitą liūdną bandymą kažką gilesnio ar originalesnio išvystyti iš tokios paprastos ir kažkaip veikiančios idėjos. Tikrai nesugalvoju nė vieno dalyko, dėl ko sakyčiau kam nors, kad galima mėginti žiūrėti. Negaiškit laiko ir nesigadinkit nervų, aš jau kaip Jėzus už jus visus pakentėjau.
