Mano močiutė mėgo Kingą. Jos dėka dar visai mažiukas būdamas jau skaičiau "Ruką", "Kapinių pamainą", "Švytėjimą" ir t.t., tame tarpe ir "Džeraldo žaidimą". Įspūdį paliko stiprų ir beveik visas smulkmenas atsiminiau iki dabar, tad buvau maloniai nustebęs sužinojęs, jog pagaliau ekranizuojama ir ši knyga. Šiaip Kingas daug šūdo prirašęs ir dar daugiau šūdinesnių filmų prikurta pagal jo knygas, tačiau čia nors ir ne pati geriausia jo knyga, - drįsčiau sakyti, kad tikrai viena geresnių ir tikslesnių ekranizacijų.
Viskas labai paprasta: pagyvenusi porelė neturi vaikų, jų aistra išblėsus, dėl to jie atvyksta į atokią sodybą gaivinti santykių, pasitelkdami kiek šiurkštesnį seksą. Džeraldas prirakina žmoną prie lovos antrankiais, įkala viagros ir... numiršta.
Rizikingas dalykas tie psichologiniai trileriai, kurių visas veiksmas vyksta vienoje vietoje. Meistriškai neišdirbus ar dirbant su silpnesniais aktoriais susimauti labia lengva, tačiau čia tai padaryta beveik nepriekaištingai. Nė viena akimirka nebuvo nuobodi, vidiniai pokalbiai įtraukia ir padeda veikėjai suktis iš susidariusios situacijos. Su naktimi grįžta ir praeiteis baubai, kurių pagalba paprastas trileriukas įgauna gilesnius istorijos ir estetinius klodus. Knygoje aprašytos detalės iki menkiausių smulkmenų atkartotos nepriekaištingai, o Carla Gugino yra puiki aktorė ir beveik viena puikiausiai neša visa filmą.
Pabaiga kiek drąsesnė nei įprasta šių dienų filmams ir bendras tonas turi tokios unikalios magijos, kurios dauguma šiuolaikinių kūrėjų galbūt vengtų, bijodami būti ne taip suprasti. Filmas ištikimas savo source materialui, dėl to ir unikalią atmosferą pavyko išlaikyti. Man tai asmeniškai yra geras pavyzdys paprasto, bet kruopščiai išskaptuoto horror, kuriam buvimas kukliu netrukdo tapti įsimintinu, rimtu vardu istorijoje. Su džiugesiu pranešu, kad pranoko lūkesčius, loved it.
9/10
