NEEDFUL THINGS

1993-iais metais pasirodžiusi Styveno Kingo knygos ekranizacija - "Reikalingi daiktai". Vėlgi daug nėra ką pasakoti, su Kingo kūryba daugiau-mažiau pažįstamas kiekvienas ir nors ir šūdo Kingas yra prirašęs, bet dauguma jo filmų yra geri, idomūs ir savotiški. Šis - ne tik ne išimtis, bet sakyčiau itin gerai pastatytas, tiesa su knyga negaliu lygint, bo neskaičiau. Bet su filmu labai smagiai praleidau laiką, puikiai įtraukia, visąlaik išlaiko dėmesį buvo ir įtemptų vietelių, o buvo ir iš ko nuoširdžiai pažvengti. Ir ta Kingiška atmosfera labai gerai jaučiasi. Istorija truputi panaši į Storm of the century, - į ramų miestuką atvyksta paslaptingas naujakurys ir įkuria parduotuvėlę "Reikalingi daiktai", kurioje gali gaut visko ko trokšti, tačiau po to turi gražint skolą įvairiais darbeliais. Didelių paslapčių čia nieks nekuria, viskas daugmaž aišku nuo pat pradžių, kaip būdinga Kingui - truputi vaikiška, bet žiūrėt visvien labai smagu ir malonu. 9/10

ELI, ELI, LEMA SABACHTHANI?

Gan sunkiai ištariamas šio 2005-ųjų Japonų filmo pavadinimas reiškia kažką panašaus į "Dieve mano, dieve mano, kodėl gi mane apleidai". Čia neva fantastinis filmas, pradžioje mes trumpai informuojami, kad dabar - 2015-ieji ir žemėje siaučia virusas, priverčiantis savo aukas nusižudyti. Labai, labai lėtai istorija pradeda judėti nuo dviejų noizerių link kelių prašalaičių, kurių viena serganti jauna mergina. Pasirodo, kad noizas (noise muzika) turi gydomųjų galių! Ir regis tik jis gali įveikti paslaptingą virusą. Sutikite, skamba idomiai, ir mane taip pat pradžioje suintrigavo šis neįprastas scenarijus, jau vien dėl to, kad pats domiuosi noise muzika ir kultūra, tačiau filmas - tikra šikna. Vos iškenčiau šitą priekvailį, lėtą, nuobodų, niekaip nepasibaigiantį mėšlą. Šitas filmas sugebėjo mane užmigdyti, nors žiūrėjau jį anksti ryte! Man patinka gražūs, lėti, meditaciniai kadrai, kaip pvz Kyioshi Kurosawos filmuose, na bet Eli, Eli juda lėtai kaip sena nupezus senė. Ir kam? Jei pretenduotų į labai menišką, šitas filmas yra gan tuščias ir nepagrįstas. Eksperimentas žinoma mielas, tačiau nepavykęs. Truputi atgydavau tose vietose, kur buvo susitelkiama į "noizą", bet, kad ir tas žiuauriai prastas ir visiškai neidomus. Yra gražių kadrų, unikalių scenų, tačiau šiaip laikau filmą prastu. Regis kūrėjai patys nesuprato, kad jų idėja - idomi (nors ir juokingoka) ir neišpildė jos, kaip derėjo. 4/10

SHEITAN

Ir vėl prancūzai skelia dešimtukui!!! Po pastarųjų europos ir skandinavijos filmų pradedu jau pamiršt kas išvis yra tas holivudas ir labai džiaugiuosi, nes dabar patys kokybiškiausi ir nepamirštami seansai plaukia toli gražu ne iš amerikos! Sheitan - 2006-ųjų Prancūzų kūryba, ne toks plėšrus reikalas, kaip tie "žmonių elgimaisi su kitais žmonėm nežmoniškai", bet pačios aukščiausios rūšies, garantuoju. Sheitan daugiau šmaikštus, prikolnas, neabejotinai gerai praleistas laikas. Šokčioju ant kėdutės, meldžiu, kad šitas filmas niekada nesibaigtų. Nuostabi pramoga prasideda naktiniame klube su grupele nelabai protingų jaunuolių, kurie nusikabinę keletą patrauklių panelių patraukia linksmintis. Priekvailės linskmybės darosi vis keistesnės, o filmas - originalesnis. Nors jame radau įvairių elementų, sunku jį kažkam prilyginti sakant "šitas tai toks kaip <...>". Taigi Sheitan - be galo smagus, išprotėjęs ir unikalus "pasivažinėjimas", su neužmirštamais personažais, nepakartojamom situacijom, smagiu juodu humoru ir vizualine bei garsine tobulybe. Va taip ir reikia varyti!

AUGUST UNDERGROUND'S PENANCE

Trečioji August underground dalis apie kurią nežinau jau ką daugiau bepridurti, ko dar nepasakiau apie pirmąsias dvi [Skaityti čia ir čia]. Vėlgi pusantros valandos žiūrime puspročių maniakų "namų vaizdelius". Kažkaip dabar prisiminus visą trilogiją drauge, šita dalis man atrodo fainiausiai, nors turbūt tai dėl viso bendro įspūdžio. Iš tikro visos dalys vertos viena kitos, visa trilogija sugula į vieną, "purviną", nemalonią patirtį, kuri pažini ne kiekvienam. August Underground nieko neteigia, nesmerkia ir nenori "pasakyti". Jis tiesiog parodo ligotų žudikų asmenybių tusovkės ir gyvenimo akimirkas. Taigi nuo savęs nieko daugiau ir nenoriu pridurti.

CRUEL RESTAURANT

Japonų statytas praeitų metų filmas "Žiaurus restoranas". Pavadinimas daugmaž atskleidžia apie ką jis ir su savo žmogienos koldūnais primena man filmus Untold Story ir Ebola syndrome. Kaip ir anie, turi tokį absurdiško, durno tik-Azijos-filmams-būdingo humoro. Turi ir goro bei nuogybių, na bet šitame tai nėra išryškinta taip aštriai kaip pvz ta kvapą atimanti žudynių scena matyta Untold story. Čia visi tie kraujai ir papukai žiūrisi gan linksmai ir visumoj filmas gaunasi kaip išradinga, nerūpestinga juodoji komedija. Nieko labai ypatingo, bet puikiai atpalaiduoja. Verta pažiūrėt po sunkios darbo dienos bent jau tam, kad sužinot žiauriaus restorano koldūnų recepto subtilybes.

eXistenZ

Labai jau keistas filmas, tačiau nieko keisto, nes keistuolio režisieriaus - Davido Cronenbergo, kuris regis negali pastatyti filmo, kuris nebūtu nors kiek keistas :) Jau teko susipažinti su nemažai jo filmų - Crash, The Fly, The dead zone, Videodrome, Scanners, The brood, o dabar 1999-ųjų eXistenZ. eXistenZ - tai pusiau organinis, pusiau kompiuterinis žaidimas, kuris sujaukia jūsų protą. Jungiamas tiesiai į kūną su gan šlykščiai atrodančia (gyva?) konsole aparatas primena man vaizdajuostę lendančią į pilvą videodrome. Filmo nuotaika labai keista, atrodo šis žaidimas vis svyruoja ant absurdo ribos ir tai sukelia kažkokio sapno jausmą. Žinote, sapnuose būna biški kvailokų detalių, kurios sapnuojant visai neatrodo kvailos. Čia irgi lyg lauki kol visi aktoriai ims juoktis ir padės savo keistus žaislus į šalį, tačiau keista rimtis išlaikoma ir taip imama žaisti ir žiūrovo smegenimis. Kas gi tikra, o kas netikra? Kur dar žaidimas, o kur jau ne? Kiek plotmių turi mūsų pačių egzistencijos "žaidimas" ir kada metas baigti žaisti? Kur riba tarp mūsų žaidimo ir mūsų kasdienės realybės? Po filmo lieka keistas, gal kiek nemalonus, nerealumo pojūtis ir vakarienė atrodo... idomiai. Savotiškas cyberpunkinis siurrealizmas, keistenybių ištroškusiems.

IRREVERSIBLE

Šį filmą pastebėjau jau ankščiau kai man vis jį siūlydavo imdb rekomendacijos, tačiau pažiūrėti teko tik šiandien, kai vienas matęs draugas pasakė man, kad privalau tai padaryti ir taip priminė, kad esu jį praleidęs. Filmas, 2002-ųjų, prancūzų, režisierius : Gaspar Noe, su kuriuo turėjau trumpą, bet ryškią pažintį - Carne. Nuo pat tada kai žiūrėjau Carne guli ir nematytas - I stand alone, bet dabar jau peržiūros neišvengs, nes Irreversible yra kino šedevras. Hm, nuo ko gi čia pradėti...
Gal nuo formos? Visiškai palaida kamera, padrikai lakstanti po ekraną, neleidžianti mums daug ko pamatyti, bet tuo pačiu sudaranti unikalų pykinančio, nesvarumo, svaigulio jausmą. Filmo laikas bėga atgal, vadinasi pamatome istorijos pabaigą ir tuomet po truputi lipame į jos pradžią, susidarydami vis pilnesnį jos vaizdą ir neišvengiamai koreguodami savo įspūdį apie tai, kas jau pamatyta. Tokią laiko tėkmę pamenu filme Memento, tik kažkaip atsimenu, kad tas nepatiko, o čia yra nuostabu. Dėl to kas pamatyta... Kaip sako vienas internetinis pokštas: "kas pamatyta, nebegali būti pamatyta - atgal". Taip ir gyvenime - kas padaryta, - padaryta. Šiame filme pamačiau vieną brutaliausių žmogžudysčių ir vieną nemaloniausių seksualinės prievartos scenų, kokias man yra tekę matyti ekrane. Tai nėra siaubo filmas, tai drama, tačiau kai kurie jo epizodai buvo gan siaubingi ir ne kiekvienas galės juos ištverti nenusukęs akių. Tačiau nepaisant tos žarnas drebinančios jo tamsos, filmas vertingas ne dėl šoko faktoriaus. Nors ir pažįstu žmonių, kurie bukaprotiškai žavisi brutalybėmis vien dėl jų pačių, ten yra šis tas daugiau. O čia vietos filosofinei interpretacijai išties daug ir man ji labai vertinga. Nebenoriu išduoti nieko daugiau apie tai, kas vyksta šiame filme, bet privalau paantrinti man jį rekomendavusiems žmonėms. Jį pamatyti būtina, seansas - nepamirštamas, patirtis - neišdildoma ir jei išdrįsite perbristi šiek tiek dvokiančio gyvenimo purvo atvaizdavimo, kuris manau čia yra vienas pagrindinių aspektų, patirtis visumoje - nuostabi. Pasaulis ir laikas negrįžtamai sukasi ir nuo to dabar net šiek tiek fiziškai negera. 10/10

HOUSE 3: The horror show

Trečiasis HOUSE [1; 2] filmas, kurio pavyko net originalų dvd įkirsti (pasigyriau). Visi trys House filmai yra labai kieti (ketvirtojo seansas - dar priešaky) ir kas man labai patinka, kad jie nėra susiję. Visi jie kaip atskiri filmai, su kitokiu priėjimu prie istorijos, kitokia nuotaika ir t.t. Praktiškai nesusiję filmai, kuriuos riša tik bendras pavadinimas. Na ir žinoma šioks toks namo vaidmuo istorijoje. Pirmi du House buvo gan juokingi, šitas gi - nė kiek, visiškai rimtas siaubekas, vietomis net smarkiai nemalonus ir truputi baugokas. Šis trečiosios dalies skirtingumas nuo pirmų dviejų priminė man Return of the living dead 3 atvejį, nors patį filmą labiau galima prilyginti Nightmare on elm street filmams apie sapnuose siautėjantį legendinį Fredį Kriugerį. Tiesą sakant house 3 sudarė man tokį įspūdį, kad tai galėtų būti viena iš Nightmare on elm street dalių veikiau nei House. Ir jei taip būtų - ji būtų visai neprasta :) Dabar imdb užmačiau tokį komentarą, kad čia prasčiausia House dalis. Na gi visiškai nesutinku. Mano akyse šitas House serialo vaizdas vis gerėja ir su malonumu looking forwardinu į ketvirtąją dalį. Duota 4/10 wtf? Sakyčiau 9/10 :) Na bet juk mūsų - "siaubo estetų" skonis iškrypes. Istorija kietai sukalta, nuolat išlaikomas dėmesys, siautėja ne šiaip kažkoks blogis, o yra blogiukas su veidu, beje labai įspūdingu (pamenu tą bičą iš kažkur. Bet iš kur???) ir vaidina mano mylimas Lance'as Henriksen'as. Ar gi gali būti blogai? Tik ne true old skūlinio horroro aistruoliams!

S.DARKO

Manau visi kas matė Donnie Darko (2001) sutiks, jog tai ypatingas filmas. Ir buvo tikrai keista išgirsti apie tesinio kūrimą. Rizikingas ėjimas visomis prasmėmis. Ir štai jau yra Samantos Darko dvd-ripas ir visi galime pamatyti kaip gi pasisekė antrosios dalies kūrėjams. Aš tiesą sakant tikėjausi tokio nelabai su originalu susijusio šlamštuko, matyt įtaką išankstinei nuomonei sudarė spjaudymaisi apie tesinio idėją internete. Na bet po peržiūros galiu pasakyti, kad tesinys yra visai neprastas, geriau nei tikėjausi. Mėginta išlaikyti pirmosios dalies estetiką, kinematografinius triukus, kai kuriose vietose su ta estetika gal ir perspausta, na bet tebunie: tie "lėti"/muzikiniai filmo epizodai veikia tikrai hipnotizuojančiai, užburiančiai. Ir nors manau, kad pirmai daliai nė iš tolo neprilygsta, visgi S.Darko - puikus filmas. Sakyčiau nuostabus, jei ne tas automatinis lyginimas su Donnie Darko ir dėl tos priežasties smarkiai keliama reikalavimų kertelė. Na, o istorija pasakoja apie Donnio sesę - Samantą, kuri (turbūt kaip visi Darko šeimos nariai :)) irgi yra ypatinga. filmas vėl messina su "kelionės laiku filosofija" tik šį kartą gal kiek primityviau/suprantamiau nei pirmąjame filme ir šįkart, kaip jau išduoda užrašas ant plakato, bus daugiau mastoma apie tai kas būtų, jei būtų. Daugiau ir nebespoilinsiu, S.Darko - geras tesinys, daug labiau vykęs nei galėjo būti, sekant tokį keistą ir unikalų filmą. Ir nors iki originalo toli, nors ir bandyta sąmoningai pakopijuoti jo elementus ir kai kas pavyko, kai kas - nelabai, tačiau kaip atskiras filmas - S.Darko tikrai yra žavingas ir vertas dėmesio.

THE TERMINATORS

Kol laukiu kine pasirodant naujojo Terminator: Salvation, į kurį beje dedu daug vilčių, tikiuos, kad jis smarkiai pralenks trečiąjį, kuris buvo gan prastas, į mano akis papuola šių metų mažabiudžetis trashas - The terminators. Nusiteikiau labai prastam filmui, todėl ir gavau ko tikėjausi ir net vargais-negalais pavyko pažiūrėti iki pabaigos, ko negalėčiau pasakyti apie terminatoriaus serialą the Sarah Conor chronicles, kurio vos pirmos serijos iškenčiau tik 15 minučių :) Anyway, smalsiai suirzusius terminatoriaus fanus (kaip aš) galiu nuraminti, kad iš tikro šitas filmas mažai ką bendro turi su originalia terminator istorija. Veikiau panašu į atsiminimus girto žmogaus, pasakojančio apie terminatorių, užrašytus ant lapo ir keletą kart kopijuotus su pasibaigusiais dažais švietimo aparate :) Kūrėjai matyt mėgino susukt mažo biudžeto terminatoriaus filmą, bet gavosi tikrai ne kas. Daugiau pigi kosminė vizija. Visgi kaip kinas-mėšlas, turiu omeny bad-cinema, tai visai išžiūrima nesamonė, tad jei jus traukia būtent išskirtinai prastas kinas, gali ir visai idomu būt pasižiūrėti. Ypač su dėže alaus ir užrašų knygute "ko nereikėtų daryti, norint sukurti filmą" :) Na bet labai nelazdavosiu, manau neigiamų atsiliepimų apie šitą terminators - pilnas internetas. Man buvo idomu. Smalsumas patenkintas, gavau ko ir norėjau :) buvo pora ir tikrai neblogų vietų, kaip kad maloniai ištyškę kraujai žmonių sušaudymo scenose. Galėjo daugiau tokio stuffo prigrūst užuot mėginę konstruot dialogus. Neturėtų šitas filmas būti laikomas rimtu ar vienu iš terminator serijos filmų apskritai. Tačiau kaip trečiarūšis kino-šlamštas tai gal ir visai nieko.
Iš tikrųjų viską kas gero yra šitam filme praktiškai galite pamatyti šiame treileryje

AUGUST UNDERGROUND'S MORDUM

August Underground kūrėjai Toetag pictures ir toliau bando žiūrovo kantrybę savo itin ekstremaliu, eksperimentiniu kinu. Mordum - nešlovingojo pseudo-snuffo August underground tęsinys išėjęs 2003-aisiais. Mačius pirmąjį filmą jau aišku ko tikėtis, bet čia toks dalykas, kurį galima žiūrėti ir pavieniui (aišku jeigu išvis norite žiūrėti tokius dalykus). Be jokio paruošimo jūs tiesiog imate stebėti padugnių, maniakų siautėjimą, įrašytą video juostoje. Jausmas būtent toks, kaip užsileisti atsitiktinę vaizdajuostę, paimta iš žudiko-maniako video kolekcijos spintelės. Žiūrovo pojūčiai dirginami taip aršiai, kad vietomis kyla keistų minčių "o gal vis dėl to tai kas rodoma - tikra?" Mes tikimės, kad ne :) Tačiau filmas pukiai atskleidžia tai, ko būtų galima laukti iš žmogaus padermės. Nemalonių vaizdinių pojutis iš tiesų juntamas. Aš šokiruotas ne tik psichologiškai, bet po tokio seanso, pats jautiesi tarsi fiziškai muštas. Kam reikalingas toks kinas? Tegul į šį klausimą atsako tie, kurie negali jo pakesti. Kraštutiniškas August underground kinas avėdamas aštriomis, peiliais kaustytomis pačiūžomis negailestingai vaikšto žiūrovo jautrumu. Pažiūrėk šitą filmą jei nori pusantros valandos pažvelgti į tuščią ir nužmogintą pasaulį iš iškrypusio, pusžmogio maniako perspektyvos. Neužglaistyta, šlykšti, tuščia ir beribė įvairaus plauko prievarta, beatodairiškas smurtas ir keista plotmė susimastymui.
Toliau laukia ir trečioji A.U. dalis - Penance. Bet iškarto dar vieno tokio filmo negaliu suvirškinti. Pertraukėlė :)

HOUSE 2: The second story

Vos metai po pirmojo HOUSE išėjęs, kaip skelbia užrašas ant dvd tapo dar keistesnis, aš sakyčiau, trenktesnis. Šitame filme gali nutikti bet kas ir tai atrodo labai smagu. Nemažai pasijuokiau, gavosi puiki pasakaitė (iš rūsio) prieš miegą. Į paslaptingąjį "namą", atsikrausto jauna porelė. Greit paaiškėja, kad čia kadais gyveno jaunuolio pro-prosenelis, kuris iš tolimų dikumų parsivežė stebuklingą kaukolę, suteikiančią amžiną gyvenimą ir turinčią dar kažkokių galių. Jie su draugeliu nuvarę tą senioką išsikasa ir pradeda su juo gerti ir panašiai :) Vėliau prasideda visiškai nepaaiškinamų (paaiškinimai čia ir nereikalingi), bet labai durnų ir smagių dalykų virtinė. Toks jausmas, kad tikrai regime kažkieno šią akimirką kuriamą pasaką. Labai smagus ir mielas filmas atsipalaiduoti ir pasijuokti. Būtinai reik pažiūrėt ir likusias dvi House "quadrilogijos" dalis. 8/10

THE CHILDREN

Kažkodėl daug vilčių dėjau į šitą praeitų metų filmą ir jaučiu dėl to karčiai nusvilau. Prasidėjęs vizualiai patraukliai jis užkabina ir lauki kažkokio tikro, paprasto-bet-genialaus horror pragaro, bet vis laukiam laukiam ir kai galu gale kažkas nutinka pasidaro liūdna ir norisi klausti "jeigu tai viskas ką norėjai parodyti, tai kam gi tuomet tokios pretenzijos"? Kam mėginti sudaryti tokią rimtą nuotaiką ir kam visi tie "psichodeliniai-blyksėjimai"? Filmas pretenduojantis į labai rimtą ir galingą atmosferinį siaubeką "nusibaigia" kaip puskvailis, iracionalus holivudinis mėšlas (nors filmas ir Uk). Aktoriai prasti, scenarijus prastas, vaikai paversti kažkokiom stebuklingom, mistinėm, nepagaunamom, ką-nori-darančiom būtybėm. Filmas mane suerzino ir pagaliau labai troškau, kad visi veikėjai kuo greičiau išmirtų ir galėčiau eit į parduotuvę alaus. Vizualiai gal ir gražu, bet kas iš to. Kelios neblogos gore vietelės šito silpnaprotiško mėšlo negelbsti. Jei nesistengtu šitas filmas būti toks "rimto veido", jam būtų buvę labai į naudą. Jei norit pažiūrėt į piktus vaikus, geriau atsiminkite kokį The Brood.
3/10

SILVER BULLET

85'ais išėjusi Styveno Kingo knygos The cycle of the Werewolf ekranizacija. Knygos skaityti neteko, bet ir screenplay'ų parašė pats Kingas tai manau, kad toli nenugrybauta. Iš tiesų daug ir nėra ką pasakyti: vilkolakiai. Gan paprasta siaubo istorija su klasikiniu siaubo personažu. Turi tik Kingui būdingos dvasios ir šiaip be didelių pretenzijų gan šauniai padaryta. Nieko išskirtinio ar ypatingo, bet neblogas filmas. Čia žmogus - vilkas ima terorizuoti ramų miestelį, o pirmasis jį demaskavęs ir dėl to į bėdą papulsiantis žmogus - vaikis sėdintis invalido vežymėlyje. Jam padeda prietranka "šaunus" jo dėdė ir sesuo.