Ir vėl britai pavarė. 2008-ųjų "Mamytė ir tėvelis" - žostkas, bet ir visai smagus filmas, kuriame vėl sutiksime puspročių šeimyną. Ir nors sakysite tema nuvalkiota, bet ir vėl labai veiksminga, prikolna ir net.. savotiška. Be didelių įžangų, jauna mergina papuola tiesiai į bepročių šeimynėlės "globą". Ja ten "rūpinamasi" su visais privalumais. Visi veikėjai turi savo šarmo, bet aš manau - tėvukas nuostabiausias :* Daug kam bus nemalonių vietų, bet mano galva tai labai gudriai susuktas piktas humoras. Paprastai, labai kietai ir juodai smagiai. Plačiau pasiskaitykite Slasher recenziją štai čia.
2007-ųjų pseudo-dokumentinis filmas apie vieną žudiką maniaką. Kaip įkaltis rastos dėžės su vaizdajuostėmis, kuriose žudikas užfiksavęs savo darbelius. Šie vaizdai sumaišomi su įvairaus plauko interviu, kuriuos duoda žmonės visapusiškai susiję su tyrimu. Žudikas pripažįstamas labai išradingu, po savęs palieka daug painiavos, todėl įdomumas niekad neslūgsta ir filmas vis toliau stebina su kokiomis nors naujovėmis. Tikrai išskirtinis variantas šia tema, net pati atmosfera tokia įdomiai savotiška. Tikrai man tai buvo įdomu kaip dokumentika, net ir žinant, kad tai fikcija - tai ką kalba tie žmonės labai įdomu. Na, o siaubas slypi kadruose iš vaizdajuosčių. Kaip mažo biudžeto filmas, jis labai rimtai suruoštas ir patiektas, nikštys viršun. Man patiko kaip pasakė pradžioje, kad išgirdę žodžius "serijinis žudikas" žmonės paprastai galvoja apie kelis garsiausius, bet iš tiesų jų daug daugiau ir apie baisiausiuosius nieko dažniausiai negirdėt. Toks kokybiškas, psichologinis, slegiantis siaubo tripas, apeliuojantis į gailestį aukoms ir neva parodantis koks amoralus ir nežmoniškas yra pats maniakas. Iš kalbų apie žudiką beveik galima patikėti, kad taip buvo išties. Toks pat įdomus nuo pradžios iki galo - man tikrai labai patiko, smarkiai rekomenduotina tiems, kas mėgsta slasherius, "pagauna-stebi" tipo ir pseudo-dokumentinius filmus. Plačiau paskaitykite Slasher recenziją štai čia. O čia trumputė ištraukėlė
2002-ų metų amerikonų filmas, apie merginą, kuri atrodo keistuolė, o iš tikro ne tik, kad tokia yra, bet ir turi rimtų problemų. Filmas toks prikolnai trenktas ir visi jame pasirodantys personažai kažkokie keisti. Vien jau aktorių veidų išraiškos kažkokiu absurdu nuolat kvepia, tas man labai patiko. Gali pasirodyti jog tai durnas siaubiakas skirtas statistiniam amerikos paaugliui, bet taip nėra toli gražu - May tikrai unikalus ir labai savotiškas filmas, kuris mane prilipdė ir nepaleido. Šiek tiek saviironijos, daug juodo humoro ir nors pabaiga neva itin rimta, bet kažkaip nesveikai smagu pasidarė po jo. Pagrindinis personažas nuo vienatvės kenčianti mergaitė. Ne kokia frykė pabaisa, o tik šiek tiek keistuolė, kuriai sunku susirasti draugų. Vaikystėje mama jai padovanojo lėlę, kuri ir tapo jos geriausia drauge. Tačiau užaugus panelė panoro draugo, kurį galėtų čiupinėti, deja visi sutikti jos kelyje jai patiko tik iš dalies. Tiksliau - tik kai kurios jų dalys. Paprastas, bet įspūdį paliekantis, švelnus ir tuo pat metu aršus, sarkastiškas filmas, kurį sunku su kažkuo palyginti ir kurį žiūrėdamas įgyjau kažkokį keistą šypsnį veide. Plius įdomus, dėmesį atkreipiantis soundtrekas.
Gan įdomi 1981-ųjų mokslinė fantastika su siaubais. Ne nauja ir matyt ne milžiniško biudžeto juosta, todėl atrodo gan "sūriškai", bet prisiekusių sci-fi fanų tas neturėtų gasdinti, o filmas mielas akiai ir horroro mėgėjams, nes yra smagių padarų, smagaus goro ir keletas kitų smagių dalykėlių, pavyzdžiui gleivėti papukai ar tas faktas, kad vaidina Sidas Haigas ;) Mažai turiu ką pasakyti, kalbant apie kosminę fantastiką man priimtinesnės brangesnės vizijos, kurios leidžia geriau įsijausti pačiam esant skafandre, beorėje erdvėje, na bet kaip iš mažesnio biudžeto scifi horrorų tai šitas visai neprastas. Įtariu tas atvejis, kur būtų labai patikę, jei būčiau žiūrėjęs mažiukas. Na dabar tik pažiūrėjau ir tiek. Labiausiai patiko mirties scenos, daugiau tai nei šilta nei šalta. Neblogai, bet būna geriau. Rekomenduočiau nusiteikti ne rimtai fantastikai, o b-klasės "video šlikštynei", tada viskas bus savo vietose ;)
Kadangi neseniai Lietuvos kino teatruose rodė eilinį amerikiečių azijos siaubeko remeiką "Veidrodžiai" ("Mirrors") tai nutariau pasižiūrėt originalą, nes šiaip jau tai ką jie ten perstatinėja (ar galime sakyti - gadina) dažniausiai būna geri, stiprūs filmai. Na, bet šis - 2003-ųjų Korejiečių "Į veidrodį" ir originalas nepasirodė ypatingas. Tiesa sakant gan nuobodus ir tikrai sunkiai žiūrimas, nepaisant net to, kad atrodo gan neblogai. Prisipažinsiu, pažiūrėjau tik pusę, nes kai baigėsi pirmas valandą trukęs cd aš jau buvau beužmiegąs, o pamačiau, kad kitas cd trunka dar valandą. Nutariau, kad tai laiko švaistymas ir atidedu antros pusės peržiūrą neribotam laikui. Tokiam kartui kai labai neturėsiu ką veikt ar galbūt sulauksiu labai jau išskirtinės nuotaikos, nes kitaip šitas filmas žiūrisi per prievartą. Na, o pasakojama čia apie veidrodžius žinoma. Kai į jį žvelgi, pasaulis tarsi perskyla į du ir tavo piktas atvaizdas nužudo tave. Negaliu kritikuoti isotrijos, pažinęs jos tik pusę, tad čia ir baigsiu. Boooooring.
Ir vėl britai kaip kokia malonumo granata sprogsta mano ekrane - 2002-ųjų Neilo Marshalo [Descent; Doomsday] Dog Soldiers. Aršus ir smagus fantastinis veiksmo/siaubo filmas, kurį galima palyginti net su legendiniu Predator. Pagal skonį priminė man ir ne per seniausiai žiūrėtą Outpost. Ir ten ir čia, net yra tas pats aktorius - viename pagrindinių vaidmenų. "Šunys kareiviai", ką jums tai sako? Nors mūsų kalboje tai skamba ne itin rimtai, bet iš tiesų tai pavadinimas ryškiai nusakantis filmą. Čia turime būrį kareivių, kurie besipraktikuodami miškuose susiduria su būriu vilkolakių. Tarp jų užverda toks lyg ir karas, o vėliau žmonės supranta, kad ir vieni kitais nelabai gali pasitikėti. Sarkastiški sąmojai, greit lekiantis veiksmas, skoningai išlietas kraujas ir gan originalus prisilietimas prie visko daro Dog Soldiers, vienu geriausių mano matytų filmų apie vilkolakius apskritai. Nors ir turiu pripažinti, kad nesu jų matęs itin daug. Turiu paminėti "Ginger snaps" ir "Amerikietišką vilkolakį viešintį europoje" ;) (Susipainiojau kurį esu matęs, - Londone ar paryžiuje, bet menu, kad buvo labai gerai) kaip vienus labiau įstrigusių vilkolakių filmų. Na ir žinoma dar nepakartojamą Maiklo Džeksono klipą Thriller ;) Anyway - šunys kareiviai - tvirtas, jėgovai surėdytas, berniokiškas filmas su byrančiom gilzėm ir aštriais dantimis. Puikumėlis. Kietas šitas režisierius.
Oh yeah koks fainas, kruvinas horroravas palakstymas brutaliais metro išpuolė šįvakar :) Labai įtraukianti piktdžiugiška pramoga tikriems siaubo filmų mylėtojams. Ir ką gi, pasirodo darbo autoriai - Versus režisierius ir Hellraiserio scenaristas. Na štai iš kur gi tas krūtumas. Filmas pasakoja apie jauną fotografą, kuris siekdamas pripažinimo lenda į tamsias gatves gaudyt "aštrių" kadrų. Little does he know, kad kiša nosį į reikalus maniako, kuris tūsinasi ne visai pagal maršrutą važiuojančiu naktiniu metro traukiniu. Po truputi jo naujas potraukis tampa aistra, o vėliau liga, kuri įpainioja į nemalonius santykius su maniaku ne tik jį, bet ir jo artimus žmones. Smagiausios aišku kruvinos žudynių scenos, kurios tiek nemaloniai nudelgia dantenas kiek ir ciniškai prajuokina, tikrai linksmas jėgovas filmas, pralekiantis taip greitai kaip ir pats mėsininko traukinys. Griežtai draudžiama tiem, kurie mėgsta lyginti siaubo filmus su realiu gyvenimu, ieškoti logikos klaidų ir panašiai. Išvis, eikit jūs šikt. Čia tyras, kietas ir smagus horroro pasivažinėjimas be didelių gilių minčių, būtent tai ko nori išsišiepusios siaubo maniakų burnos. Old skūlo jėga su niu skūlo išvaizda.
2006-ųjų Tailandiečių drama su siaubais, originalo kalba - Dek Hor. Žiūrint kaip į dramą - per daug šiurpių vietų, o kaip į siaubą - per daug dramatiškumo, tad man Dorm pasiliko minty kaip mielas, žavus, dramatiškas siaubo filmas. Šioje istorijoje vėlgi įsipainioję vaiduokliai, tik čia jie ne pagiežingi, keršto ištroškę pamėklės, kaip dažniausiai būna, o visai paprasti ir mieli. Reikėtų sakyti ne jie, o jis, nes pagrindinis vaiduoklis čia - berniukas, užmezgantis keistą draugystę su vienu iš griežto rėžimo berniukų mokyklos auklėtinių. Daugiau koncentruojamasi į jausmus, santykius, negu į siaubus. Savotišką gėrio sėklą palieką širdy šitas filmas, pajudindamas paprastas, visiems bendras vertybes - draugystę, pasiaukojimą, stiprybės ugdymasį. Į mano asian horror top 10 nepatenka, bet sakyčiau tikrai geresnis filmas nei daugelis kitų šioje kategorijoje. Iki labai gero dar trūksta, bet geriau už tuos, kuriuos vadiname vidutiniškais. Galima rekomenduoti, jei norite pasižiūrėt kažką geraširdiškesnio, tačiau su šiurpuliukais.
Kietas ir truputi keistokas 1995-ųjų fantastinis/siaubo filmas apie rojaus karą. Įdomiai pateikta ta agresyvioji krikščionybės pusė, kraujo ištriškę nužengę angelai ne ką mielesni už patį velnią. Angelą gabrielių vaidina neužmirštamo veido aktorius Kristoferis Volkenas. Kiti aktoriai irgi kieti ir matyti - Elias Koteas, Viggo mortensenas. Rimta komanda iš to pasakėlės lygio religinio karo padarė labai rimtą ir net kraupų/nemalonų filmą. Jei krikšioniškos mitinės butybės išties egzistuotų kaip jos dažniausiai yra vaizduojamos ir nutartu susipliekti tai veikiausiai ir matytume kažką panašaus - žmoniško, bet besielio. Įdomus toks filmas, savotiškas, bet geraja prasme. Krikščionims gal būtų įdomu pamastyti - koks turėtų būti angelas? "Visuomet atliekantis žudymą už dievą, visą amžinybę mylintis jį ir dėl to kasdien turintis susitepti krauju". Ir netikinčiam tais išmislais žmogui smagiai žiūrėsis, nes kaip jau minėjau aktoriai ir pastatymas - puikūs, filmas gan unikalus todėl vienaip ar kitaip - patrauksiantis. Tikrai neblogai pasižiūrėjau. Ypač po kito nevykusio pseudo-krikščioniško filmo, šių metų BABYLON A.D., kuris gan smarkiai mane šiandien sunervino, nes buvo neblogas šūdas. Treilerį galite pasižiūrėti čia.
1986. imdb sulyginamas su tokiais filmais kaip Evil dead, Braindead ir neveltui, nes čia taipogi toks krūtas, old skūlinis true siaubeko ir komedijos miksas, kurį žiūrėti buvo labai smagu. Toks truputi neprotingas ir dėl to labai fainas. Pasakoja apie rašytoją, apsistojusį name, kuriame pasikorė jo tetutė. Namas piktas, visokie bildukai ir demonai jame vaidenasi ir ima kamuoti personažą, tačiau tas užsispiria su namu kovoti ir neišsikrausto. Dar aplink sukiojasi įkyrokas kaimynas, kuris žinoma netiki vaiduoklių pasakomis ir nutaręs, kad rašytojui ne visi namie, mėgina jam padėti, nors nieks to neprašo. Įdomi savotiška vaidyba. Smagūs monstrai ir smagūs nesusipratimai su jais, vienas malonumas šitas filmas, nors ir kuklus, bet labai vykęs. Jėga.
Pagaliau pasirodė nekantriai lauktas Tokyo gore police dvd ripas. Visiškai nutruktgalviškas, absurdiškas action/gore/horror/cyberpunk/juodas humoras, prilygintinas The machine girl ir Meatball machine (juolab, kad tie patys žmonės čia kišo nagus). Ta futuristinė inkvizicija man dar kiek priminė Stacy: attack of the schoolgirl zombies, kam patinka šitoks Azijos extrymas, tą irgi rekomenduočiau. Šitas nurautas saldainis deja normaliems žmonėms, kurie mėgsta normalų, neišsišokėlišką kiną, netinka. Užtat čia tikras auksas goro, absurdo, ir komiksinio actiono (kuris vietomis savo stiliumi primena Kill Bill linksmybes) maniakams. Apskritai stilius - 100%. Tiems kas žino su kuo prasideda, stilingumas ir suteiks absoliutų pasitenkinimą. Tiems kas nelabai žino - tai ganėtinai keista pramoga tykštanti nesibaigiančiais kraujo fontanų purslais, absurdiškai juokingo veiksmo pasaulyje, kur nieko nėra neįmanomo, vadinasi gali nutikti bet kas. Kaip byloja pavadinimas, siužetas viniojamas apie privatizuotos policijos pajėgas, kurios doroja nuskaltelius smagiai ir be jokio gailesčio. Man ypač patiko tos Starship Troopers stiliaus futuristinės reklamos, kuriose iš nežmogiškumo daroma savaime suprantama pramoga. Šiose kruvinose įstatymo pajėgose dirba jauna, gyvenimo aptalžyta mergaitė, kuri yra pagrindinis ginklas kovoje su policijos priešais - Inžinieriais: žmonėmis - genetiniais mutantais, kurių siaubingos žaizdos jų nenužudo, o akimirksniu virsta pavojingais ginklais, kurie gali būti tiek metaliniai, tiek organiniai. Mergina kovoja su pagieža dėl nužudyto tėvo, bet vėliau kortoms atsiskleidus, pakeičia savo nuomonę apie gėruosius ir bloguosius. Tai kas rūpi mums - išpildyta beveik tobulai. Norėti kokybiškesnio beprotiško pasiskraidymo tarp kraujo krioklių galima tik slapčia, nes priekaištauti tam kas padaryta - jau nuodėmė. Visgi laukti net paskatinama, nes pabaigos titruose pasirodo labai mielas užrašas - More gore coming soon! Ačiū tau Japonija, už šį nuostabų raudoną rytą, mano liguisti lūkeščiai patenkinti, berniokiškas smalsumas - apdovanotas. Tobulybei ribų nėra, bet tokyo gore police, dar vienas Azijos ekstremalų žingsnis link jos. Tikėkimės tai dar nėra mūsų kultūrinės beprotybės triumfo viršūnė.
1980-ųjų, Joe D'amato [Blue Holocaust] kultinis darbas, vėliau pratęstas jau aptartu Absurd. Taip pat žinomas kaip Anthropophagous: The Beast; Antropofago; Man Beast; The Grim Reaper; The Savage Island; The Zombie's Rage. Italai visad turi kažkokį patrauklų, savotišką stilių ir tikrai Antropophagous - kaip diena ir naktis skiriasi nuo tęsinio. Originalas beabejo daug geresnis, tačiau visvien meluočiau jei sakyčiau, kad man labai patiko. Be keletos labai stiprių, bet gaila trumpai trunkančių scenų, kūrinys man pasorodė gan nuobodus ir nesutelkiantis. Ta prasme viskas čia ok, bet aš neprisidėsiu prie prisiekusių fanų armijos, nes neradau labai jau daug ko, kuo čia taip žavėtis. Na žinoma be paties pagrindinio blogojo personažo, kuris gaila išlenda gan retai. Dar man labai patiko aplinka, jūros vaizdai, kurie labai gražiai pastebėti ir šitam plakačiuke, kartu su kitu stipriausiu filmo epizodu :) Aš puikiai suprantu kaip čia viskas true ir kieta, kaip old-schoolui, bet man tai ne pats geriausias matytas Itališkas horroras. Tiesiog toks OK, ir tiek...
Tad štai ir naujausia brangi "Kūno grobikų invazijos" versija ir tikrai labai nebloga! Galima pastebėti, kad kai amerikonai perstatinėja patys savo kūrybos filmus tai dažnai būna ne tokia ir nelaimė. O šitas man netgi labai patiko. Toks daugiau veiksmo filmas padarytas, daug brangiai kainuojančio actiono privelta. PAtiko, kad ne perstatyta ta pati istorija vėl, o tarsi vaizduojami tie patys įvykiai, tik nutikę jau kitiems žmonėms. Ta prasme palikta tik ta pati ateivių invaziją, o patys bėgančiųjų nuotykiai jau visai kitokie, nei senesniose versijose. Dėl to žiūrėti daug įdomiau, nes nežinai kas nutiks. Šitas filmas vietomis man net priminė 28 Weeks Later, kartais kažkodėl The Mist... Tikrai čia ne šūdas ir nebijokit surizikuot paragaut šito popsiuko. Fainas, įtraukiantis action/horror/sci-fi!
Štai ir kita klasika - vienas iš klasikos remeikų :) Jau spalvotas, šiuolaikiškesnis ir efektingesnis. Žinoma originalas yra originalas, bet ši versija man labiau patiko. Nors visa esmė ta pati ir siužetas labai nedaug tepakeistas, bet šita dalis buvo kraupesnė, pridėta keletas smagių naujų posūkėlių, kurie labai pakausto kūrinį, kaip atskirą. Stipri aktorių komanda, labai įtikinama vaidyba, puikus kūrinys. Baigėm žiūrėti apie 1 nakties, po to ir man ir kolegai žiūrovei visą naktį sapnavos tie kūno grobikai. Išskirtinė sci-fi/siaubo žanro klasika ir puikus perstatymas, gimęs praėjus dvidešimčiai metų nuo originalo, net ir šiandien atrodanti stipriai ir įtaigiai. Ką gi žada naujausias - Invasion? Pastatytas praėjus dar trisdešimčiai? Greit išsiaiškinsiu!
P.s. Dar pažiūrėjom Battlestar Galactica (2003). Nelabai tinka į čia, bet kas mėgsta tą grynąją kosminę fantastiką, be jokių horror elementų ir nematė tai turėtų suklusti
Dar viena klasikos spraga užlipdyta - 1956-ųjų nespalvota mokslinė fantastika - "Kūno grobikų invazija", susilaukusi net keletos perinterpetuotų versijų. Kaip suprantu tai knygos ekranizacija, bet visgi - legendinis filmas. Na man tie itin seni ir nespalvoti filmai sunkiai žiūrisi, kažkiek aš naujųjų laikų sugadintas žmogus, sunkoka man į juos įsijausti. Visgi šitas - tikrai neblogas ir žinau, kad tuo metu tai buvo kažkas įpatingo. Senus filmus žinoma reik žiūrėt turint omenyje jų laikmetį. Pasistengus įsivaizduot save šeštąjame dešimtmetyje žiūrint šitą kine tikrai smagūs jausmai kyla :) Pikti, augalų forma besidauginantys ateiviai, kopijuoja mūsų kūnus ir pavirsta bejausmėmis mūsų kopijomis. Jie kaupia savo visuomenę ir nori, kad tokiais taptų visas pasaulis. Šiame filme pagrindinis herojus daktaras su mergina pamažu perpranta šią paslaptį ir ima bėgti nuo susimokiusių padarų. Aišku dabar tai neatrodo labai ispūdingai, bet jau paminėjau tą 50ies metų skirtumą, tad daug apie tai kalbėti nėra prasmės. Klasika yra klasika. Nelikau labai sužavėtas, bet tikrai neblogas filmas. Priešaky - 1978-ųjų ir 2007-ųjų versijos. O imdb sako, kad ir Roberto Rodriguezo "The Faculty" yra šio filmo versija. Tas jau nuo seno guli kolekcijoj, kas nematėt - tikrai smagus filmėcas.
Mielas ir paprastas 1983-ų b-klasės, "sūringas" fantastinis siaubo filmas su šlykščiom pabaisom ryjančiom žmones. Nieko labai įpatingo, bet toks "true" trešiukas, kokio nemylėti negalima. Pagal savo nuotaiką gal priminė man kažkiek The video dead. Šitas irgi kuklus, neišsišokėliškas, kiek kvailokas, bet labai savas ir vaikystę primenantis. Nedidelio biudžeto, bet visai smagiai žiūrimas. Gal vietomis ir nuobodokas, bet užkietėję horroro fanatai smagiai ir ramiai jį sugriauš. Ir labai grindhouziškas treileris ;)
Į kino teatrus atvykus naujai filmo versijai, nutarėme pradžioje susipažinti su originalu, o gal tiesiog guodžiamės, kad nėra pinigų eiti į kiną ir reikia kažkuo pasitenkinti iki dvd-ripo ;) Abejoju, kad naujoji versija daug kuo bus panaši į 1951-ųjų. Čia viskas dar taip labai senoviška ir ganėtinai cheesy, bet vis dėl to labai smagiai ir įdomiai žiūrisi. Turi tam tikro žavesio, kurio trūksta šiulaikiniems filmams. Jei dabar toks išeitų, būtų nurašytas kaip trashas, tada tai buvo gan rimtas sci-fi. Na aš tikrai džiaugiuos sėdęs šito pažiūrėt, buvo labai smagu. Gal dėl to, kad nedaug žiūriu tų senų filmų ir nėra jie nusibodę. Šiaip toks nieko rimto, bet labai fainas tikrai. Gal net galima įžvelgti įdomių politinių / socialinių metaforų. Vertas dėmesio jei traukia seni filmai ar cheesy sci-fi. Pažiūrėsim iki ko jį išpūtė šiuolaikinis holivudas... + įdomus faktas: Army of darkness referencas - duoklė šitam filmui - stebuklingi žodeliai - Klatu Verata Nikto :)
Daugelio gerbiamas, mylimas, legendinis režisierius Stenlis Kubrikas ir jo daugybę kartų perinterpretuota ir parodijuota kosminė 1968-ųjų klasika pagaliau rado kelią ir į mano smegeninę. Na visų pirma muzika - daugybę milijonų kartų jau girdėta daugybėje kontekstų, labai erzino :) Na bet čia ne filmo bėda - juk tada gal ji nebuvo tokia nuvalkiota ir nučiulpta kaip skamba mums šiandien. Šiaip jau pastebėjau, kad Kubriko filmuose muzika visąlaik labai ryškų vaidmenį vaidina ir dažniausiai kažkiek erzina ar rėžia ausį. Alia pats filmas gan stipriai ir maloniai pralenkė mano lūkeščius ir nepaisant didelio laiko tarpo tarp jo sukūrimo ir mano patyrimo - pasirodė man keistai artimas ir labai savas. Ne tobulas filmas, daugelis vietų ištemptos, bet ta savotiška, tamsi ir visiškai unikali nuotaika padarė savo. Nepaisant to futurizmo, kuris dabar atrodo kiek dirbtinis, man buvo nuostabu žiūrėti ir galvoti, kaip jie padarė tuos efektus, tuo metu, be kompiuterinės grafikos. Po filmo susimastęs paskaičiau žiūrovų interpretacijų ir deja jos pasirodė nevisai sutampančios su mano ir gal net perdaug supaprastinančios tai ką pamačiau. Tai ką pamačiau paliko man tam tikras filosofines užuominas, kad jokie dydžiai neturi jokios reikšmės. Jei žmogui nesuvokti erdvės begalybės į išorę, tuomet kas leidžia spręsti apie jos baigtinumą vidujybėje? Erdvė tampa absoliuti ir nesibaigianti į abi puses, reiškias netenka prasmės mūsų vistiek jos nesuvoksiančiam ribotam protui. Labai gražus ir unikalus filmas. Gal nebe toks lengvas suprasti mums šiandien, bet vis vien tikrai vertas dėmesio ir įpatingas. Deja ne tiems, kurie laukia lazerių ir sprogimų karnavalo.
Labai gerai vertinamas 1980-ųjų Lyncho [Eraserhead, Inland Empire, Lost Highway] filmas, pasakoja išsigimėlio, vadinamo Drambliažmogiu gyvenimo istoriją. Dėl savo siaubingos išvaizdos jis rodomas cirke už pinigus, o vėliau jį nusičiumpa Antonio Hopkinso vaidinamas daktaras ir mėgina ugdyti žmogiškąją šio nelaimingo žmogaus patirties pusę. Visgi visad atsiranda tokių, kurie norės pasityčioti ar pasipelnyti iš kito nelaimės, tad čia mūsų keistas herojus tampomas tarp dviejų žmogiškosios prigimties pusių - šviesiosios ir tamsiosios. Lynčas pakilo mano akyse, kad ėmėsi tokios sudėtingos temos (na čia gal kvailai sakau, nes visi jo filmai sudėtingi) ir dėl to, kad pamačiau jog jis gali kurti ir ne tik avangardą. Elephant man siužeto linija tiesi, kaip normalaus filmo. Siaubo čia vargu ar rasite, nebent pasibaisėsite tamsią "normalių" žmonių prigimtimi. O šiaip filmas yra be galo gražus, liūdnas ir graudus. Labai smarkiai Lynčas čia užgauna tas mūsų dramines stygeles, sužadina baisiausiai kartų gailesčio ir neteisybės jausmus. Gal toks palyginimas tiktų: žiūrint kaip Drambliažmogis taria žodžius jausmas apima kaip žiūrėti į sužeistą mažą šuniuką. Lynčo filmai yra tam tikras iššūkis, jo seansai nelengvi ir keistenybės jam labai patinka. The Elephant Man tikrai labai geras ir stiprus filmas, bet pasiruoškite labai labai nusiminti, nes jis siaubingai liūdnas.
R. Point - Karinis 2004-ųjų Korejiečių siaubiakas. Kraupokas, skoningas, savotiškas, gerai padarytas. Pagal siužetą galima būtų lyginti su Outpost. Čia kareiviai atgujami į tam tikrą vietą Vietname susirinkti be žinios dingusių kolegų, bet kol jie ten tamposi pirmyn atgal paaiškėja, kad tai vieta, kurioje geriau nebūti, labai keisti dalykai ten ima dėtis. Čia gal biški viskas subtiliau ar sunkiau suprantama nei outposte, bet aną žiūrėti buvo įdomiau. Šiaip nėra super filmas, bet visai nieko.
Ir vėl britai pavarė. 2008-ųjų "Mamytė ir tėvelis" - žostkas, bet ir visai smagus filmas, kuriame vėl sutiksime puspročių šeimyną. Ir nors sakysite tema nuvalkiota, bet ir vėl labai veiksminga, prikolna ir net.. savotiška.
